Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. B. (B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. (J.) B. ir A. (A.) B. (B.) prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą, kuriuo pareiškėjas prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT- 11943-599/2025.

3. 2025 m. balandžio 23 d. pareiškėja A. B. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė: 1) įpareigoti pareiškėją J. B. kuo skubiau užsiregistruoti viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) „(duomenys neskelbtini)“ pas specialistus ir lankytis suderintu laiku konsultacijoms dėl artimo ryšio su vaikais išsaugojimo; 2) VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ specialistams įvertinus, jog dukra K. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra pasiruošusi bendrauti su motina be specialistų pagalbos, nustatyti A. B. ir nepilnametės K. B. laikiną bendravimo tvarką, jog dukra K. bendrauja su motina kas antrą savaitę nuo penktadienio vakaro, pasibaigus pamokoms, ją pasiimant iš ugdymo įstaigos ar tėvo namų iki kitos savaitės penktadienio, ją pristatant į ugdymo įstaigą ar tėvo namus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

13.2. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjos netinkamą elgesį su vaiku ar žalingos įtakos jai darymą, vaikų motinai nėra apribotos įstatyminės teisės, todėl vaikų tėvui piktnaudžiaujant tėvų valdžia bei darant neigiamą psichologinę įtaką dukrai bei esant civilinei bylai teisme, yra spręstinas laikinos bendravimo tvarkos nustatymo klausimas, išimtinai siekiu apsaugoti vaiko interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatė.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių.

17. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-11943-599/2025 buvo nutraukta pareiškėjų santuoka bendru sutikimu ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu pasekmių (Sutartis), pagal kurią šalių dukrų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su pareiškėja, iš pareiškėjo priteistas išlaikymas, nustatyta pareiškėjo bendravimo su dukromis tvarka. Sprendimas neįsiteisėjo, pareiškėjui 2025 m. balandžio 14 d. pateikus apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

18. 2025 m. balandžio 24 d. teisme gautas pareiškėjos A. B. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė: 1) įpareigoti pareiškėją J. B. kuo skubiau užsiregistruoti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pas specialistus ir lankytis suderintu laiku konsultacijoms dėl artimo ryšio su vaikais išsaugojimo; 2) VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ specialistams įvertinus, jog dukra K. B. yra pasiruošusi bendrauti su motina be specialistų pagalbos, nustatyti pareiškėjos ir nepilnametės K. B. laikiną bendravimo tvarką.

Dėl laikinosios bendravimo tvarkos.

20. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas), priteisti iš tėvų laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismas gali taikyti CK 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais teismas sprendė, kad nėra galimybės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių dėl neaiškios šalių procesinės padėties, galimos teisenos rūšies ar galutinio pareiškimo dalyko ir pagrindo, nagrinėjamu atveju laikytini nepagrįstais. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos viso teisminio proceso metu, jei jų nesiėmus gali būti apsunkintas ar neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas ar padaryta žala asmens interesams (nagrinėjamu atveju vaikų interesams). Šių priemonių taikymas nėra saistomas nei konkrečia proceso stadija, nei teisenos rūšimi (ypatingoji ar ginčo teisena), o jų esminė paskirtis – užtikrinti efektyvią ir realią ginčo šalių (vaiko) teisių apsaugą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir sprendimo įsiteisėjimo.

22. Įvertinus pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių turinį matyti, jog jis yra nukreiptas į nepilnamečių vaikų interesų apsaugą, t. y. pareiškėja prašo įpareigoti pareiškėją (tėvą) ir nepilnamečius vaikus lankytis pas specialistus konsultacijose ryšio atkūrimui ir nustatyti motinos (pareiškėjos) laikiną bendravimo tvarką su dukra K. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos prašomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kuriame proceso etape. Reikšminga aplinkybė, jog sprendimas, kuriuo buvo patvirtinta šalių susitarta bendravimo tvarka, šiuo metu yra apskųstas, todėl neįsiteisėjęs, o civilinis procesas – nepasibaigęs. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėja neteisėtai pasinaudojo savo teise kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių šioje stadijoje. Priešingai – atsižvelgiant į vaikų interesų prioritetą, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti prašymo pagrįstumą pagal realią būtinybę užtikrinti pareiškėjų nepilnamečių vaikų teises iki galutinio ir įsiteisėjusio teismo sprendimo priėmimo.

