Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovams Alytaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nuobaudos panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo S. P. prašymo panaikinti Alytaus PN ir Departamento administracinius aktus bei priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl nepagrįstai skirtos nuobaudos, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Alytaus PN direktorius nuobaudą pareiškėjui skyrė teisėtai, o Departamentas pagrįstai jos nepanaikino.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad bylos faktinės aplinkybės buvo nustatytos neteisingai.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 2 punkte – pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. BVK 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga. Pagal BVK 12 straipsnio 1 dalį, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, o pagal šio straipsnio 2 dalį – vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Teisėjų kolegija, aiškindama nurodytas BVK 5 ir 12 straipsnių nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, pažymi, kad šios nuostatos suponuoja nuteistųjų pareigą vykdyti tik tokius į jų teisių suvaržymą nukreiptus pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, kurie yra pagrįsti konkrečiomis įstatymo normomis. Tai, be kita ko, reiškia, kad BVK 110 straipsnio 1 ir 2 dalių numatytas iš nuteistojo reikalaujamas elgesio modelis turi būti nustatytas įstatymo, turi būti jam žinomas ir suprantamas arba turi būti preziumuojama, kad jis yra jam žinomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1449/2013, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje A-2055-143/2015).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BVK 112 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nuteistiesiems daroma krata, o 4 dalyje pažymėta, kad nuteistiesiems draudžiama turėti su savimi šio kodekso 1 priede nurodytus daiktus ir reikmenis. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 53 punkte nurodoma, kad nuteistųjų kratos darymo atvejus ir tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius. Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Instrukcijų 154 punkte, be kita ko, numatyta, jog, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad suimtasis (nuteistasis) su savimi turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar kitų daiktų, kurie gali būti nusikalstamų veikų darymo įrankiai ar priemonės, suimtajam (nuteistajam) gali būti atlikta kūno ertmių apžiūra. Sprendimą atlikti suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą nutarimu (37 priedas) priima laisvės atėmimo vietos direktorius, kai jo nėra – direktoriaus budintysis padėjėjas. Suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą atlieka laisvės atėmimo vietos asmens sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistas. Šiame punkte pabrėžiama, kad draudžiama kūno ertmių apžiūrą atlikti prieš suimtojo ar nuteistojo valią, tačiau suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūros atsisakymas yra laisvės atėmimo vietos administracijos reikalavimų nevykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymu pataisos įstaigoms yra numatyta pareiga atlikti nuteistųjų kratas, inter alia (lot. – įskaitant) kūno ertmių apžiūrą, ir kad nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, pareiškėjo argumentai, jog jis turi teisę pasirinkti sutikti ar nesutikti, kad jam būtų atlikta kūno ertmių apžiūra, laikytini nepagrįstais.

Nagrinėjamu atveju Alytaus PN direktorius skundžiamu 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu (b. l. 13) pareiškėjui skyrė nuobaudą – 10 dienų uždaryti į baudos izoliatoriaus kamerą, kadangi pareiškėjas 2015 m. balandžio 16 d., apie 11 val., atsisakė, kad jam būtų atlikta kūno ertmių apžiūra, tuo pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Instrukcijos 154 punktą. Kūno ertmių apžiūra pareiškėjui skirta Alytaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu (b. l. 50), kuriame pažymėta, jog pareiškėjas, išeidamas iš ilgalaikio pasimatymo, jaudinosi, buvo išblyškęs, elgėsi įtartinai, jo rankos drebėjo, todėl pareigūnai įtarė, kad jis kūno ertmėse gali turėti uždraustų daiktų. Alytaus PN pareigūnų 2015 m. balandžio 16 d. pranešime (b. l. 51) užfiksuota, kad pareiškėjas kategoriškai atsisakė, jog jam būtų atlikta kūno ertmių apžiūra. 