Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-26 · Administracinė byla Nr. eI-1616-595/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-26
Bylos Nr.
eI-1616-595/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04508-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Vita Valeckaitė
Pareiškėjas
„duomenys neskelbtini”
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. eI-1616-595/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04508-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 26 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui T. V.,atsakovės atstovui E. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „duomenys neskelbtini” skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

(duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir VSAT) 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. (21/20)-113 (toliau – ir Nutarimas) ir atlyginti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas (e.b.l. 5-17).

Nurodė, kad Nutarime konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnį, nes atsisakė išgabenti iš Lietuvos Respublikos Bangladešo pilietį, atskraidintą iš Atėnų, kuris VSAT pateikė Italijos piliečio asmens tapatybės kortelę, kuri buvo suklastota. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 19 straipsnyje aiškiai nustatyta, ką privalo atlikti vežėjas, jeigu asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis (toliau – ir užsienietis), neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką arba vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu, įsipareigojęs nuvežti užsienietį tranzitu per Lietuvos Respubliką į paskirties valstybę, atsisako jį vežti, arba paskirties valstybės institucijos neleidžia užsieniečiui, važiavusiam per Lietuvos Respubliką tranzitu, įvažiuoti ir išsiunčia jį į Lietuvos Respubliką, vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu, atvežęs užsienietį iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos. Vežėjo pareiga yra įvykdyti šio straipsnio 2 arba 3 dalyje numatytus reikalavimus. Pareiškėjas pažymi, kad vežėjo atsakomybė už šio straipsnio nesilaikymą nėra nustatyta. Vežėjo atsakomybė nustatyta Įstatymo 20 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais ar kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais ir užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Pasak pareiškėjo, jis šią pareigą atliko. Atkreipė dėmesį, jog protokole ir kituose su byla susijusiuose dokumentuose aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas, t. y. jo darbuotojai neturėjo galimybių nustatyti, kad keleivio viza yra suklastota, todėl atsakomybė vežėjui už tai negali kilti. Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią pareiškėjui buvo pritaikyta atsakomybė, sankcija yra nustatyta tik tokiu atveju, jeigu VSAT nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, bet ne už tai, kad nesilaikoma Įstatymo 19 straipsnio.

Taip pat nurodė, kad Įstatyme nėra įtvirtinta kelionės dokumento sąvoka, todėl, pareiškėjo nuomone, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 2 straipsniu, pagal kurį, kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. Viza kaip kelionės dokumentas nėra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 9/1V-16 patvirtintame Kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, sąraše. Pažymėjo, kad UTPĮ yra įtvirtintos dvi skirtingos sąvokos, t. y. galėjimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir galėjimas būti įleistam. Tam, kad asmuo galėtų atvykti, užtenka turėti kelionės dokumentą, o tam, kad įleistų, būtina turėti vizą. Aviakompanija privalo tikrinti tik vieną iš penkių UTPĮ 7 straipsnyje nustatytų sąlygų, t. y. ar užsienio pilietis turi kelionės dokumentą, tačiau neprivalo tikrinti kitų sąlygų, taip pat ir vizos turėjimo, todėl pareiškėjas negali už tai atsakyti. Pareiškėjo įsitikinimu, Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytas kelionės dokumentas reiškia pasą, bet ne vizą ir vežėjo prievolė tikrinti kelionės dokumentą apsiriboja prievole patikrinti tik užsienio piliečio pasą. Pabrėžė, kad tikrinti, ar užsienietis turi vizas ir kitus dokumentus, nurodytus UTPĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tam, kad užsieniečiui būtų leista kirsti valstybės sieną, turi išimtinai VSAT pareigūnai, taigi aviakompanijai negali būti perkeltos valstybės institucijų funkcijos, nagrinėjamu atveju – teisė reikalauti iš užsieniečių vizos. Atkreipė dėmesį, jog Įstatymo 21 straipsnyje yra reglamentuojamas Įstatymo pažeidimo protokolas, bylų nagrinėjimo ir baudų skyrimo terminai ir atsakomybė už Įstatymo 19 straipsnio nesilaikymą nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakomybė vežėjui, jei tokia apskritai būtų nustatyta, turėjo būti skirta pirmiausiai, kaip nustatyta Įstatyme, išsiunčiant vežėjui nustatytos formos reikalavimą, tada, vežėjo įgaliotam atstovui perskaičius, jam išaiškinus reikalavimą, jei vežėjas tokio reikalavimo neskųstų įstatymų nustatyta tvarka, jam, jei būtų įstatymo įtvirtintos sankcijos, jos gali būti taikomos. Šiuo atveju joks reikalavimas pareiškėjui nebuvo pateiktas, todėl jis nebuvo tinkamai informuotas apie tai, ką jis turi padaryti ir remiantis kokiu teisės aktu. Tokiu būdu nebuvo suteikta ir teisė apskųsti reikalavimą, kurį galimai nuginčijus, apskritai nebūtų šios administracinės bylos

