- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-01
- Bylos Nr.
- 1A-8-309-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Klavdija Kruminienė, Vidmantas Mylė
- Nukentėjusysis
- V. K., M. S.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-08-06 nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželi 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.) ir paskirta 15 minimalių gyvenimo lygių (MGL) – 1.950,00 Lt dydžio bauda;
pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 2 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu ir 66 straipsniu, į paskirtąją bausmę I. P. įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2007 m. gruodžio 26 d. iki 2007 m. gruodžio 28 d., vieną arešto parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai (1:2), t. y. įskaityta 4 MGL dydžio bauda ir nustatyta galutinė bausmė 11 MGL - 1.430,00 Lt (vieno tūkstančio keturių šimtų trisdešimties litų) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių apeliacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios apeliacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. P. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. gruodžio 26 d. 1.50 val. viešoje vietoje - klube (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, tyčia ranka sudavė D. P. vieną kartą į galvos sritį, tuo padarydamas veido sumušimą, muštinę viršutinės lūpos žaizdą, bei toje pačioje vietoje - klube (duomenys neskelbtini) 2.00 val. M. S. – ne mažiau dviejų smūgių į galvos sritį, tuo padarydamas galvos sumušimą, lengvo laipsnio smegenų sukrėtimą, muštines galvos žaizdas, nukentėjusiesiems sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, V. B. ir I. P. buvo kaltinami tuo, jog, panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnams, vykdantiems viešojo administravimo funkcijas, o būtent: 2007 m. gruodžio 26 d. apie 1.50 val. klube (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, veikdami kartu, nevykdė teisėtų Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios policijos viešosios tvarkos skyriaus areštinės vyriausiojo postinio V. K. ir specialisto V. S. reikalavimų nusiraminti, kai policijos pareigūnai norėjo jį sulaikyti, bandė suduoti rankomis ir kojomis smūgius, pastumdamas V. K. nuplėšė tarnybinės striukės kairės pusės laipsnio movą, iškeikė policijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Žilvinas Generauskas prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-08-06 nuosprendį panaikinti, ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:
V. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 286 str. ir skirti 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a" papunkčiu, 2 punkto „a" papunkčiu ir 66 straipsniu, į paskirtąją bausmę V.B. įskaityti laiką išbūtą laikinėjame sulaikyme nuo 2007 m. gruodžio 26 d. iki 2007 m. gruodžio 28 d., vieną laisvės atėmimo parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai (1:2), t.y. įskaityti 4 MGL baudą ir nustatyti galutinę bausmę 18 MGL (2340 Lt) dydžio baudą.
I. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 286 str., 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., ir nubausti jį:
pagal LR BK 286 str. dėl pasipriešinimo viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui - laisvės atėmimu 6 mėn.;
pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų - laisvės atėmimu 1 m. 6 mėn.;
pagal LR BK 284 str. dėl viešos tvarkos pažeidimo - laisvės atėmimu 6 mėn. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir skirti galutinę subendrintą bausmę 2 m. laisvės atėmimo.
Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 p. ir 7 p. bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant pradėti dirbti ar registruotis darbo biržoje ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyv. vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Vadovaujantis LR BK 75 str. 2 d. ir 67 str. 2 d. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę - 50 val. nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Civilinį ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš I. P. 141,20 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt vieną litą 20 Lt) Valstybinei Ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nurodo, jog iš nustatytų duomenų matyti, kad nukentėjusiajam policijos pareigūnui V. K. vykdant teisėtus veiksmus, nutraukiant I. P. nusikalstamą veiką, prie jo iš nugaros pribėgo V. B. „jį pradėjo traukti iš užpakalio ir traukdamas nuplėšė laipsnio movą" (nukentėjusiojo V. K. duoti parodymai), „bandant I. P. sulaikyti, prie V. K. pribėgo V. B., kuris jėga nustūmęs jį nuo I. P., taip trukdė sulaikyti" (nukentėjusiojo V. Š. duoti parodymai). Vėliau I. P. pabėgęs nuo pareigūnų prie baro pradėjo konfliktuoti su M. S. jam sudavė smūgius, o kai I. P. policijos pareigūnai (V. K. ir V. Š.) norėjo sulaikyti ir nutraukti naują jo nusikalstamą veiką I. P. priešindamasis bandė policijos pareigūnams suduoti bokalu (nukentėjusiojo V. K. duoti parodymai). Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai įvertino kaltinamųjų atliktus neteisėtus veiksmus, kadangi, prokuroro nuomone, nustatyti duomenys leidžia kategoriškai teigti, jog kaltinamieji V. B. ir I. P. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, panaudojo prieš policijos pareigūnus fizinę jėgą - V. B. nutraukdamas nuo I. P. pareigūną V. K. ir jam nuplėšdamas antpečio movą, I. P. stumdydamas pareigūnus bei bandydamas bokalu suduoti smūgius pareigūnams. Teigia, jog reikia atsižvelgti ir į tolimesnius V. B. ir I. P. veiksmus, jų intensyvumą, ir nurodo, kad turėjo būti įvertinta kaltininkų padarytų veiksmų visuma ir nors atskirai imant kažkurie V. B. ir I. P. veiksmai ir gali turėti LR ATPK 187 str. numatytų pažeidimų požymių, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką įvairaus pobūdžio veiksmai kvalifikuojami pagal tą teisės normą, kuri numato griežčiausią atsakomybę. Todėl, apelianto nuomone, visi kaltinamųjų V. B. ir I. P. veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 286 straipsnį.
