Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje ir jam paskirta aštuonerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš nuteistojo V. R. priteista 129,86 Lt turtinės žalos ir septyniasdešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo, taip pat vienas tūkstantis du šimtai litų už teisinės pagalbos paslaugas nukentėjusios įstatyminei atstovei A. R. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios I. R. , gim. 2004 m. gruodžio 24 d., būkle, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. V. R. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2009 m. rugsėjo mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, vieną arba keletą kartų per mėnesį, tiksliai nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau kaip 5 kartus, savo gyvenamuosiuose namuose, (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, kišdamas ranką nukentėjusiajai I. R. už kelnaičių, taip liesdamas jos lyties organus, liepdavo mažametei liesti ranka jo lytinį organą, taip tenkindamas savo lytinę aistrą. Tokiais veiksmais V. R. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas skunde nurodo, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, o pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus duomenis.

Nuteistojo teigimu, liudytojų V. V. , V. B. , V. V. parodymai yra išvestiniai iš liudytojos A. R. parodymų, nes duoti tik pagal pastarosios pasakojimus. Todėl visų paminėtų liudytojų parodymai negali būti vertinami, kaip patikimi įrodymai. A. R. parodė, kad jai neva apie tai papasakojo dukra po to, kai ji 2009 m. sausio mėnesio pabaigoje grižo iš ligoninės, papasakodama, kad nuteistasis neva tai darė dar iki 2009 m. liepos mėnesio keletą kartų. Tačiau A. R. apie tai niekam nepranešė net tada, kai jie susibarė buitiniais klausimais ir ji 2009 m. liepos mėnesį kreipėsi į policiją. Ji tik teisme, praėjus daugiau, kaip pusei metų, nurodė, kad nuteistasis su burna dirgino dukros lytinius organus, nuolat kartojo, kad tai girdėjo iš dukros, tačiau tai pradėjo daryti tik jiems susipykus. Nuteistojo manymu, dėl šių aplinkybių A. R. parodymai turi būti vertinami kritiškai.

Taip pat apeliantas teigia, kad jo dukros I. R. apklausos metu buvo daromas garso ir vaizdo įrašas, iš kurių galima spręsti, kad nors šią apklausą atliko specialistė psichologė, tačiau ji buvo atliekama taip, kad būtu pasiektas iš anksto nuspręstas rezultatas. Mergaitei buvo peršami klausimai iš kurių jau seka atsakymas apie konkrečius apelianto veiksmus. Tuo tarpu, atlikus mergaitės klinikinį stebėjimą Vaiko raidos centre specialistė konstatavo, kad jos seksualizuoto elgesio neišryškėjo, o nustatyta tik negatyvi nuostata nuteistojo atžvilgiu, kai ji pasakoja apie negražų žaidimą – karvę, kurio metu nuteistasis jai lepia tampyti jam už krūtinės. Atliekant teismo psichiatrijos – psichologijos tyrimą, mergaitė iš esmės nurodo tuos pačius veiksmus, viena kartą sako, kad jai liepta tampyti "pimpę", tačiau paprašyta parodyti kaip atrodo šis žaidimas - karvės melžimas – ji atsistoja keturiomis ir viena ranka parodo sau į krutinės kairį spenelį ir parodo, kaip ji „tempė – melžė“ tėvelį už krūtinės spenelių ir sako, kad tai darė du kartus bei nurodo, kad jie žaisdavo ir kitus žaidimus - lenktynes, namus, nusirisdavo nuo kalno, gulėjo ant žolės. Atlikus mergaitės psichologinį tyrimą nustatyta, kad ji sukaupti ir išlaikyti dėmesio nesugeba, dominuoja nevalingas įsiminimas, informacijai įsiminti reikalingas ilgesnis laikotarpis bei atkaklios pastangos ir jai būdingas įtaigumas, paklusnumas, ypatingai artimiems bei gerai pažįstamiems žmonėms. Taip pat nurodoma, kad ji prisipažįsta mokanti meluoti bei nelinkusi pokalbio apie šį įvykį tęsti ir neigia, kad matė tėvo lytinį organą ir pasako, kad „žaidė su karvėmis", t. y. su žaisline karve ir neigia, kad kas nors būtų lietęs jos lytinius organus - „nėra lietęs putės tėtis... niekas nelenda“. Dėl nepakankamai susiformavusios ilgalaikės atminties, tiriamoji negali sąmoningai atgaminti visus įvykius bei juos suskaičiuoti. Nurodoma, kad mergaitė realistiškai pasakoja apie žaidimą „karvėmis,, su tėvu ir apie ejakuliacija, tačiau kokiu būdu ji tai yra patyrusi nustatyti nepakanka objektyvių duomenų“. Teismo ekspertų nuomone tiriamosios parodymai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes gali stokoti tikslumo, detalumo, ypač kai nuo įvykio praeina ilgas laiko tarpas bei pabrėžiama, kad tam turi įtakos jos psichologiniai bruožai – įtaigumas, paklusnumas, polinkis sutikti su reikšmingų asmenų nuomonę bei atsižvelgti į jų vertinimus. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, kad iš tyrimo ir kitos medžiagos matyti, jog jo dukra labai linkusi prie mamos ir todėl kyla abejonės dėl mergaitės duotų 2010 m. lapkričio 5 d. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui po to, kai su ja šešis mėnesius bendravo išskirtinai mama, kuri niekam nepasakojo apie iš nuteistojo neva patirtą seksualinį išnaudojimą. Juolab, kad atliekant teismo ekspertizę nuo 2009 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. sausio 22 d., kaip jau minėta, I. R. apklausinėjama specialistų nedalyvaujant motinai, jau kalbą kitaip, nei ikiteisminio tyrimo teisėjui. Dėl paminėtų aplinkybių apeliantas mano, kad teismas turėjo apklausti išvadas pateikusius specialistus, tačiau to nepadarė.