2015 m. balandžio 16 d. paaiškinime Alytaus PN direktoriui (b. l. 80) pareiškėjas nurodė manąs, kad kūno ertmių tikrinimas gali būti atliktas tik esant pagrįstam įtarimui, t. y. jei jis kažkada būtų buvęs sulaikytas apsvaigęs ar pan., antraip tai laikytina žmogaus orumo žeminimu, todėl jis ir atsisakė tikrintis kūno ertmes. Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka. Akcentuotina, jog pakankamu pagrindu skirti kūno ertmių apžiūrą yra ne tik tai, kad nuteistasis (suimtasis) anksčiau vartojo narkotikus, bet ir kitos aplinkybės, kurios gali būti nesusijusios su narkotikų ar kitų psichotropinių medžiagų vartojimu, platinimu ir kt. Šiuo atveju, Alytaus PN pareigūnų vertinimu, pareiškėjas, išėjęs iš ilgalaikio pasimatymo, elgėsi įtartinai. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašas) su šiomis aplinkybėmis sutiko ir paaiškino, kad jo rankos dreba, jis būna išblyškęs nuolatos, dėl savo sveikatos būklės. Tačiau šie pareiškėjo teiginiai nelaikytini paneigiančiais Alytaus PN pareigūnų įtarimus, kad pareiškėjas galėjo turėti draudžiamų daiktų, o bylos duomenys nepatvirtino, jog šie konkretūs pareigūnai žinojo ar privalėjo žinoti apie pareiškėjo sveikatos būklės ypatumus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atlikti kūno ertmių apžiūrą buvo nuspręsta nepagrįstai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde paaiškino nesutikęs, jog jam būtų atlikta kūno ertmių apžiūra, nes manė, kad šią apžiūrą atliks pareigūnas, o ne sveikatos priežiūros specialistas. Be to, pareiškėjo teigimu, Alytaus PN nebuvo tinkamą kvalifikaciją turinčio specialisto, galinčio atlikti kūno ertmių apžiūrą – proktologo. Pažymėtina, kad, kaip minėta, Instrukcijos 154 punktas nurodo, jog suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą atlieka laisvės atėmimo vietos asmens sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistas. Teisės aktuose nėra konkretizuota, kokios specialybės ar kokias pareigas užimantis medicinos specialistas privalo atlikti kūno ertmių apžiūra, todėl pareiškėjo argumentai apie nepakankamą Alytaus PN medicinos darbuotojų kvalifikaciją atmestini. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad 2015 m. balandžio 16 d. paaiškinime Alytaus PN direktoriui pareiškėjas šių argumentų nepateikė. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 16 d. kūno ertmių apžiūrai nebuvo nuvestas į sveikatos priežiūros tarnybą, bet tokie veiksmai buvo paaiškinti pareiškėjo atsisakymu, kad jam būtų atlikta kūno ertmių apžiūra. Tokią įvykių eigą patvirtino ir pareiškėjas 2015 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašas). Pareiškėjas 2015 m. balandžio 17 d. prašymu (b. l. 87) Alytaus PN direktoriaus prašėsi nuvedamas į medicinos punktą, kad jam būtų atlikti tyrimai ir testai, siekiant nustatyti, ar pareigūno įtarimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pagrįsti, taip pat teigė kratos metu neprieštaravęs būti nuvestas pas medikus, tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad, pareiškėjui atsisakius kūno ertmių apžiūros, jo nuvedimas į sveikatos priežiūros tarnybą būtų buvęs betikslis. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareigūnai, po ilgalaikio pasimatymo 2015 m. balandžio 16 d., nusivedė jį į atskirą kambarį, paklausė, ar jis sutinka, jog jam būtų atlikta kūno ertmių apžiūra, ir visi trys pareigūnai pradėjo mautis pirštines. Dėl šių pareigūnų veiksmų pareiškėjas teigė manęs, kad kūno ertmių apžiūrą jam atliks pareigūnai, o ne medicinos specialistas, todėl atsisakė kūno ertmių apžiūros. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas pareigūnams būtų paaiškinęs, jog atsisakė kūno ertmių apžiūros būtent dėl šio savo spėjimo, o ne kūno ertmių apžiūros apskritai, arba kad būtų pareigūnų reikalavęs būti nuvestas į sveikatos priežiūros tarnybą. Pareiškėjas taip pat neteigė, jog jam kūno ertmių apžiūra anksčiau buvo atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus arba jog jis turėjo kitų priežasčių manyti, jog tai bus padaryta šįkart. Tuo tarpu atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad kūno ertmių apžiūras Alytaus PN visada atlieka medicinos specialistai, o pareigūnai pirštines naudoja kratų metu. Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentus apie kūno ertmių apžiūros tvarkos pažeidimus vertina kaip nepagrįstus ir subjektyvius, todėl atmestinus.