Be kita ko apeliantas nurodo, kad I. P. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas (kaltinamojo I. P. veika iš jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kurią, apima BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika) yra klaidingas ir netinkamas, kadangi teismas neįvertino visumos nustatytų aplinkybių dėl M. S. sužalojimo. Teigia, jog pats teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusysis M. S. - parodė, jog būnant (duomenys neskelbtini) klube ir bendraujant su drauge, staiga pajutęs smūgį į nugarą, po to sekė smūgių lavina. Manąs, kad jį mušė ne vienas ir ne du asmenys, nes tuo pačiu metu buvo smūgiuota į ranką ir per kojas. Jam buvo padaryta galvos trauma - smegenų sutrenkimas, bokalu trenkta į galvą, supjaustyti rankos pirštai. Nukentėjusysis V. Š. parodė, kad I. P., eidamas netoli baro prie laiptų pečiu kliudė M. S., ėmė kažką aiškintis ir I. P. trenkė M. S. kumščiu į veidą, dėl ko šiam parkritus ant žemės, spyrė koja į veidą. Nukentėjusysis V. K. parodė, kad jam su V. Š. reikalaujant nutraukti muštynes, M. S. mušę jaunuoliai ėmė juos stumdyti. Sulaikant I P. šis bandė suduoti bokalu, bet pašaliniai žmonės sutrukdė tai padaryti. 2007 m. gruodžio 28 d. Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Mažeikių poskyrio specialisto išvada Nr. G (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, jog M. S. nustatyta: galvos sumušimas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, muštinės galvos žaizdos, pjautinės dešinės plaštakos III-IV -to pirštų žaizdos, padarytos dviejų kontaktų su kietu buku daiktu; plaštakos žaizdos padarytos kietu aštriu daiktu, 1-2 smūgiais, dėl ko nukentėjusiajam M. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Prokuroras daro išvadą, kad iš aukščiau minėtų nustatytų faktų matyti, kad I. P. sudavė smūgius M. S. į galvą, ką patvirtina pats M. S., liudytojas V. Š., patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada. Toliau, plėtodamas savo argumentus prokuroras nurodo, kad nors nėra jokių tiesioginių liudytojų, kurie būtų matę kaip I. P. sudavė M. S. per galvą bokalu, tačiau reikia vertinti visas nustatytas netiesiogines šio įvykio aplinkybes. Liudytojas V. K. parodė, kad I. P. rankoje turėjo bokalą, kuriuo norėjo suduoti smūgius. Taip pat neįvertinti ir I. P. tyčiniai veiksmai: jis tyčia įsivėlė į konfliktą su M. S., veikdamas vieninga tyčia ir siekdamas sužaloti M. S. sudavė jam smūgius į galvą, šiam nukritus tęsė savo tikslą sužaloti M. S., jį gulintį spardė, rankoje turėjo bokalą, taigi, pasak prokuroro, I. P. veiksmai buvo kryptingi, sąmoningi ir tyčiniai - jis siekė neapibrėžta tyčia vienintelio tikslo - sužaloti M. S. Apeliantas daro išvadą, kad teismas netinkamai įvertino visus nustatytus faktinius duomenis, neargumentuotai ir nemotyvuotai, tinkamai neįvertinus I. P. kaltės formos, rūšies ir jos turinio, apsiribojo tik šablonišku kaltės sąvokos įvardijimu, nesusiejant su byloje nustatytų aplinkybių įvertinimu, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir netinkamai perkvalifikavo I. P. padarytą nusikalstamą veiką iš LR BK 138 str. 2 d. 8 p. į LR BK 140 str. 1 d.
