Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo Valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Ž. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (7.5)3-5907 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų“ (toliau – ir 2016 m. sausio 18 d. sprendimas), VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 12 d. raginimą Nr. (7.5)R-218 „Dėl advokato Ž. L. skolos sumokėjimo“ (toliau – ir 2016 m. sausio 12 d. raginimas) ir VSDFV 2016 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. (9.8)I-1373 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“ (toliau – ir 2016 m. kovo 8 d. sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriui pateikė 2015 m. lapkričio 13 d. pažymą (forma E104), kuri patvirtina, kad 2011 metais pareiškėjas buvo apdraustas, ir kuri iš dalies patvirtina, kad socialinio draudimo srityje 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjui buvo taikoma Airijos teisė. Pareiškėjo teigimu, šias aplinkybes taip pat patvirtina tai, kad jam 2011 metais buvo išduota medicinos kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusi iki 2012 m. gegužės mėn., ir Europos sveikatos draudimo kortelės. Pareiškėjas nurodė, jog jo metinių pajamų deklaracijų gale yra pastaba, kad savarankišką veiklą vykdantys asmenys gali savanoriškai daryti kasmetines socialinio draudimo įmokas. Pareiškėjas manė, kad jis pateikė VSDFV Vilniaus skyriui pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad nuo 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjo sveikatos priežiūros paslaugos yra apdraustos Airijoje ir kad pareiškėjui yra taikoma Airijos teisė socialinio draudimo srityje. Pareiškėjas nurodė, kad prašomų pateikti formų reikalavimas būtų galimas, jeigu pareiškėjas ketintų išvykti iš Airijos ir pageidautų, kad jam toliau, bet ne ilgiau nei 24 mėnesius, būtų taikomi Airijos sveikatos draudimo teisės aktai. Nurodė, kad nuo 2009 m. spalio 14 d. pareiškėjas yra nuolatinis Airijos gyventojas, todėl, nepriklausomai nuo kilmės šalies, jam yra taikomi Airijos teisės aktai, taip pat ir socialinio draudimo srityje, todėl VSDFV pozicija lemia pareiškėjo dvigubą apmokestinimą. Be to, pasak pareiškėjo, VSDFV direktoriaus 2012 m. birželio 6 d. įsakyme Nr. V-270 buvo numatytas 24 mėn. terminas vertinimui, kurios šalies socialinio draudimo teisės aktai taikytini, o 2013 m. spalio mėn. šis terminas jau buvo pasibaigęs. Pareiškėjo manymu, VSDFV nurodyti reglamentai nuo 2013 m. spalio 25 d. taikomi asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta nepasikeičia, tačiau kurie išvyksta į kitą Europos Sąjungos valstybę narę komandiruotei ar laikinam darbui (ne ilgiau kaip 24 mėnesių laikotarpiui). Pasak pareiškėjo, nei VSDFV, nei VSDFV Vilniaus skyrius nenurodė jokių konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios patvirtintų VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą.

3. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2013 m. spalio 25 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – SDĮ) 6 straipsnio 1 dalies papildymas 5 punktu, kuriame numatyta, kad privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami taip pat ir Lietuvos Respublikoje nuolat negyvenantys asmenys, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, turi būti taikomas SDĮ. Šią teisės nuostatą VSDFV Vilniaus skyrius aiškina taip, kad Lietuvoje nuolat negyvenantys asmenys turi teisę nemokėti privalomų sveikatos draudimo įmokų tik tuo atveju, jei minėti Europos Sąjungos reglamentai numato, kad jiems taikoma kitos šalies teisė. Pasak VSDFV Vilniaus skyriaus, tokiu atveju asmuo turi pateikti kompetentingos institucijos išduotą pažymą, patvirtinančią, kad jam socialinės apsaugos srityje taikoma kitos šalies teisė. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojų registre nuo 2004 m. spalio 21 d. yra įregistravęs individualią veiklą, todėl pagal nuo 2013 m. spalio 25 d. įsigaliojusius SDĮ pakeitimus jam, kaip individualią veiklą vykdančiam asmeniui, atsirado pareiga mokėti privalomo sveikatos draudimo įmokas. Šią pareigą pažeidusiems asmenims apskaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindė jo teisės nemokėti privalomų sveikatos draudimo įmokų Lietuvos Respublikoje, nes šie dokumentai neįrodo, kad jam ginčo laikotarpiu buvo taikoma Airijos teisė socialinės apsaugos srityje. Atsakovo teigimu, skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Paaiškino, kad pareiškėjas pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojų registre 2004 m. spalio 21 d. įregistravo individualią veiklą ir iki šiol jos nėra išregistravęs. Nuo 2013 m. spalio 25 d. SDĮ numato, kad Lietuvoje nuolat negyvenantys asmenys privalo mokėti sveikatos draudimo įmokas, jei jiems nėra taikoma kitos šalies teisė. VSDFV paaiškino, kad taikytinos teisės klausimus reglamentuoja VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas tvarkos aprašas, o dokumentai, suteikiantys teisę asmenims nemokėti privalomo sveikatos draudimo įmokų, yra nurodyti VSDFV direktoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. įsakyme Nr. V-563 ir 2015 m. gruodžio 4 d. įsakyme Nr. V-603. VSDFV nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nebuvo minėtuose teisės aktuose, kaip patvirtinantys aplinkybę, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo taikyta Airijos teisė socialinės apsaugos srityje.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (7.5)3-5907 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų“, VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 12 d. raginimą Nr. (7.5)R-218 „Dėl advokato Ž. L. skolos sumokėjimo“ ir VSDFV 2016 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. (9.8)I-1373 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“.

8. Teismas nustatė, jog dar 2014 m. spalio 17 d. VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjui elektroniniu paštu išsiuntė raginimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos turi sumokėti 1 080 Lt (312,79 Eur) privalomo sveikatos draudimo įmokų (individualios veiklos) įsiskolinimą. Kartu su šiuo raginimu pareiškėjui elektroniniu paštu buvo išsiųstas paaiškinimas, kad įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., nes nuo 2013 m. spalio 25 d. įsigaliojo SDĮ pakeitimai. Atsakydamas į tai, pareiškėjas nurodė, kad išvykimą į Airiją deklaravo dar 2010 m. birželio mėnesį ir iki šiol nuolat ten gyvena, o nuo 2013 m. spalio 25 d. įsigalioję pakeitimai taikomi tik tiems asmenims, kurie išvyksta laikinai. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba, 2015 m. balandžio 10 d. atsakydama į VSDFV Vilniaus skyriaus prašymą, atsiuntė E104 formos pažymą, kurią 2015 m. kovo 30 d. išdavė Airijos Socialinių ir šeimos reikalų ministerijos Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjo draudimo laikotarpis buvo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 2015 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjas pateikė VSDFV Vilniaus skyriui atsikirtimą, kuriame nurodė, kad Airijoje jam nuo 2009 m. gegužės 19 d. yra suteiktas socialinių paslaugų gavėjo numeris. Pateikė savo Europos sveikatos draudimo kortelę. Paaiškino, kad E104 formos pažymoje nurodyta, kad už 2011 m. buvo sumokėtas PRSI mokestis, mokamas socialinėms paslaugoms, tačiau pagal Airijos teisę šis mokestis savarankiškai dirbantiems asmenims nėra taikomas, todėl Airijos valstybė šį 2011 metais sumokėtą mokestį įskaitymo būdu sekančiu mokestiniu laikotarpiu grąžino. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. spalio 22 d. el. paštu pateikė pareiškėjui atsakymą į jo skundą ir nurodė, kad, siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo, prašo pateikti nustatytos formos kompetentingos institucijos išduotą pažymą, kad nuo 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjui taikoma Airijos teisė socialinės apsaugos srityje. 2015 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas atsakė, kad už 2013–2014 metus socialinio draudimo mokesčių jis neprivalėjo mokėti, nes jo pajamos nesiekė nustatyto dydžio, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjo sveikatos priežiūros paslaugos Airijoje minėtu laikotarpiu nebuvo apdraustos. VSDFV Vilniaus skyriaus reikalaujamos pažymos pareiškėjas nepateikė. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. sausio 18 d. sprendimu nurodė pareiškėjui, kad šis neįrodė, jog jam socialinės apsaugos srityje nuo 2013 m. spalio 25 d. yra taikoma Airijos teisė, nes pareiškėjo pateikti dokumentai nėra įvardyti VSDFV direktoriaus įsakymu patvirtintame sąraše. Prie šio sprendimo buvo pridėtas 2016 m. sausio 12 d. raginimas, kuriuo VSDFV Vilniaus skyrius nurodė pareiškėjui per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 729,59 Eur privalomo sveikatos draudimo (individualios veiklos) įmokų įsiskolinimą ir 29,43 Eur delspinigių. Pareiškėjas 2016 m. vasario 5 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2016 m. kovo 8 d. sprendimu atsakė pareiškėjui, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai priskaičiuojant privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir vykdant jų sumokėjimo kontrolę yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 18 d. sprendimą. VSDFV taip pat pasiūlė pareiškėjui pateikti A1 pažymėjimą, patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 25 d. jam yra taikomi Airijos socialinės apsaugos teisės aktai.

9. VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV pareiškėjo pareigą sumokėti draudimo įmokas bei delspinigius siejo su SDĮ 6 straipsnio 1 dalies 5 punktu, įsigaliojusiu nuo 2013 m. spalio 25 d.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 9 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Airiją. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pagal SDĮ 6 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą turėtų būti draudžiamas PSD tik tuo atveju, jeigu SDĮ taikymas jo atžvilgiu būtų numatytas Europos Sąjungos teisės aktuose, t. y. Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentuose.

11. Teismas nurodė, kad, vertinant byloje susiklosčiusią situaciją, visų pirma turi būti vadovaujamasi tiesiogiai taikomais reglamentais, reguliuojančiais bylos teisinius santykius: 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004) (OL 2004 L 166, p. 1, ištaisyta redakcija OL 2004 L 200, p. 1) bei 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas Nr. 987/2009) (OL 2009 L 284, p. 1), nuostatomis.

12. Teismas atsižvelgė į Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a) punktą, kuris numato, kad vienoje valstybėje narėje savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai (pagal minėto reglamento 11 straipsnio 3 dalies e) punktą, reglamente nenurodytais atvejais taikomi tos valstybės teisės aktai, kurioje asmuo gyvena). Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Airijoje ir dirbo žemesniojo rango advokatu (angl. solicitor) Fitzherbert teisme. Taigi, pagal minėtą bendrąją taisyklę, pareiškėjui taikoma Airijos teisė.

13. Teismas taip pat atsižvelgė į Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 2 dalį, kuri numato specialią taisyklę, susijusią su atveju, kai asmuo, kuris paprastai vykdo veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo vienoje valstybėje narėje vyksta dirbti panašios veiklos į kitą valstybę narę. Specialioji taisyklė numato, kad tokiu atveju ir toliau yra taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikoje savarankiškai (advokatu) dirbęs pareiškėjas išvyko į Airiją, kurioje ginčo laikotarpiu vykdė panašią veiklą. Taigi pagal specialią taisyklę jam turėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai, ir SDĮ, tačiau Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 2 dalis, be kita ko, numato privalomą sąlygą, kuriai esant speciali taisyklė (dėl pirmosios valstybės narės teisės aktų taikymo) yra taikoma, t. y. minėta teisės nuostata įtvirtina sąlygą, kad toliau kitoje valstybėje tęsiamos veiklos trukmė turi neviršyti 24 mėnesių. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Airiją išvyko (deklaravo išvykimą) 2010 m. birželio 9 d., ir konstatavo, kad 24 mėnesių laikotarpis baigėsi 2012 m. birželio 9 d., todėl, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis prasideda tik 2013 m. spalio mėnesį, darė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu speciali taisyklė yra netaikoma, nesant joje nurodytos būtinos sąlygos – 24 mėnesių veiklos trukmės neviršijimo. Kitokio taikytinų teisės aktų nustatymo nenumato ir Reglamentas Nr. 987/2009. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lietuvos Respublikoje nebuvo draudžiamas PSD pagal SDĮ, nes vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, jam SDĮ neturėjo būti taikomas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjo pateikti pažymą, patvirtinančią, kad jam yra taikoma Airijos socialinės apsaugos teisė. Šį savo reikalavimą minėtos institucijos grindė Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad asmens prašymu valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini pagal pagrindinio reglamento II antraštinės dalies nuostatas, kompetentinga įstaiga išduoda pažymėjimą, liudijantį, kad tokie teisės aktai yra taikytini, ir prireikus nurodo, iki kada ir kokiomis sąlygomis jie taikytini. Teismas pažymėjo, kad ši reglamento nuostata reiškia tik pareiškėjo teisę (tačiau ne pareigą) kreiptis į valstybės, kurios teisės aktai yra taikytini pagal Reglamentą Nr. 883/2004, kompetentingą įstaigą dėl minėto pažymėjimo išdavimo, tačiau taikytina teisė šiuo atveju (pažymėjimo išdavimo metu) jau turi būti nustatyta, nes dėl pažymėjimo išdavimo asmuo turi kreiptis į tos valstybės narės kompetentingą instituciją, kurios teisės aktai yra taikytini jo atžvilgiu pagal Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies nuostatas. Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnis yra susijęs tik su informacijos teikimu asmenims, t. y. su kompetentingų institucijų teikiama pagalba asmenims ir jų darbdaviams, o ne atvirkščiai. Pareiškėjas neturėjo pareigos padėti VSDFV Vilniaus skyriui nustatyti, kokios valstybės teisė jam yra taikytina, nes tokios jo pareigos nenumato taikytinų teisės aktų nustatymą reglamentuojantis tiek VSDFV Vilniaus skyriui, tiek ir VSDFV privalomas bei šių institucijų tiesiogiai turimas taikyti Reglamentas Nr. 883/2004.

14. Teismas taip pat nurodė, kad 2016 m. kovo 8 d. sprendime VSDFV nepagrįstai rėmėsi Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsniu, kuris nustato Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarką. Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnis reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą asmeniui, kuris dirba dviejose ar daugiau valstybių. Savarankiškai dirbantiems asmenims yra skirta šio straipsnio 2 dalis, numatanti, kad tokiam asmeniui yra taikomi: a) valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktai, jeigu didelę veiklos dalį jis vykdo toje valstybėje narėje; arba b) valstybės narės, kurioje yra jo veiklos centras, teisės aktai, jeigu jis negyvena vienoje iš valstybių narių, kurioje jis vykdo didelę veiklos dalį.

