Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas J. R. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-03-13 nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2014-01-16 nutarimą, įpareigoti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo (J. R.) pareiškimą ir nušalinti prokurorę G. V. nuo šio pareiškimo tyrimo. Nurodo, kad apylinkės teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, todėl turi būti panaikinta, kadangi nevertintas BK 228 str. numatytos veikos subjekto atitikimas BK 230 str. 3 daliai, nėra motyvų dėl BK 300 str. sudėties požymių (ne)buvimo, taip pat nėra jokių motyvų dėl BK 24 str. numatyto bendrininkavimo, o K. L. veiksmų atžvilgiu nepriimti jokie sprendimai. Teigia, kad šiuo atveju neįvertinta, ar praktiką atliekantis policijos kursantas nėra laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu (BK 230 str. 3 d.). Skundžiamoje nutartyje teismas kaip ir prokurorė vertino tik A. J. atitikimą BK 230 str. 1 d. išvardytiems požymiams. Teismui nevertinus skundo motyvų, liko neišnagrinėtos šios aplinkybės, patvirtinančios, kad A. J. atitiko specialaus subjekto požymius pagal BK 230 str. 3 d., t. y. nustatyta, kad A. J. atliko praktiką Ignalinos r. PK, kurioje pagal sudarytą trišalę sutartį turėjo būti įdarbintas. Policijos kursanto statusą ir veiklą, be kita ko, reguliuoja Vidaus tarnybos statutas ir Policijos patrulių veiklos instrukcija, patvirtinta 2011 m. liepos 19 d. Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-673. Vidaus tarnybos statuto 9 str. nustato, kad stojimo į vidaus tarnybą sutartimi kursantas įsipareigoja laikytis šio Statuto ir kitų teisės aktų reikalavimų, atlikti jam pavestas pareigas. Taigi kursantas kaip ir policijos pareigūnas turi iš minėtų teisės aktų kildinamų pareigų. Viena iš tokių pareigų yra numatyta Lietuvos policijos mokyklos kursantų etikos kodekso 4.2 p. - ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves. Policijos patrulių veiklos instrukcijos 1 p. imperatyviai nurodo, kad jos nuostatos yra privalomos patruliavimą vykdantiems Lietuvos policijos mokyklos kursantams <...> kai šie pasitelkiami į pagalbą užtikrinant viešąją tvarką. Kursantas prisiekia tarnauti Lietuvos valstybei. Vadovaujantis Lietuvos policijos mokyklos kursantų mokomosios praktikos ir stažuotės tvarkos aprašo 12 p., kursantas dėvi uniformą, atlieka pavestas užduotis ir pildo policijos patrulio tarnybinę knygelę. Taigi pirmiau išdėstyti motyvai, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad A. J. patrulių būrio vado K. L. sprendimu buvo paskirtas kartu su juo 2012-11-25 palaikyti viešąją tvarką. Nutarime nepagrįstai ir neteisingai nurodoma, kad Ignalinos r. PK 2012-11-25 pajėgų išdėstymo plano įrašas „dirba su oper. grupės budėtoju“ atitinka Policijos patrulių veiklos instrukcijos 7.2 p. Tačiau iš policijos komisariato patalpų neišvykstantis oper. grupės budėtojas neatitinka Policijos patrulių veiklos instrukcijos pateikto patrulio apibrėžimo, o nepagrįstai kvalifikuojant „patruliu“ asmenį, sėdintį policijos komisariato patalpose, jokios prasmės netenka patruliuojančio pareigūno saugumą užtikrinantis minimalaus patrulių kiekio reikalavimas. Minėtas aplinkybes aiškiai patvirtina ir tai, kad pajėgų išdėstymo plane oper. grupės budėtojas nurodytas ne skiltyje „Pareigūno vardo raidė, pavardė“ (kur nurodomos patrulių pavardės ir kur nurodyta „J. R., A. J.