Pareiškėjo nuomone, reikalavimas išvežti keleivį buvo neteisėtas ir prieštaraujantis teisės aktams, nes vežėjų prievolė sugrąžinti sausuma, oru ar jūra vežtus keleivius netaikoma Šengeno erdvės vidaus eismui. Jei pareiškėjas ir būtų įvykdęs VSAT reikalavimą, užsienietis būtų sugrąžintas ne į užsienio valstybę, bet atgal į Graikiją. Pirmiausiai, Šengeno erdvėje apskritai negali būti vykdomi tikrinimai, antra, jei ir nustatyta, kad keleivis atvyko su suklastotu dokumentu, jo grąžinimas į taip pat Šengeno erdvei priklausančią valstybę niekaip neišspręstų esminės Šengeno susitarimo užduoties – laisvo asmenų judėjimo Susitariusiose šalyse, taip pat numatyto ir Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo, ir nelegalios migracijos. Pabrėžė, kad asmuo laikomas kirtusiu valstybės sieną tik po patikrinimo pasienio kontrolės punkte. Taigi iki to momento, kol asmuo nebuvo patikrintas pasienio kontrolės punkte, jis negali būti laikomas kirtusiu valstybės sieną ir, atitinkamai, įvežamu per valstybės sieną, kaip nustatyta Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje.

Paaiškino, kad „Ryanair“ pagrindinė veikla yra tarptautinis keleivių ir krovinių vežimas oro transportu. Keleivių vežimas pagal vežimo sutarties sąlygas ir visas taikytinas keleivių vežimo oro transportu taisykles reiškia keleivio, perėjusio valstybės, iš kurios jis keliauja, pasienio kontrolės punkte vykdomą patikrinimą, kirtusio tos valstybės sieną ir esančio pasienio ruože, patalpinimas į orlaivį ir pervežimas iki paskirties vietos, nurodytos keleivio biliete, valstybės pasienio ruožo. Bendrovės kaip vežėjo prievolė keleivio atžvilgiu baigiasi tuo momentu, kai vežėjas atveža keleivį iki paskirties vietos pasienio kontrolės punkto. Bendrovė nėra ir negali būti pasienio kontrolės punktas ir neturi bei neprivalo turėti specialiųjų žinių apie vienoje ar kitoje valstybėje privalomus keleiviams turėti kelionės dokumentus, įskaitant vizas, o taip pat tikrinti keleivių dokumentų prieš jiems kertant valstybės sieną. Įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinta prievolė tikrinti keleivio kelionės dokumentus ir mokėti baudas tuo atveju, jei vežėjas, įveždamas užsienietį į Lietuvos Respublikos teritoriją, neužtikrina, kad pastarasis turėtų tinkamus dokumentus, apskritai negali būti taikoma aviacijos veikloje, nes tai prieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams. Bendrovė negali prisiimti atsakomybės už tai, ko negali kontroliuoti. Pareiškėjo teigimu, jis neturi galimybių reikalauti, kad visi keleiviai, įsigiję bilietus į bendrovės vykdomus reguliariuosius skrydžius, turėtų tinkamus kelionės dokumentus, kadangi ne visais atvejais pati betarpiškai parduoda bilietus į savo reisus. Be to, neturi jokios galimybės kiekviename oro uoste tikrinti keleivių kelionės dokumentų antžeminės registracijos metu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad VSAT nepateikė jokių įrodymų, kad buvo kreiptasi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nepaaiškino, kodėl nesivadovavo teisės aktuose nustatyta tvarka reikalavimui vežėjui pateikti, bet pasitelkė trečiuosius asmenis tarpininkauti bendraujant su vežėju. Pareiškėjo manymu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskritai nėra įgaliota atstovauti vežėjui santykiuose su valstybinėmis institucijomis.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, 3 186 Eur bauda yra ne tik neteisėta, bet ir per didelė. Pabrėžė, kad šiuo atveju nėra pareiškėjo kaltės ar tyčinio veikimo, vežėjo darbuotojų kaltė taip pat nenustatyta, pareiškėjas geranoriškai padėjo atskleisti tariamą pažeidimą, be to, už Įstatymo 19 straipsnio nesilaikymą atsakomybė apskritai nenustatyta.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti skunde nurodytais motyvais.

