Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjui grąžintino turto (gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų) vertė nustatyta nelaikantis šių įstatymų reikalavimų.

Vadovaujantis 1996 m. lapkričio 5 d. Kauno miesto valdybos sprendimo Nr. 1115 priėmimo metu, galiojusiu LR Vyriausybės 1995 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 336, kuris neteko galios nuo 1998 m. gruodžio 25 d., buvo apskaičiuota ginčo statinių vertė: gyvenamojo namo - 96,33 Lt; ūkio pastato - 3,76 Lt; ūkio pastato - 4,18 Lt. Apskaičiuota vertė buvo indeksuota (padidinta) pagal bendrąjį statybos kainų indeksą ir įkainojimo metu galiojantį vartojimo kainų indeksą bei pritaikius pastatų (statinių) vertės vidutinį rinkos pataisos koeficientą. Galutinė viso turto įkainojimo vertė buvo nustatyta 61 759,88 Lt.

Atlyginimo už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus apskaičiavimo metodiką LR Vyriausybė patvirtino tik 1998 m. gruodžio 21 d., kai įgyvendinant naujai priimtus 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymą ir 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų Įstatymą buvo priimti du su kompensacijų apskaičiavimo tvarka susiję nutarimai, įsigalioję nuo 1998 m. gruodžio 25 d.:

1998 m. gruodžio 21 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1455 „Dėl valstybės išperkamo iš savininkų turto bei savininkams sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, vertės nustatymo“, kurio 1.2. punkte buvo nurodyta, kad turto vertė yra nustatoma vadovaujantis LR Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 „Dėl Turto vertinimo metodikos“, o 2.1. punktu buvo pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1995 m. kovo 8 d. nutarimas Nr. 336;

1998 m. gruodžio 21 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1456, kuriuo buvo patvirtinta Atlyginimo pinigais piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus tvarka. Šios tvarkos 2.3 punkte buvo nustatyta, kad piliečiams, kuriems dar neišmokėtas visas atlyginimas pinigais už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, šio turto vertė perskaičiuojama, o 2.4 punkte buvo nustatyta, kad piliečiams, kuriems iki minėto nutarimo įsigaliojimo dienos (t. y. iki 1998 m. gruodžio 24 d.) jau išmokėtas visas atlyginimas pinigais už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, šio turto vertė neperskaičiuojama.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3. Pareiškėjui 1996 metais atkūrus nuosavybę, tuo pačiu potvarkiu buvo patvirtintas šio turto įkainojimo aktas Nr. 59, kuriuo atstatytos nuosavybės vertė buvo nustatyta 61.759,88 Lt. Ši dalinė piniginė kompensacija buvo apskaičiuota ir išmokėta pareiškėjui vadovaujantis LR Vyriausybės 1995 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 336 „Dėl Piniginės kompensacijos už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus (arba jų dalis) mokėjimo tvarkos patvirtinimo“.

4. Kadangi 1996 m. lapkričio 5 d. Kauno miesto valdybos sprendimo Nr. 1115 priėmimo metu nustatyta vertė neatitiko rinkos kainos, nes nebuvo patvirtintos nekilnojamo turto rinkos vertės nustatymo metodikos, būtent dėl šios priežasties šiuo sprendimu buvo papildomai nustatyta, kad likusi piniginės kompensacijos dalis bus išmokėta kai bus apskaičiuota gyvenamojo namo vertė rinkos kaina, remiantis LR 1996 m. gegužės 2 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio papildymu. Pareiškėjas raštu sutiko su tokio turinio sprendimu.

5. Ši sprendimo dalis reiškė papildomą atsakovo įsipareigojimą sumokėti papildomą kompensaciją kai bus atliktas turto įvertinimas rinkos kainomis, nes šio sprendimo priėmimo metu paskaičiuota išperkamo turto vertė rinkos kainos neatitiko.