“), bet skiltyje „Pastabos“. Taigi tiek jo vadovybė (patrulių būrio vadas K. L.), tiek ir Policijos patrulių veiklos instrukcija prilygino kursantą A. J. pareigūnui. Patruliavimo metu kartu su kitu pareigūnu vykdydamas jam pavestas pareigas ir kartu su policijos pareigūnu užtikrindamas viešąją tvarką, policijos kursantas yra ir tinkamas BK 228 str. numatytos veikos subjektas, o prokurorės nutarime ir teismo nutartyje tai neįvertinta. Apylinkės teismo nutartis yra nepagrįsta ir dėl to, kad specialaus subjekto požymiai privalomi tik BK 228 str. 1 d. numatytos veikos vykdytojui, o skundžiamoje nutartyje nėra nė vieno motyvo, pagrindžiančio išvadą, kad jam talkinęs (nuvairuodamas tarnybinį automobilį, įrašydamas žinomai neteisingus duomenis į alkoholio matuoklio panaudojimo registravimo žurnalą) A. J. nelaikytinas šio nusikaltimo vykdytojo padėjėju (BK 24 str. 6 d.). Apylinkės teismas taip pat konstatavo tik bendrus jo ir A. J. veiksmus darant galimai neteisingą įrašą alkoholio kiekio matuoklio registracijos žurnale (kas iš esmės atitinka BK 24 str. 1 d. įtvirtintą bendrininkavimo institutą), tačiau nepateikė jokių teisiškai reikšmingų motyvų, kodėl A. J. veiksmai nelaikytini bendrininkavimu. Teismas konstatavo objektyviąją BK 300 str. numatytos veikos pusę: „A. J. <...> užpildė alkotesterio testą bei alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnalą pastarajame įrašydamas žodį „dviratininkas“, <...> dokumento teisingumą patvirtino pats J. R.“. Tačiau skundžiamoje nutartyje nenurodoma, kokių kitų BK 300 str. sudėtyje numatytų požymių stokoja A. J. veika. Nurodo, kad A. J. negalėjo nežinoti apie tai, kad į dokumentą rašo neteisingus duomenis apie „dviratininką“. Skundžiamos nutarties motyvai dėl to, kad jis „turėjo būti atsakingas ir už praktiką atliekantį kursantą A. J. bei kontroliuoti jo veiksmus“ nėra pagrįsti jokiais motyvais (pagal pateiktą medžiagą tiesioginis kursanto praktikos vadovas yra K. L.), be to, tai nešalina A. J. atsakomybės už bendrininkavimą vykdant nusikalstamas veikas. Teismo nutarties dalis dėl bendrininkavimo motyvuota tik vieninteliu sakiniu: „Teismas sutinka su prokuroro nutarime išdėstytais motyvais, kad duomenų, patvirtinančių, jog tarp J. R. ir A. J. susitarimo tyčia veikti bendrai nebuvo“. Tai reiškia, kad teismas nenagrinėjo toliau pakartojamų skundo motyvų dėl bendrų veiksmų darant ir slepiant galimą nusikalstamą veiką (jei tokia buvo) arba tiesiog pažeidė pareigą motyvuoti sprendimą. Susitarimo nebuvimą prokurorė grindžia jo ir P. J. parodymais, patvirtinančiais, kad nebuvo nei piktnaudžiavimo nei dokumentų klastojimo. Toks motyvas kelia klausimą, kodėl ikiteisminiame tyrime jo atžvilgiu šie duomenys vertinti priešingai - kaip pakankami bylą dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo perduoti su kaltinamuoju aktu teismui. Vadinasi medžiaga (dokumentai), kurie buvo pakankami ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir su kaltinamuoju aktu bylą perduoti teismui jo atžvilgiu dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, prokurorei atrodo nepakankama netgi tam, kad pradėti ikiteisminį tyrimą, kai kalba eina apie A. J. atsakomybę. Prokurorės nutarimo išvada, kad A. J. veiksmuose nebuvo tyčios ne tik yra nemotyvuota (neaišku, kokie surinkti duomenys tai gali patvirtinti), bet ir prieštarauja jo atžvilgiu vykdyto ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenims: A. J. patvirtino matęs įvykius nuo P. J. vairuojamo visureigio „Suzuki“ sustabdymo pradžios iki pat tarnybinio automobilio išvykimo iš (duomenys neskelbtini), girdėjęs jo daromus pranešimus per radijo ryšio stotį ir užpildęs žurnalą, įrašydamas ne tik P. J. vardą, pavardę, nustatytus alkoholio kiekio rezultatus, protokolo numerį, bet ir žodį „dviratininkas“. A. J. tvirtina neva supratęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ne pagal tą straipsnį tik tada, kai jis (pareiškėjas) baigęs rašyti protokolą paaiškino vairuotojui, už ką jis surašytas. Tuo tarpu Vieningos pajėgų valdymo sistemos ir radijo ryšio pranešimų duomenys (kuriais besąlygiškai vadovaujamasi jo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje) patvirtina, kad pranešimai „(duomenys neskelbtini) sustabdytas dviratininkas“ ir „sustabdytam dviratininkui nustatytas 1 kablelis vienas girtumas“ daryti persėdimo vietoje, t. y. ten, kur į tarnybinį automobilį, pasak A. J., įsėdo P. J. ir jis. Vadinasi