15. 2016 m. kovo 8 d. sprendime VSDFV nurodė, kad pagal VMI duomenis, pareiškėjas nuo 2004 m. spalio 21 d. dar nėra išregistravęs individualios veiklos iš mokesčių mokėtojų registro, tačiau byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas didelę savo veiklos dalį vykdo Lietuvos Respublikoje ir kad joje yra jo veiklos centras. Be to, Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad asmuo, dirbantis dviejose ar daugiau valstybių, apie tai turi informuoti savo gyvenamosios vietos kompetentingą instituciją, kuri ir turi nustatyti, kokie teisės aktai yra taikytini ir būtent ši institucija (gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentinga institucija) apie nustatytą taikytiną teisę turi pranešti kitos valstybės narės kompetentingai institucijai. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos valstybė narė bylos duomenimis yra Airija, teismas konstatavo, kad būtent Airijos kompetentingos institucijos pareiškėjo darbo keliose valstybėse atveju turėtų iniciatyvos teisę nustatyti pareiškėjui taikytiną teisę, apie priimtą sprendimą pranešant VSDFV ir pačiam pareiškėjui. Pagal minėto straipsnio 6 dalį, jeigu asmuo gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingai institucijai nepraneša apie keliose valstybėse vykdomą veiklą, tai ši institucija turi teisę nustatyti taikytiną teisę iš karto sužinojusi apie tokią situaciją. Šių aplinkybių sužinojimas gali būti susijęs su kitos kompetentingos institucijos (taip pat ir VSDFV) tarpininkavimu, tačiau taikytinos teisės nustatymo iniciatyva bet kuriuo atveju išlieka asmens gyvenamosios vietos kompetentingai institucijai. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai dėl pareiškėjui taikytinos teisės nustatymo (net ir turint duomenų apie keliose valstybėse pareiškėjo vykdomą savarankišką veiklą) tuo atveju, kai pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta ginčo laikotarpiu buvo deklaruota Airijoje, laikytini VSDFV Vilniaus skyriaus veikimu ultra vires (viršijant įgaliojimus). Tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius nebuvo kompetentingas nustatinėti pareiškėjui taikytinos teisės pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, iš dalies patvirtina ir pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (VSDFV), 2016 m. kovo 8 d. sprendime pateikdama Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio (dėl Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo) turinį, t. y. nurodydama, kad minėtas straipsnis numato, jog tai, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, nustato paskirta gyvenamosios vietos įstaiga (2016 m. kovo 8 d. sprendimo 2 lapo pabaiga).

16. Teismas skundžiamus sprendimus panaikino kaip neteisėtus iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams (Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punktui).

III.

17. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

19. Atsakovas teigia, kad pareiškėjui taikytina Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 2 dalis. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas didelę veiklos dalį vykdo Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo vadovautis byloje akivaizdžiai netaikytina Reglamento 883/2004 12 straipsnio 2 dalimi, kadangi, VMI duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas individualios veiklos nebuvo išregistravęs, taigi savarankiškai dirbo dviejose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

20. Atsižvelgęs į Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsakovas teigia, kad tai, jog asmeniui yra taikoma kitos valstybės narės teisė, turėtų būti patvirtinta nustatytos formos dokumentais, kurie yra išduodami valstybės, kurios teisė taikoma, kompetentingos įstaigos. Taigi tai, kad asmeniui yra taikoma kitos valstybės narės teisė, patvirtina konkretūs įrodymai, o ne paties VSDFV teritorinio skyriaus pasidarytos išvados.

21. Teismas neatsižvelgė, kad, remiantis Airijos kompetentingos institucijos pateikta nustatytos formos pažyma, pareiškėjas sveikatos draudimu Airijoje buvo draudžiamas tik 2011 m., todėl padarė neteisingą išvadą, kad ginčo laikotarpiu, kuris prasidėjo tik nuo 2013 m spalio 25 d., VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjo atžvilgiu SDĮ nuostatas pritaikė nepagrįstai.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės pritaria atsakovo apeliacinio skundo argumentams. VSDFV nuomone, Reglamento 883/2004 12 straipsnio 2 dalis pareiškėjui galėtų būti taikoma tuo atveju, jei jis individualią veiklą iš Mokesčių mokėtojų registro būtų išregistravęs. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, jog tai, kad asmeniui yra taikoma kitos valstybės narės teisė, patvirtina konkretūs įrodymai, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neturi pagrindo preziumuoti kitos valstybės narės teisės taikymo asmeniui vadovaujantis vien duomenimis, kad asmuo yra išvykęs į kitą valstybę narę ir vykdo ten savarankišką veiklą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

24. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. (7.5)3-5907 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų“, VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 12 d. raginimo Nr. (7.5)R-218 „Dėl advokato Ž. L. skolos sumokėjimo“ ir VSDFV 2016 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. (9.8)I-1373 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“, t. y. dėl Airijoje gyvenančio pareiškėjo pareigos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui už 2013 m. spalio – 2015 m. gruodžio mėnesius.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir skundžiamus sprendimus panaikino. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Atsakovo teigimu, pagal iki 2013 m. spalio 24 d. galiojusio Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, privalomuoju sveikatos draudimu buvo draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, t. y. prievolė mokėti privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokas buvo siejama su asmens nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje. Pagal nuo 2013 m. spalio 25 d. galiojantį teisinį reguliavimą, SDĮ 6 straipsnis ir šio straipsnio 1 dalis papildyta 5 punktu, kuriame nustatyta, kad privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami ir asmenys, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos (toliau – ES) socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, turi būti taikomas SDĮ. Taigi aptariamu atveju yra būtina nustatyti, ar pagal ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus pareiškėjui turi būti taikomas SDĮ. Kadangi ginčijami sprendimai yra priimti vadovaujantis minėtu pagrindu, ginčo ribos apibrėžiamos vertinant ir nustatinėjant tik minėtą aplinkybę.

26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 9 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Airiją (I t., b. l. 107), o Airijos Respublikos mokesčių administratoriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. išduota pažymos kopija patvirtinta apie mokesčių mokėtojo įregistravimą 2009 m. spalio 14 d. (I t., b. l. 151). Pareiškėjas teigia Airijoje užsiimantis alternatyvia Lietuvos Respublikos advokato „solicitor“ profesine veikla. Pareiškėjas pateikė 2013 ir 2014 mokestinių metų pajamų deklaracijų įvertinimo kopijas (I t., b. l. 141, 142), kurios patvirtina, jog pareiškėjas iš savo veiklos Airijoje tais metais turėjo pajamų ar pelno, taip pat turėjo sumokėti pajamų mokestį.

27. Kaip matyti iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktikos, ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatomis siekiama visų pirma užtikrinti, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų taikoma vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema ir taip būtų išvengta taikytinų nacionalinės teisės aktų kumuliacijos ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų (žr., be kita ko, 2012 m. birželio 12 d. sprendimo Hudzinski ir Wawrzyniak, C‑611/10 ir C‑612/10, EU:C:2012:339, 41 punktą, 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Ministerstvo práce a sociálních věcí prieš B., C‑394/13, EU:C:2014:2199, 23 punktą).

28. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004) (OL 2004 L 166, p. 1, ištaisyta redakcija OL 2004 L 200, p. 1) II antraštinė dalis (11–16 straipsniai) skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. II antraštinės dalies 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antrašinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus.

29. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte nustatytas darbo atlikimo vietos teisės (lex loci laboris) taikymo principas. Reglamento Nr. 883/2004 preambulės 17 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog siekiant kiek galima labiau garantuoti vienodą požiūrį į visus valstybės narės teritorijoje dirbančius asmenis, reikia nustatyti, kad pagal bendrą taisyklę jiems taikomi tos valstybės narės, kurioje atitinkamas asmuo dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktai.

30. Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio b punkte yra pateiktas savarankiško darbo apibrėžimas: bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės narės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas, socialinės apsaugos įstatymus.

