Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutarties, kuria A. K. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2014 m. liepos 29 d. nutarimas paliktas nepakeistas, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2014 m. liepos 29 d. nutarimu nubaustas pagal ATPK 133¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 32 punkto reikalavimus, nes būdamas automobilio BMW (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) savininku, nenurodė asmens duomenų (vardo, pavardės, gimimo metų), kuris 2014 m. gegužės 22 d., apie 11.54 val., Vilniuje, Švitrigailos g. – Naugarduko g. sankryžoje, vairavo automobilį BMW (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas 74 km/h greičiu viršijo leistiną 50 km/h greitį.

Nesutikdamas su priimtu nutarimu, A. K. jį apskundė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartimi A. K. skundo netenkino ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2014 m. liepos 29 d. nutarimą palikto nepakeistą.

Apelianto įsitikinimu, nepateikta jokių įrodymų, jog buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje. Apelianto nuomone, byla išnagrinėta formaliai, neįsigilinus į konkrečios bylos turinį, vadovaujantis tik LAT 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-38-2013 precedentu. Be to, teisėjo išankstinio nusistatymo demonstravimas posėdžio metu, užduodant klausimus apie tai, ar A. K. siekia, jog visi padarę pažeidimą asmenys teiktų sąrašus tų, kas naudojasi tam tikru automobiliu ir niekad niekas nebūtų baudžiamas už jokį KET pažeidimą bei ironizavimas, kad „tokioj vietoj“ dirbantis asmuo turi išmanyti įstatymus, parodo, jog byla buvo išnagrinėta šališkai ir neobjektyviai.

Pažymima, kad pareiga nustatyti, kas tam tikru konkrečiu momentu pažeidė Kelių eismo taisykles, t. y. pareiga išaiškinti teisės pažeidimą ir nustatyti jį padariusį asmenį, yra policijos pareigūnų pareiga ir ji negali būti perkelta kitiems asmenims. Tuo tarpu apeliantas yra pateikęs visą jo turimą informaciją apie tai, kas valdė ir naudojosi automobiliu tuo metu, tačiau jei bandytų įvardinti, kas konkrečiai aptariamu momentu jį vairavo, dėl paminėtų priežasčių, toks jo veiksmas prilygtų viso labo spėjimui. Beatodairiškas, ignoruojantis faktines aplinkybes ir visiškai formalus atsakomybės už nustatytos pareigos nevykdymą taikymas tais atvejais, kai rūpestingas ir atsakingas transporto priemonės savininkas (valdytojas) objektyviai nėra pajėgus įvykdyti šios pareigos, nėra teisingas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

ATPK 133¹ straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, kuri, siekiant atskleisti visą teisės normą, nukreipia į kitą nei ATPK norminį teisės aktą (aktus). Šiuo atveju tai Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, kurio teisės normos pažeidimas analizuojamu atveju ir turi būti konstatuotas. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad A. K. pažeidė KET 32 punkto (akto redakcija galiojusi nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11) reikalavimus, kur numatyta, jog transporto priemonės savininkas ar valdytojas atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę ir ja rūpinasi. Policijos pareigūnui, savivaldybės vykdomajai institucijai arba jos įgaliotam pareigūnui pareikalavus teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu, transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi nurodyti jam duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar ja naudojosi. Ši nuostata yra analogiška Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatai, kurioje be kita ko yra įtvirtinta ir išimtis, šalinanti transporto priemonės savininko (valdytojo) atsakomybę už transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų neatlikimą, jeigu jis prarado transporto priemonę prieš savo valią. Transporto priemonių valdytojas šio įstatymo 2 straipsnio 74 punkte apibūdinamas kaip asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemones. Taigi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta transporto priemonės savininko (valdytojo) pareiga nurodyti policijos pareigūnui, siekiančiam išaiškinti teisės pažeidimą, duomenis apie asmenį, kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja; transporto priemonės savininkui (valdytojui), neatlikusiam šios pareigos, kyla atsakomybė ATPK nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai jis reikalaujamų duomenų pateikti negali, nes prarado transporto priemonę prieš savo valią.

Nors pats pažeidėjas savo kaltės nepripažino, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. K. kaltę dėl ATPK 133¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo.

Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, apylinkės teismas A. K. kaltę grindė paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio specialisto V. M. parodymais, bylos rašytine medžiaga bei padarė išvadas, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad A. K., veikdamas kaip rūpestingas ir pareigingas turto (automobilio) valdytojas, negalėjo gauti reikiamų duomenų apie konkretų transporto priemonę vairavusį asmenį dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių. Nurodė, jog pareiškėjo argumentai, kad jis neprisimena, kas naudojosi automobiliu minimu laiku, kad nuotraukoje negalima įžiūrėti vairuotojo, o galimybę naudotis automobiliu turėjo keli asmenys – jis ir jo žmona – nėra pakankama priežastis paneigti pareiškėjo atsakomybę pagal ATPK 133¹ straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas, kaip turto valdytojas, valdantis tokį pavojingą objektą kaip automobilis, privalo imtis priemonių užkirsti kelią galimam pažeidimui. Vien tai, kad numatant įpareigojančią teisės normą nebuvo nustatytos konkrečios pareigos kaip pasiekti reikalaujamo rezultato, o leista įgyvendinimo priemones pasirinkti patiems transporto priemonės savininkams (valdytojams) nereiškia, kad įpareigojanti teisės norma neturi būti vykdoma ar gali būti vykdoma interpretuojant savaip. Apylinkės teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina A. K. kaltę padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, kuri pasireiškė neatsargumu (ATPK 11 straipsnis), nerūpestingu ir aplaidžiu įstatymo nustatytų transporto priemonės valdytojo pareigų vykdymu.

A. K. iš esmės neginčija jam pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalį kilusios pareigos, tačiau tvirtina, kad jis policijos pareigūnams suteikė visą jam žinomą informaciją apie automobilio BMW (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) naudotojus, nurodydamas, kad tiksliai pasakyti, kas, t.y. jis ar jo sutuoktinė, vairavo aptariamą automobilį Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo metu, jis negalėjo, nes neprisiminė.

Lietuvos Respublikos K. T. yra ne kartą pažymėjęs, kad nuosavybė įpareigoja, o 2013 m. balandžio 12 d. nutarime pažymėjo, kad, transporto priemonės kelia didesnį pavojų aplinkiniams, todėl jos savininkas (valdytojas), turėdamas teisę valdyti savo transporto priemonę, ja naudotis, disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Taigi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas transporto priemonių nuosavybės ir saugaus eismo keliuose santykius, gali, atsižvelgdamas į transporto priemonių kaip nuosavybės objektų specifiką, nustatyti tam tikras jų savininkų (valdytojų) pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą. Aiškindamas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 15 dalyje, 4 straipsnio 3 punkte, CK 6.270 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, konstatavo, kad transporto priemonių savininkų (valdytojų) pareiga nurodyti policijos pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar naudojosi ja, nustatyta siekiant užtikrinti saugų eismą, apsaugoti jo dalyvius nuo eismo įvykių ir žalingų jų padarinių ir sudaryti teisines prielaidas patraukti atsakomybėn eismo taisykles pažeidusius asmenis.