23. Šiuo atveju nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir padarė išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymui trūksta esminių elementų, vis dėlto įvertino ir pareiškėjos prašymo turinį bei jo pagrįstumą.

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja niekaip nepagrindė, jog pareiškėjo (tėvo) bendravimas su nepilnamečiais vaikais pažeidžia jų teisėtus interesus, todėl sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nepateikia jokių akivaizdžių įrodymų, jog yra pažeidžiami vaikų interesai. Pareiškėja pati taip pat neneigia šių aplinkybių, jog rašytinių įrodymų pagrįsti jos teiginiams ji neturi.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose nurodo aplinkybes, kad nepilnametė dukra K. atsisako bendrauti su motina ir, pareiškėjos vertinimu, toks atsisakymas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo netinkamu tėvų valdžios įgyvendinimu. Pareiškėjos vertinimu, tėvas siekia nutraukti dukters artimą ryšį su motina, dėl ko vaikui jau daroma didelė žala, galinti ateityje sukelti abejoms dukroms neigiamas psichologines pasekmes, kas jos teigimu, sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, nustatant laikiną bendravimo tvarką, įpareigojant pareiškėją užsiregistruoti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ konsultacijoms dėl artimo ryšio su vaikais išsaugojimo.

27. Byloje pateikto (duomenys neskelbtini) šalių dukros K. B. situacijos vertinimo sprendimo (toliau – Vertinimo sprendimas) duomenimis, tėvų konfliktai buvo fiksuoti ne kartą, šalys tarpusavyje nebendradarbiauja. 2025 m. balandžio 1 d. gautas tėvo pranešimas reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pranešėjas teigia, kad name yra naudojamas psichologinis smurtas prieš vaiką, vaikas pranešėjui skambina, verkia, kad atsiimtų ir teigia, kad bijo gyventi su motina; 2025 m. kovo 31 d. gautas policijos pranešimas reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad tėvai nepasidalina vaikų priežiūra; 2025 m. kovo 24 d. gautas motinos pranešimas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pranešėja prašo policijos, nes atvažiuoja vyras, kuris nori išvežti vaikus iš pranešėjos, nors pagal teismo sprendimą vaikai turi gyventi su mama; 2025 m. kovo 27 d. gautas tėvo pranešimas, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pranešėjas nurodo, kad vaikas šiuo metu gyvena pas motinos tėvus ir seneliai prieš vaiką naudoja psichologinį smurtą, nuteikinėja prieš tėvą. Vaikas prašo pagyventi su tėvu, kol namuose bus atliktas remontas.

28. Iš (duomenys neskelbtini) Vaiko perdavimo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą vaiko situacijos vertinimo metu aktų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – Perdavimo aktai) matyti, jos nepilnamečiai vaikai K. ir J. B., nustačius nesaugią aplinką su motina, buvo perduotos tėvui (pareiškėjui). Iš byloje pateiktų pareiškėjos paaiškinimų matyti, jog dukra K. iki šiol gyvena su pareiškėju (tėvu), dukra J. gyvena su pareiškėja (motina).

29. Šių aplinkybių kontekste akcentuotina, jog vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

30. Nagrinėjamu atveju iš esmės tarp šalių nėra ginčo, jog šalys nuolatinai patiria konfliktines situacijas, šias aplinkybes patvirtina ir bylos duomenys, kad tėvai susiduria su nuolatiniais sunkumais bendraujant tarpusavyje, o nepilnamečiai vaikai neretai atsiduria šių konfliktų epicentre, patiria lojalumo dilemą ir su tuo susijusį emocinį krūvį.