31. Ginčo byloje nėra dėl to, jog pareiškėjas Airijoje užsiima savarankiška, alternatyvia Lietuvos Respublikos advokato „solicitor“ profesine veikla. Taip pat byloje nekyla ginčas dėl to, jog pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Airijoje. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad sąvoka „gyvenamoji vieta“ apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j punkte kaip vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad kai asmens teisinė situacija gali būti susieta su kelių valstybių narių teisės aktais, valstybės narės, kurioje asmuo gyvena, sąvoka reiškia valstybę, kurioje tas asmuo paprastai gyvena ir kurioje taip pat yra įprastas jo interesų centras (šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 25 d. sprendimo Swaddling, C‑90/97, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, (OL 2009 L 284, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 987/2009) 11 straipsnį gyvenamoji vieta prilyginama suinteresuotojo asmens interesų centrui. Šiame straipsnyje taip pat kodifikuoti Teisingumo Teismo praktikoje nustatyti veiksniai (buvimo atitinkamų valstybių narių teritorijoje trukmė ir nenutrūkstamumas arba šeiminė padėtis ir šeimos ryšiai), į kuriuos galima atsižvelgti nustatant minėtą interesų centrą (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo Wencel, C-589/10, EU:C:2013:303, 50 punktą).

32. Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinėje dalyje reglamentuojamas taikytinų teisės aktų nustatymas ir 11 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog šioje antraštinėje dalyje asmenys, gaunantys išmokas pinigais už darbą pagal darbo sutartį arba savarankišką darbą, laikomi dirbančiais minėtą darbą. Iš to seka, jog taikytinos teisės nustatymui yra reikšmingas gaunamų išmokų pinigais (pajamų) klausimas ir asmenys, negaunantys išmokų pinigais už savarankišką darbą, pagal Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinę dalį nustatant taikytiną teisę nelaikomi dirbančiais savarankišką darbą.

33. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pateikė 2013 ir 2014 mokestinių metų pajamų deklaracijų įvertinimo kopijas (I t., b. l. 141, 142), kurios patvirtina, jog pareiškėjas iš savo veiklos Airijoje tais metais turėjo pajamų, yra pagrindas vertinti, jog pareiškėjas Airijoje gauna išmokas pinigais už savarankišką darbą, dėl to jis Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies prasme laikytinas Airijoje dirbančiu minėtą darbą.

34. Atsakovui teigiant, jog pagal ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus pareiškėjui turi būti taikomas SDĮ, pažymėtina, jog atsakovas visgi nenurodė konkrečios minėtų reglamentų normos, nukreipiančios į SDĮ normas.

35. Byloje nėra duomenų (atsakovas tokių duomenų nepateikė), jog pareiškėjas Lietuvoje laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2015 m. sausio mėn. gavo išmokas pinigais iš advokato darbo individualios veiklos pagrindu (byloje nėra pateikta pareiškėjo mokesčių deklaracijų ar kitų duomenų dėl Lietuvoje gaunamų pajamų), dėl to nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjas savarankiškai vykdė veiklą Lietuvoje Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies prasme (11 str. 2 d.), pagal kurią, kaip minėta, asmuo turi gauti išmokas pinigais.

36. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 987/2009 nuostatų, darbo dvejose ar daugiau valstybių atveju asmuo, kuris „paprastai savarankiškai dirba dviejose ar daugiau valstybių narių“ reiškia visų pirma asmenį, kuris, savarankiškai dirbdamas, tuo pačiu metu arba pakaitomis vykdo vienos arba daugiau atskirų rūšių savarankišką veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių, neatsižvelgiant į šios veiklos pobūdį (14 str. 6 d.). Nustatant, ar didelė veiklos dalis vykdoma vienoje valstybėje narėje, savarankiško darbo atveju atsižvelgiama į apyvartą, darbo laiką, suteiktų paslaugų skaičių ir (arba) pajamas (Reglamento Nr. 987/2009 14 str. 8 d.). Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog taikant pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalies b punktą, savarankiškai dirbančio asmens „veiklos centras“ nustatomas atsižvelgiant į visus to asmens profesinės veiklos aspektus, visų pirma vietą, kurioje yra pastovi ir nuolatinė jo verslo vieta, įprastinį jo vykdomos veiklos pobūdį arba trukmę, suteiktų paslaugų skaičių ir atitinkamo asmens ketinimus, apie kuriuos galima spręsti iš visų aplinkybių. Iš išdėstytų Reglamento Nr. 987/2009 nuostatų galima daryti išvadą, jog tam, kad būtų galima vertinti, ar asmuo savarankiškai vykdo veiklą dvejose valstybėse narėse, jis abejose valstybėje narėse turi vykdyti veiklą, teikti paslaugas, gauti pajamas ir pan. Šiuo atveju nėra duomenų, jog be formalaus pagrindo advokato veiklos vykdymui Lietuvoje individualios veiklos pagrindu pareiškėjas realiai vykdė veiklą – teikė advokato paslaugas, gavo pajamas ir pan., kas yra reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo pripažinimo savarankiškai besiverčiančiu dvejose valstybėse narėse ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų prasme.

37. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies prasme nelaikytinas Lietuvoje užsiimančiu savarankiška veikla, nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjui pagal ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus turi būti taikomas SDĮ. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė pagrįstą išvadą.

38. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 2 dalis numato specialią taisyklę, susijusią su atveju, kai asmuo, kuris paprastai vykdo veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo vienoje valstybėje narėje, vyksta dirbti panašios veiklos į kitą valstybę narę. Specialioji taisyklė numato, kad tokiu atveju ir toliau yra taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokios veiklos trukmė neviršija 24 mėnesių. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 2 dalį, žodžiai „paprastai savarankiškai dirbančiam asmeniui“ reiškia asmenį, kuris paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis yra įsisteigęs, teritorijoje. Visų pirma tas asmuo turi kurį laiką jau vykdyti savo veiklą iki dienos, kurią jis nori pasinaudoti to straipsnio nuostatomis, ir laikinos veiklos kitoje valstybėje narėje laikotarpiu turi valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs, toliau laikytis jo veiklos vykdymui taikomų reikalavimų, kad galėtų sugrįžęs ją tęsti, o to paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 2 dalį, kriterijus, kuriuo vadovaujantis nustatoma, ar veikla, kurią vykdyti savarankiškai dirbantis asmuo vyksta į kitą valstybę narę yra „panaši“ į įprastą savarankiškai vykdomą veiklą, yra faktinis veiklos pobūdis, o ne tai, kaip ši pagal darbo sutartį arba savarankiškai vykdoma veikla gali būti vadinama kitoje valstybėje narėje.

39. Nustačius, jog pareiškėjas, išvykęs į Airiją, tęsė tokią pačią veiklą, kaip ir Lietuvoje (faktinis veiklos pobūdis buvo tas pats, o tai paneigiančių duomenų nepateikta), nagrinėjamu atveju buvo viršytas 24 mėnesių terminas ir, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui tapo taikytini Airijos teisės aktai.

40. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus teisės aktus kaip neteisėtus iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

41. Konstatavus skundžiamų aktų neteisėtumą dėl netinkamo teisės normų pritaikymo, nėra pagrindo toliau vertinti, ar atsakovas pagrįstai reikalavo iš pareiškėjo pateikti duomenis dėl jam taikytinos teisės.

42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nėra duomenų, jog be formalaus pagrindo advokato veiklos vykdymui Lietuvoje individualios veiklos pagrindu pareiškėjas realiai vykdė veiklą – teikė advokato paslaugas, gavo pajamas ir pan., kas yra reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo pripažinimo savarankiškai besiverčiančiu dvejose valstybėse narėse ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų prasme. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies prasme nelaikytinas Lietuvoje užsiimantis savarankiška veikla, todėl nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjui pagal ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus turi būti taikomas SDĮ. Taigi nenustačius materialiosios sąlygos, įgalinančios tvirtinti, kad pareiškėjas Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies prasme laikytinas Lietuvoje užsiimantis savarankiška veikla, nėra pagrindo vertinti, jog vien dėl formalaus kriterijaus – individualios veiklos neišregistravimo – pareiškėjui pagal ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus turi būti taikomas SDĮ.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Vaida Urmonaitė-Maculevičienė