Be to, teismas ignoravo 2009 m. lapkričio 5 d. M. Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialistės išvadą Nr. G-428/09(01), kurioje konstatuota, kad nėra objektyvių požymių, jog mažametės I. R. lyties organai buvo liesti fizinio sąlyčio metu.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių apeliantas abejoja nukentėjusiosios I. R. ir liudytojos A. R. parodymų teisingumu, išskyrus tai, kad dukra tampė jam už krūtinės, o abejonėmis negali būti pagristas apkaltinamasis nuosprendis.

Taip pat apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė 70000 neturtinės žalos, nurodydamas, kad nukentėjusioji I. R. patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, patyčias iš artimo žmogaus bei atkartojo bendrinę ekspertų išvadą, kad patirtą seksualinė prievarta gali tapti mergaitės seksualinio gyvenimo, ypatingai socialinio bendravimo sunkumų priežastimi. Tačiau tiek ekspertizės aprašomojoje dalyje, tiek ir jos išvadų 4 punkte konstatuojama, jog nėra objektyvių duomenų, kad byloje nagrinėjamu laikotarpiu nukentėjusiosios I. R. psichinis funkcionavimas, vystymasis, pažintinė veikla būtų sutrikę ir kad būtų sutrikusi įprastinė būsena, kasdieninė veikla bei negalima nustatyti kaip I. R. paveikė byloje nagrinėjamas galimas įvykis bei kaip tai veiks ją ateityje. Nuteistasis mano, kad tai reiškia, jog nėra pagrindų neturtinei žalai atsirasti, nes nenustatytos pasekmės, taip pat nenustatyta, kad būtų padaryta nusikalstama veika ir nenustatyta nuteistojo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką. Be to, A. R. ir jos atstovas teisme neturtinės žalos dydį buvo sumažinę iki 50000 litų ir teismas negalėjo šios sumos viršyti.

Atsiliepimu į nuteistojo V. R. apeliacinį skundą nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą A. R. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios atstovė atsiliepime nurodo, kad nuteistasis nepagrįstai abejoja liudytojų parodymais, ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta nukentėjusiosios apklausa bei ekspertizių išvadomis. Atstovės manymu, minėtose išvadose nustatytos tik nuteistajam nepalankios aplinkybės, jose užfiksuoti jos dukros pasakojamos įvykio aplinkybės, kurios atitinka bylos medžiagą.