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymu dėl laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo, pirmosios instancijos teismo iš esmės prašė nustatyti laikiną bendravimo tvarką pereinamuoju laikotarpiu: pirmuoju etapu prašė įpareigoti pareiškėją (tėvą) kuo skubiau užsiregistruoti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pas specialistus ir lankytis suderintu laiku konsultacijoms dėl artimo ryšio su vaikais išsaugojimo; antruoju etapu – VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ specialistams įvertinus, jog dukra K. yra pasiruošusi bendrauti su motina be specialistų pagalbos, nustatyti A. B. ir nepilnametės K., laikiną bendravimo tvarką, jog dukra K. bendrauja su motina kas antrą savaitę nuo penktadienio vakaro, pasibaigus pamokoms, ją pasiimant iš ugdymo įstaigos ar tėvo namų iki kitos savaitės penktadienio, ją pristatant į ugdymo įstaigą ar tėvo namus.

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes pareiškėjos prašymo apimtyje, pažymi, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kuriais grįstų prašymą dėl būtinybės įpareigoti pareiškėją užsiregistruoti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėja nurodė, jog tokio įpareigojimo būtinybė kilo dėl siekio atkurti ryšį su vaikais, tačiau byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad nepilnamečių dukrų santykiai su tėvu (ar motina) būtų nutrūkę, reikšmingai pažeisti ir kad reiktų atkurti šį ryšį. Priešingai – tiek Vertinimo sprendimas, tiek Perdavimo aktai patvirtina, jog dukros palaiko ryšį su pareiškėju (tėvu), su juo sutaria ir šiuo metu jaukiau jaučiasi gyvendamos kartu su juo. Nors dukra J., pareiškėjos teigimu, jau kurį laiką negyvena su pareiškėju, byloje nėra duomenų, kad ji būtų atsisakiusi gyventi su tėvu dėl jo nederamo elgesio ar kitų netinkamų veiksmų, galinčių būti vertinamų kaip nepilnamečių vaikų interesų pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui nėra aiškus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis ir tikslai, ypač įvertinus aplinkybę, jog byloje nepateikta duomenų apie nutrūkusį ryšį tarp tėvo ir nepilnamečių vaikų.

33. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Vertinimo sprendime pareiškėjams rekomenduota pasitelkti mediaciją, pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus, psichologo konsultacijas bei teisinę pagalbą, siekiant sudaryti sąlygas tinkamai atliepti vaiko amžių ir brandą atitinkančius poreikius. Pažymėtina, kad šios priemonės orientuotos ne į vaiko ir tėvų ryšio atkūrimą, o į tėvų gebėjimų ugdymą bei jų atsakomybės už vaiko interesų užtikrinimą stiprinimą. Nepaisant to, jog pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose teigia, jog ji stengiasi visomis priemonėmis užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus, tačiau duomenų, kad patys pareiškėjai būtų ėmęsi atitinkamų išvardytų priemonių, nėra. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pačios šalys iš esmės nėra pernelyg suinteresuotos tarpusavyje tartis dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos, ieškoti taikių konfliktų sprendimo būdų.

34. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos prašomos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimas pareiškėją (tėvą) kuo skubiau užsiregistruoti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pas specialistus ir lankytis suderintu laiku konsultacijoms dėl artimo ryšio su vaikais išsaugojimo, šiuo atveju yra netikslingos, perteklinės. Kaip jau akcentuota, patys tėvai, visų pirma, turi imtis priemonių kuo neutraliau spręsti kylančius tarpusavio konfliktus, užtikrinti, kad nepilnamečiai vaikai tiesiogiai nebūtų į juos įtraukti, taip užtikrinant sklandų ir užtikrintą bendravimą su vaikais, o ne įsitraukti į papildomus teisinius ginčus tarpusavyje.

35. Be to, būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėja grindžia ir tuo, jog pareiškėjas (tėvas) trukdo ir bando sudaryti kliūtis pareiškėjos bendravimui su vaikais. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė byloje jokių duomenų pagrįsti šiems savo teiginiams.

