Panevėžio apygardos teismo sprendimas

2015-10-08 · Civilinė byla Nr. 2A-781-425/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Data
2015-10-08
Bylos Nr.
2A-781-425/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Ieškovas
UAB „Gelvora“
Atsakovas
A. F.
Kategorijos

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-781-425/2015

Sigita Kulbienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03660-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.8.10; 2.5.29.1; 2.5.29.3; 3.3.1.14; 3.3.1.21 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-4772-956/2015 pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. F. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Gelvora“ 2015-05-12 pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. F. 561,12 Eur skolą, 425,11 Eur palūkanas, 205,54 Eur delspinigius, 153,50 Eur palūkanų delspinigius, 70,74 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12 proc. dydžio metines palūkanas nuo 561,12 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad 2007-01-17 „Swedbank“, AB ir atsakovas A. F. sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią „Swedbank“, AB atsakovui suteikė 3 400 Lt vartojimo kreditą, o atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti ir mokėti palūkanas ir delspinigius. 2008-06-18 „Swedbank“, AB ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, pagal kurią „Swedbank“, AB perleido ieškovui visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal minėtą Vartojimo kredito sutartį. Atsakovas įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį nėra įvykdęs iki šiol ir ieškinio parengimo dienai yra skolingas iš viso 1 416,01 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo A. F. 561,12 Eur skolą, 156,28 Eur palūkanų, 131,99 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-05-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12 proc. dydžio metines palūkanas už 561,12 Eur negrąžinto kredito sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-05-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 23,99 Eur žyminio mokesčio dalį UAB „Gelvora“ naudai, kitą ieškinio dalį atmetė, grąžinto UAB „Gelvora“ 2,57 Eur žyminį mokestį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas tinkamai nevykdė įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį, nurodė, jog byloje nepateikta duomenų apie tai, kad atsakovas įvykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl iš atsakovo ieškovui priteisė 561,12 Eur skolą. Teismas atsižvelgė, kad ieškovas pagal sutartį už laikotarpį nuo 2009-04-27 iki 2015-04-20 atsakovui paskaičiavo 408,49 Eur palūkanas bei įgijo teisę į iki 2009-04-27 paskaičiuotas 16,62 Eur palūkanas, taip pat laikotarpiu nuo 2009-09-27 iki 2010-04-22 pagal sutartį paskaičiavo 202 Eur delspinigių ir įgijo teisę į iki 2009-04-27 paskaičiuotus 1,54 Eur delspinigių ir pagal sutartį paskaičiavo 153,04 Eur palūkanų delspinigių nuo 2009-04-27 iki 2010-04-22 bei įgijo teisę į iki 2009-04-27 paskaičiuotus 0,46 Eur palūkanų delspinigių. Vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad ieškovo prašomos priteisti 425,11 Eur palūkanos, 205,54 Eur delspinigiai ir 153,50 Eur palūkanų delspinigiai laikytini neprotingai dideliais. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad prašoma priteisti palūkanų ir delspinigių suma beveik pusantro karto viršija skolos sumą, sutartis sudaryta tarp juridinio asmens ir fizinio asmens – vartotojo, kuris turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, į tai, kad sutartis nutraukta 2009-04-16, tačiau dėl skolos priteisimo į teismą kreiptasi tik 2015-05-12, į tai, kad didžioji dalis prašomų priteisti palūkanų ir delspinigių paskaičiuoti jau po sutarties nutraukimo ir reikalavimo perleidimo, ir sprendė, kad delspinigiai ir palūkanų delspinigiai, sudarantys 359,04 Eur mažintini iki 131,99 Eur, o palūkanos, sudarančios 425,11 Eur sumą – iki 156,28 Eur. Teismas laikė, kad tokia delspinigių ir palūkanų suma yra pakankama atlyginti dėl prievolės neįvykdymo ieškovo patirtus nuostolius ir užtikrinti abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Teismas, vertindamas prašomas priteisti ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, pažymėjo, kad ieškovo nurodomos išlaidos, t. y. darbo priemonės (popierius, vokas), spausdinimas, pakavimas, skambinimas yra išimtinai susijusios tik su paties ieškovo vykdoma tiesiogine veikla ir negali būti priskiriamos prie CK 6.249 str. 4 d. 3 p. numatytų protingų išlaidų, susijusių su skolos išieškojimo ne teismo tvarka. Ieškovo išlaidas už pranešimų siuntimą bei užklausas registrams teismas pripažino ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidomis, tačiau nurodė, kad jos turi būti pagrįstos CPK 177 str. numatytais įrodymais, o kadangi tokių įrodymų ieškovas nepateikė, reikalavimas dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo atmestas.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Gelvora“ apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-08 sprendimą panaikinti toje dalyje, kurioje atmestas ieškovo prašymas priteisti 268,83 Eur palūkanų ir papildomai iš atsakovo priteisti 268,83 Eur palūkanų, priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliantas pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama dvejopa palūkanų prigimtis: palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, ir palūkanos, kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas ne CK 6.37 str. 3 d. nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas. Apeliantas nurodė, kad Vartojimo kredito sutartyje numatytos 12 proc. sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams, todėl teismas nepagrįstai nepriteisė 268,83 Eur palūkanų. Metinė kredito grąžinimo norma sudaro 13,87 proc. per metus ir tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį šiuo metu galiojančiose vartojimo kredito sutarčių normose. Nesant kitų argumentų, patvirtinančių šio dydžio nepagrįstumą, teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, nes sumažinęs ieškovo prašomas pelno palūkanas iki kreipimosi į teismą, teismas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė numatyti dydžio pelno palūkanas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad „Swedbank“, AB ir atsakovas A. F. 2007-01-17 sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią „Swedbank“, AB atsakovui suteikė 3 400 Lt vartojimo kreditą, o atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti (galutinis kredito grąžinimo terminas 2011-01-03) ir mokėti palūkanas ir delspinigius (b. l. 15). 2009-03-26 „Swdbank“, AB atsakovą informavo, kad atsakovui iki 2009-04-15 nesumokėjus 210,37 Lt įmokos, vartojimo kredito sutartis bus nutraukta (b. l. 17). 2009-04-27 „Swedbank“, AB perleido reikalavimo teisę į atsakovo A. F. įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį ieškovui UAB „Gelvora“ (b. l. 18-24). UAB „Gelvora“ atsakovą A. F. 2009-05-06 raštu informavo, kad jo įsiskolinimą sudaro 1 937,42 Lt (561,12 Eur) skolos, 31,83 Lt (9,22 Eur) delspinigių, 63,18 Lt palūkanų (18,30 Eur) ir 88,65 Lt (25,67 Eur) skolos išieškojimo išlaidų, ir nurodė, kad atsakovui per tris dienas nuo pranešimo gavimo dienos nesumokėjus įsiskolinimo, UAB „Gelvora“ imsis LR įstatymais nustatytų priemonių įsiskolinimui išieškoti (b. l. 24). Ieškovas 2015-05-12 pareiškė teismui ieškinį dėl skolos priteisimo ir prašė iš atsakovo priteisti 561,12 Eur pagrindinės skolos, 425,11 Eur palūkanų, 205,54 Eur delspinigių, 153,50 Eur palūkanų delspinigių bei 70,74 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų.

