Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas), Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. R., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta jam bausmė – 9 (devyni) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, skiriant įpareigojimus:

- per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- dalyvauti elgesio pataisos programoje, kurį S. R. privalo įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios V. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš S. R. 50 Eur (penkiasdešimt eurų) turtinės žalos atlyginimo bei 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. P..

Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas. Civilinio ieškinio teisena dalyje dėl 1020 Eur turtinės žalos atlyginimo nutraukta.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteista iš S. R. 117,94 Eur (vienas šimtas septyniolika eurų 94 ct) turtinės žalos atlyginimo Kauno teritorinei ligonių kasai.

Teisėjų kolegija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. nuteistas už tai, kad 2015-05-16 apie 03.00 val., būdamas automobilyje „Mazda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobiliui judant (duomenys neskelbtini), konflikto metu, pasinaudodamas mažareikšme dingstimi, ne mažiau kaip dviem smūgiais kumščiu bei koja sudavė V. P. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai V. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiu ir kraujosruva dešinės akies srityje.

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016-05-16 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – S. R. išteisinti. Skunde nurodoma, kad apeliantas V. P. nemušė nei kojomis, nei rankomis. S. R. prie picerijos susimušė su nepažįstamais vaikinais. Nukentėjusioji bandė juos išskirti, įsiterpė tarp S. R. ir vaikinų, skirdama griuvinėjo. Po konflikto sėdo į automobilį ir išvažiavo. Automobilyje nukentėjusioji pradėjo panikuoti, priekaištauti, kad S. R. jos neapgynė, kad per jį gavo smūgį. Neapsikentęs jos priekaištų ir isterijos S. R. paprašė sustabdyti automobilį ir išlipo. Jei būtų spardęs ar rankomis mušęs V. P., tai būtų matę mašinoje tarp S. R. ir V. P. sėdėjusi A. P. bei už vairo sėdėjęs D. K..Liudytoja A. P. parodė, kad matė konfliktą ir muštynes tarp nepažįstamų vaikinų ir S. R. bei D. K.. Ji su V. P. bandė juos išskirti, matė, kad V. P. buvo pargriuvusi, kažkas ją pastūmė. Ji pakėlė V. P. ir kvietė eiti į automobilį, bet V. P. nėjo. Važiuojant automobiliui, pasilenkusi į priekį ji kalbėjosi su D. K., girdėjo S. R. konfliktuojant su V. P.. Nematė, kad S. R. muštų ar spardytų V. P.. V. P. pradėjus rėkti, kad bėga kraujas, pažvelgė į ją ir pamatė, kad jai bėga kraujas. Liudytojas D. K. parodė, kad būnant prie kebabinės išgirdo triukšmą ir pamatė, jog S. R. konfliktuoja su vietiniais, matė nukentėjusiąją suklupusią prie picerijos durų ir užsiėmusią už burnos. Mašinoje nukentėjusioji ėmė reikšti pretenzijas S. R., kaltindama, kad per jį buvo sumušta. Mašinoje pamatė, kad iš nosies V. P. bėga kraujas. Taigi liudytojai A. P. ir D. K. nepatvirtino nukentėjusiosios parodymų, kad S. R. ją automobilyje būtų spardęs ar mušęs rankomis.Iš specialisto išvados seka, kad V. P. sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgį (daiktui judant) arba nukentėjusiajai nukritus (kūnui judant). Ekspertas teisme patvirtino, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati atsitrenkdama (užkrisdama) daiktą, sužalojimai galėjo atsirasti ir nuo vieno trauminio poveikio, kraujosrūva akies srityje galėjo atsirasti ir nuo nosies traumos. Patvirtinti, kad kraujosrūva atsirado smūgio pasekoje ekspertas negalėjo. Ekspertas taip pat negalėjo patvirtinti smūgio krypties. Eksperto parodymai teisme nepatvirtino V. P. parodymų, kad automobilyje jai buvo suduota daug smūgių rankomis ir kojomis. Teigiama, kad trims asmenims sėdint ant užpakalinės automobilio sėdynės, iš vis neįmanoma įspirti arba suduoti, asmeniui sėdinčiam dešinėje pusėje, juo labiau tarp jų esant trečiam asmeniui ir suduoti daug kartų rankomis bei kojomis taip, jog liudytoja A. P. sėdėjusi tarp nuteistojo ir V. P. to nematytų ir nejaustų. Be to, ekspertas patvirtino, kad po traumos, kurią patyrė V. P., kraujas iš nosies galėjo pradėti bėgti ir vėliau. Taigi V. P. kraujas galėjo pradėti bėgti jai jau būnant automobilyje. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmos instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nuosprendis paremtas prielaidomis, įrodymai įvertinti netinkamai. Pirmos instancijos teismas, besąlygiškai tikėdamas ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus išsamiai, nešališkai ištirti ir įvertinti įrodymus. Eksperimentas buvo atliktas nepakvietus S. R., nei jo advokato, pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl jis nėra tinkamas įrodymas.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Raimonda Jačiauskienė prašė nuteistojo S. R. apeliacinio skundo netenkinti, o nuteistasis S. R. ir jo gynėjas advokatas Albertas Trumpulis prašė apeliacinį skundą tenkinti.Nuteistojo S. R. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliaciniame skunde nuteistasis S. R. nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis ir prašo jį išteisinti.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis 2K-227-139/2016).Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog būtent S. R. nustatytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis spyrė bei sudavė kumščiu nukentėjusiajai V. P. į veidą, taip padarydamas jai nosies kaulų lūžimą ir kraujosruvą dešinės akies srityje.Nors pats S. R. nurodo, kad V. P. nemušė nei kojomis, nei rankomis, tačiau nukentėjusioji V. P. parodė, kad ją sumušė būtent S. R.. Pažymima, kad V. P. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios yra nuoseklūs ir sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais. 2015-05-16 protokole-pareiškime V. P. parodė, kad ją sumušė draugės A. P. draugas „S.“ (t. 1, b. l. 7). Tyrėjo G. V. 2005-05-16 tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad V. P. paaiškino, jog įvykis įvyko draugei A. P. priklausančiame automobilyje (t. 1, b. l. 8). 2016-05-16 apklausos protokole užfiksuota, kad V. P. parodė, jog automobilyje klausė „S.“, kodėl šis prie picerijos sumušė nepažįstamą vaikiną. Tuomet „S.“ pradėjo elgtis agresyviai, koja spyrė į galvos srity, ranka trenkė į įvairias kūno vietas. 2015-08-20 papildomos apklausos metu V. P. parodė, analogiškas aplinkybes ir papildomai paaiškino, kad tuo metu, kai „S.“ ją mušė, A. P. sėdėjo susigūžusi, rankomis užsidengusi veidą. „S.“ automobilyje buvo lyg paklaikęs, mosikavosi rankomis ir kojomis (t. 1, b. l. 14-15). Visa tai nukentėjusioji parodė ir apklausta teisiamojo posėdžio metu, kur ji parodė, kad nuėjus į automobilį, ji sėdo į galą, dešinėje, šalia jos – A. P., gale kairėje – S. R.. S. R. užėjo kažkoks psichinis priepuolis, jis buvo kaip nesavas. A. P. buvo pasilenkusi į priekį, nes kalbėjo su D. K., o S. R. pradėjo ją mušti. Šiuos nukentėjusiosios V. P. parodymus patvirtino liudytoju apklaustas G. K., kuris parodė, kad patruliavo kartu su specialistu R. M.. Apie 03.30 val. patruliuodami (duomenys neskelbtini) pastebėjo kelkraštyje stovintį automobilį „Mazda“. Automobilis buvo atidarytomis durelėmis. Sustojus prie minėto automobilio pamatė, kad automobilio priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjo mergina, kurios veidas buvo kruvinas. Matė, kad ji buvo sumušta. Šalia automobilio vaikščiojo dar viena mergina ir vaikinas. Sumuštoji mergina paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Paklausus, kas jai atsitiko, ji paaiškino, kad ją sumušė jai pažįstamas jaunuolis, kuris pabėgo. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir byloje esantys objektyvieji įrodymai – specialisto išvada Nr. 2557/15(02). Minėtoje išvadoje V. P. nustatytas nosies kaulų lūžis, kraujosruva dešinės akies srityje. Nurodyta, jog sužalojimai padaryti daiktui judant bei kontaktuojant su kūnu ir/arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2015-05-16. Nosies kaulų lūžis laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 25). Taigi iš aukščiau išanalizuotų įrodymų viseto matyti, kad S. R. padarė nukentėjusiajai V. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniame skunde keliama versija, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti prie picerijos, kai bandė išskirti besimušantį S. R.. Tačiau aukštesnysis teismas šia versiją vertina kaip gynybinio pobūdžio, kuria S. R. siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Specialisto išvadoje Nr. 2557/15(02) V. P. nustatytas nosies kaulų lūžis, kraujosruva dešinės akies srityje. Byloje esančiose nuotraukose (t. 1, b. l. 16-17) matyti, jog nukentėjusioji buvo kruvina, veidas buvo sutinęs, todėl nelogiška laikoma įvykių seka, kad nei vienas iš kartų automobilyje važiavusių asmenų nepastebėtų, jog V. P. buvo sužalota, o ji pati to nejaustų ir tik po kurio laiko, jau važiuojant automobiliu, pradėtų rėkti, kad bėga kraujas. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja A. P. parodė, kad V. P. atėjus į automobilį, ji jokių sužalojimų nematė. Liudytojas D. K. taip pat parodė, kad padėjo V. P. nueiti į automobilį, sužalojimų nematė. Taigi iš byloje esančių įrodymų matyti, kad V. P. prie picerijos, kuomet skyrė konfliktuojantį S. R., sužalota nebuvo.Vertinant liudytojų A. P. ir D. K. parodymus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėti liudytojai yra pažįstami su S. R. ir gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, todėl aukštesnysis teismas remiasi tik ta jų parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Todėl tai, kad minėti liudytojai nepatvirtino aplinkybės, kad S. R. automobilyje sumušė V. P., nesudaro pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde S. R. teigia, jog ekspertas negalėjo patvirtinti, kad kraujosrūva atsirado smūgio pasekoje. Ekspertas taip pat negalėjo patvirtinti smūgio krypties. Tačiau pažymima, kad ekspertas negali visuomet nustatyti, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryti sužalojimai, todėl pateikta eksperto išvada privalo būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas G. A. C., pateikęs specialisto išvadą byloje, teisiamojo posėdžio metu ją patvirtino. Tuo tarpu eksperto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2015-05-16.Nuteistojo versiją, kad sėdint automobilio gale trise neįmanoma įspirti į veidą, buvo paneigta atlikus eksperimentą (2 t., b. l. 85-92). Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog eksperimentas buvo atliktas nepakvietus S. R., nei jo advokato, pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl jis nėra tinkamas įrodymas. Tačiau tai, kad S. R. nedalyvavo eksperimente, šio proceso veiksmo ir gautų rezultatų nedaro niekinių ir neteisėtų, nes BPK 197 straipsnio nuostatos nereikalauja, kad eksperimento metu dalyvautų įtariamasis ar kaltinamasis bei jo gynėjas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad eksperimentas buvo atliktas nepažeidžiant procesinių reikalavimų, todėl nėra pagrindo abejoti eksperimento metu gautų duomenų teisėtumu.Pasisakant dėl nuteistajam skirtos bausmė pažymima, kad pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę S. R., bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.Skirdamas bausmę pirmos instancijos teismas įvertino, kad S. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, padarytas nusikaltimas priskirtas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), veika smurtinė, tyčinė, nusikaltimas baigtas. S. R. ankščiau teistas, baustas administracine tvarka, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruotas, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė, Jonavos Psichikos sveikatos centre nesilankė, nedirba. Įvertinęs šias aplinkybes pirmos instancijos teismas pagrįstai S. R. skyrė 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo 1 metams 6 mėnesiams, skiriant įsipareigojimus. Priteistas 2000 Eur neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai V. P. nėra laikomas per dideliu. 2000 Eur neturtinės žalos dydis atitinka nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-225-697/2015, 2K-5/2014 ir kt.).Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013). Nuteistojo S. R. apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl S. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstama veika, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą atmesti.