Analizuojant nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad 2014 m. liepos 9 d. A. K. atžvilgiu buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis, būdamas automobilio BMW (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) savininku, nenurodė asmens duomenų (vardo, pavardės, gimimo metų), kuris 2014 m. gegužės 22 d., apie 11.54 val., Vilniuje, Švitrigailos g. – Naugarduko g. sankryžoje, vairuodamas automobilį BMW (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 24 km/h viršijo leistiną 50 km/h greitį (b. l. 5 – 6). Remiantis A. K. paaiškinimu dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, jis iš jam pateiktos fotonuotraukos negalėjo atpažinti asmens, kuris vairavo jam priklausantį automobilį (b. l. 8). Šių duomenų pagrindu, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio nutarimu jis buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 133¹ str. 1 d., ir nubaustas 550 (penkių šimtų penkiasdešimties) litų bauda (b. l. 13). Apeliaciniuose skunduose apylinkės ir aukštesniajam teismui nurodė, jog automobilį užfiksuoto pažeidimo metu galėjo vairuoti tik jis, arba jo sutuoktinė L. K., tačiau nei vienas iš jų negali patvirtinti, būtent kuris iš jų vairavo automobilį nurodytu laiku. Toks Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme įtvirtintos pareigos įvykdymas apeliacinės instancijos teismo laikytinas netinkamu. Apelianto argumentai, kad jis negali prisiminti, kas jo automobilį vairavo pažeidimo metu, nes nuo pažeidimo padarymo iki protokolo surašymo praėjo daugiau nei 1 mėnuo, atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma, 1,5 mėnesio laiko tarpas nuo galimo pažeidimo užfiksavimo iki administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, nepripažintinas tokiu dideliu laiko atžvilgiu tarpu, dėl kurio asmuo nebegalėtų prisiminti kas vairavo jo transporto priemonę. Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. dirba, pažeidimas yra padarytas darbo dieną, vidurdienį, be to, leistinas greitis mieste viršytas net 24 kilometrais per valandą, kai leidžiama važiuoti tik 50 km/h greičiu, keliant ypatingai didelį pavojų eismo saugumui, todėl šis pažeidimas, priešingai nei nurodo A. K., negali būti laikomas įprastu rūpestingo ir atsakingo eismo dalyvio elgesiu, kuris yra kasdienis įvykis ir jo net neverta prisiminti. Rūpestingas ir atsakingas eismo dalyvis, kuris laikosi KET reikalavimų, tikrai atsimins kada ir kodėl padarė KET pažeidimą. Taigi, siekdamas tinkamai įvykdyti SEAKĮ 20 straipsnio 2 dalyje ir KET 32 punkte (akto redakcija galiojusi nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11) nurodytą pareigą, A. K. turėjo nurodyti ne visus asmenis, kurie turėjo teisę naudotis automobiliu BMW (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) o konkretų vieną asmenį, kuris nurodytu laiku – 2014 m. gegužės 22 d., apie 11.54 val. vairavo šį automobilį ir galėjo padaryti KET pažeidimą. Taip SEAKĮ 20 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos įvykdymo turinys aiškinamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2AT-38-2013. Tokių konkrečių duomenų A. K. nepateikė. Todėl apylinkės teismas pagrįstai apelianto argumentus, kad nei jis, nei jo sutuoktinė negali prisiminti kuris iš jų nurodytą dieną ir laiku naudojosi automobiliu ir galimai padarė grubų KET pažeidimą, nes institucijos pateiktose nuotraukose vairuotojo negalima įžiūrėti, – pripažino nepakankamais paneigti apelianto atsakomybę pagal ATPK 133¹ straipsnio 1 dalį. Pritartina apylinkės teismo nuomonei, jog apeliantas, kaip turto savininkas ir valdytojas, valdantis tokį pavojingą objektą kaip automobilis, privalo imtis priemonių užkirsti kelią galimam pažeidimui. Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažintina, jog apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad A. K., veikdamas kaip rūpestingas ir pareigingas turto (automobilio) valdytojas, negalėjo gauti reikiamų duomenų apie konkretų transporto priemonę vairavusį asmenį dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių.

Iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, jog jis nurodo, kad jo veiksmai nebuvo tyčiniai, jis tyčia nevengė atlikti įstatymo nustatytos pareigos. ATPK 9 straipsnyje numatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Pritartina apylinkės teismo padarytai išvadai, jog šioje byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina A. K. kaltę padarius jam inkriminuotą teisės pažeidimą, kuris pasireiškė neatsargumu (ATPK 11 str.), t. y. nerūpestingu ir aplaidžiu įstatymo nustatytų transporto priemonės valdytojo pareigų vykdymu. A. K. privalėjo nurodyti tarnybai asmens, kuris naudojosi automobiliu, duomenis, tačiau to nepadarė dėl aplaidaus savo kaip transporto priemonės savininko ir valdytojo pareigų vykdymo.

Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos K. T. su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, ta apimtimi, kuria ji nustato absoliučią pareigą transporto priemonės savininkui (valdytojui) visiškai tiksliai žinoti kas ir kada vairavo asmeniui priklausantį automobilį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kaip to prašoma skunde, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo, juolab, kad teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl minėtos įstatymo nuostatos konstitucingumo.

A. K. skundo argumentų, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas, nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl šis argumentai vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami. Abstraktūs apelianto svarstymai dėl teisėjo išankstinio nusistatymo, nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus, pakeisti ar panaikinti teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.