Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant atsakovui Z. B., jo atstovui adv. E.Mikučiauskui.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. B. ieškinį atsakovui Z. B. dėl santuokoje įgyto turto padalinimo ir pagal atsakovo Z. B. priešieškinį ieškovei K. B. dėl santuokoje įgyto turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007-02-27 sprendimu (b.l.207-210) ir 2007-04-27 nutartimi (b.l.223a-224) ieškinį bei priešieškinį patenkino dalinai: padalino santuokoje įgytą turtą lygiomis dalimis, pripažindamas ieškovei nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį SB „V.s.“, Akmeniškių kaime, Vilniaus rajone, o atsakovui – žemės sklypą, esantį SB „P.“, esantį Akmeniškių kaime, Vilniaus rajone; priteisė iš ieškovės atsakovui 6 250 Lt kompensaciją (turto vertės skirtumą), likusioje dalyje ieškinys ir priešieškinys atmesti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog abu ginčo žemės sklypus, kurių vertė siekia atitinkamai 20 000 Lt ir 7500 Lt, bylos šalys įsigijo gyvendamos santuokoje. Teismas laikė, kad nutraukus turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, žemės sklypas SB „V.s.“ grįžo perleidėjams – buvusiems sutuoktiniams. Nenustatė priežasčių, dėl ko reikėtų nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, todėl turtą pinigine išraiška padalino pusiau - po 13 750 Lt. Kadangi ieškovė SB „V.s.“ gyvena 10 m., vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir humaniškumo kriterijais teismas ieškovei priteisė žemės sklypą, esantį SB „V.s.“, atsakovui – žemės sklypą SB „P.“ ir 6250 Lt priemoką už natūra priteisto turto skirtumą. Teismas atmetė atsakovo reikalavimą įskaityti ieškovės 28 000 Lt skolą ir mažinti ieškovei priklausančio turto dalį, nes įstatymas nenumato vieno sutuoktinio įsipareigojimo kitam atlyginti šeimai padarytą žalą, juo labiau jog, be atsakovo, šeimą sudarė dar du bylos šalių vaikai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad šalių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) bendro sutuoktinių pareiškimo pagrindu Vilniaus m. CMS (b.l.187), santuokoje įgyto turto šalys, nutraukdamos santuoką, nepasidalino.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę bei teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar pagal teisingai nustatytas faktines aplinkybes taikė tinkamas materialinės teisės normas. Nepaisydamas apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių šiuo atveju nenustatyta.

Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai taikė procesinės bei aiškino materialinės teisės normas, dėl ko liko neatskleista bylos esmė ir byla buvo neteisingai išspręsta, o tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Sprendžiant sutuoktinių ar buvusių sutuoktinių ginčą dėl santuokoje įgyto turto jiems padalijimo, pirmiausiai nustatytina visa dalintino turto masė, atribotinas turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, ir įgytas nesant santuokoje (priklausantis asmeninės nuosavybės teise), sudarytinas turto bei kompensacijų balansas (CK 3.118 str.). Turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo bet kurio jų vardu, taip pat ir santuokos metu gautos pajamos (tiek ir iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto, tiek ir iš jų abiejų bendros ar kiekvieno atskirai veiklos, arba darbines veiklos) yra bendroji jų jungtinė nuosavybė iki tol, kol šis turtas nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu ( CK 3.87 str., 3.88 str. 1 d.). Analogiškas nuostatas buvo įtvirtinęs ir santuokos sudarymo bei jos nutraukimo metu galiojęs šeimos santykius reguliavęs įstatymas, nustatęs, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įformintas vieno iš jų vardu (SŠK 21 str. 3 d.).

Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė ( CK 3.88 str. 3 d.). Įstatymas pareigą šią prezumpciją nuginčyti bei įrodyti, jog turtas, įgytas santuokos metu, nėra bendras, nustato tam sutuoktiniui, kuris teigia valdąs šį turtą asmeninės nuosavybės teise.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė sodo namo, dėl kurio tarp bylos šalių taip pat yra kilęs ginčo, priskyrimo asmeninio ar sutuoktinių bendro turto kategorijai, tokių motyvų bei atitinkamų išvadų teismo sprendime nėra. Vien ta aplinkybė, kad nei vienas iš buvusių sutuoktinių sodo namo į dalintino turto masę neįtraukė, todėl teismas padalino tik tą turtą, kurį buvo prašoma padalinti, pati savaime neleidžia teigti, jog tai nėra dalintinas turtas. Vienas iš nuosavybės atsiradimo būdų yra daikto sukūrimas teisės aktų nustatyta tvarka, šiuo atveju sodo namas, kaip nuosavybės teisės objektas, atsirado įstatymams neprieštaraujančiu pagrindu – rekonstruojant jau buvusį vasarnamį ar, kaip teigia ieškovė, laikiną statinį ( CK 4.47 str. 1 d. 4 p.). Abi šalys pripažįsta tą aplinkybę, kad pirmasis SB „V.s.“ namas – vasarnamis, įgytas santuokos metu, buvo rekonstruotas, išplėstas bei pritaikytas nuolatos gyventi. Tačiau kyla ginčas dėl to, kada tai buvo padaryta – iki ar po santuokos nutraukimo, ir ar rekonstrukcijos pasekmė – egzistuojantis natūroje statinys yra vieno ar bendros sutuoktinių veiklos rezultatas. Pažymėtina, kad nors šios bylos šalys santuoką nutraukė dar negaliojant imperatyviosioms įstatymo normoms, įpareigojančioms kartu su santuokos nutraukimu išspręsti ir visus sutuoktinių turtinius klausimus (CK 3.53 str. 3 d., 3.59 str., 3.62 str. 3 d. ), tačiau bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą jiems padalinant jau įsigaliojus CK normoms, reglamentuojančioms šeimos teisinius santykius, teismo sprendimo dėl turto padalijimo įsiteisėjimas taptų prielaida konstatuoti bendrosios jungtinės nuosavybės teisės tarp šalių, jų turtinių teisų bei pareigų pasibaigimą ( CK 3.100 str. 6 p.). Taigi būtų ženkliai apsunkintas ar taptų ir visiškai negalimu SB „V.s.“ žemės sklype esančio statinio – sodo namo padalijimas. Dėl šio statinio priskyrimo asmeninėn sutuoktinių nuosavybėn ar buvimo bendrąja jungtine jų nuosavybe tarp šalių ginčas jau kilęs, tai matyti ir iš paruošiamųjų dokumentų (ieškinio, priešieškinio, atsiliepimų) turinio, ir iš šalių paaiškinimų teisme bei mėginimų tokias aplinkybes įrodinėti liudytojų parodymais. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neteisingai konstatavo, jog ginčo šalys santuokos metu įgijo tik tą turtą, kurį teismas padalino - SB „V.s.“ esantį sodo žemės sklypą ir SB „P.“ esantį žemės sklypą, abu esančius Akmeniškių kaime, Vilniaus rajone. Iš byloje šalių bei apklaustų liudytojų paaiškinimų, rašytinių bylos įrodymų – statybinių medžiagų įgijimą patvirtinančių dokumentų, 1990-05-26 pirkimo – pardavimo sutarties ( b.l. 118-119), išduoto leidimo gyvenamojo namo statybai ( b.l. 120), turto vertės nustatymo akto (b.l. 186 ir priedas prie civilinės bylos), apeliacinės instancijos teismui apelianto pateiktos 1994-04-13 kredito sutarties, kurioje nurodyta paskolos paskirtis – gyvenamajam namui rekonstruoti, akivaizdu, jog vienoks ar kitoks turtas – gyvenamasis sodo namas, kurio dabartinė vertė yra 80 000 Lt, vis tik buvo tuometinių sutuoktinių įgytas, jis egzistuoja natūroje, nors nustatyta tvarka ir nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip atskiras turtinis objektas.