6. Rinkos vertė, vadovaujantis 1996 m. vasario 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 244, buvo nustatyta 2007 m. sausio 17 d. VI Registrų centro Kauno filialo parengta turto vertės nustatymo pažyma, kuri nustatė rinkos vertę 1996 metų kainomis - 127000 Lt. Išvadoje dėl likusios kompensacijos dalies nurodyta, kad likusi išmokėti kompensacijos suma 1996 metų kainomis yra 65240,12 Lt. Be to, nurodyta 65240,12 Lt kompensacija pareiškėjui bus išmokama, ją indeksuojant atsižvelgiant į praėjusių metų infliaciją.

7. Atsakovė pareiškėjui yra skolinga ne natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurio vertė rinkoje nuo 1996 metų rinkoje ženkliai padidėjo, bet likusią 1996 metais neišmokėtą kompensacijos dalį pinigais, atsižvelgiant į infliaciją.

8. LR Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau - Kompensacijų įstatymas) 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „piliečiams neišmokėtos piniginių kompensacijų sumos indeksuojamos kiekvienais metais atsižvelgiant į praėjusių metų infliaciją“, t. y. pagal Kompensacijų įstatymą neišmokėtos piniginių kompensacijų sumos nuo 1996 metų galėjo padidėti ne daugiau kaip 33% (atsižvelgiant į infliaciją), nors nekilnojamojo turto rinkos vertė per tą patį laikotarpį didėjo daug kartų. Kaip bus nurodyta toliau, atkurtų nuosavybės teisių savininkams išmokamos iki 2011 m. sausio 1 d. piniginės kompensacijos už išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus pagal Kompensacijų įstatymo nuostatas bus indeksuojamos atsižvelgiant į praėjusių metų infliaciją, o ne į nekilnojamojo turto rinkos vertės pokyčius (nepriklausomai nuo savininkui skirtos kompensacijos lygiavertiškumo natūra negrąžinamam turtui išmokėjimo metu). Indeksacijos apskaičiavimo detalizavimas, pagal kurį bus apskaičiuojama patvirtinta išmokama papildoma kompensacija yra nurodytas pridedamame Kauno miesto savivaldybės administracijos turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus 2008-11-07 rašte Nr. 10-2-1409. Tik 2007 metais metų infliacijos rodikliai buvo beveik lygūs nekilnojamojo turto rinkos vertės pokyčiams.

9. Atsakovė negali pažeisti galiojančių teisės aktų ir išmokėti dalinę kompensaciją pareiškėjui pagal dabartinę rinkos vertę, nes nėra nustatytos atskiros dalinių kompensacijų apskaičiavimo tvarkos. Be to didesnės, nei kitiems savininkams kompensacijos išmokėjimas pažeistų interesus daugiau nei 800 savininkų, kuriems kompensacijos už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išmokėtos ir mokamos, lygiateisiškumą.

10. 1996 m. gegužės 2 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnis nustatė, kad išperkant gyvenamąjį namą <...> pinigai sumokami, o vertybiniai popieriai išduodami LR Vyriausybės nustatyta tvarka, atlyginant už nuosavybę rinkos kaina, bet ne vėliau kaip per 10 metų. 10 metų terminą, per kurį buvo siekiama sumokėti kompensaciją, nustatė ir to paties įstatymo 22 straipsnis, bei 1995 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 336 patvirtintos tvarkos „Dėl piniginės kompensacijos už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus (arba jų dalis) mokėjimo“ 2 punktas.

Vėliau šie teisės aktai, nustatantys 10 metų terminą, neteko galios, nes įgyvendinant naujai priimtus 1997 m. liepos 1 d. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 ir 1998 m. birželio 16 d. LR Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymą Nr. VIII-792, buvo priimti du su kompensacijų apskaičiavimo tvarka susiję LR Vyriausybės nutarimai, tai: 1998 m. gruodžio 21 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1455 „Dėl valstybės išperkamo iš savininkų turto bei savininkams sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, vertės nustatymo“ ir 1998 m. gruodžio 21 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1456 „Dėl atlyginimo pinigais piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pirminis teisės aktais nustatytas 10 metų piniginių kompensacijų sumokėjimo terminas, skaičiuojamas nuo nuosavybės atstatymo, buvo pakeistas, nustatant terminą iki konkrečios dienos, t. y. iki 2010 m. sausio 1 d. vėliau jį pakeičiant.

