- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- I-2356-815/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00551-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Beata Martišienė, Ernestas Spruogis, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės skyriui
- Kategorijos
- 7.3.5Kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį papildė (b. l. 26-29), ir kuriuo prašo:
1.1. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. sausio 31 d. sprendimą NR. (6.5)I-604 (toliau – ir Sprendimas);
1.2. įpareigoti Valdybą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl sumažintos kompensacijos dalies grąžinimo.
2. Nurodo, kad šiuo metu yra pensininkas ir kad 25 metus dirbo ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis galvanikos ceche mechaniko ir cecho viršininko pareigose Marijampolės pataisos namuose.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 metais patvirtino kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką (1995 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 267). Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31d. pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnį paskirtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dydis buvo sumažintas, viso: 6177,29 Lt (1789,07 Eur).
4. Paaiškina, kad 2016 m. lapkričio 7 d. raštu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo Marijampolės skyrių (toliau – ir VSDFV Marijampolės skyrius), kurio prašė grąžinti sumažintos kompensacijos dydžius. VSDFV Marijampolės skyrius 2016 m. lapkričio 8 d. raštu informavo, kad pareiškėjo prašymas persiunčiamas nagrinėti Valdybai pagal kompetenciją. Valdyba 2016 m. gruodžio 7 d. rašte nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi praleidęs tam numatytą terminą bei prašė iki nurodyto laikotarpio pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad pareiškėjas terminą praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 28 d. pateikė atsakymą Valdybai, kuri 2017 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą. Valdyba Sprendime nurodė, kad pareiškėjas praleido įstatymo numatytą terminą skųsti VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimą mokėti sumažintą kompensaciją ir nėra objektyvių priežasčių jį atnaujinti.
5. Pažymi, kad tiek Laikinajame įstatyme aiškiai įtvirtintas išmokų sumažinimo laikinumas, tiek Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad pagal Konstituciją sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija. Taigi, pareiškėjas solidarizavosi su valstybe ir sutiko, kad jam skirta išmoka laikinai sumažinama bei laukė, kol valstybė atsigaus po ekonominės krizės ir atlygins patirtą žalą. Tačiau per tiek metų nesulaukęs valstybės pareigūnų geranoriškumo, pareiškėjas kreipėsi Valdybą su prašymu grąžinti jam minėtu laikotarpiu sumažintos išmokos dydžius. Pareiškėjas neginčija nei Laikinojo įstatymo normų, nei VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimo dėl mokėtos kompensacijos sumažinimo, o prašo grąžinti sumažintą kompensacijos dalį, kaip ir buvo numatyta ją sumažinus. Tačiau Valdyba nevertino ir nepaisė pareiškėjo prašymo esmės.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas teismui pateikė 2019 m. vasario 22 d. papildomus paaiškinimus (b. l. 114-115), kuriuose pažymėjo, kad dabar yra susiklosčiusi tokia situacija, jog Laikinojo įstatymo pagrindu laikinai sumažinus konkrečiai grupei asmenų socialines išmokas, daliai jų sumažinti dydžiai grąžinti, kitai daliai – tarp kurių ir pareiškėjui – toks mechanizmas įstatymų leidėjo nenumatytas, nors tokia pareigą nurodęs pats Konstitucinis Teismas. Taigi, pareiškėjas yra traktuojamas nelygiateisiškai kitų socialinių išmokų gavėjų atžvilgiu.
6.1. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrą L. K., kurio prašė išaiškinti, kodėl vienoms asmenų grupėms kompensavimo mechanizmas yra nustatytas dar 2014 ir 2015 m., o kitoms ne, ir kada bus grąžintos sumažintos kompensacijos už darbą kenksmingomis sąlygomis. Socialinės ir darbo apsaugos ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2017 m. balandžio 28 d. rašte Nr. (8.6-74)SD-2524, be kita ko, nurodė, kad daugelio kitų nuo 2010 metų mažintų išmokų, tarp jų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas nenumatytas.
6.2. Pareiškėjas taip pat 2017 m. gegužės 8 d. prašymu kreipėsi į LR Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką V. S., Seimo narį D. G., atstovaujantį pareiškėjo vienmandatėje apygardoje, nurodydamas tokią situaciją ir prašydamas jų kompetencijos ribose inicijuoti kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, t. y. tokių išmokų, kurioms nenumatytas kompensavimo mechanizmas, grąžinimą. Tačiau Seimo nariams iniciavus įstatymo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, ligos, profesinės reabilitacijos, ligos socialinio draudimo pašalpų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimo įstatymo projektą Nr. (duomenys neskelbtini) dar 2017 m., šiai dienai, praėjus dvejiems metams, jokių realių veiksmų nėra padaryta, įstatymo projektas nėra priimtas, neaišku, kada baigsis svarstymai komitetuose, apskritai, kada bus projektas pateiktas balsavimui.