Atsiliepimas

Atsakovė VSAT pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (e.b.l. 45-48).

Atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju 2018 m. spalio 21 d. 12.30 val. į VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą reisu FR4978 iš Atėnų buvo atskraidintas Bangladešo Liaudies Respublikos pilietis, kuris pasienio patikros metu pateikė suklastotą Italijos Respublikos asmens tapatybės kortelę. Vežėjo teisinės atsakomybės už keleivių pristatymą (pervežimą) į Lietuvos Respublikos teritoriją su tinkamais kelionės dokumentais reglamentuoja Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis. Be to, Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.33 punkte imperatyviai nurodyta, jog prieš įveždami užsieniečius vežėjai privalo įsitikinti, ar keleiviai turi tinkamus įvažiavimo dokumentus ir privalo imtis visų reikiamų priemonių užtikrinti šios pareigos vykdymą. Atsakovės nuomone, pareiškėjas bando klaidinti teismą, teigdamas, jog pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį kelionės dokumentas reiškia pasą, bet ne vizą ir vežėjo prievolė tikrinti kelionės dokumentą apsiriboja prievole patikrinti tik užsieniečio pasą. Kelionės dokumento sąvoka nustatyta UTPĮ 2 straipsnio 10 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 2 straipsnio 33 dalis aiškiai apibrėžia ir vizos sąvoką, pagal kurią viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 3 punkte nurodoma, kad kelionės dokumentai yra pasas ar asmens tapatybės kortelė, iškvietimas, viza, draudimas ir kiti dokumentai, kurie būtini atitinkamos kelionės metu.

Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog kelionės dokumentais Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies prasme reikėtų laikyti kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Tai reiškia, jog tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas pasienio patikrinimo procedūras atliekantiems VSAT pareigūnams priimti sprendimus praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, t. y. šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Tokia samprata neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms UTPĮ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną.

VSAT nuomone, planuodamas skrydį pareiškėjas privalo žinoti minėtų teisės aktų reikalavimus ir užtikrinti, kad iš trečiosios šalies į Šengeno erdvę atskraidinami užsieniečiai privalo turėti galiojančius kelionės dokumentus su galiojančiomis vizomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbuotojai neturėjo galimybių nustatyti, kad viza yra klastota, dėl ko atsakomybė vežėjui pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį nekyla, tačiau akcentuotinos Įstatymo 19 straipsnyje nustatytos vežėjų pareigos vežant užsieniečius. VSAT teigimu, pareiškėjas painioja teisės aktuose nustatytas procedūras ir klaidingai interpretuodamas Įstatymo nuostatas nepagrįstai teigia, jog VSAT, nesilaikydama procedūrų, netinkamai informavo vežėją apie jo pareigą įvykdyti Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodytas vežėjo pareigas, t. y. neįteikė reikalavimo pagal nustatytą formą. Atsakovė paaiškino, kad tais atvejais, kai pasienio patikrinimo procedūras atliekančių valstybės institucijų pareigūnų užsieniečiui neleidžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, vežėjas privalo nedelsdamas įvykdyti Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, o neturėdamas galimybių juos įvykdyti, privalo nedelsdamas rasti tiesioginio transporto priemones ir padengti su jomis susijusias išlaidas arba, jei tokios galimybės nėra, prisiimti atsakomybę už lėšų, susijusių su užsieniečio buvimu pasienio kontrolės punkte ir sugrąžinimu į šio straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose išvardytas valstybes, padengimą (Įstatymo 19 str. 3 d.). Kontroliuojančiosios institucijos reikalavimas formalizuojamas tik vežėjui dėl objektyvių priežasčių neturint galimybių įvykdyti Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

VSAT įsitikinimu, pareiškėjas privalėjo įvykdyti Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas, t. y. išvežti iš Lietuvos Respublikos Bangladešo Liaudies Respublikos pilietį, tačiau šios pareigos nevykdė ir sąmoningai vengė įvykdyti Įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl VSAT pareigūnų buvo patrauktas atsakomybėn.

Taip pat paaiškino, kad, vadovaujantis 2018 m. gegužės 16 d. VSAT perspėjimu Nr. 31 pradėti tikrinti visi vidiniai reisai iš Atėnų, profiliuojant asmenis bei tikrinant jų kelionės dokumentus, siekiant užkirsti nelegalią migraciją, pasinaudojant klastotais ar svetimais kelionės dokumentais. Dėl šios priežasties ir buvo patikrintas reisinis skrydis (duomenys neskelbtini) iš Atėnų.

