- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-23
- Bylos Nr.
- 2-189/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- Individualios įmonės „Statybos meistrai“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Solo baldai“, L. R.
- Trečiasis asmuo
- Stockholms Fastigheter
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Individualios įmonės „Statybos meistrai“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1254-357/2013, kuria ieškovo Individualios įmonės „Statybos meistrai“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Solo baldai“, L. R. , trečiajam asmeniui Stockholms Fastigheter och Mark AB dėl žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo, atsisakyta priimti ir šis grąžintas jį padavusiam asmeniui.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-8), kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovų 298 109 Lt žalą, padarytą nesąžiningos konkurencijos veiksmais, ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškinio teisiniu pagrindu nurodė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 15 ir 16 straipsnių nuostatas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013-12-04 nutartimi (b. l. 54), remdamasis CPK 28 straipsniu ir KĮ 47 straipsniu, bei padaręs išvadą, kad ieškovo reikalavimai ieškinyje nurodytu KĮ pažeidimo pagrindu Šiaulių apygardos teisme nenagrinėtini, ieškinį atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Išaiškino, kad su tokiu ieškiniu ieškovas turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013-12-04 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – išspręsti ieškinio priėmimo klausimą ir jį priimti (b. l. 56-57). Nurodo, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nepagrįstai rėmėsi KĮ 47 straipsnio 1 dalimi, nes ši taikytina tik tuo atveju, kai asmuo turi tikslą apginti savo teisėtus interesus, susijusius su: 1) Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnyje nustatytais pažeidimais; 2) KĮ draudžiamais konkurenciją ribojančiais veiksmais padaryta žala. Ieškovas siekia apginti teises ir teisėtus interesus, kurie buvo pažeisti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, nustatytais KĮ III skyriuje, o šie nelaikytini konkurenciją ribojančiais. Pareikštam ieškiniui taikytina KĮ 16 straipsnio 1 dalis, kuri specialiosios teismingumo taisyklės nenustato. Ieškovo keliamas ginčas teismingas Šiaulių apygardos teismui.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą byloje negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė IĮ „Statybos meistrai“ ieškinio priėmimo klausimą ir ar pagrįstai atsisakė priimti kaip neteismingą Šiaulių apygardos teismui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto skundo argumentais, kad jo inicijuojamam ginčui nagrinėti specialiosios teismingumo taisyklės netaikytinos, o civilinė byla teisminga ne Vilniaus apygardos teismui, o būtent Šiaulių apygardos teismui.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniui pozityvius teisinius padarinius gali sukelti tik tuo atveju, jeigu ši teisė bus įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų (CPK 137 str.). Viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendinimo būtinųjų sąlygų – bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Teismingumo instituto taisyklės reglamentuotos CPK IV skyriuje. Kokios bylos teismingos apygardos teismams, kaip pirmosios instancijos teismams, nustatyta CPK 27 straipsnyje. Rūšinis (dalykinis) teismingumas nustatomas pagal ginčo sumos, ginčo pobūdžio ir ginčo šalių teisinės padėties kriterijus. Tuo tarpu CPK 28 straipsnyje įtvirtintas ir sąrašas ginčų, kuriuos sprendžia išimtinai tik Vilniaus apygardos teismas. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje įstatymo leidėjo nustatytas sąrašas nėra baigtinis, nes pagal CPK 28 straipsnio 4 punktą, Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja ir civilines bylas, pagal galiojančius įstatymus priskirtinas tik šiam teismui. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė materialinį teisinį reikalavimą (ieškinio dalykas) – atlyginti 298 109 Lt dydžio žalą, padarytą nesąžiningos konkurencijos veiksmais, todėl aktualus yra KĮ nustatytas teisinis reguliavimas. Remiantis KĮ 47 straipsnio 1 dalimi, asmuo, kurio teisėti interesai pažeidžiami veiksmais, pažeidžiančiais Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsnį, ar kitais šio įstatymo draudžiamais konkurenciją ribojančiais veiksmais, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl: 1) neteisėtų veiksmų nutraukimo; 2) padarytos žalos atlyginimo. Taigi šioje teisės normoje, kaip teisingai nurodo apeliantas savo atskirajame skunde, nustatyta išimtinė Vilniaus apygardos teismo kompetencija nagrinėti ginčus, kylančius dėl: 1) veiksmų, kuriais pažeidžiami Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ar 102 straipsniai; 2) kitų Konkurencijos įstatymo draudžiamų konkurenciją ribojančių veiksmų. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį, kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, o 102 straipsnis draudžia bet kokį vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintį paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Konkurencijos ribojimas KĮ 3 straipsnio 5 dalyje apibrėžiamas kaip veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją. Konkurenciją ribojančių veiksmų sąrašas nustatytas Konkurencijos įstatymo II skyriuje, tai: draudžiami susitarimai, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi ir koncentracija. Minėta, ieškovas pareiškė materialinį teisinį reikalavimą atlyginti 298 109 Lt dydžio žalą, padarytą nesąžiningos konkurencijos veiksmais. Kaip matyti iš ieškinio faktinio ir teisinio pagrindų, šis grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovų ir galimai trečiojo asmens neteisėtais veiksmais, turinčiais nesąžiningos konkurencijos požymių (KĮ 15 str. 1 d. 4 p.). Nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad nesąžiningos konkurencijos veiksmai nelaikytini konkurenciją ribojančiais veiksmais, todėl pripažintini pagrįstais apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, be pagrindo rėmėsi KĮ 47 straipsnio nuostatomis. Kadangi ieškovas pareikštu ieškiniu siekia apginti savo teises ir teisėtus interesus, pažeistus nesąžiningos konkurencijos veiksmais, tai pareikštam ieškiniui taikytinas KĮ 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas, pagal kurį ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl padarytos žalos atlyginimo. Paminėtoje teisės normoje nenustatyta, jog tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas yra išimtinė tik Vilniaus apygardos teismo kompetencija. Vadinasi, remiantis rūšinio (dalykinio) teismingumo taisyklėmis, tokio pobūdžio ginčai yra priskirtini nagrinėti, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, apygardos teismams, kaip pirmosios instancijos teismams (CPK 27 str. 1 d. 1 ir 9 p.). Pastebėtina, kad tokios pat pozicijos laikomasi ir aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2045/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2435/2013.).
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė bylų teismingumą reglamentuojančias procesines teisės normas, bei nepagrįstai sprendė, jog šiuo atveju kreipdamasis į teismą ieškovas turėjo vadovautis CPK 28 straipsnio 4 punkto nuostatomis, reglamentuojančiomis išimtinę Vilniaus apygardos teismo kompetenciją (KĮ 47 str. 1 d.). Todėl klausimas dėl ieškinio priėmimo pagal kompetenciją grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismas nesprendžia tų klausimų, kurie priskirtini pirmosios instancijos teismo kompetencijai (CPK 137 str.). Kaip žinoma, apeliacinis procesas atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės funkciją (CPK 301 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.