II
1. Atsakovė Valdyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 50-56).
2. Mano, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus faktines aplinkybes ir pareiškėjo pateiktus argumentus bei dokumentus, tinkamai pritaikius norminių teisės aktų, reglamentuojančias skundų nagrinėjimo Valdyboje išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarką, nuostatas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų reikalavimus.
2.1. Paaiškina, kad pareiškėjas VSDFV Marijampolės skyriui pateikė 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą grąžinti jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį – 1789,07 Eur. VSDFV Marijampolės skyrius šį pareiškėjo prašymą persiuntė Valdybai, kuri nustatė, kad pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymo esmė yra nesutikimas su sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokėjimu nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. su Marijampolės skyriaus 2010 metų sausio mėnesį priimto sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) pradėti mokėti jam perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas teisinėmis pasekmėmis.
2.2. Pažymi, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas ne tik valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, bet ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas perskaičiavimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A847-822/2016, 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A637-552/2016, 2015 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A168-143/2015 ir kt.), išnagrinėjęs pareiškėjų skundus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies išmokėjimo, išaiškino, kad tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (iš esmės ir ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Kadangi pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi apie Marijampolės skyriaus sprendimą mokėti jam ne viso dydžio paskirtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį. Pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymas VSDFV Marijampolės skyriuje gautas praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 metų terminui. Todėl Valdyba 2016 m. gruodžio 17 d. sprendime Nr. (6.5)I-6867 konstatavo, kad pareiškėjas terminą skundui dėl Marijampolės skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą praleido. Valdyba pareiškėjui paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) yra nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas ir pasiūlė iki 2017 m. sausio 3 d. Valdybai pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą Marijampolės skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą.
Šalies argumentai
2.3. Pareiškėjas Valdybai pateikė 2016 m. gruodžio 28 d. prašymą (atsakymą), kuriame, nurodė, kad „man sumažintos kompensacijos priežastis – Laikinasis įstatymas ir jo normos, o ten kaip minėjau, aiškiai nurodyta (žr. Laikinojo įstatymo preambulę), jog socialines išmokos mažinamos atsižvelgiant į ypatingą padėtį valstybėje“, kad tokie reiškiniai, kaip ekonominės krizės per pusę metų ar metus nepraeina, tad negali tikėtis, jog dėl tokių priežasčių sumažinta išmoka bus labai greitai atstatyta, kad „praėjus penkeriems metams ir turint aiškius ir pagrįstus įrodymus, jog ekonominė padėtis šalyje žymiai gerėja, valstybė yra pajėgi atstatyti prieškrizinius išmokų dydžius, o sumažintus grąžinti, kaip kad ir buvo žadėta. Todėl nebuvo ir negalėjo būti objektyvios aplinkybės man, kaip sąžiningam piliečiui, kreiptis prašyti grąžinti sumažintą socialinę išmoką per Rašte nurodytą terminą“, kad „Aš kaip ir kiti socialinių išmokų gavėjai (pvz.: pensininkai, mamos, auginančios vaikus, valstybines pensija gavę asmenys, ir kt) geranoriškai solidarizavausi su valstybe ir ją ištikusia padėtimi ir laukiau valdžios malonės tas sumažintas sumas grąžinti tokiu pat principu, kokiu jos ir buvo sumažintos, o tai yra – absoliučiai vienašaliai“. Pareiškėjas minėtame 2016 m. gruodžio 28 d. prašyme (atsakyme) taip pat nurodė, kad pastarieji metai jo šeimai buvo itin įtempti ir „negalėjau ir neturėjau nei laiko, nei stiprybės galvoti apie savo reikalus, domėtis esamais terminais, teisės aktais ir kreiptis į atitinkamas institucijas dėl savo problemų laiku“, nepaisant nuolatinių kvėpavimo takų susirgimų, uždegimų, nuo 2011 m. gydosi 2012 astmą, dėl šio susirgimo jis turi nuolat lankytis ne tik pas šeimos gydytojus, bet ir vykti į Kauno klinikas pas specialistus konsultacijoms, ligos eigos kontrolei.
