- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-28
- Bylos Nr.
- 2S-1846-340/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-06047-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Kreditorius
- UAB „ITM Inkasso“
- Skolininkas
- P. B.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą dėl skolos priteisimo išduodant teismo įsakymą skolininkui P. B.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko 500 Lt skolos, 45 Lt delspinigių, 50 Lt palūkanų, 431 Lt išlaidų, nuo kurių skaičiuojamas žyminis mokestis (kreditoriaus negautos pajamos, apskaičiuotos remiantis kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo priėmimo dieną, pagal bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą – 193,91%, kreditoriaus negautos pajamos per dieną sudaro 0,53% laiku negrąžintos sumos), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 11 Lt bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2012-07-20 nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą skolininkui P. B. dėl piniginių reikalavimų; grąžino kreditoriui 11 Lt sumokėtą žyminį mokestį; išaiškino kreditoriui, kad atsisakymas priimti pareiškimą neužkerta kelio kreditoriui ištaisius trūkumus įstatymų nustatyta tvarka pateikti naują pareiškimą arba pareikšti ieškinį teisme pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Teismas sprendė, kad skaičiuojamos metinės palūkanos yra nepagrįstai didelės; kreditoriaus prašoma priteisti bendra suma paskaičiuota viršijant galiojusio Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. nurodytus reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškimas aiškiai nepagrįstas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012-07-20 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Prašomų priteisti palūkanų dydis (50 Lt – 120% nuo 2011-08-25 iki 2011-09-24) buvo taikomas tik tuo metu teikiamoms 500 Lt dydžio paskoloms 30 dienų terminui, 360 dienų terminui teikiamoms paskoloms taikomos kitokios palūkanos, todėl klaidingas skaičiavimas, kai mėnesio termino palūkanos tiesiog padauginamos iš 12 ir gautas skaičius prilyginamas už metus mokėtinai sumai.Kreditoriaus teigimu, Vartojimo kredito įstatymo 21 str. normos laikymasis suponuoja, kad jo taikoma metinė palūkanų norma yra protinga ir pagrįsta. Į bendrą vartojimo kredito kainą neįskaičiuojamos vartojimo kredito gavėjo mokamos netesybos ar palūkanos ir kitos išlaidos už vartojimo kredito sutartyje nustatytų jo įsipareigojimų nevykdymą. Bendros vartojimo kredito kainos metinė norma apskaičiuojama vadovaujantis prielaida, kad vartojimo kredito sutartis galios sutartą laikotarpį ir sutarties šalys vykdys savo įsipareigojimus pagal sutartį. Apeliantas nurodo, jog kreditoriaus suteikto vartojimo kredito kainos metinė norma 213,48%, todėl neviršydama 250% ji protinga, pagrįsta, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia kredito davėjo ir gavėjo interesų pusiausvyros.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Pažymėtina ir tai, kad teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai, kurie leidžia veiksmingiau ir operatyviau ginti pažeistas teises. Dėl supaprastinto reglamentavimo prie pareiškimo išduoti teismo įsakymą nereikalaujama pridėti jokių įrodymų (CPK 433 str. 3 d.), nors įrodymai, kuriais yra grindžiami kreditoriaus reikalavimai, turi būti aptarti pareiškime (CPK 433 str. 1 d. 5 p.). Nagrinėjamos bylos atveju kreditorius reikalavimų dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir negautų pajamų priteisimo iš skolininko faktiniu pagrindu įvardijo: 1) 2011-08-04 vartojimo kredito sutartį SP 24823, sudarytą tarp skolininko P. B. ir UAB „Nordecum“, 2) 2011-11-11 skolos perdavimo aktą, sudarytą tarp UAB „Nordecum“ ir UAB „ITM Inkasso“.
Kaip matyti prašymas dėl sutartinių palūkanų – 50 Lt, priteisimo pagrindžiamas 2011-08-04 vartojimo kredito sutartimi, sutartinės palūkanos skaičiuojamos už vieno mėnesio laikotarpį. Sutiktina su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai apskaičiavo palūkanų dydį mėnesio palūkanas prilygindamas metinėms. Be to, atsižvelgiant į nurodytus bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus, konstatuotina, kad kreditoriaus reikalaujamas priteisti delspinigių dydis, jeigu jis atitinka sutarties sąlygas, sprendžiant klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo, negalėjo būti vertinamas.
Apeliantas nurodo, kad kreditoriaus suteikto vartojimo kredito kainos metinė norma 213,48%, todėl neviršydama 250% ji protinga, pagrįsta, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia kredito davėjo ir gavėjo interesų pusiausvyros. Kaip matyti iš pareiškimo, kreditorius negautų pajamų dydį susiejo su bendra vartojimo kredito kainos metine norma – 193,91% už kiekvieną pradelstą dieną. Skundžiamoje nutartyje, teismas visą kreditoriaus prašomą priteisti sumą palygino su tuo metu galiojusios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. bendros vartojimo kredito kainos maksimumu ir sprendė, kad ji nepagrįsta. Teismas nekonstatavo, kad bendra vartojimo kredito kaina viršija įstatyme numatytą maksimumą – 250%. Todėl apelianto argumentai dėl suteikto vartojimo kredito kainos metinės normos atmetami.
Kreditorius reikalauja priteisti iš skolininko ir 45 Lt delspinigių (netesybų), ir 431,42 Lt negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų už tą patį sutartinių prievolių pažeidimą. Teismas šią reikalavimų sumą kartu su prašoma priteisti skolos ir sutartinių palūkanų suma vertino kaip nepagrįstą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, tačiau pažymėtina, kad susitarimas dėl netesybų vertintinas kaip sutartinė minimalių nuostolių prezumpcija, taikoma sutartinės prievolės pažeidimo ir civilinės atsakomybės taikymo atveju. Ši prezumpcija atleidžia kreditorių nuo pareigos įrodinėti patirtų nuostolių dydį, leidžia reikšti reikalavimą dėl netesybų priteisimo remiantis atitinkama sutartine sąlyga. Tačiau manydamas, jog realiai patirti nuostoliai yra didesni, kreditorius turi teisę atsisakyti reikalavimo dėl netesybų priteisimo ir reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius, prie kurių priskiriamos ir negautos pajamos (CPK 6.249 str. 1 d.), reikšdamas reikalavimą dėl civilinės atsakomybės taikymo. Pareikšti iš esmės tapačius, t. y. kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją atliekančius reikalavimus abu kartu, reikalaujant ir netesybų, ir nuostolių atlyginimo, tiesiogiai draudžia CK 6.73 str. 1 d. Šioje teisės normoje nurodoma, jog pareiškus reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, netesybos yra įskaitomos į nuostolius. Taigi net ir pripažinus, jog reikalavimui dėl negautų pajamų priteisimo negali būti taikomos teisės aktų, reglamentuojančių netesybų dydį, nuostatos, toks apelianto pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo reikalaujama iš skolininko priteisti tiek sutartines netesybas, tiek ir nuostolius (negautas pajamas) to paties sutartinių prievolių pažeidimo pagrindu, laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu, prieštaraujančiu imperatyviems teisės aktų reikalavimams.
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atskirojo skundo argumentai nelaikytini teisėtais ir pagrįstais bei sudarančiais pagrindą naikinti skundžiamą teismo nutartį. Dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje neviršija 10 Lt, sutinkamai su CPK 92 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 339 str.
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą.