- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-20
- Bylos Nr.
- A-525-516-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- E. N., R. V. N.
- Atsakovas
- Kauno rajono savivaldybės administracijai, Kauno apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- R. N., L. G. R., D. N.
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. V. N. ir E. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. V. N. ir E. N. skundą atsakovams Kauno rajono savivaldybės administracijai, Kauno apskrities viršininko administracijai tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. N., L. G. R. ir D. N. dėl protokolo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai R. V. N. ir E. N. skundu (t. III, b.l. 41 – 44) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami:
1) panaikinti Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo tarybos 43-ios sesijos nutarimo „Dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo naudotojams tvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 1.7 punkto dalį, kuria „Žemė, asmeniniam ūkiui, skiriama pagal personalinį sąrašą“: D. N. 0,76 ha ir R. N. 0,76 ha (duomenys neskelbtini), V. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytame žemės sklype;
2) įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Administracija) įstatymų nustatyta tvarka ir terminais priimti reikiamus teisės aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra pareiškėjams R. V. N. ir E. N. į po 0,76 ha žemės kiekvienam, V. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytame žemės sklype (duomenys neskelbtini).
Paaiškino, jog jų tėvas iki 1940 metų valdė 9,97 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 1991 m. gruodžio 19 d. padavė prašymus atkurti nuosavybės teises į tėvo valdytą žemės sklypą. Nagrinėjimo metu tik dalinai atkurtos nuosavybės teisės, o kita dalis Nutarimu skirta asmeniniams ūkiams. R. N. bei D. N. jiems skirta asmeninio ūkio žeme nesinaudoja kaip numato įstatymai. Su R. N. ir D. N. nėra sudarytos žemės nuomos sutartys, todėl Administracijai nebuvo kliūčių priimti reikiamus aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra pareiškėjams, tačiau Administracija iki nagrinėjimo momento nuosavybės teisių atkūrimo klausimo neišsprendė. Neišsprendus nuosavybės teisių į jų tėvo turėtą žemę atkūrimo klausimo, dalis tokios žemės buvo skirta kitų asmenų asmeniniam ūkiui, neatsižvelgiant į tai, kad jokių socialinių ir ekonominių prielaidų bei visuomenės poreikio tokiam nuosavybės perskirstymui nebuvo. Atsižvelgę į tai, kad jiems nebuvo pateikta informacija apie toje pačioje kadastrinėje vietovėje (kur ir V. N. valdyta žemė) esamą laisvą valstybinę žemę, teigė, jog Administracija nesiėmė jokių veiksmų bandant išspręsti jų nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, o tik nurodė, jog (duomenys neskelbtini) laisvos žemės nėra ir neinformavo, kada ir kokiu sprendimu žemė, į kurią jie pareiškė valią atkurti nuosavybės teises, priskirta valstybės išperkamai. Be to, Administracija nesiėmė jokių veiksmų nustatyti, ar asmeniniam ūkiui skirta žemė naudojama kaip reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“. Remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (1994-05-27 ir 1998-06-18), pabrėžė, kad valstybė, įsipareigodama atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, prisiėmė ir prievolę neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol nebus išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo vienu iš įstatyme numatytų būdų.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 13 d. sprendimu (t. III, b.l. 60 – 63) bylą pagal skundą dėl Nutarimo 1.7 p. dalies, kuria „Žemė, asmeniniam ūkiui, skiriama pagal personalinį sąrašą“: D. N. 0.76 ha ir R. N. 0,76 ha (duomenys neskelbtini), V. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytame žemės sklype, panaikinimo nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 1 dalį, ir nurodė, kad senaties termino diena laikytina diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad R. V. N. Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo tarybos 43-ios sesijos protokolą ir jo priedus gavo 2005 m. gruodžio 19 d. Pirminis skundas dėl Nutarimo 1.7 punkto, kuriuo žemė buvo suteikta tretiesiems suinteresuotiems asmenims asmeniniam ūkiui, panaikinimo teismui pateiktas 2006 m. sausio 6 d., tačiau Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartimi skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas R.V. N. Naujas skundas teismui dėl šio skundžiamojo akto panaikinimo buvo pateiktas tik 2006 m. lapkričio 9 d., t.y. žymiai praleidus terminą. Pareiškėjui E. N. apie skundžiamąjį aktą jau turėjo būti žinoma atvykus į 2006 m. gruodžio 5 d. teismo posėdį, o skundą teismui jis padavė 2007 m. kovo 16 d., t.y. praleidęs terminą. Konstatavo, kad skundą teismui dėl Nutarimo dalies panaikinimo R.V. N. turėjo teisę paduoti iki 2006 m. sausio 19 d., o E. N. iki 2007 m. sausio 5 d. Padarė išvadą, jog skundus dėl Nutarimo dalies panaikinimo pareiškėjai pateikė praleidę ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nustatytą vieno mėnesio terminą. Nors teismas pareiškėjams teismo posėdyje išaiškino teisę paduoti teismui motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo tarybos 43- ios sesijos protokolo dalies panaikinimo, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjai teigė, jog terminas nepraleistas ir šia teise pasinaudoti atsisakė. Pareiškėjai taip pat praleido bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą materialinio teisinio intereso gynimui teisme. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A10-131/2007), nurodė, kad ABTĮ nenustato senaties terminų, per kuriuos gali būti pareiškiamas teisme reikalavimas dėl materialinio teisinio intereso apgynimo, todėl atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Kadangi nuo ginčijamo akto priėmimo iki reikalavimo jį panaikinti skundo teismui padavimo praėjo daugiau nei dešimt metų, laikytina, kad materialaus teisinio intereso gynimui yra praleistas senaties terminas. Konstatavo, kad terminas kreiptis į teismą dėl Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. 1-ojo šaukimo tarybos 43-ios sesijos protokolo dalies panaikinimo praleistas ir pareiškėjai neprašė jo atnaujinti, todėl nusprendė šioje dalyje bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Skundo reikalavimas dėl Administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus neatsiejamai susijęs su pirmuoju pareiškėjų skundo reikalavimu. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 2 dalimi ir 12 straipsniu, padarė išvadą, kad būtina sąlyga nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimui natūra yra ta, jog ši žemė būtų laisva, t.y. nebūtų priskirta valstybės išperkamai žemei. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad žemė, į kurią pareiškėjai nori atkurti nuosavybės teises natūra, užimta asmeninio ūkio žeme, suteikta R. N. bei D. N. Nutarimo 1.7 punktu. Tokia Nutarimo dalis nėra panaikinta ar pripažinta neteisėta, todėl laikytina, kad ginčo žemė teisėtai suteikta šiems asmenims ir pagrįstai išperkama valstybės (Atkūrimo įstatymo 12 str.). Nustačius, kad žemė, į kurią R. V. N. ir E. N. pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra valstybės išperkama, nuosavybės teisės pareiškėjams galėtų būti atkurtos tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. kitu nuosavybės teisių atkūrimo būdu (suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, kompensuojant pinigais, vertybiniais popieriais ir t.t.).
III.
Pareiškėjas R. V. N. apeliaciniu skundu (t. III, b.l. 67 – 71) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami tokie argumentai:
1. Nurodo, kad iki 2006 m. lapkričio 9 d. delsė pateikti skundą dėl Nutarimo dalies panaikinimo, kadangi naudojosi išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Nuo skundo padavimo 2006 m. balandžio 24 d. iki 2008 m. birželio 5 d. nei Kauno apygardos administracinis teismas, nei Kauno rajono apylinkės teismas klausimo dėl terminų nekėlė, t.y. nepriėmė sprendimo nepriimti skundo ar ieškinio dėl praleisto apskundimo termino, o bylą nagrinėjo. Daro išvadą, jog teismai, susipažinę su byloje esančiais įrodymais, negalėjo nustatyti fakto, kad praleistas apskundimo terminas.
2. Teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, netyrė kokiomis aplinkybėmis pareiškėjui tapo žinoma apie Nutarimą, ar Nutarimas buvo viešai paskelbtas ar įteiktas jam asmeniškai. Apie Nutarimą sužinojo neoficialiai, jis nebuvo viešai paskelbtas ar jam asmeniškai įteiktas.
3. Remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, daro išvadą, jog teisė į ieškinį atsirado nuo to momento, kai Administracija, teismui pareikalavus, pateikė skundžiamą Nutarimą, todėl senaties terminas ir turėtų būti skaičiuojamas nuo pateikimo kiekvienai proceso šaliai momento.
4. Teismas nevertino pateiktų įrodymų, jog nagrinėjamu atveju asmeniniam ūkiui suteikta žemė nenaudojama, apleista, nedirbama.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas padarė išvadą, jog būtina sąlyga atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra yra ta, jog tokia žemė turi būti laisva, tačiau neįvertino tos aplinkybė, kad Nutarimu ginčo žemė būtent kaip laisva skirta asmeniniams ūkiams.
6. Teigia, jog neatsisakė pasinaudoti teise atnaujinti terminą skundui paduoti, o tik išreiškė savo nuomonę, jog toks terminas nepraleistas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. N. 2009 m. balandžio 9 d. prašymu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prašo patenkinti R. V. N. apeliacinį skundą – panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 131 straipsnio 1 dalį prisideda prie R. V. N. apeliacinio skundo ir palaiko tokį skundą.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b.l. 80 – 82) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pateikiami tokie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 d. nutarimu Nr. 1057) (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 122 punktu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo privaloma ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, nes tokia tvarka privaloma iki sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo. Pareiškėjo R. V. N. atžvilgiu Administracijos 2003 m. gegužės 29 d. priimtų administracinių aktų pagrindu nuosavybės teisės buvo atkurtos grąžinant natūra 1,74 ha, o nuosavybės teisių atkūrimo klausimas dėl 0,76 ha sklypo paliktas vėlesniam laikotarpiui, nes nebuvo galimybės grąžinti žemę natūra.