36. Sutiktina su pareiškėja, jog kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Vaiko tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo vaikais. Tokia tėvų pareiga nustatyta tam, kad būtų patenkintas vaikų poreikis ir teisė bendrauti su savo tėvais, taip pat kad būtų įgyvendintos ir kitos tėvų pareigos – auklėti savo vaikus, rūpintis jų vystymusi, sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Pagal kasacinio teismo praktiką tėvai turi pareigą kooperuotis tarpusavyje stengdamiesi atkurti vaikų ryšį su juo, taip pat sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su tėvu. Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą.

37. Pažymėtina, jog nors Perdavimo akte buvo konstatuota, jog gyvenamoji aplinka su motina laikytina nesaugia, tačiau iš Vertinimo sprendimo turinio matyti, kad iš esmės nėra nurodyta jokių konkrečių aplinkybių, kurios, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, objektyviai pažeistų nepilnamečių vaikų interesus. Be to, Vertinimo sprendimo duomenys patvirtina, kad nors nepilnametės dukros nurodė, jog su tėvu joms gyventi yra priimtiniau, jos nepateikė jokių aplinkybių dėl motinos netinkamo elgesio ar veiksmų, galinčių pažeisti jų teises ar teisėtus interesus. Priešingai, Vertinimo sprendime fiksuota, kad nepilnametės dukros išreiškė nepasitenkinimą senelių auklėjimo ypatumais, įskaitant maitinimo tvarką, kėlimosi laiką ir kitus kasdienio auklėjimo elementus, tačiau jame nėra nustatyta jokių realių, įrodymais pagrįstų motinos veiksmų, galinčių tiesiogiai pažeisti vaikų interesus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog mergaitės šiuo metu išgyvena paauglystės laikotarpį, kuriam būdingas didesnis emocinis jautrumas ir polinkis tam tikras situacijas ar suaugusiųjų elgesį vertinti jautriau, nei objektyviai yra pagrįsta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir nenustačius jokių veiksnių, kurie sudarytų pagrindą motinos bendravimą su nepilnametėmis dukromis riboti ar mažinti, apeliacinės instancijos teismas visapusiškai sutinka su pareiškėja, kad pareiškėja (motina), lygiai kaip ir tėvas (pareiškėjas), privalo turėti teisę bendrauti su vaikais ne mažesne apimtimi.

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, kad tėvas draudžia ir savo elgesiu trukdo jai bendrauti su nepilnamečiais vaikais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pačios pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra prieštaringos ir kelia pagrįstų abejonių dėl jų teisingumo bei patikimumo. Prašyme dėl laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo pareiškėja tvirtino, kad pareiškėjas neleidžia jai bendrauti su nepilnamete dukra K., kuri dažnai teisindavosi bloga savijauta ir dėl to atšaukdavo susitikimus. Vis dėlto atskirajame skunde pareiškėja jau nurodė, kad su dukra bendrauja telefonu bei susitinka, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jai draudžiama palaikyti ryšį su nepilnamete dukra. Pažymėtina ir tai, kad pati pareiškėja pripažino, jog kita dukra J. nebegyvena su pareiškėju (tėvu) ir yra grįžusi gyventi pas ją (motiną), todėl akivaizdu, kad dukroms leidžiama pasirinkti su kuo gyventi, nepaisant aplinkybės, jog Perdavimo aktais abi dukros buvo perduotos pareiškėjui (tėvui). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi aiškaus pagrindo nustatyti, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas realiai trukdo pareiškėjai bendrauti su dukromis. Priešingai, remiantis pačios pareiškėjos paaiškinimais, ji palaiko ryšį su vaikais tiek tiesiogiai, tiek elektroninėmis ryšio priemonėmis, todėl pareiškėjos teiginiai apie tariamą bendravimo draudimą laikytini deklaratyviais ir objektyviai nepagrįstais.