nuo radijo ryšio pranešimų apie sustabdytą dviratininką (t. y. ir pildant dokumentus – administracinio teisės pažeidimo protokolą, administracinį nurodymą, žurnalą ir alkotesterio kvitą) A. J. jau negalėjo nežinoti apie tariamai daromą nusikaltimą (piktnaudžiavimą tarnyba) ir pildė alkotesterio kvitą bei alkotesterio naudojimo registracijos žurnalą administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo vietoje veikdamas jau kaip bendrininkas. Teigia, kad A. J. pats pasisiūlė užpildyti alkotesterio žurnalą ir tą žurnalą pildė tuo pačiu metu, kai jis (pareiškėjas) pildė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir administracinį nurodymą. Taigi pirmiau paminėtos aplinkybės prieštarauja prokurorės nutarimo nemotyvuotoms išvadoms apie tai, kad A. J. „tik vykdė nurodymus“ ir jo veiksmuose „nebuvo tyčios“, ir „nebuvo susitarimo veikti bendrai“. Išvados, kad A. J. negali būti padėjėjas pagal BK 24 str. 6 d. jokiais motyvais nepagrindė nei teismas, nei prokurorė. Nurodo, kad prokurorės nutarimo motyvai dėl K. L. veiksmų yra neišsamūs ir nepakankami, be to prokurorė K. L. veiksmų atžvilgiu nepriėmė jokio sprendimo, o teismas tokį teisinį neapibrėžtumą ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatytų funkcijų nevykdymą nepagrįstai toleravo ir apskritai nepasisakė dėl šios skundo dalies. Sprendžiant iš A. J. praktikos gero vertinimo ir sėkmingos karjeros policijoje, apie kursanto galimai padarytus pažeidimus (nusikaltimus) nebuvo informuoti jo praktiką vertinę asmenys (galimai ir bendrasis praktikos ir stažuotės vadovas), o taip pat ir Lietuvos policijos mokykla bei kursantus į policijos įstaigas paskirianti kursantų paskyrimo į policijos įstaigą Komisija. Dėl to yra pagrindo manyti, kad asmuo, tiesiogiai kontroliavęs A. J. praktiką ir žinojęs apie piktnaudžiavimą tarnyba, dokumentų klastojimą ir nepranešimą apie jam žinomus nusikaltimus, sąmoningai (tyčia) nuslėpė šią informaciją nuo kitų asmenų, nuo kurių priklausė kursanto tolimesnė karjera ir įsidarbinimas valstybės tarnyboje. K. L. ne tik skyrė A. J. į ekipažą budėti kartu su juo 2012-11-25, bet vėliau teisme tvirtino, kad neva jis „prisipažino“, t. y. į K. L. žodžius apie girdėtus gandus gavęs jo atsakymą neva „taip turėjo būti“. Teigia, kad tokių žodžių jis K. L. niekada nėra sakęs ir kategoriškai tai neigia, o K. L. teisme sakė netiesą ir, tikėtina, turėjo interesą, kad jis nebegrįžtų į policijos patrulio pareigas, kurioms jau yra priimtas pas tą patį K. L. praktiką atlikęs (ir jo paties gerai įvertintas) A. J.. Mano, kad išdėstytų aplinkybių pagrindu prokurorė turėjo ištirti bei įvertinti ir K. L. bei kitų asmenų, vertinusių A. J. praktiką ir sprendusių jo priėmimą į tarnybą veiksmus ir atsakomybę, tačiau to nepadarė ir nepagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Skundžiamame nutarime prokurorė akcentuoja tik K. L. veiksmus informuojant apie „A. J. nepraneštą neteisėtą veiką“ (t. y. apie kažkokį neapibrėžta įvykį) ir visiškai nevertina bei nesigilina į tai, kad K. L. žinojo ir neinformavo būtent apie paties A. J. neteisėtus veiksmus - jo į žurnalą įrašytus žinomai neteisingus duomenis ir nesikreipė į atsakingus asmenis, kad jie šią aplinkybę įvertintų, priimdami A. J. į pareigas tiesioginiame K. L. pavaldume arba leisdami tęsti kursanto studijas. Toks K. L. neveikimas A. J. atžvilgiu, o taip pat jo nekonkretūs ir neįtikinami parodymai apie jo „prisipažinimą“ patvirtina, kad anksčiau jam grasinęs K. L. iš tikrųjų turėjo interesą „atsikratyti“ juo ir ypatingai globojo A. J., kuris greitai po jo nušalinimo tapo patruliu ir K. L. tiesioginiu pavaldiniu. Nurodo, kad skundžiamo nutarimo išvada, jog „K. L. nepadarė jokių pažeidimų“ yra nepagrįsta ir neobjektyvi. Ji reiškia, kad žinodamas apie nusikaltime galimai dalyvavusį asmenį, kuris priimamas į tarnybą atitinkamo policijos pareigūno pavaldume, pastarasis neturi net pareigos