- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-23
- Bylos Nr.
- e2-1331-798/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00465-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Karsinta“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Karsinta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Karsinta“ iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. eB2-1807-436/2016 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Karsinta“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „Karsinta“. Nurodė, kad 2007 m. atsakovė atleido visus darbuotojus, skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2016-03-23 įsiskolinimas sudarė 10 336,89 Eur. Priėmus sprendimą dėl atsakovės skolos fondui išieškojimo priverstine tvarka, antstolis šį sprendimą 2016-03-23 grąžino su išieškojimo negalimumo aktu, kuriame nurodė, kad UAB „Karsinta“ veiklos nevykdo, piniginių lėšų kredito įstaigose neturi, turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, taip pat.
Atsakovės UAB „Karsinta“ likvidatorė S. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovė beveik 9 metus nevykdo veiklos, nesamdo jokių darbuotojų, kitų kreditorių neturi, skolininkų taip pat, teismuose iškeltų bylų nėra ir ėmėsi visų priemonių, kad nebūtų didinamos skolos valstybei. 2007 m. liepos 3 d. vienintelio atsakovės akcininko sprendimu atsakovė įgijo likviduojamos įmonės statusą. Be to, atsakovė ginčija VSDFV Kauno skyriaus nurodytą skolą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka teisme, todėl prašo klausimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo sustabdyti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Karsinta“ ir administratoriumi paskyrė UAB „Elmeda“.
Teismas iš VĮ „Registrų centras“ duomenų nustatė, kad atsakovė nuo 2007-06-19 įgijo likviduojamos įmonės statusą, likvidatoriumi paskirta S. B., nuo 2007-10-19 atsakovei panaikinta licencija (leidimas) vykdyti veiklą. Paskutiniai Juridinių asmenų registrui balanso duomenys pateikti už 2007 metus, iš kurių matyti, kad atsakovės turimi įsipareigojimai net kelis kartus viršijo į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl jau 2007 metais įmonės būklė atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkte nustatytą nemokumo sąvoką. Pagal ĮBĮ 7 straipsnio 1 dalį, likvidatorė privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, kaip pati nurodė, tik dėl lėšų administravimo išlaidoms apmokėti trūkumo. Atsakovė valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skolinga 10 336,89 Eur, apdraustųjų asmenų įmonėje nėra. Atsakovės vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, VĮ „Regitra“ atsakovės vardu registruotos dvi transporto priemonės yra išregistruotos registro tvarkytojo iniciatyva ir jų dalyvavimas viešajame eisme yra draudžiamas. Antstolė, pateikdama aktą apie atsakovės skolos fondui išieškojimo negalimumą, taip pat nurodė, kad atsakovė veiklos nevykdo, kredito įstaigose piniginių lėšų neturi, taip pat neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės pagrindžia, jog tokia UAB „Karsinta“ būsena atitinka LR įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje reglamentuotą įmonės nemokumo sąvoką ir egzistuoja Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti pagrindai iškelti UAB „Karsinta“ bankroto bylą.
Teismas netenkino prašymo dėl bylos sustabdymo. Teismas nustatė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos administraciniame teisme nėra nagrinėjama byla pagal UAB „Karsinta“ skundą dėl ginčijamo kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, tokių duomenų nepateikė ir atsakovė. Be to, iškėlus bankroto bylą, kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimas būtų sprendžiamas bankroto byloje ĮBĮ nustatyta tvarka.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė UAB „Karsinta“ atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį panaikinti, spręsti dėl bylos sustabdymo arba klausimą išspręsti iš esmės – prašymo iškelti bankroto bylą netenkinti.
Nurodė, kad pagal ieškovo VSDFV Kauno skyriaus pateiktus duomenis apie atsakovės įsiskolinimą fondo biudžetui, atsakovė yra skolinga ne 10 336,89 Eur, o 4338,51 Eur, todėl reikalavimas dėl likusios sumos yra nepagrįstas. Atsakovė ieškovo sprendimą dėl 10 336,89 Eur skolos pagrįstumo yra apskundusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, tačiau iki šiol nėra gautas joks procesinis dokumentas. Teismas, iškeldamas bankroto bylą, užkerta galimybę atsakovei ginčyti kreditorinio reikalavimo pagrįstumą. Be to, teismas, nepasiremdamas jokia įstatymo nuostata, teigia, kad kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimas bus sprendžiamas bankroto byloje ĮBĮ nustatyta tvarka, todėl atsakovė prašo paaiškinti, ar atsakovė po bankroto bylos iškėlimo turi teisę ginčyti skolos pagrįstumą administracine tvarka, kreipiantis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ar kreditorinio reikalavimo pagrįstumas bus sprendžiamas tik įmonės bankroto byloje.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą VSDFV Kauno skyrius prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad sutinka su Kauno apygardos teismo argumentu dėl VSDFV Kauno skyriaus kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimo, kuris bus sprendžiamas ĮBĮ nustatyta tvarka iškėlus bendrovei bankroto bylą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Pagal atskirajame skunde suformuluotus pagrindus, šioje apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė sustabdyti bylą, bei, ar pagrįstai teismas nustatė įmonės nemokumą remdamasis apeliantės skola VSDF biudžetui.
Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) bei Civilinio proceso kodekso nuostatos. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad įmonei bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Tuo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip nustatyta remiantis antstolės R. S. 2016-03-16 patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo su skolos išieškojimo negalimumo aktu, apeliantė veiklos nevykdė, kredito įstaigose piniginių lėšų neturėjo, taip pat neturėjo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Šias aplinkybes patvirtina ir pati apeliantė. Apeliantė taip pat nurodo, kad neturi kitų kreditorių, debitorių ar teisminių ginčų. Taigi, sprendžiant, ar šiuo metu bendrovė yra nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkto prasme, bendrovei neturint jokio turto, iš esmės turi būti vertinama, ar bendrovė turi bent kokį nors pradelstą mokėjimą.
Ieškovas nurodė, kad apeliantės 10336,89 Eur skolą sudaro nuo 2007 m. iki 2016 m. nemokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos – 9582,08 Eur, ir delspinigiai – 754,81 Eur.
Apeliantė savo atsiliepime į ieškininį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nurodo, kad sutinka su ieškovu, kad yra skolinga 10 336,89 Eur, tačiau, anot apeliantės, dalis šios skolos (4338,51 Eur) administraciniame ginče turėjo būti pripažinta beviltiška ir nurašyta, o likusi skolos dalis (5998,38 Eur) negali būti išieškoma suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui, todėl iš esmės ieškovas neturėjo teisės kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantei. Apeliantė 2016-03-29 kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl 10 336,89 Eur skolos pripažinimo beviltiška, tačiau toks prašymas buvo netenkintas motyvuojant tuo, kad apeliantės įsiskolinimas viršija 3000 Eur. Apeliantė šį sprendimą apskundė. Apeliantė taip pat nurodė, kad be ieškovo, apeliantė buvo skolinga ir VMI, tačiau skola buvo pripažinta beviltiška ir nurašyta.
Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant, ar ginčijamas kreditoriaus reikalavimas turi būti įtrauktas į skolininko pradelstų įsipareigojimų sąrašą, kiekvienu konkrečiu atveju situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1864/2013). Nagrinėjamu atveju, nors apeliantė skundžia VSDFV Kauno skyriaus 2016-03-29 atsakymą dėl informacijos pateikimo, kuriame nurodyta, kad apeliantės skola nelaikytina beviltiška, tačiau tiek procesiniuose dokumentuose, teiktuose teismui, tiek kituose dokumentuose apeliantė sutinka, kad nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų ir yra skolinga 10336,89 Eur VSDF biudžetui. Dėl to, VSDFV Kauno skyriaus finansinis reikalavimas apskritai negali būti laikomas ginčijamu, nes iš esmės neginčijamas ieškovo iš materialinės teisės kylantis reikalavimo pagrindas į skolą.
Bankroto institutas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą bei pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus. Be to, įvertinus įmonių bankroto instituto esmę, tikslus bei paskirtį, galima spręsti, jog bankroto procese siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos iš esmės yra viešosios teisės normos ir jų tikslas – pašalinti iš apyvartos nemokius rinkos dalyvius. Pradedant šį procesą, t. y. iškeliant įmonei bankroto bylą, yra svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik tokių finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę, kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-990/2011).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje pateiktus dokumentus, įvertino byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas aplinkybes, susijusias su įmonės veikla. Remiantis bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad atsakovė yra neaktyvus rinkos dalyvis, nevykdo jokios veiklos, nemokėjo įstatymine prievole nustatytų mokesčių, dėl ko susidarė skola. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, į tai, kad apeliantė neturi jokio turto, bendrovė turi pradelstų mokėjimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovė yra nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkto prasme.
Dėl bylos sustabdymo
Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Siekiant CPK nustatytų civilinio proceso tikslų teismas turi kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudaryti sąlygų bylai vilkinti (CPK 2, 7, 72 ir kt. straipsniai). Dėl to teismas bylos sustabdymo pagrindų negali taikyti formaliai, bet kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad yra aplinkybės, sudarančios įstatyme nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą.
Apeliantė teigia, kad kol nėra išspręstas ginčas su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba dėl kreditorinio reikalavimo dydžio ir pagrįstumo, teisme negali būti svarstomas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau, kaip nustatyta aukščiau, tai, kad apeliantė apskundė VSDFV Kauno skyriaus 2016-03-29 atsakymą dėl informacijos pateikimo, kuriame nurodyta, kad atsakovės skola nelaikytina beviltiška, neturi teisinės reikšmės sprendžiant, ar ieškovas turėjo materialųjį pagrindą kreiptis į teismą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad iškėlus bendrovei bankroto bylą, kreditorinio reikalavimo pagrįstumo ar jo dydžio klausimas bus sprendžiamas bankroto byloje ĮBĮ nustatyta tvarka, todėl apeliantės teisės nebus pažeistos.
Apeliantė savo atskirajame skunde taip pat prašo paaiškinti, ar atsakovė po bankroto bylos iškėlimo turi teisę ginčyti skolos pagrįstumą administracine tvarka, kreipiantis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ar kreditorinio reikalavimo pagrįstumas bus sprendžiamas tik įmonės bankroto byloje. Apeliantė iš esmės prašo Lietuvos apeliacinio teismo aiškinti teisės aktų nuostatas, tačiau tokio pobūdžio aiškinimas nepatenka į CPK 336, 337 straipsnių reglamentavimo sritį, todėl dėl šių atskirojo skundo teiginių teismas nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.