Prokuroras atkreipia dėmesį, jog apylinkės teismas klaidingai taiko tęstinės veikos sampratą. Nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog I. P. padarė viešos tvarkos pažeidimą, kai kaltinamasis I. P. viešoje vietoje - klube (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam D. P. sudavė smūgius. Šį faktą pripažįsta ir teismas, tačiau, pasak apelianto, teismas nuosprendyje klaidingai vertino I. P. antrą veiką, kai jis sudavė smūgius M. S., kadangi šią veiką prijungia prie viešos tvarkos pažeidimo, kai I. P. sudavė smūgius D. P. Nurodo, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog po I. P. įvykdytos nusikalstamos veikos, kur savo veiksmais jis sužalojo D. P. ir taip pažeidė viešėją tvarką, jo nusikalstamą veiką nutraukė ir I. P. bandė sulaikyti nukentėjusysis pareigūnas V. K., taigi teigia, kad I. P. daroma nusikalstama veika - viešosios tvarkos pažeidimas buvo nutrauktas ir užkirstas kelias toliau vykdyti I. P. nusikalstamus veiksmus prieš D. P. Kai V. B. nuo I. P. nutraukė pareigūną, I. P. išsilaisvino iš pareigūno, pasipriešino sulaikomas ir paspruko į klubo (duomenys neskelbtini) šokių salę. Vėliau jis eidamas sukėlė konfliktą su M. S. bei jį sumušė. Taigi nurodo, jog ši I. P. padaryta nusikalstama veika turi būti vertintina atskirai nuo viešosios tvarkos pažeidimo nukreipto prieš D. P. Nurodo, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes I. P. D. P. sudavė smūgius ir taip pažeidė viešąją tvarką, bei M. S. sudavė smūgius ir taip pažeidė viešąją tvarką. Byloje nėra jokių duomenų, kad abu nusikaltimus būtų siejęs vieningas kaltinamojo I. P. sumanymas. Nedidelis laiko tarpas tarp abiejų nusikaltimų šiuo atveju nėra esminė aplinkybė, dėl kurios šias nusikalstamas veikas reikėtų kvalifikuoti kaip vieną tęstinį nusikaltimą, nes pirmąjį nutraukė policijos pareigūnai. Taigi, prokuroras mano, kad teismas abi I. P. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikuodamas tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip tęstinę veiką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Atsikirtimu į Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą išteisintasis V. B. prašo jo atžvilgiu Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą jo atžvilgiu atmesti.
Nurodo, kad nesutinka su prokuratūros apeliaciniu skundu, kadangi, pasak išteisintojo, prokuroras apeliaciniame skunde iškraipo baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes bei faktus ir netinkamai vertina bei taiko teisės normas. Teigia, jog vertinant jo veiksmus baudžiamojoje byloje, esminiai yra nukentėjusiojo V. K. parodymai duoti teisme nagrinėjant bylą pirmąja instancija, kur V. K. teismui parodė, kad jis 2007-12-26 apie 01.50 val. Mažeikių klube (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), matė kaip I. P sudavė smūgį nukentėjusiajam D. P., pribėgo jo sulaikyti, tačiau pajuto kaip kažkas jį tempia už peties ir nuplėšė antpetį. Atsisukęs pamatė V. B., kuris rankoje laikė jo antpetį ir numetė jį į šoną. V. K. manymu V. B. laikydamas (temdamas) jį už peties norėjo sukliudyti jam sulaikyti I. P., gal tyčia ir nenorėjau nuplėšti antpečio. V. K. jo nesulaikinėjo ir negali pasakyti kas jį sulaikė. V. K. matė kaip jis priešinosi, kai kolegos norėjo jį įsodinti į policijos automobilį, tačiau tuo metu jo rankos jau buvo surakintos už nugaros. V. K. teigimu jam joks fizinis skausmas sukeltas nebuvo, smūgių niekas nesudavė, negrasino fiziniu smurtu, tik trukdė atlikti savo pareigas. Taip pat nurodo, kad jis nepripažino ir dabar nepripažįsta, jog atliko kokius nors veiksmus policijos pareigūnų atžvilgiu, tačiau nurodo, kad jeigu ir būtų atlikęs veiksmus, kuriuos apibrėžė V. K., jie jokiu būdu negalėtų būti vertinami, kaip veika, kurią apibrėžia LR BK 286 str. 1 d. Todėl, V. B. daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų aplinkybių bei įrodymų analizė bei vertinimas yra visiškai pagrįsti, o padarytos išvados teisingos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo I. P. nusikalstamus veiksmus ir pagrįstai I. P. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. bei visiškai pagrįstai V. B. ir I. P. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnio taikymo.