pranešti sprendimą priimantiems asmenims apie jo priežiūroje veikusio (praktiką atlikusio) tokio priimamo asmens žinomai neteisėtus veiksmus. Skundžiamo nutarimo rezoliucinėje dalyje nėra jokio sprendimo dėl K. L., todėl nėra aišku, kokį sprendimą prokurorė priėmė išdėstytų aplinkybių atžvilgiu. Apylinkės teismas dėl pirmiau išdėstytos skundo dalies dėl K. L. veiksmų taip pat nenagrinėjo ir jokio sprendimo nepriėmė. Skundžiamos nutarties motyvas, kad K. L. ir A. J. duotų parodymų teisingumą bus galima vertinti tik priėmus sprendimą Zarasų rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra nepagrįstas. Parodymų turinys jau yra žinomas, prieštaravimai A. J. parodymuose yra akivaizdūs: jis teigia sužinojęs apie tariamai vykstantį piktnaudžiavimą tik paskelbus P. J. apie administracinio teisės pažeidimo surašymą, nors pranešimą radijo ryšiu apie neva neįvykusį dviratininko sustabdymą jis jau buvo padaręs prieš 10-15 minučių. Todėl būtent ikiteisminio tyrimo metu renkant duomenis apie šio asmens vaidmenį ir veiksmus įvykių metu, turi būti nustatytas jo parodymų teisingumas. Be to, nėra jokios teisės normos, perkeliančios ikiteisminio tyrimo pareigūnų funkcijas teismui ar leidžiančios nevykdyti šių funkcijų, jei teismas sprendžia kito asmens atsakomybės klausimą. Zarasų rajono apylinkės teisme nebuvo ir nėra sprendžiamas klausimas dėl K. L. ar A. J. atsakomybės už melagingus parodymus. Mano, kad jeigu jo atžvilgiu ne tik pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet ir baudžiamoji byla nagrinėta teisme, tai šio ikiteisminio tyrimo medžiagos pagrindu jo skunde išdėstytos aplinkybės yra/turi būti pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jame nurodytų nusikaltimų A. J. atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prokurorės įrodymų vertinimo nenuoseklumas rodo jos neobjektyvumą - vertindama A. J. veiksmus ir subjektyviąją pusę ji remiasi jo ir P. J. parodymais („piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo nebuvo“), o pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų A. J. parodymų minėti parodymai prokurorei jau yra nepakankami. Nurodo, kad prokurorės G. V. nutarimo motyvai leidžia suprasti tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiagą, kurios pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjama baudžiamoji byla dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo, ji laiko pakankama išvadai, kad minėtų veikų nebuvo. Kadangi jo atžvilgiu baudžiamasis procesas vis dar vyksta (nėra nutrauktas BPK 3 str. 1 d. pagrindu), yra pakankamai akivaizdu, kad prokurorė, nurodydama tokio pobūdžio motyvus, tiesiog „atsirašinėja“. Mano, kad šiame skunde išdėstyti motyvai ir skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad prokurorės išvados dėl BK 228 str. 1 d. numatytos veikos subjekto, BK 300 str. 1 d. numatytos veikos dalyko ir BK 24 str. numatyto bendrininkavimo nemotyvuotos, o K. L. ir A. J. nepalankių duomenų (parodymų prieštaravimų, neatitikimo kitiems duomenims - VPVS ir radijo ryšio pranešimams, etc.) prokurorė apskritai nevertina ir neanalizuoja. Maža to, ignoruodama BPK 168 str. 5 d. nustatytą pareigą (kylančią atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą), prokurorė A. J. ir K. L. neteisėtus veiksmus įvertina nemotyvuota išvada „jokių pažeidimų nepadarė“. Tuo būdu prokurorė leidžia suprasti, kad policijos įstaigos dokumentuose galima rašyti žinomai neteisingus duomenis, o tai padaręs asmuo nieko nepažeidžia ir gali/turi būti priimamas į tarnybą policijoje, o šiuos faktus žinantis tiesioginis vadovas, pagrįstai ir teisėtai nesiima jokių veiksmų dėl būsimo (įdarbinamo) pavaldinio. Prokurorė jau antrą kartą priima akivaizdžiai neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, atsisakydama pradėti ikiteisminį tyrimą, nors, pareiškėjo nuomone, duomenų apie nusikaltimo požymius, būtinų pradėti ikiteisminį tyrimą, pakanka.