2. Nurodo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog nuo skundo padavimo 2006 m. balandžio 24 d. iki 2008 m. birželio 5 d. nei Kauno apygardos administracinis teismas, nei Kauno rajono apylinkės teismas klausimo dėl terminų nekėlė, t.y. nepriėmė sprendimo nepriimti skundo ar ieškinio dėl praleisto apskundimo termino, o bylą nagrinėjo, nereiškia, kad teismai pripažino, jog apskundimo terminai nėra praleisti, nes nei vienas teismas nenagrinėjo bylos iš esmės.
3. Pabrėžia, kad pačiam pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, kada jam tapo žinomas skundžiamas administracinis aktas, kada jis jam buvo įteiktas.
4. Pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad pareiškėjas apie skundžiamą Nutarimą sužinojo 2006 m. rugpjūčio 3 d. Administracijai pateikus atsiliepimą, pareiškėjas, paduodamas skundą 2006 m. lapkričio 9 d., vis tiek būtų tokį terminą praleidęs.
5. Nurodo, kad motyvas, jog asmeninio ūkio žemė nėra dirbama bei naudojama, nėra pagrindas pripažinti Nutarimą negaliojančiu.
Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b.l. 83 – 85) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir Administracijos atsiliepimas į apeliacinį skundą, taip pat nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais motyvais ir padarytomis išvadomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės aktų normas, įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo.
Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą Nutarimą, pabrėžia, kad jis vertintinas kaip individualus administracinis aktas, tačiau neskirtas pareiškėjams, todėl jo apskundimo terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai pareiškėjai sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą administracinį aktą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas R. V. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad apie skundžiamą aktą sužinojo 2005 m. rugsėjo 15 d. (t. III, b.l. 52), o Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 5 d. posėdžio metu nurodė, kad Nutarimą gavo 2005 m. gruodžio 19 d. (t. I, b.l. 150). 2006 m. sausio 6 d. R. V. N. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Nutarimo dalį, tačiau 2006 m. vasario 1 d. nutartimi teismas skundą nutarė laikyti nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (t. I, b.l. 113), nes pareiškėjas nepašalino teismo nutartimi nurodytų trūkumų. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, naujas skundas dėl Nutarimo dalies panaikinimo, patikslinus pirminio skundo reikalavimus, teismui buvo pateiktas tik 2006 m. lapkričio 9 d., t.y. ženkliai praleidus ABTĮ 33 straipsnyje numatytus skundo padavimo terminus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. V. N. praleido skundo dėl Nutarimo dalies panaikinimo padavimo terminus.
Pareiškėjas E. N. skundą dėl Nutarimo dalies panaikinimo teismui pateikė 2007 m. kovo 16 d. (t. II, b.l. 2 – 5). Pažymėtina, jog byloje surinkti nevienareikšmiški įrodymai dėl to, kada pareiškėjas sužinojo apie skundžiamą aktą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. N. nurodė, jog apie skundžiamą Nutarimą jis sužinojo tuo pačiu metu kaip ir brolis (t. III, b.l. 53). Tuo tarpu to paties posėdžio metu pareiškėjas R .V. N. nurodė, kad brolis apie skundžiamą Nutarimą sužinojo tik gavęs šaukimą į Kauno apygardos administracinį teismą (t. III, b.l. 53). Tačiau net ir tuo atveju, jeigu E. N. apie skundžiamą Nutarimą būtų sužinojęs tik 2006 m. gruodžio 5 d. teismo posėdžio metu, jis vis tiek praleido terminą skundui paduoti, nes, kaip minėta, skundas teismui paduotas 2007 m. kovo 16 d. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. N. praleido skundo dėl Nutarimo dalies panaikinimo padavimo terminus, todėl teismas pagrįstai nutraukė bylą dėl reikalavimo panaikinti Nutarimo dalį, išaiškėjus, kad reikalavimas pateiktas praleidus įstatymo nustatytus terminus (ABTĮ 101 str. 1 d. 6 p.).
Pareiškėjai teigia, kad buvo naudojamasi ginčo sprendimo ikiteismine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokia tvarka Nutarimo atžvilgiu nėra nustatyta, o Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 5 d. nutartimi (t. I, b.l. 29) atsisakė priimti R. V. N. skundą, nurodant, jog būtina ikiteisminė tvarka dėl reikalavimo įpareigoti Administraciją atkurti nuosavybės teises atžvilgiu, o ne dėl Nutarimo dalies panaikinimo.
Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktą pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui žemė iš piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatyme įtvirtintas sąlygas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų pageidaujama natūra atgauti žemė Nutarimu yra suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, todėl tokia žemė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas priskirtina prie valstybės išperkamos. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgdama į tai, jog Nutarimas yra galiojantis ir nepakeistas, daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Administraciją įstatymų nustatyta tvarka ir terminais priimti reikiamus teisės aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra pareiškėjams į po 0,76 ha žemės kiekvienam, V. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytame žemės sklype (duomenys neskelbtini).
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu asmeniniam ūkiui suteiktas žemės sklypas nėra naudojamas pagal paskirtį, teisės aktai numatyto galimybę tokią žemę paimti į laisvos valstybinės žemės fondą, tačiau tai nėra susiję su Nutarimo panaikinimu, todėl pareiškėjų argumentai susiję su žemės naudojimu, šioje byloje nenagrinėtini.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų R. V. N. ir E. N. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.