Bylos aplinkybės liudija apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje remdamasis įrodymų tyrimo rezultatais nustatė įvykio aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis I. P. ir išteisintasis V. B. neatliko veiksmų, kuriuos būtų galima kvalifikuoti kaip, pasipriešinimą policijos pareigūnams, vykdantiems viešojo administravimo funkcijas, panaudojant fizinį smurtą.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nurodo, jog iš nustatytų duomenų matyti, kad nukentėjusiajam policijos pareigūnui V. K. vykdant teisėtus veiksmus, nutraukiant I. P. nusikalstamą veiką, prie jo iš nugaros pribėgo V. B., jį pradėjo traukti iš užpakalio ir traukdamas nuplėšė laipsnio movą (nukentėjusiojo V. K. duoti parodymai), „bandant I. P. sulaikyti, prie V. K. pribėgo V. B., kuris jėga nustūmęs jį nuo I. P., taip trukdė sulaikyti (nukentėjusiojo V. Š. duoti parodymai). Vėliau I. P. pabėgęs nuo pareigūnų prie baro pradėjo konfliktuoti su M. S. jam sudavė smūgius, o kai I. P. policijos pareigūnai (V. K. ir V. Š.) norėjo sulaikyti ir nutraukti naują jo nusikalstamą veiką I. P. priešindamasis bandė policijos pareigūnams suduoti bokalu (nukentėjusiojo V. K. duoti parodymai). Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai įvertino kaltinamųjų atliktus neteisėtus veiksmus, kadangi, apelianto nuomone, nustatyti duomenys leidžia kategoriškai teigti, jog kaltinamieji V. B. ir I. P. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų panaudojo prieš policijos pareigūnus fizinę jėgą - V. B. nutraukdamas nuo I. P. pareigūną V. K. ir jam nuplėšdamas antpečio movą, I. P. stumdydamas pareigūnus bei bandydamas bokalu suduoti smūgius pareigūnams. Teigia, jog reikia atsižvelgti ir į tolimesnius V. B. ir I. P. veiksmus, jų intensyvumą, ir nurodo, kad turėjo būti įvertinta kaltininkų padarytų veiksmų visuma ir nors atskirai imant kažkurie V. B. ir I. P. veiksmai ir gali turėti LR ATPK 187 str. numatytų pažeidimų požymių, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką įvairaus pobūdžio veiksmai kvalifikuojami pagal tą teisės normą, kuri numato griežčiausią atsakomybę. Todėl, apelianto nuomone, visi kaltinamųjų V. B. ir I. P. veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 286 straipsnį.
Lietuvos Respublikos BK 286 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šis straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę ir tais atvejais, kai panaudojant fizinį smurtą ar grasinimą tokį smurtą tuoj pat panaudoti pasipriešinama teisėtai savo pareigas atliekančiam policijos pareigūnui.