Taip pat teismas pagrįstai nustatė ir šiuo atveju priteistinos neturtinės žalos dydį, kuris atitinka teismų praktikoje priteisiamus dydžius. Nors nukentėjusiosios atstovė teigia dėl susijaudinimo teismo posėdyje nurodžiusi 50000 litų neturtinės žalos dydį, tačiau teismas pagrįstai šią sumą padidino, nes teismo pareiga vadovautis prioritetiniais vaiko interesais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam V. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai nuteistasis ginčija apeliaciniame skunde. Taip pat pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo, įvertino visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir teisingai taikė neturtinės žalos atlyginimo klausimus reglamentuojančias įstatymo normas, kas taip pat nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo V. R. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad jis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai nepatikimi, taip pat, kad nukentėjusiosios įstatyminė atstovė A. R. jį apkalba bei tą patį privertė padaryti ir mažametę nukentėjusiąją I. R. .

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis V. R. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad dukros seksualiai neprievartavo. Jį nepagrįstai apkaltino sutuoktinė norėdama užvaldyti jų bendrą turtą. Žaidimą‚ „karvė“ sugalvojo žaisti dukra, tačiau jis dukrai aiškino, kad taip negražu daryti. Sutuoktinei gulint ligoninėje jis su mergaite miegojo vienoje lovoje, bet po atskirom antklodėm, jis vilkėjo apatinį trikotažą, niekada nemiegojo nuogas. Dėl įvykių dukra fantazuoja, išgalvoja nebūtus dalykus. Ją taip kalbėti pamokė motina (t. 2, b. l. 115 – 116). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, tokie nuteistojo parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie paneigti byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais.

Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusios mažametės įstatyminė atstovė A. R. parodė, jog paskutiniu metu santykiai su vyru V. R. buvo konfliktiški, kadangi vyras išgėrinėjo. Grįžus iš Marijampolės ligoninės, kurioje buvo paguldyta 2009 m. sausio 24 d., dukra papasakojo, jog jai būnant ligoninėje, dukra gulėjo vienoje lovoje su tėvu V. R. , kuris būdavo nuogas ir dukrai rankomis liesdavo lytinius organus. Mergaitė rodė judesį, kaip kaltinamasis ranka jai ėmė už lytinių organų, pasakojo, jog tėtė ranką įkišdavo po kelnaitėmis. Taip pat pasakojo, jog dukra su tėte žaidė žaidimą „karves“, liepdavo rankomis liesti jo lytinį organą iš kurio pradėdavo tekėti baltas skystis. Dukra rodė žalios spalvos plastikinį indą, į kurį žaidžiant „karves“ iš V. R. lytinio organo ištekėjo baltas skystis. Be to, sakė, kad tėvas vieną kartą burna dirgino jos lytinius organus. Pirmiausia ji kreipėsi į psichologą dėl smurto šeimoje, o psichologui pasiūlius į Vaiko raidos centrą, į policiją nebuvo kreipusis, nes bijojo. Apie įvykį policijai pranešė vaiko teisių apsaugos tarnyba (t. 2, b. l. 110 – 111). Iš esmės analogiškus parodymus A. R. davė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 7 – 8, 11 – 12).

Kolegijos manymu, tokie liudytojos parodymai yra iš esmės nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti ir išsamiai ištirti įrodymai.