Atsižvelgiant į tai, kad tokios kategorijos bylose teismo vaidmuo yra aktyvus ( CPK 376 str. 1 d. ir 3 d.), pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą sprendime vertinti, kiek, kokia apimtimi ir kuris iš sutuoktinių yra prisidėjęs prie sodo sklype SB „V.s.“ buvusio sodo namelio pagerinimo, jo rekonstrukcijos, kada šis statinys tapo būtent tokios būkles, kokios yra dabar, spręsti, ar tai asmeninė kurio nors sutuoktinio nuosavybė, ar jų bendras dalintinas turtas, o nustačius, kad tai yra bendras turtas, dalinti šį turtą natūra arba per kompensacijų institutą. Ginčą nagrinėjantis teismas turėjo siūlyti šalims patikslinti savo reikalavimus (ieškinio bei priešieškinio dalyką), tiksliai apibrėžiant, kurį turtą jos prašo pripažinti asmenine nuosavybe, ir kurį bendrąja nuosavybe, kaip bendrąja nuosavybe esantį turtą prašo padalinti, taip pat ir toje dalyje, kiek tai susiję su sodo namu. Iš dalies tokius reikalavimus apeliantas patikslino savo apeliaciniame skunde, tačiau CPK 312 str. imperatyviai nustato, kad skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl dėl apelianto skunde nurodomo šio konkretaus turto padalijimo būdo pagrįstumo ar nepagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako, antra vertus, sprendimą pakeisti tik iš dalies, kaip to prašo apeliantas, negalima, nes reikalavimai dėl sutuoktinių turto padalijimo yra susiję ir negali būti išskirti, turtas sutuoktiniams gali būti padalinamas tik nustačius viso dalintino turto bei kompensacijų balansą.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas padalino ne visą bylos šalių santuokos metu įgytą turtą ir ieškovės naudai nukrypo nuo sprendimu nustatyto turto padalijimo būdo – lygiomis dalimis, šie skundo argumentai yra pagrįsti. Žemės sklypo SB „V.s.“ su priklausiniais atsakovas prašė nepriskirti prie dalintino turto, savo nesutikimo su tokiais ieškovės reikalavimais motyvus išdėstė atsiliepime į patikslintą ieškinį (b.l. 113-115), tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip jau šioje nutartyje nurodyta, dėl namo nepasisakė. Tokia teismo pozicija neatitinka CK 3.118 str. 1 d., 3.127 str. 1 d. nuostatų. Dėl aptartų motyvų atmestinas ir ieškovės atsiliepimo argumentas, kad ji sėkmingai nuginčijo santuokos metu įsigyto turto buvimo bendrąja jungtine nuosavybe prezumpciją (CK 3.88 str. 2 d.), nes teismas ginčo namo taip pat nepriskyrė ir jos asmeninėn nuosavybėn. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas teisingai konstatavo, jog, nutraukus turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, žemės sklypas SB „V.s.“ grįžo perleidėjams – buvusiems sutuoktiniams, su tuo iš esmės sutiko ir apeliantas, apeliaciniame skunde siūlydamas šio sklypo padalijimo variantą.

Apeliacinio skundo argumentas, susijęs su teismo atsisakymu priteisti jam kompensaciją pagal ieškovės rašytinį įsipareigojimą atlyginti žalą, taip pat iš dalies yra pagrįstas. Šią aplinkybę teismas nepakankamai įvertino bei aptarė sprendime. Įstatymas numato sutuoktiniui teisę reikalauti atlyginti jam dėl kito sutuoktinio kaltės padarytus nuostolius, atsirandančius pastarajam vienam tvarkant turtą, esantį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tai daroma aplaidžiai ar neprotingai ir nerūpestingai ( CK 3.94 str.). Tokią kompensaciją galima išreikalauti pareiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, arba teismui dalijant bendrąją jungtinę nuosavybę, pateikiant reikalavimą, kad atitinkama suma būtų įtraukta į kompensacijų balansą. Be to, galimybę kompensuoti iš bendrojo turto ar kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą numato ir kitos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios normos - CK 3.98 str.3 ir 4 d., 3.115 str., 3.118 str. 3 d., o atsakovas tokį savo reikalavimą grindė CK 3.98 str. 3 d. Todėl teismas šių teisės normų pagrindu turėjo pareigą vertinti, ar nesama prielaidų kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą ir dėl to sprendime pasisakyti, spręsti, ar prievolės buvo bendros (CK 3.109 str.), ar ieškovės asmeninės, juo labiau kad į bylą pateikti įrodymai ir apie baudos ieškovei skyrimą (b.l. 116-117), ir jos rašytinis įsipareigojimas, pripažįstant nuostolių faktą, ir skolų faktus patvirtinantys duomenys. CK 3.109 str. 4 d. įpareigoja sutuoktinius ir vykdant prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, elgtis rūpestingai bei apdairiai, o sutuoktinio neapdairumas ar nerūpestingumas gali tapti pagrindu pripažinti prievoles asmeninėmis.

Akcentuotina ir tai, jog bylos šalys turi nurodyti ir įrodyti, jų nuomone, reikšmingas faktines aplinkybes, o teisinių santykių kvalifikavimas pagal nustatytus faktus – teismo prerogatyva. Kitaip tariant, tai reiškia, kad ieškinys ar priešieškinys negali būti atmetami dėl to, jog bylos šalys ydingai nurodė arba apskritai nenurodė teisės normos, reglamentuojančios ginčo santykius.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, panaikinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.) ir perduodant bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.