Atliekant ikiteisminį tyrimą ir įrodymų tyrimą teisiamajame posėdyje nebuvo nustatyta, jog prieš nukentėjusiuosius - policijos pareigūnus būtų panaudotas fizinis smurtas, jiems nebuvo nustatytas sveikatos sutrikdymas. Neginčijamai nenustatyta, kad būtent išteisintasis V. B. būtų traukęs pareigūną V. K., būtų nuplėšęs antpečio movą. V. B. tai nuosekliai neigia. Nukentėjusysis V. K. nematė kas jį stūmė ar traukė ir tik atsisukęs pamatė V. B. rankoje antpečio movą. Atkreiptinas dėmesys, kad įvykis vyko viešoje vietoje klube (duomenys neskelbtini), kuriame galėjo būti keli šimtai žmonių, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas nei vienas liudytojas, kuris galėtų patvirtinti ar paneigti nurodytą aplinkybę, nebuvo aiškinamasi ar klube buvo daromi vaizdo įrašai. Be to, po įvykio nebuvo apžiūrėta pareigūno V. K. tarnybinė uniforma, kas galėtų patvirtinti, jog buvo nuplėšta antpečio mova. Be to, neaišku, kokie buvo policijos darbuotojų reikalavimai I. P. ir V. B. atžvilgiu, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, I. P. mušėsi su kitais ir policininkų nematė.
Toliau, iš nukentėjusiojo V. K. duotų parodymų matyti, jog vėliau I. P. pabėgęs nuo pareigūnų prie baro pradėjo konfliktuoti su M. S. jam sudavė smūgius, o kai I. P. policijos pareigūnai (V. K. ir V. S.) norėjo sulaikyti ir nutraukti naują jo nusikalstamą veiką I. P. priešindamasis bandė policijos pareigūnams suduoti bokalu.
Kolegija pažymi, kad apeliantas, pats sau prieštaraudamas, apeliaciniame skunde nurodo, jog nuteistasis I. P. kai jį policijos pareigūnai (V. K. ir V. S.) norėjo sulaikyti ir nutraukti naują jo nusikalstamą veiką I. P. priešindamasis bandė policijos pareigūnams suduoti bokalu. Tačiau tame pačiame skunde nurodo, kad liudytojas V. K. parodė, kad I. P. rankoje turėjo bokalą, kuriuo norėjo suduoti smūgius ir daro išvadą, kad taip sužalojo nukentėjusįjį M. S.
Pažymėtina, kad įvykus konfliktui su M. S., nuteistąjį I. P. su M. S. išskyrė ir laikė klube buvusieji lankytojai, o ne policijos darbuotojai. Tą apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir nukentėjusysis V. K. Iš paminėto seka, kad nuteistojo I. P. veiksmai galėjo būti nukreipti į jį sulaikiusius asmenis, o ne į pareigūnus. Nukentėjusysis V. K. parodė, kad jam su V. S. reikalaujant nutraukti muštynes, M. S. mušę jaunuoliai ėmė juos stumdyti. Įvykis vyko viešoje vietoje, kurioje galėjo būti keli šimtai žmonių, jaunuoliai, kurie stumdė pareigūnus nenustatyti, taipogi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas nei vienas liudytojas, kuris objektyviai paaiškintų įvykio aplinkybes, kai tuo tarpu nuteistasis I. P. nuosekliai neigia, kad būtų grasinęs pareigūnams.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Taipogi, sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad V. B. ir I. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 str., ir juos išteisino, kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl ko darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, visumą ir motyvuotai bei pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis I. P. ir išteisintasis V. B. neatliko veiksmų, kuriuos būtų galima kvalifikuoti kaip pasipriešinimą policijos pareigūnams, vykdantiems viešojo administravimo funkcijas, panaudojant fizinį smurtą.
Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu. Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, daro išvadą, jog apylinkės teismas visiškai teisingai, esant abejonėms, kad būtent išteisintasis V. B. būtų traukęs pareigūną V. K., ir būtų nuplėšęs jo antpečio movą bei nesant objektyvių aplinkybių, kad I. P. būtų grasinęs pareigūnams, juos pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. išteisino.
Paminėtina tai, kad kolegija susipažinusi su visais apylinkės teisme ištirtais bei skundo nagrinėjimo metu pateiktais papildomais įrodymais, pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde cituoja atskirus nukentėjusiųjų parodymų sakinius, nesujungia visų įrodymų į visumą, nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškia pasipriešinimas policijos pareigūnams.
Dėl nuteistojo I. P. veiksmų kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d.
Apeliantas nurodo, kad I. P. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas (kaltinamojo I. P. veika iš jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kurią, apima BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika) yra klaidingas ir netinkamas, kadangi teismas neįvertino visumos nustatytų aplinkybių dėl M. S. sužalojimo.