Apeliaciniu skundu ieškovas skundžia tik Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 268,83 Eur palūkanų, dėl kitos teismo sprendimo dalies ginčo nėra, todėl teismas pasisako tik dėl šios teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 str.).

Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Vartojimo kredito sutartyje pirminis kreditorius ir atsakovas susitarė dėl 12 proc. metinių palūkanų normos. Palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. Tai reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.). Spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, teismas turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas prašomas priteisti palūkanas, delspinigius ir palūkanų delspinigius laikė neprotingai dideliais ir atsižvelgęs į tai, kad prašoma priteisti palūkanų ir delspinigių suma beveik pusantro karto viršija skolos sumą, sutartis sudaryta juridinio asmens ir fizinio asmens – vartotojo, į tai, kad kredito sutartis nutraukta 2009 m. balandžio 16 d., tačiau dėl skolos priteisimo į teismą kreiptasi tik 2015 m. gegužės 12 d.; kad didžioji dalis prašomų priteisti palūkanų ir delspinigių ieškovo paskaičiuota jau po kredito sutarties nutraukimo ir reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, delspinigius ir palūkanas mažino.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sutartinės palūkanos mažintos nepagrįstai, kadangi skolininkas kreditoriui turi mokėti už naudojimąsi jo pinigais, o sutartyje numatytos 12 proc. metinės palūkanos neprieštarauja įstatymams ar protingumo, sąžiningumo principams. Apeliacinės instancijos teismas įvertina, kad sutarties sudarymo metu (2007 m. sausio mėn.) komercinių bankų taikyta palūkanų norma buvo 6,75 proc., o sutartyje šalys susitarė dėl beveik dvigubai didesnių metinių palūkanų dydžio – 12 proc. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovas, kaip vartotojas, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Be to, Vartojimo kredito sutartis su atsakovu A. F. buvo nutraukta 2009-04-16, o naujasis kreditorius apie įsiskolinimą atsakovui pranešė 2009-05-06 bei įspėjo, kad per tris dienas nepadengus skolos, bus imtasi priemonių skolai išieškoti, tačiau į teismą su ieškiniu kreipėsi tik po šešerių metų. UAB „Gelvora“ užsiima skolų išieškojimo veikla, todėl perėmęs skolą iš pirminio kreditoriaus, ieškovas, kaip savo srities profesionalas, turėjo imtis veiksmų skolai išieškoti, o ne šešerius metus nieko nedaryti ir tuo metu skaičiuoti kuo didesnį nesumokėtų palūkanų dydį. Toks ieškovo elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisingu. Nors palūkanų norma nustatyta sutartyje, tačiau ši aplinkybė bei jų skaičiavimo laikotarpis negali būti vertinami kaip pagrįsti. Ieškovas turi teisę pasirinkti, ar jam kreiptis į teismą ir kada kreiptis, tačiau jo pareiga pagrįsti savo reikalavimus ir jis, skaičiuodamas palūkanas tokį ilgą laiką turi įrodyti, kad elgėsi vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 1-2 d.). Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tokį ilgą delsimo išieškoti skolą laikotarpį esant pagrįstą ir objektyvų. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad prašomos priteisti palūkanos yra nepagrįstai didelės ir prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, todėl skundžiamu sprendimu pagrįstai sumažintos 268,83 Eur, t. y. iki 156,28 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

teisėjas Laimantas Misiūnas