2.4. Valdyba, įvertinusi pareiškėjo 2016 m. gruodžio 28 d. prašyme nurodytus argumentus ir pateiktus dokumentus bei Registro duomenis (pareiškėjas iki 2012 m. spalio 8 d. dirbo, laikinai nedarbingas buvo tik 2010 m. kovo 18 d. – 2010 m. kovo 31 d. (13 dienų)), padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negalėjo jam objektyviai užkirsti kelio po pirmosios sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavimo (2010 m. sausio mėnesį) per pakankamai ilgą 3 metų laikotarpį pateikti prašymą (skundą) Valdybai.
2.5. Valdyba pareiškėją taip pat informavo, kad šiuo metu yra priimti du įstatymai, nustatantys sumažintų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo išmokų kompensavimą, t. y. 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas ir 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, įstatymas. Pareiškėjui taip pat nurodė, kad šiuose įstatymuose kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas nėra numatytas. Taigi, kitiems asmenims, kuriems Laikinojo įstatymo pagrindu išmokos buvo sumažintos, sukurtas konkretus kompensavimo mechanizmas ir tikėtina, jog jau šiai dienai atstatytas teisingumas tuos sumažinimus grąžinant. Tačiau pareiškėjo gautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas minėti teisės aktai neliečia.
III
1. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 46–49). VSDFV Marijampolės skyriaus atsiliepime nurodyti iš esmės analogiški argumentai kaip ir Valdybos atsiliepime.
2. VSDFV Marijampolės skyriaus manymu, Valdyba Sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo sveikatos būklė objektyviai negalėjo sutrikdyti pareiškėjui kreiptis dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas išmokėjimo, todėl pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą. Tai leidžia daryti išvadą, kad Valdyba (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 ir 31 punktuose.
Šalies argumentai
3. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad neminės priežasčių dėl galimai praleisto termino ir nesieks jo atnaujinti, nes jo prašymo esmė yra visai kita, t. y. prašymo esmė – pradėti veikti, grąžinti ekonominės krizės metu sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dydžius. Dėl šio skundo argumento VSDFV Marijampolės skyrius paaiškina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, tačiau kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. LVAT yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą problemą, nustatymas (LVAT 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-191/2010).
4. Pažymi, kad pareiškėjas neginčija, jog Valdyba nepagrįstai neatnaujino termino skundui paduoti, o tik pažymi, kad Valdyba jo prašymo pagrindu sprendimo nepriėmė ir todėl užkirto kelią pareiškėjui pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Dėl šio skundo argumento VSDFV Marijampolės skyrius paaiškina, kad pagal teisinį reglamentavimą, kol nėra išspręstas termino atnaujinimo klausimas, tol negali būti nagrinėjamas skundas iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:
1. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių su prašymu nurodyti, kokio dydžio suma jam buvo sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas ir VSDFV Marijampolės skyrius 2016 m. spalio 10 d. raštu Nr. (10.7) S-18162 pateikė pareiškėjui informaciją apie jam paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas bei mokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dydžius (b. l. 5–6).
2. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių su prašymu grąžinti jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (1 789,07 Eur) (b. l. 7). VSDFV Marijampolės skyrius šį pareiškėjo prašymą kartu su 2016 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (10.44) S-20102 persiuntė nagrinėti Valdybai (b. l. 8).
3. Valdyba 2016 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (6.5) I-6867 pareiškėją informavo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio 1 d., todėl apie VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimą mokėti ne viso dydžio paskirtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį. Paaiškino, kad pareiškėjo prašymas grąžinti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį, gautas praėjus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsniu nustatytam 3 metų terminui. Taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, gali būti atnaujintas. Pareiškėjui buvo pasiūlyta iki 2017 m. sausio 3 d. pateikti Valdybai įrodymus, galinčius patvirtinti, kad jis terminą praleido dėl svarbių priežasčių (b. l. 9–10).
4. Pareiškėjas Valdybai pateikė 2016 m. gruodžio 28 d. atsakymą, kuriame nurodė, kad ilgametis darbas kenksmingomis sąlygomis paliko žymę jo sveikatoje, nepaisant nuolatinių viršutinių kvėpavimo takų susirgimų, uždegimų, nuo 2011 m. gydosi astmą, dėl ko privalo reguliariai lankytis pas gydytojus (b. l. 11–13). Be to, pažymėjo, kad solidarizavosi su valstybe ir sutiko, kad jam skirta išmoka laikinai sumažinama bei laukė, kol valstybė atsigaus po ekonominės krizės ir atlygins patirtą žalą, tačiau sumažintų išmokų grąžinimo nesulaukė. Valdybos prašė pripažinti, kad nurodytą terminą praleido dėl objektyvių aplinkybių ir prašė išnagrinėti prašymą iš esmės, t. y. spręsti, ar grąžinti jam kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas sumažinimą.
5. Valdyba, Išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. ir 2016 m. gruodžio 28 d. prašymus, priėmė 2017 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (6.5) I-604, kuriame nurodė, kad pareiškėjo pateiktos aplinkybės negalėjo objektyviai sutrukdyti jam per pakankamai ilgą 3 metų laikotarpį (nuo pirmosios sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavimo dienos) pateikti prašymą (skundą) Valdybai, todėl Valdyba nusprendė neatnaujinti praleisto termino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. ir 2016 m. gruodžio 28 d. prašymus grąžinti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Taip pat nurodė, kad kompensavimo už ypatingas darbo sąlygas mechanizmas nėra numatytas (b. l. 17–20).
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT), išnagrinėjęs administracinę bylą, 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 76–79).
7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pareiškėjo apeliacinį skundą dėl VAAT 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo, nustatęs, kad VAAT neatskleidė bylos esmės ir neįvertino keliamų reikalavimų pagrįstumo, 2019 m. vasario 7 d. nutartyje pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, VAAT 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 104–108).
II
1. Byloje ginčas kilo dėl Valdybos Sprendimo (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 5 punktą) dalies, kurioje pareiškėjui atsisakyta kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas. Taigi, šioje byloje nėra ginčo dėl Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimų, kuriais pareiškėjui buvo sumažintos išmokų už ypatingas darbo sąlygas sumos, teisėtumo, nes pareiškėjas pabrėžia, kad jis solidarizavosi su valstybe, todėl sutiko ir neprieštaravo, kad minėtas išmokas galima buvo sumažinti, t. y., pasak pareiškėjo, dėl valstybės ekonominės būklės išmokos buvo mažinamos pagrįstai. Todėl jis ir nereikalauja atnaujinti termino minėtiems sprendimams skųsti. Tačiau pareiškėjas kelia klausimą, kad, pagerėjus ekonominei Lietuvos būklei, jam turėtų būti kompensuojami praradimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-158-756/2019 (b. l. 104-108) aiškiai pabrėžė, kad „prašymas išmokėti nepagrįstai sumažintą išmokų sumą ir prašymas grąžinti (kompensuoti) dėl prastos ekonominės valstybės būklės patirtus praradimus akivaizdžiai skiriasi savo esme“.
2. Teismas pabrėžia, kad Valdyba pagrįstai Sprendime nurodė, jog kompensavimo už ypatingas darbo sąlygas mechanizmas nėra numatytas. Šiuo metu yra priimti du įstatymai, nustatantys sumažintų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo išmokų kompensavimą, t. y. 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas ir 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, įstatymas: šiuose įstatymuose kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas nėra numatytas. Pats pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose (žr. šio teismo sprendimo nustatomosios dalies I skyriaus 6 punktą) nurodė, kad Seimo nariams inicijavus įstatymo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, ligos, profesinės reabilitacijos, ligos socialinio draudimo pašalpų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimo įstatymo projektą Nr. (duomenys neskelbtini) dar 2017 m., šiai dienai, praėjus dvejiems metams, jokių realių veiksmų nėra padaryta, įstatymo projektas nėra priimtas, neaišku, kada baigsis svarstymai komitetuose, apskritai, kada bus projektas pateiktas balsavimui.
Vadinasi, nesant įstatymų leidėjo priimto įstatymo, numatančio kompensuoti praradimus, nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamo Sprendimo, nes jame Valdyba pagrįstai pareiškėjui atsakė, jog nėra pagrindo kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas, nes nėra numatytas kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjo reikalavimai panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. sausio 31 d. sprendimą NR. (6.5)I-604 bei įpareigoti Valdybą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl sumažintos kompensacijos dalies grąžinimo, kai jam tiksliai atsakyta, jog nėra kompensavimo mechanizmo, negali būti tenkinami. Teismas pabrėžia, kad socialinės apsaugos teisė yra įstatyminė teisė, todėl teismai, be kita ko, administraciniai, negali ginti pareiškėjų teisių, nesant atitinkamų įstatymų, numatančių kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjas, manydamas, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia priimti tokį įstatymą, turi galimybę inicijuoti teismo procesą prieš įstatymų leidėją, tačiau šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimų tenkinti nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas neabejoja, kad kompensavimo mechanizmo numatymas reikalauja protingai ilgo apsvarstymo, todėl šioje byloje teismas nemato įstatymų leidėjo nepagrįsto delsimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.