Liudytojos A. R. parodymus patvirtino mažametė nukentėjusioji I. R. , kuri apklausiama ikiteisminio tyrimo metu teismo posėdyje psichologės pagalba parodė, kad su tėvu miegamajame ir jos su mama kambariuose žaisdavo žaidimą „karves“. Tėvas V. R. nuogas stovėdavo keturioms, o ji turėdavo liesti rankomis jo krūtinę ir lytinį organą. Iš lytinio organo išbėgo baltas skystis į lėkštutę. Tėvas liepė tą skystį išpilti, bet ji atsisakė. Tėvas kišo ranką jai už apatinių kelnaičių, imdavo už lytinių organų, jai skaudėdavo. Ji vasarą, mamai būnant ligoninėje tėtę melžė už „pimpės“ penkis kartus. Po to, kai tėtei išbėgdavo skystis, jis gulėdavo, nieko nesakydavo, ji klūpojo. Tėtę nuogą matė 10 kartų (t. 1, b. l. 17 – 18). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija mažametės nukentėjusiosios I. R. parodymų patikimumą tvirtindamas, kad ji psichologės apklausta netinkamai, užduodant menamus klausimus, bei kad jos parodymus įtakojo motina, tačiau, kolegijos manymu vertinant pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotas aplinkybes bei ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios parodymus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, nėra pagrindo daryti išvadą dėl šių parodymų nepatikimumo. Visų pirma, pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo perklausytas mažametės I. R. apklausos vaizdo ir garso įrašas bei perskaitytas apklausos protokolas, tačiau nei dėl apklausos vykdymo tvarkos, nei dėl jos parodymų turinio, nuteistasis bei jo gynėja nepateikė jokių klausimų, prieštaravimų ar pastabų (t. 2, b. l. 115). Antra, atliekant šią apklausą kartu su mažamete buvo tik psichologė V. S. , jokių kitų proceso dalyvių vykdant apklausą patalpoje nebuvo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jie kažkokiu būdu galėjo įtakoti mažametės parodymus (t. 1, b. l. 17 – 18). Apklausa atlikta vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnio nuostatomis. Maža to, mažametės nukentėjusiosios parodymų patikimumą patvirtina ir teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-82, kuriame nurodyta, jog I. R. , negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir adekvačiai jiems priešintis. I. R. nežino nei apie lytinius santykius tarp žmonių, nei kas yra seksualinė prievarta ar tvirkinamieji veiksmai, nesupranta tokio elgesio esmės, reikšmės, jo pasekmių, pavojingumo, žalos. Taigi, atitinkamai ji nesupranta su tuo susijusių sąvokų esmės. I. R. gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vietą, jo dalyvius, jų veiksmus, apytiksliai - įvykių seką) ir duoti apie tai parodymus, ji atskiria tiesą nuo melo. I. R. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. I. R. būdingas įtaigumas, paklusnumas, ypatingai artimiems žmonėms. (t. 1, b. l. 149 – 153). Kolegijos manymu, pastarasis ekspertizės aktas leidžia daryti išvadą, kad mažametė nemeluoja ir nors jai būdingas įtaigumas ir paklusnumas artimiems žmonėms, tačiau įvertinus tai, kad ji nesuvokia seksualinės prievartos ir tvirkinamųjų veiksmų esmės bei reikšmės, nėra pagrindo spręsti, jog jai galėjo būti įteigtos tam tikros su šiais veiksmais susijusios aplinkybės. Kolegijos manymu, nuteistojo nurodomi, iš ekspertizės akto tiriamosios dalies paimti mažametės nukentėjusiosios psichikos būsenos tyrimo fragmentai šiuo atveju nepaneigia jos parodymų teisingumo. Juolab, kad iš ekspertizės akto matyti, jog atliktas ilgalaikis tyrimas, jo metu vyko pakankamai ilgas bendravimas su mažamete nukentėjusiąja, tuo tarpu nuteistasis išskiria tik jam palankius tyrimo epizodus, smulkius psichologo pokalbio su mažamete fragmentus ir pateikia juos, kaip neginčijamus jo kaltę paneigiančius įrodymus, nors bendra galutinė ekspertų išvada neleidžia daryti išvadų dėl mažametės nukentėjusiosios parodymų neteisingumo. Kartu kolegija mano, kad šiuo atveju nebuvo būtina apklausti šią specialisto išvadą davusį ekspertą, kadangi ekspertizės akto išvados aiškios ir konkrečios, be to, pirmosios instancijos teismui posėdyje perskaičius šį ekspertizės aktą, proceso dalyviams dėl jo pagrįstumo ir jame nurodytų duomenų bei pateiktų išvadų klausimų nekilo, jie nepateikė prašymų apklausti ekspertą ar tikslinti kokias nors ekspertizės akte nurodytas detales.

Liudytoja V. V. taip pat patvirtino A. R. parodymus dalyje dėl kilusių įtarimų dėl pastarosios sutuoktinio nederamo elgesio su dukra. Liudytoja parodė, kad jos sesuo A. R. prieš pusę metų yra pasakojusi, jog jai kilo įtarimas dėl nederamų vyro santykių su dukra. Sesuo pasakojo, kad dukra su tėvu žaisdavo žaidimą – „karves“. Paklausus ką tai reiškia, dukra atsakiusi, kad karve būdavo V. R. . Joms kilo įtarimas, kad dukra gali būti kaltinamojo seksualiai išnaudojama. Vėliau ji pati apie šį žaidimą kalbėjo su Ieva, mergaitė papasakojo, kad melžiant karvę reikėdavo imti tėvui už krūtinės, rankomis parodė savo krūtinę bei pilvo apačią (t. 2, b. l. 113 -114).