11. Šiuo metu galiojantis nustatytas paskutinis terminas iki kada kiekvienam piliečiui turi būti išmokėtos piniginės kompensacijos už išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus yra 2011 m. sausio 1 d. (LR Kompensacijų įstatymo Nr. VIII-792, 7 str. 2 d. 2 p. ir 1998-12-21 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1456 patvirtintos tvarkos 4 p.). Atsakovė nėra praleidusi įstatymais nustatyto termino sumokėti kompensaciją pareiškėjui.

12. LR Konstitucinio Teismo nutarimuose dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1994 m. gegužės 27 d., byla Nr. 12/93; 1994 m. birželio 15 d., byla Nr. 11/1993-9/1994; 1994 m. liepos 15 d., byla Nr. 1/94; 1994 m. spalio 19 d., byla Nr. 10/94; 1995 m. birželio 1 d., byla Nr. 4/95) nuostatų atitikimo Konstitucijai buvo konstatuota, jog pagal šį įstatymą Lietuvoje vykdoma ribota restitucija. Šiuose nutarimuose taip pat tiriamos tokios restitucijos priežastys, jos sąlygos ir tvarka. LR Konstitucinis teismas 1994 m. spalio 19 d. nutarime pažymėjo, kad atstačius nepriklausomą Lietuvos valstybę, konstitucinėmis nuostatomis privačios nuosavybės teisė buvo grąžinta į šalies teisės sistemą. Jas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė specialų įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pasirinkant konkretų sprendimo variantą kokiu būdu atlyginti LR Respublikos piliečiams padarytą žalą, Lietuvos Aukščiausioji Taryba, turėdama neginčytiną teisę šiuo klausimu priimti sprendimus, pasirinko ribotą restituciją, kurią lėmė sunkios politinės bei socialinės to meto sąlygos (LR Konstitucinio teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas).

13. Lietuvos valstybės pasirinkta ribota restitucija reiškia, kad ne visiems asmenims ir ne visa žala bus atlyginama, o tik ta, kuri atitinka teisės aktuose nustatytus kriterijus ir sąlygas. Asmenys, pretenduojantys į ribotą restituciją (pagal pasirinktus ir galimus būdus) turėjo pateikti prašymus ir kitus reikiamus dokumentus, o valstybės įgaliotos institucijos pagal nustatytą turto įvertinimo metodiką ir kompensacijų mokėjimo tvarką per nustatytus terminus turėjo pareigą šiems piliečiams atstatyti nuosavybės teises į turtą arba sumokėti nustatytas kompensacijas.

14. Nuosavybės atstatymo sąlygos ir tvarka buvo nustatyti tam, kad būtų galima objektyviai įvertinti padarytą žalą piliečiams ir valstybė būtų pajėgi finansiškai patenkinti visų piliečių reikalavimus kompensuojant jiems už prarastą nuosavybę. Taigi, vertinant kompensacijų piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydį ir jo sumokėjimo sąlygas, būtina vadovautis specialiais teisės aktais, reglamentuojančius šių kompensacijų mokėjimą, galiojusiais tiek sprendimų, dėl nuosavybės atstatymo, priėmimo metu, tiek kompensacijų išmokėjimo metu galiojančiais teisės aktais.

15.Teismas įpareigojo atsakovą priimti įsakymą dėl kompensacijos išmokėjimo pareiškėjui už natūra negražintus gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus. Šio teismo sprendimo vykdymas yra neįmanomas, nes atsakovas pareiškėjo atžvilgiu jau yra priėmęs sprendimą dėl kompensacijos mokėjimo - tai 1996 m. lapkričio 5 d. Kauno miesto valdybos sprendimas Nr. 1115.