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad BVK 142 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos nuobaudos, skiriamos nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, be kita ko, pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų (4 p.). BVK 143 straipsnyje yra įtvirtinta nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarka. Pagal BVK 143 straipsnio 1 dalį, minėta nuobauda gali būti skiriama tam įgalioto pareigūno (šiuo atveju pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 202 punktą – pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno) nutarimu arba įsakymu. Skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo; nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį (BVK 143 str. 2 d.). Nuobauda turi būti paskirta ne vėliau nei per 10 parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos (BVK 143 str. 4 d.) ir įvykdoma tuoj pat, bet ne vėliau nei per vieną mėnesį nuo jos paskyrimo (BVK 143 str. 5 d.). Apie nuobaudos, išskyrus žodžiu skiriamą nuobaudą, paskyrimą nuteistajam paskelbiama pasirašytinai (BVK 143 str. 10 d.). Teisėjų kolegija pastebi, kad bylos duomenimis nenustatyta ir pareiškėjas neteigė, kad, jam skiriant nuobaudą, buvo pažeistos procedūrinės nuobaudos skyrimo taisyklės, todėl darytina išvada, kad skundžiamas Alytaus PN 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl, kaip teisingai skundžiamame 2015 m. gegužės 27 d. rašte (b. l. 14-15) konstatavo Departamentas, nėra pagrindo šį nutarimą panaikinti.

Dėl pareiškėjo teiginių apie patirtą neturtinę žalą teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo pirmiausiai su tuo, kad jam buvo nepagrįstai skirta nuobauda už atsisakymą atlikti kūno ertmių apžiūrą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad skundžiamas 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda, buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl šie Alytaus PN administracijos veiksmai nelaikytini neteisėtais.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą taip pat kildino iš to, kad, vykdydamas nuobaudą bausmės izoliatoriuje ir turėdamas sveikatos sutrikimų, jis turėjo miegoti antrame aukšte esančiame gulte, prie lovos nebuvo pritvirtintos kopėtėlės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu (b. l. 62-64) pareiškėjui dėl su sąnariais, kojomis ir stuburu susijusių sveikatos sutrikimų nustatė 60 proc. bazinio darbingumo vertę, dėl aktyvaus hepatito C – 50 proc. bazinio darbingumo vertę, bendras pareiškėjui nustatytas darbingumo lygis – 50 proc. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo darbingumo lygis per laikotarpį iki skundžiamo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo priėmimo būtų pasikeitęs, o šie pareiškėjo sveikatos sutrikimai buvo nurodyti ir Alytaus PN 2015 m. rugsėjo 29 d. medicinos dokumentų išraše / siuntime (b. l. 46). Pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 punktą, neįgaliuoju laikomas inter alia asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas 55 proc. arba mažesnis darbingumo lygis, todėl, remiantis anksčiau pateiktais duomenimis apie pareiškėjui nustatytą darbingumo lygį, laikytina, kad pareiškėjas turėjo neįgaliojo statusą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 7 punktą, reikalavimas sukurti žmonių su negalia sveikatai saugią aplinką taikomas tik įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas laisvės atėmimo vietas. Tačiau BVK 173 straipsnio 5 dalyje numatyta laisvės atėmimo vietų pareiga užtikrinti, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat ligoniams būtų sudarytos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buitinės sąlygos ir nustatytos didesnės mitybos normos. Šioje įstatymo nuostatoje jokios išimtys nenustatytos. Pabrėžtina, kad Higienos norma HN 76:2010 yra poįstatyminis teisės aktas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad iš teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai teisėkūros subjektams suponuoja inter alia reikalavimą, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimą). Vadinasi, Alytaus PN privalėjo sudaryti tinkamas laikymo sąlygas neįgaliam suimtajam (nuteistajam) nepriklausomai nuo to, ar įstaigoje buvo atlikta rekonstrukcija ar kapitalinis remontas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2401-662/2016).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teigimu, Alytaus PN buvo sudarytos tinkamos sąlygos neįgaliems asmenims, t. y. bausmės izoliatoriuje buvo įrengtos kameros neįgaliesiems, tačiau pareiškėjas į vieną iš šių kamerų tiesiog nebuvo paskirtas. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 43-45) patvirtino, kad pareiškėjas baudos izoliatoriuje turėjo miegoti antro aukšto gulte, tačiau, atsakovo nuomone, pareiškėjas galėjo miegoti tokioje lovoje, kadangi jis neturėjo judėjimo negalios, galėjo vaikščioti pats, maitinimo metu galėjo nueiti į valgyklą. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka, kadangi 2015 m. balandžio 13 d. įraše pareiškėjo sveikatos istorijoje (b. l. 130) pažymėta, jog pareiškėjas turėjo problemų su nugara, negalėjo pasilenkti, sunkiai vaikščiojo, judesiai ties juosmeniu buvo riboti. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo laikytas Socialinės globos ir neįgaliųjų sektoriuje, kas patvirtina, jog Alytaus PN žinojo apie tai, kad pareiškėjas negalėjo atlikti laisvės atėmimo bausmės įprastomis sąlygomis. 2015 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas teigė Alytaus PN pareigūnų prašęs, kad jį perkeltų į jo poreikius atitinkančią kamerą, tačiau šie jo prašymai patenkinti nebuvo, Alytaus PN neneigė šiuos prašymus gavęs. Iš to darytina išvada, kad Alytaus PN pareiškėjui neužtikrino jo sveikatai saugios aplinkos (Higienos normos HN 76:2010 7 p.), t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas patirtos neturtinės žalos priežastimi įvardijo taip pat tai, kad dėl Alytaus PN atliktų neteisėtų veiksmų jis paskelbė bado akciją ir dėl to pablogėjo jo sveikata.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėjas nebuvo verčiamas badauti ir tokį sprendimą priėmė laisva valia. Pareiškėjas nereiškė jokių pretenzijų dėl Alytaus PN tiekiamo maitinimo ir neteigė, kad šioje įstaigoje laikomų asmenų maitinimas buvo organizuotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė gauti mitybos normas atitinkantį maistą, taigi, jis sąmoningai nusprendė šia galimybe nepasinaudoti. Iš teismui pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjui badavimo laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. gegužės 5 d.) buvo suteikta sveikatos priežiūra: kasdien buvo tikrinta pareiškėjo, kaip badaujančiojo, sveikata, pagal pareiškėjo prašymus vykdyti papildomi vizitai (b. l. 104-112), gydytojas pareiškėją informavo apie badavimo pasekmes, rekomendavo badavimą nutraukti arba bent pradėti vartoti skysčius. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, Alytaus PN neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti neteisėtais, o su badavimu susijusios pareiškėjo sveikatai kilusios neigiamos pasekmės laikytinos atsiradusiomis dėl paties pareiškėjo veiksmų.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (įskaitant materialią kompensaciją) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausiai piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-120/2013, 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-443-822/2016, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas dėl Alytaus PN atliktų neteisėtų veiksmų – sveikatai saugios aplinkos neįgaliajam neužtikrinimo – patyrė tam tikrus nepatogumus ir išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikytas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Neturtinė žala pareiškėjui pasireiškė tuo, kad nuobaudos vykdymo laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 26 d.) baudos izoliatoriuje jis buvo paskirtas miegoti antrame aukšte esančiame gulte, nors dėl prastos stuburo ir kojų būklės jam buvo sudėtinga į šį gultą įlipti.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Akcentuotina, kad šioje byloje teisėjų kolegija pripažino pagrįsta tik vieną pareiškėjo reikštą pretenziją (10 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo sveikatai saugi aplinka), kiti pareiškėjo nurodyti Alytaus PN pažeidimai nebuvo nustatyti. Vykdant nuobaudą, pareiškėjas buvo skirtas kalėti bausmės izoliatoriaus kameroje, kuri teisės aktų reikalavimų neatitiko tik vienu aspektu – pareiškėjui teko antrame aukšte esantis gultas ir, dėl patirtų traumų, pareiškėjui kilo sunkumų į jį užlipant. Pareiškėjas teisme patvirtino, kad, išskyrus nuobaudos vykdymo baudos izoliatoriuje laikotarpį, jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 10 000 Eur suma.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Taigi, pareiškėjo reikalavimas iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetamas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso normas, todėl neteisingai nustatė dalį teismo sprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą dalyje dėl nuobaudos vykdymo baudos izoliatoriuje sąlygų atitikimo teisės aktams pakeisti ir konstatuoti, kad Alytaus PN nuobaudos vykdymo laikotarpiu pareiškėjui S. P. neužtikrino sveikatai saugios aplinkos.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą kitoje dalyje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.