Pastebėtina ir tai, kad liudytojos A. R. parodymus dalyje dėl pasikeitusio nukentėjusiosios mažametės I. R. elgesio po patirtos seksualinės prievartos patvirtino liudytoja V. B. , kuri parodė, kad dirba Marijampolės vaikų lopšelyje darželyje „Rūta“ ir yra grupės, kurią lanko I. R. , auklėtoja. 2009 m. lapkričio 9 d. I. R. mama atvedė į darželį ir paaiškino, kad nebuvo darželyje paskutines savaites, nes buvo Vilniuje „Vaiko raidos centre“, kur mergaitė buvo tiriama dėl patirtos seksualinės prievartos. Iš mamos kalbos ji suprato, jog I. R. seksualiai išnaudojo jos tėvas. Kad I. R. galėjo būti seksualiai išnaudojama, ji darželyje stebėdama mergaitę nepastebėjo. Tačiau mergaitės elgesys po vasaros buvo pasikeitęs. Mergaitė uždaro būdo, tačiau po vasaros atostogų tapo dar daugiau uždara, nuolat laukdavo mamos, kada ją pasiims (t. 2, b. l. 114).

Liudytoja V. V. parodė, kad dirba Marijampolės apskrities moters veiklos centre, psichologe. 2009 m. liepos 27 d. į moters veiklos centrą kreipėsi A. R. dėl vyro V. R. smurto. Tik pokalbio eigoje paaiškėjo, jog ji įtaria, kad tėvas gali seksualiai išnaudoti dukrą, pasakojo dukros pasakotas aplinkybes. Paaiškėjo naujų faktų, t. y. maudant I. R. vonioje, mergaitė paprašė motinos pabučiuoti jos lyties organus. Dukra paaiškino, jog tėvas taip darydavo kambaryje ant lovos, numaudavo mergaitei kelnes ir bučiuodavo lyties organus. Jos iniciatyva A. R. buvo nukreipta į organizaciją „Vaiko namas“ Vilniuje. Į policiją A. R. nesikreipė, nes bijojo (t. 2, b. l. 115). Taigi ši liudytoja iš esmės patvirtino A. R. parodymus, kad ji dėl mergaitės seksualinio prievartavimo nesikreipė nei teisėsaugą, nei kitas institucijas, kadangi bijojo vyro smurto. Be to, liudytoja J. N. , apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad dirba Marijampolės savivaldybės pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. 2009 m. rugsėjo 28 d. į tarnybą kreipėsi A. R. dėl seksualinės prievartos dukros atžvilgiu ir papasakojo, kad kai ji 2009 metų sausio mėnesį gulėjo ligoninėje, dukra gulėdavo su tėvu vienoje lovoje, šis jai liesdavo lytinius organus. A. R. papasakojo, kad kartą namuose matė V. R. , esantį tik su apatinėmis kelnaitėmis, stovintį keturiomis. Dukra su dviem indeliais ėjo prie tėvo (t. 2, b. l. 114 – 115).

Atkreiptinas dėmesys, kad tiek liudytojos A. R. , tiek mažametės nukentėjusiosios I. R. parodymus, patvirtina ir objektyvios bylos aplinkybės. Iš byloje esančios epikrizėje matyti, kad išties A. R. nuo 2009 m. sausio 24 d. iki 2009 m. sausio 30 d. dėl ligos buvo hospitalizuota VšĮ „Marijampolės ligoninė“ (t. 1, b. l. 13-14). Ši aplinkybė patvirtina, tiek A. R. , tiek I. R. parodymų patikimumą bei leidžia spręsti, kad seksualinio prievartavimo veiksmai išties buvo atliekami ir tuomet kai A. R. buvo ligoninėje.