16. Pareiškėjas teismui skundė tik dalį 2008 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. A-624, t. y pirmą punktą, kuriuo buvo pakeista 1996 m. lapkričio 5 d. Kauno miesto valdybos sprendimo Nr. 1115 antro punkto trečia pastraipa. Šis ginčijamas 2008 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. A-624 formaliai nelaikytinas savarankišku sprendimu dėl kompensacijos pareiškėjams išmokėjimo Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio nuostatų prasme. Pagal 18 straipsnio 5 dalį sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti nurodyta ir valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertė. Taigi, kompensuojant savininkui už natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertę, valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertė yra būtinoji sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo sąlyga, suponuojanti tokio sprendimo teisėtumą. Priimant 1996 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1115 tokia turto vertė nebuvo žinoma, todėl sprendimu buvo įsipareigota išmokėti likusią kompensacijos dalį kai bus aiški sprendimo priėmimo metu buvusi rinkos vertė. Nustačius rinkos vertę ir atsiradus valstybės skirtų pinigų, 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. A-624 buvo pakeista Kauno miesto valdybos 1996 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 1115 2 punkto trečioji pastraipa nustatant konkrečią apskaičiuotą likusios kompensacijos sumą.

17. Kadangi 2008 m. vasario 15 d. įsakymo 1 punktas iš esmės yra 1996 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalis, tai 1996 m. sprendime ir nebūtų galima nurodyti 2008 m. rinkos kainomis paskaičiuotą vertę arba priimti atskirą (savarankišką) sprendimą dėl likusios kompensacijos išmokėjimo (kaip to nepagrįstai prašė pareiškėjas ir kaip neteisėtu sprendimu įpareigojo teismas), nes tai neatitinka nei 18 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nei teisingumo ir protingumo kriterijų.

18. Rinkos kaina keitėsi nuolatos, o valstybės nustatytas kompensacijos išmokėjimo terminas dar nesuėjo, todėl pareiškėjui išmokama kompensacija, indeksuojama pagal infliaciją, atitinka valstybės pasirinktą ir teisės aktais nustatytą ribotos restitucijos taikymą ir teisingą atlyginimą, kompensaciją sumokant išsimokėtinai. Išsimokėjimas reiškia sprendimo priėmimo metu buvusios turto vertės kompensavimą pinigais per įstatymo nustatytą terminą, o ne turto vertės sumokėjimą pagal vertę, esančią prievolės įvykdymo metu. Kompensacija už ne iš karto išmokamą kompensaciją atlieka nustatytas indeksavimas pagal infliaciją. Informacija apie atsakovo taikomą indeksavimą pateikiama atsakovo Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus 2008 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. 10-2-1409, kuriame pateikiama detali informacija apie taikomą indeksavimą išmokant likusią nesumokėtos kompensacijos dalį.

19. Finansų ministerija 2007 m. liepos 31 d. raštu Nr. (2.39-07)-5K-0720483-6K-0710004, išnagrinėjus J. C. skundą analogišku klausimu, keliamu šioje byloje, pateikė Lietuvos valstybės poziciją ir išaiškinimą dėl teisingo atlyginimo ir kompensavimo piliečiams už atstatytą nuosavybę. LR Finansų ministerijos išaiškinimu, valstybė negali būti nelaikoma įvykdžiusi kompensavimą visa apimtimi tik tuo atveju, jei savivaldybė, priimdama sprendimą dėl nuosavybės atstatymo kompensaciją apskaičiavo pagal LR Vyriausybės 1995 m. kovo 8 d. nutarimą Nr. 336, bet vėliau šios kompensacijos neperskaičiavo. Taigi, atsakovė sąžiningai vykdė valstybės priskirtą funkciją dėl nuosavybės atstatymo ir kompensavimo, sumokėjo dalinę kompensaciją nurodydamas, kad tai nėra galutinė kompensacija ir vėliau kompensacijos sumą perskaičiavo pagal vėliau priimtus teisės aktus. Atlyginimo savininkams už natūrą negrąžinamą turtą lygiavertiškumas priklauso ne nuo atsakovo veiksmų, o nuo kompensacijų klausimo teisinio reguliavimo.