Kolegija pažymi, kad pagal teismų praktikoje suformuotą nuostatą tęstine laikoma tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-412/2007). Nenustačius vieningos kaltininko tyčios, vien tai, kad tarp atskirų turto pagrobimų yra nedidelis laiko tarpas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti veiką tęstine (kasacinė nutartis Nr. 2K-743/2007).
Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad nuteistojo I. P. veiksmai buvo padaryti spontaniškai. Iš pradžių jis smurtą viešoje vietoje panaudojo prieš nukentėjusįjį D. P., o po to pašaliniams asmenims sutrukdžius tęsti smurtą prieš D. P., tuo pačiu metu smurtą panaudojo prieš nukentėjusįjį M. S. Nuteistojo I. P. tyčia nebuvo nukreipta pirma į smurtą prieš nukentėjusįjį D. P., o po to prieš nukentėjusįjį M. S. Jis veikė pagal neapibrėžtą tyčią, todėl jo veika kvalifikuotina pagal kilusias pasekmes. Viešąją tvarką nuteistasis I. P. pažeidė uždaroje patalpoje, vykstant renginiui, savo veiksmais jis sutrikdė klubo veiklą, todėl pirmosios instancijos teismas jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d.
Apeliantas skunde nurodo, kad I. P. sudavė smūgius M. S. į galvą, ką patvirtina pats M. S., liudytojas V. S., patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada. Toliau, plėtodamas savo argumentus prokuroras nurodo, kad nors nėra jokių tiesioginių liudytojų, kurie būtų matę kaip I. P. sudavė M. S. per galvą bokalu, tačiau reikia vertinti visas nustatytas netiesiogines šio įvykio aplinkybes. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas su tokia prokuroro nuomone nesutinka. Iš nukentėjusiųjų V. K., V. S. ir M. S. parodymų matyti, kad M. S. mušė ne tik kaltinamasis I. P., bet ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Pažymėtina tai, kad specialisto išvada parodo tik pačius sužalojimus, tačiau ji neleidžia daryti išvados, jog pjautinės dešinės plaštakos III-IV to pirštų žaizdos padarytos būtent I. P. veiksmais (kadangi būtent šis sužalojimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą). Taipogi paminėtina tai, kad nors liudytojas V. K. ir parodė, kad I. P. rankoje turėjo bokalą, kuriuo norėjo suduoti smūgius, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačių smūgių sudavimo niekas nematė, o liudytojo V. K. parodymai, kad I. P. turėjo rankoje bokalą ir norėjo suduoti neįrodo, kad visgi jis sudavė smūgius M. S. Kolegija pažymi, kad apeliantas, pats sau prieštaraudamas, apeliaciniame skunde nurodo, jog nuteistasis I. P. kai jį policijos pareigūnai (V. K. ir V. S.) norėjo sulaikyti ir nutraukti naują jo nusikalstamą veiką I. P. priešindamasis bandė policijos pareigūnams suduoti bokalu. Tačiau nenurodo, kaip prieš tai sudaužytu bokalu, kurio šukėmis buvo padarytos pjautinės žaizdos galėjo grasinti policijos pareigūnams.
Kiti prokuroro skunde nurodyti teiginiai, kad I. P. veiksmai buvo kryptingi, sąmoningi ir tyčiniai - jis siekė neapibrėžta tyčia vienintelio tikslo - sužaloti M. S., yra tik prielaidos, kurių nepatvirtina bylos medžiaga, o sutinkamai su BPK 20 str. 3 d. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Taigi, nesant pakankamai įrodymų, kad M. S. sužalojimai, sukėlę jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, buvo padaryti būtent I. P., nuteistojo veika visiškai pagrįstai kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismas pasikartoja ir pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-144/2007 ).
Dėl paskirtos bausmės I. P.
Paskirdamas nuteistajam I. P. bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos BK 61 str. Skiriant bausmes atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – tyčinis nesunkus nusikaltimas, nuteistojo asmenybę, į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus.
Vertinant I. P. asmenybę – teistas, baustas administracine tvarka, nedirba, yra gana jauno amžiaus, padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai.
Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, teismas visiškai teisingai paskyrė I. P. švelnesnę iš BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – baudą, jos dydį nustatydamas mažesnį už BK 47str. 3 d. numatytą šios bausmės vidurkį, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo tyčios turinį, bei tinkamai kvalifikavo jo veiką, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl, kolegija daro išvadą, kad paskirtoji bausmė yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko apeliacinį skundą atmesti.