Dėl paskirtos baudos dydžio nurodė, kad byloje nustatyta viena pareiškėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir pareiškėjui buvo skirtas minimalus Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas baudos dydis. Paskirta bauda individualizuota teisingai, ji atitinka padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą bei nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog bausmė yra neteisinga ir neproporcinga padarytam pažeidimui.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSAT 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimo įstatymo pažeidimo byloje Nr. (21/20)-113, kuriuo pareiškėjui už Įstatymo 19 straipsnio pažeidimą paskirta 3186 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2018 m. spalio 21 d. į Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą „(duomenys neskelbtini)“ reisu (duomenys neskelbtini) iš Atėnų buvo atskraidintas Bangladešo pilietis, kuris patikros metu pateikė klastotą Italijos piliečio asmens tapatybės kortelę (e.b.l. 36).

2018 m. spalio 22 d. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkarda surašė pareiškėjui įstatymo pažeidimo protokolą Nr. (21/20)-113, kuriame konstatavo, kad „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai neturėjo galimybių nustatyti, kad Bangladešo piliečio Itališkas leidimas laikinai gyventi yra suklastotas, todėl atsakomybė už tai nekyla, tačiau pareiškėjas, atsisakydamas išgabenti Bangladešo pilietį iš Lietuvos Respublikos, pažeidė Įstatymo 19 straipsnį, o atsakomybė už tai nustatyta Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (e.b.l. 37-38).

VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkarda 2018 m. lapkričio 22 d. priėmė skundžiamą nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. (21/20)-113, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas, atsisakydamas išgabenti iš Lietuvos Respublikos Bangladešo pilietį, atskraidintą su suklastota Italijos piliečio asmens tapatybės kortele, pažeidė Įstatymo 19 straipsnį, todėl, vadovaudamasi Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paskyrė Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą - 3 186 Eur (e.b.l. 33-35).

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atitinka vežėjo sąvoką, įtvirtintą Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, taigi jo pareigos, vežant užsieniečius, nustatytos Įstatymo 19 straipsnyje. Taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas į Lietuvą atskraidino Bangladešo pilietį, kuris nebuvo įleistas į Lietuvą, nes turėjo suklastotą Italijos piliečio asmens tapatybės kortelę.

Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, jeigu užsienietis neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu, atvežęs užsienietį iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, privalo nedelsdamas įvykdyti šio straipsnio 2 arba 3 dalyje numatytus reikalavimus. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad VSAT, įgyvendinančios valstybės politiką vidaus reikalų ministrui priskirtose valstybės sienos apsaugos ir jos kirtimo kontrolės srityse, reikalavimu vežėjas privalo įvykdyti vieną iš šių punktų: 1) už savo lėšas nuvežti užsienietį į užsienio valstybę, iš kurios jis atvyko; 2) už savo lėšas nuvežti užsienietį į užsienio valstybę, išdavusią kelionės dokumentą; 3) už savo lėšas nuvežti užsienietį į užsienio valstybę, į kurią jam leista įvažiuoti. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, jeigu vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu, negali užsieniečio sugrąžinti į užsienio valstybę, jis privalo nedelsdamas rasti tiesioginio transporto priemones ir padengti su jomis susijusias išlaidas arba, jei tokios galimybės nėra, prisiimti atsakomybę už lėšų, susijusių su užsieniečio buvimu pasienio kontrolės punkte ir sugrąžinimu į šio straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose išvardytas valstybes, padengimą.

Vežėjų atsakomybė reglamentuota Įstatymo 20 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais ar kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais ir užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, jeigu VSAT nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo 3 186 iki 5 214 eurų už kiekvieną be reikalingų kelionės dokumentų vežamą užsienietį. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimo nagrinėjimas nepradedamas, o pradėtas nutraukiamas ir bauda neskiriama, jeigu vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Įstatymo 20 str. 3 d.). Vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi, jeigu policijos įstaiga nustato, kad šio Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nurodytas vežėjas nepateikė arba pateikė ne visus ar neteisingus šio Įstatymo 1 priede nurodytus duomenis arba juos pateikė vėliau negu nustatyta šio Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje, tokiam vežėjui skiriama nuo 3 186 iki 5 214 eurų bauda už kiekvieną skrydį, kuriuo buvo vežami keleiviai.

Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policijos įstaigos įgalioti darbuotojai (pareigūnai), nustatę, kad pažeisti šio Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai, o VSAT įgalioti darbuotojai (pareigūnai), nustatę, kad pažeisti šio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai, surašo įstatymo pažeidimo protokolą. Šiame protokole nurodoma jo surašymo data ir vieta, protokolą surašiusio asmens pareigos, vardas, pavardė, vežėjo pavadinimas, šio Įstatymo pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė, šio Įstatymo straipsnis ir jo nuostata, kurios reikalavimų pažeidimu įtariamas vežėjas, liudytojų ir nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, vardai, pavardės, gyvenamųjų vietų adresai, vežėjo paaiškinimas, kitokios žinios, būtinos bylai išspręsti. Pagal Įstatymo 21 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytas protokolas kartu su šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytu pranešimu pateikiamas vežėjui šio Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad VSAT bylas dėl šio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimų, o policijos įstaiga bylas dėl šio Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimų nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo šio Įstatymo reikalavimų pažeidimo nustatymo dienos. Vadovaujantis Įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, VSAT ar policijos įstaiga, išnagrinėjusios bylą, turi teisę priimti sprendimą: 1) skirti baudą; 2) atsisakyti skirti baudą ir bylą nutraukti, kai nėra šio Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje arba 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimo.

Vienas iš pagrindinių baudžiamosios ir administracinių nusižengimų teisės principų yra atsakomybės taikymas tik už tai, kas veikos padarymo metu buvo uždrausta galiojančiais teisės aktais (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 2 str. 1 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 str. 1 d.). Administracinėje teisėje tai reiškia, kad tiek nusižengimo sudėtis, tiek ir bausmė bei jos nustatymo taisyklės turi būti aiškiai įtvirtintos įstatymu (ar kitu teisės aktu). Tai susiję ir su reikalavimu, jog individualūs administraciniai aktai būtų priimti remiantis galiojančiais norminiais teisės aktais, t. y. atitiktų teisėtumo kriterijų. Pažymėtina, kad plečiamai įstatymai, numatantys administracinę atsakomybę, negali būti aiškinami. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, kokia gresia nuobauda už reikalavimų nesilaikymą ir turi būti tikri, kad už teisės aktais (administraciniais aktais) neuždraustą elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo ar priežiūros institucijos aiškinimo pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012).

Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Įstatymo 20 straipsnyje atsakomybė nustatyta už 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų nesilaikymą. VSAT pagal Įstatymą surašo protokolus ir nagrinėja bylas dėl Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimų, o pareiškėjas šiuo atveju nubaustas ne už Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pažeidimą (Nutarime pažymėta, kad „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai neturėjo galimybių nustatyti, kad užsieniečio kelionės dokumentas yra suklastotas, atsakomybė už tai nekyla), o už Įstatymo 19 straipsnio pažeidimą. Pažymėtina, kad Įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu, negali užsieniečio sugrąžinti į užsienio valstybę, jis privalo nedelsdamas rasti tiesioginio transporto priemones ir padengti su jomis susijusias išlaidas arba, jei tokios galimybės nėra, prisiimti atsakomybę už lėšų, susijusių su užsieniečio buvimu pasienio kontrolės punkte ir sugrąžinimu į šio straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose išvardytas valstybes, padengimą. Taigi už pareigos sugrąžinti užsienietį į užsienio valstybę nevykdymą nenumatyta galimybė skirti baudą, o tik galimybė reikalauti atlyginti lėšas, susijusias su užsieniečio buvimu pasienio kontrolės punkte ir sugrąžinimu į teisės aktuose numatytas valstybes. Nagrinėjamoje byloje teismo posėdyje atsakovės atstovas patvirtino, kad užsienio pilietis pats nusipirko bilietą išvykimui iš Lietuvos Respublikos. Duomenų ir įrodymų apie kitokias VSAT patirtas išlaidas nagrinėjamoje byloje nepateikta. Todėl VSAT 2018m. lapkričio 22 d. nutarimas įstatymo pažeidimo byloje Nr. (21/20)-113, kuriuo pareiškėjui už Įstatymo 19 straipsnio pažeidimą paskirta bauda, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 3 d. prašymu prašo priteisti iš atsakovo 936,77 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015-03-20) (toliau - Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žymių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Rekomendacijų 6 punkte nurodyta, kad teismo ar kliento prašymu advokatas privalo pateikti detalizuotą užmokesčio apskaičiavimo pažymą. Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojamas maksimalus priteisti užmokesčio dydis yra 2.5; 8.16 punkte nurodyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, - 0.4; 8.19 punkte nurodyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą - 0.1.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo turinį ir apimtį, į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, nepaisant to, kad dalis pareiškėjo išlaidų neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrindas prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažinti iki sumos, kuri padengtų pareiškėjo atstovavimo išlaidas bei atitiktų teisingumo ir protingumo principus. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 500 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo „(duomenys neskelbtini) ” skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. (21/20)-113.

Priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 500 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjos „(duomenys neskelbtini)” naudai.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Vita Valeckaitė