Teiginį, kad likusi kompensacijos dalis buvo paskaičiuota vadovaujantis LR Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimais Nr. 1455 ir 1456, paneigia šių teisės aktų turinys, nes tuose teisės aktuose nebuvo numatyta, kad likusi kompensacijos dalis skaičiuojama dalinės kompensacijos metu buvusiomis rinkos kainomis. LR Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 1456 2.3 punktas numato, kad turto vertė neperskaičiuojama tik iki 1998 m. gruodžio 24 d. gavusiems visą kompensaciją (pareiškėjas jos negavo), 2.4 punktas numato, kad turto vertė nustatoma vadovaujantis LR turto ir verslo pagrindų įstatymu. O šio įstatymo 2 straipsnio l3 punktas numato, kad rinkos vertė - apskaičiuojama pinigų suma, už kurią gali būti parduotas turtas vertinimo dieną. Savivaldybės pavedimu Registrų centro Kauno filialo specialistai rinkos vertę nustatinėjo ne 1996 m., o praėjus 11 metų. Tik rinkos kainą įrašė 1996 m.

Apelianto išvardytais teisės aktais numatyta, iki kada turi būti išmokėta kompensacija.Tačiau jeigu savivaldybės administracija 2008 m. vasario 15 d. priėmė įsakymą išmokėti kompensaciją, tuo pačiu ji išreiškė savo valią ir galimybes tą kompensaciją mokėti dabar, t. y. 2008 m. Jeigu dėl užsitęsusio ginčo ar kitų priežasčių mokėjimas užsitęs, tai dabar nustatoma suma bus indeksuojama.

Teisingos kompensacijos principo apeliantas neginčija. Tačiau 2008 m. mokėjimas 1996 m. kainomis negali tilpti į teisingos kompensacijos ribas. Tie savininkai, kurie reikalavo natūra atkurti nuosavybės teisę į turėtus namus, atgavo juos ir turi vertybę tokią, kokia ji yra dabar – 2008 m. Be to, jų namuose dar atliekamas remontas valstybės sąskaita. Jų namų nuomininkai gauna kompensaciją irgi pagal dabartinę kainą.

Pareiškėjas sutinka, kad taikomas ribotos kompensacijos principas. Tačiau teisės aktai numato ir tas ribas: kompensacijos išmokėjimas buvo atidėtas. Dar labiau riboti kompensaciją, nesilaikyti teisingumo ir protingumo principų, savivaldybės administracijai nesuteikta teisė.

Teiginys, kad skundžiamas 2008 m. vasario 15 d. įsakymas nėra savarankiškas teisės aktas prieštarauja šio įsakymo turiniui, kadangi šis įsakymas, o ne 1996 m. lapkričio 5 d. sprendimas numato išmokamos kompensacijos dydį. Ta aplinkybė, kad kompensacijos dydis dirbtinai įjungtas į 1996 m. lapkričio 5 d. sprendimą yra tik bandymas užkirsti kelią šio įsakymo apskundimui dėl tariamai praleisto termino.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą sumokėti 349.240,12 Lt, grindžiamas UAB „Robinta“ atliktu turto įvertinimu, kuriuo remiantis iš nustatytos 2008 metų rinkos kainos 411.000 Lt atimta atsakovo 1996 metais sumokėta 61.759,88 Lt kompensacijos dalis. Toks atsakovo skaičiavimas yra ne tik nesąžiningas ir neteisingas, bet jis neparemtas ir nenustatytas jokia skaičiavimo metodika. Nėra tokios metodikos, pagal kurią likusią kompensacijos sumą siūlo apskaičiuoti pareiškėjas.

Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas neginčijo Turto vertės, nustatytos 1996 metų kainomis. Tai reiškia, jog pareiškėjas sutinka, kad sprendimo dėl nuosavybės atkūrimo priėmimo metu turtas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo vertas tokios pinigų sumos, kurią nustatė VĮ „Registrų centras“, t. y. 127.000 Lt.

Kadangi pareiškėjas pripažįsta, jog 1996 m. lapkričio 18 d. pavedimu gavo iš atsakovo 61.759,88 Lt kompensacijos dalį, kuri sudaro 48,63 % bendros turto vertės (skaičiuojant nuo 127.000 Lt.), tai maksimali suma, kuri pareiškėjui liko neišmokėta, net ir taikant apelianto teiginį apie kompensacijos mokėjimą rinkos kainomis, būtų 51,37 % turto vertės. Tačiau atsakovės pateiktas skaičiavimas, kuomet iš 2008 metų kainų yra aritmetiškai atimama 1996 metų kainos, yra prieštaraujantis teisingumui.