Apeliantas skunde ginčija liudytojų V. V. , V. B. , V. V. parodymų patikimumą, nurodydamas, kad šių liudytojų parodymai yra išvestiniai iš V. R. parodymų. Kolegijos manymu, tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Išties, vertinant kiekvieno byloje apklausto liudytojo parodymus pavieniui, galima būtų abejoti jų patikimumu, tačiau atsižvelgus į byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visumą, matyti, kad nuteistojo ginčijami liudytojų parodymai, vertinant juos kartu su liudytojos A. R. , mažametės nukentėjusiosios I. R. parodymais, taip pat su ekspertų išvadomis, sudaro vientisą įrodymų grandinę, kuri neleidžia juos vertinti, kaip nepatikimus. Taigi, kolegija įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, seksualinis prievartavimas tai lytinės aistros tenkinimas su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalis numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, taip pat ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Baudžiamojo įstatymo prasme, mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas, kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Aukščiau aptartų įrodymų visuma byloje nustatyta, kad nuteistasis V. R. apygardos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis pasinaudodamas savo dukros I. R. bejėgiška būkle dėl mažametystės (I. R. gimusi 2004 m. gruodžio 24 d., taigi nusikalstamos veikos padarymo metu ji buvo mažametė ir tai nuteistasis V. R. suvokė), tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. kišo ranką nukentėjusiajai I. R. už kelnaičių, lietė jos lyties organus, liepė mažametei liesti ranka jo lytinį organą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo V. R. veiksmus nukentėjusiosios I. R. atžvilgiu kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

Nagrinėjamu atveju esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad 2009 m. lapkričio 5 d. M. Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G-428/09(01) konstatuota, kad nėra objektyvių požymių, jog mažametės I. R. lyties organai buvo liesti fizinio sąlyčio metu. Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad nuteistojo atlikti veiksmai mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu apsiribojo fiziniais prisilietimais, bei liepimu nukentėjusiajai liesti jo lyties organą, kas atitinka BK 150 straipsnyje numatytą nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Kolegijos manymu, tokie nuteistojo V. R. atlikti veiksmai objektyviai negali palikti kažkokių žymesnių pėdsakų nukentėjusiosios kūne. Taigi, vien ta aplinkybė, kad specialistai nenustatė jokių mažametės nukentėjusiosios I. R. kūno fizinių pokyčių ar sužalojimų, šiuo atveju nepaneigia nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje. Juolab, kad iš bylos medžiagos matyti, jog mažametės kūno tyrimas atliktas 2009 m. lapkričio 5 d., o nuteistajam inkriminuoti įvykiai vyko iki nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą apsilankant psichologinėje tarnyboje 2009 m. rugsėjo mėnesį, t. y. mažiausiai prieš mėnesį iki tyrimo. Taigi, esant tokiam laikotarpiui, bet kokie pėdsakai ant nukentėjusiosios kūno galėjo išnykti dėl objektyvių aplinkybių.

Atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad liudytoja A. R. apie neva jos dukros patirtą seksualinę prievartą ilgą laiką niekam nepranešė, net jiems susipykus buitiniais klausimais, kai kreipėsi į policiją, todėl jos parodymai nepatikimi ir duoti siekiant apkalbėti nuteistąjį. Pastebėtina, kad iš aukščiau aptartų liudytojų V. V. , J. N. bei pačios A. R. parodymų matyti, jog pastaroji bijojo, kad jei ji kreipsis į teisėsaugos institucijas, tai sutuoktinis prieš ją smurtaus (t. 2, b. l. 110 – 113, 114 – 115). Būtent dėl šios priežasties bei dėl to, kad įstatymas įpareigoja, teisėsaugos institucijoms apie galimą I. R. seksualinį išnaudojimą pranešė Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistė. Aplinkybę, kad išties A. R. buvo įbauginta, patvirtina ir byloje esantis Vaikų teisių apsaugos skyriaus raštas, kuriuo prokuratūra informuojama apie galimą I. R. seksualinį išnaudojimą, jame nurodant, jog gautas anoniminis pranešimas apie galimai V. R. padarytą nusikalstamą veiką, nors tokios aplinkybės išaiškėjo pokalbio su A. R. metu. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojos J. N. , V. V. buvo artimos A. R. draugės, kad jos dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuotos apkalbėti nuteistąjį. Šios liudytojos neparodė, kad joms būtų kilę kokių nors abejonių dėl A. R. joms papasakotų aplinkybių. Pastebėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog A. R. į psichologus kreipėsi ne dėl mažametės seksualinio išnaudojimo, o dėl to, kad jos sutuoktinis smurtauja prieš ją. Tuo tarpu seksualinės prievartos aplinkybės išaiškėjo tik pokalbio su psichologe metu, kuri ir pasiūlė dėl to kreiptis į teisėsaugą. Kolegijos manymu, visos šios aplinkybės leidžia spręsti, kad A. R. nesiekė tyčia pateikti melagingą informaciją apie savo sutuoktinį ir apkaltinti jį mažametės seksualine prievarta, todėl nėra pagrindo jos parodymus vertinti, kaip nepatikimus. Juolab, kad A. R. nurodytas aplinkybes nuosekliai patvirtino ir mažametė nukentėjusioji I. R. .