39. Teismas atkreipia pareiškėjos dėmesį, jog iš esmės šalys negali prievarta versti vaikų bendrauti su kartu negyvenančiu tėvu ar motina. Šiuo atveju pakartotinai akcentuojama, kad pačios šalys privalo dėti pastangas mažindamos įtampą tarpusavio santykiuose bei skatinti vaikus palaikyti ryšį su kartu negyvenančiu vienu iš tėvų. Vis dėlto, kai kalbama apie paauglius, reikia turėti omenyje, kad šis amžiaus tarpsnis jiems yra itin emociškai sudėtingas – ypač tada, kai tėvai gyvena skyrium ir tarp jų kyla nuolatiniai konfliktai. Dėl to pareiškėja negali dukros priversti bendrauti su ja, tačiau pareiškėja turi imtis maksimalių pastangų užtikrinti nepilnametės dukros interesus, kad ši jaustųsi saugiai ir būtų pasirengusi atviriau bendrauti su motina. Akivaizdu, jog nuolat konfliktuojantys tėvai sudaro stresinę aplinką nepilnamečiams vaikams, todėl tokiose sąlygose vaikams yra žymiai sunkiau atsiskleisti bei realizuoti save. Todėl nagrinėjamu atveju abu pareiškėjai turi imtis priemonių (jau nurodytų šioje nutartyje), o visų pirma – diplomatiškai spręsti tarpusavio nesutarimus, bendrauti tolerantiškai ir pagarbiai vienas kito atžvilgiu. Tik tokiu būdu bus sudarytos sąlygos, kad nepilnamečiai vaikai jaustųsi saugiai ir užtikrintai, gyvendami bei bendraudami tiek su vienu, tiek su kitu iš tėvų.

40. Pareiškėjos argumentus, jog pirmosios instancijos teismas itin selektyviai įvertino byloje esančių Tarnybos raštų turinyje esančias frazes, o ne raštų turinio visumą, todėl priėmė neteisėtą nutartį, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.

41. Pareiškėjos vertinimu, negali nesukelti abejonių vaikų paaiškinimai, kai vienu atveju, yra teigiama, jog tėtis nevartoja alkoholio, o kitu atveju, jau pasakojama, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tėvas bučiavo mažametę dukrą nepriimtinu būdu. Sutiktina su pareiškėja, jog nepilnamečių dukrų paaiškinimai tam tikrais atvejais tarpusavyje nesutampa, tačiau pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė jokių duomenų, iš kurių teismui būtų galima daryti išvadą apie nederamą tėvo elgesį nepilnamečių dukrų atžvilgiu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie galimai pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl tėvo netinkamo elgesio, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai pažeidžiami vaikų interesai, kurių apsaugai reikėtų taikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

42. Pažymėtina ir tai, jog šis teismas, įvertinęs Tarnybos pateiktus raštus bei dokumentus visų bylos aplinkybių kontekste, sprendė, kad nors Perdavimo aktuose ir Vertinimo sprendime buvo nustatyta nesaugi aplinka su motina, vis dėlto apeliacinės instancijos teismas sutiko su pareiškėjos atskirajame skunde nurodytais argumentais, jog šiuo atveju reali vaiko pažeidimų rizika iš pareiškėjos pusės nepilnamečiams vaikams nekyla. Atsižvelgiant į tai, šis teismas pritarė pareiškėjos pozicijai, jog nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad motina negalėtų bendrauti su dukromis, tačiau kartu buvo pažymėta, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog pareiškėjas pažeidžia vaikų teisėtus interesus, kad jam reikalingas santykio su vaikais atkūrimas. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą akcentuoja, kad tėvai turi galimybę imtis priemonių, tokių kaip pozityvios tėvystės kursai, konsultacijos su specialistais ar psichologais, kurios leistų pagerinti tarpusavio bendravimą ir supratimą pirmiausia tarp pačių tėvų, o tai užtikrintų ir emociškai saugesnę aplinką pareiškėjų nepilnametėms dukroms.

Dėl procesinės bylos baigties

43. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė laikinųjų apsaugo priemonių taikymo institutą, įrodinėjimo pareigą reglamentuojančias teisės normas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo nutartį keisti ar naikinti, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o apskųsta nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

45. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

46. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo priteisti iš pareiškėjo J. B. 544,50 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, pateikė ir bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančius dokumentus.

47. Atmetus pareiškėjos A. B. atskirąjį skundą, pareiškėjos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

pareiškėjos A. B. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.