Tačiau Vyriausybės patvirtintose kompensavimo taisyklėse yra naudojamas kitoks kompensacinis mechanizmas - indeksavimas. Apeliantas be pagrindo nori pakeisti pastarąjį mechanizmą motyvuodamas rinkos kainų pasikeitimu, nes tokio pakeitimo pagrindo teisės aktuose nėra numatyta.

Tai, kad atsakovė nereikalauja teismo įvertinti turto rinkos kainos ir likusios neišmokėtos kompensacijos sumos teisingumą pagal pareiškėjo siūlomą metodiką, nereiškia, kad atsakovė sutinka su pareiškėjo pateiktu kompensacijos apskaičiavimu ir reikalavimu.

Įvairūs metodai ir būdai, kuriais remiantis galima bandyti nustatyti teisingą teisėtą ir pagrįstą likusios neišmokėtos kompensacijos dalį, yra svarstytini, tačiau bet kuriuo atveju tiek atsakovė, tiek teismas privalo vadovautis teisės aktais. Teisės aktais yra nustatyta, kad neišmokėta kompensacija išmokama iki 2011 m. sausio 1 d., išmokėjimo dieną taikant indeksavimą pagal infliaciją. Kitokios kompensacijų išmokėjimo galimybės nėra nustatytos, jos taikomos visoje Lietuvoje, todėl atskiram asmeniui taikytina skirtinga kompensavimo metodika pažeistų teisės aktus ir kitų piliečių, kuriems kompensacijos jau sumokėtos, teisėtus lūkesčius.

Pareiškėjas reikalauja kompensacijos už visą rinkos kainą, neatsižvelgiant, kad 48,63 % turto rinkos vertės pareiškėjas gavo jau 1996 metais. Šią gautą sumą pareiškėjas vertina tik kaip sumokėtą kompensacijos dalį, kuri turi būti atimta iš pareiškėjo atlikto įvertinimo, todėl teismo prašo priteisti 349.240,12 Lt (411.000 - 61.759,88).

Tai, kad atsakovas už 48,63 % atkurtos nuosavybės pareiškėjui kompensavo pilnai iš karto po to, kai buvo atkurta nuosavybė, reiškia kad nesąžininga reikalauti rinkos kainos sumokėjimo kelis kartus. Likusi 51,37 % Turto rinkos kainos dalis (likusi neišmokėta kompensacija) buvo įvertinta tik 2008 metais, tačiau pareiškėjo ji netenkino.

Vadovaujantis paties pareiškėjo pateikta ir siūloma kompensacijos apskaičiavimo metodika, pareiškėjas turėtų prašyti ne rinkos kainos išmokėjimo antrą kartą bet 51,37 % Turto rinkos vertės. Remiantis pareiškėjo pateiktu vertinimu, tai sudarytų 211.131,41 Lt (51,37 % nuo 411.000 Lt. Tokiu būdu net ir vadovaujantis paties pareiškėjo argumentais iš reikalaujamų 349.240,12 Lt liktų tik 211.131,41 Lt kompensacija. Šį skaičiavimą atsakovė pateikia kaip paties apelianto teiginių prieštaringumui įrodyti, tačiau sutinka tik su tokiu paskaičiavimu, kuris grįstas indeksavimo principu, t. y. principu, kurį taikė Kauno miesto savivaldybė.

Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato, kad teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, todėl manome, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas, kompensacijos dydžio bei mokėjimo tvarkos nustatymas nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Administracinio teismo kompetencija yra spręsti priimto administracinio akto teisėtumo klausimą, tačiau teismas neturi kompetencijos priimti naują administracinį aktą už administravimo subjektą. Taigi, teismas, net jei ir paaiškėtų administracinio akto trūkumas, iš esmės negali priimti naujojo akto ir tuo būdu nustatyti įpareigojimą mokėti tam tikro dydžio kompensaciją.