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nes nėra objektyvių duomenų, kad I. R. psichinis funkcionavimas, vystymasis, pažintinė veikla būtų sutrikę ir kad būtų sutrikusi įprastinė būsena, kasdieninė veikla bei negalima nustatyti kaip I. R. paveikė byloje nagrinėjamas galimas įvykis bei kaip tai veiks ją ateityje. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji I. R. patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, ciniškas patyčias iš artimo žmogaus, kuris pagal visuomenėje priimtas dorovės ir moralės normas turi saugoti savo vaiką ir ginti nuo pašalinio neigiamo poveikio. Aukščiau aptartame teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad patirta seksualinė prievarta gali tapti mergaitės socialinio gyvenimo, ypatingai socialinio bendravimo, sunkumų priežastimi. Žmogus, vaikystėje patyręs seksualinę prievartą vėliau gali susidurti su sunkumais kuriant intymius, pasitikėjimu grįstus santykius. Seksualinę prievartą patyrę vaikai, dažniau susiduria su emocinėmis ir elgesio problemomis. Aplinkybę, kad nuteistojo atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai mažametės nukentėjusiosios I. R. atžvilgiu turėjo neigiamą poveikį jau šiuo metu, patvirtino ir liudytoja V. B. , kuri būdama darželio – lopšelio auklėtoja pastebėjo, kad mergaitės elgesys pasikeitė, ji neprisileisdavo, vengdavo kitų vaikų bei auklėtojų, vaikščiodavo viena (t. 2, b. l. 114). Kolegijos manymu, apygardos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad mergaitė neigiamai atsiliepia apie tėvą, kas taip pat gali turėti įtakos jos elgesiui bei bendravimo ypatumams ateityje. Taigi, atsižvelgus į tai, kad aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, jog inkriminuotą nusikalstamą veiką nukentėjusiosios mažametės atžvilgiu padarė būtent nuteistasis V. R. , atsižvelgus į jo ne itin gerą turtinę padėtį, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apygardos teismas pagrįstai iš nuteistojo V. R. priteisė 70000 litų neturtinės žalos dydį. Kartu kolegija konstatuoja, kad nuteistasis nepagrįstai tvirtina, kad šiuo atveju nenustatytos nusikalstamos veikos pasekmės, todėl nėra pagrindo atsirasti neturtinei žalai. Pastebėtina, kad nusikalstamos veikos pasekmės nukentėjusiosios sveikatai yra tik vienas iš kriterijų į kuriuos būtina atsižvelgti nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį. Be to, vien ta aplinkybė, kad ekspertai negalėjo tiksliai atsakyti, kaip nagrinėjamas įvykis paveikė nukentėjusiąją, nepaneigia tam tikrų pasekmių atsiradimo galimybės ateityje. Juolab, kad minėtame ekspertizės akte nurodytos bendros tendencijos nuo analogiškų nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų elgesyje bei socialiniame gyvenime.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam V. R. paskirtos bausmės pagrįsta ir teisėta. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistajam aštuonerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę atsižvelgė į tai, kad jis dėl žemų paskatų padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, savo artimo žmogaus, t. y. mažametės dukters, atžvilgiu. Taip pat įvertinta ir tai, kad nuteistasis nedirbo, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas patenkinamai. Be to, byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kolegijos manymu, teismas atsižvelgęs į aukščiau išdėstytas aplinkybes, už nusikalstamos veikos numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje padarymą, nuteistajam pagrįstai skyrė bausmę, kurios dydį nustatė didesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia nuteistajam V. R. paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinių pagrindų ją švelninti.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.