Kauno apygardos teismo nuosprendis

2018-01-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-63-530/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-01-08
Bylos Nr.
1A-63-530/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-42925-2016-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Paštuolis, Danutė Giačaitė, Olegas Šibkovas
Nuteistasis
S. S.
Nukentėjusysis
R. S.
Advokatai
Antanas Pliauga
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-63-530/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42925-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.5.1.; 2.1.15.3.3.3. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio, Olego Šibkovo,

sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei,nuteistajam S. S. ir jo gynėjui advokatui Dainiui Gudui,nukentėjusiosios R. S. atstovui advokatui Antanui Pliaugai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per visą bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į S. S. paskirtą bausmę įskaičiuotas laikas, jo išbūtas sulaikyme nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 11 d.

Nukentėjusiosios R. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, išieškant jai iš S. S. 300 eurų, ieškinys dalyje dėl 1700 eurų atmestas, taip pat iš S. S. R. S. priteista 300 eurų jos turėtų advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2016 m. rugsėjo mėn. 9 d. apie 19.50 val. namų adresu (duomenys neskelbtini), koridoriuje, konflikto metu, savo sutuoktinei R. S. pešė plaukus ir ranka sudavė vieną smūgį į galvą ir tokiais veiksmais nukentėjusiajai R. S. sukėlė fizinį skausmą.Alytaus rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad S. S. kaltė yra pilnai įrodyta byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga.Apeliaciniame skunde nuteistasis S. S. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nepadarius veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.Skunde nuteistasis, nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai vertino baudžiamojoje byloje esančius surinktus įrodymus, jų visumą, sąsają ir tokiu būdu suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, kas įtakojo teismo išvadą dėl jo kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.Nuteistojo nuomone, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiosios R. S. parodymais. Lyginant R. S. visus parodymus, lieka neaišku kokia seka galimai buvo atlikti veiksmai: iš pradžių griebiama už plaukų ir suduodamas smūgis, ar suduodamas smūgis ir po to griebiama už plaukų ir kt., ir momentas, kada gi kaltinamasis paleido nukentėjusiąją. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusioji siekė S. S. nepagrįstai apkaltinti nusikalstamos veikos padarymu, siekiant atkeršyti ir siekiant sušvelninti savo padėtį dėl S. S. kreipimosi į vaiko teisių apsaugos skyrių, kur nukentėjusiajai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad ji 2016 m. rugpjūčio 15 d. apie 23 val. savo namuose (duomenys neskelbtini), vartojo necenzūrinius žodžius nepilnametės A. S. akivaizdoje ir tokiais veiksmais pažeidė įstatymus. Šioms aplinkybėms teismas nesuteikė pakankamos reikšmės, nors šių aplinkybių kontekste akivaizdu, kad nukentėjusioji turėjo motyvą nepagrįstai jį apkaltinti išsigalvotos nusikalstamos veikos padarymu. Nuteistojo nuomone, R. S. parodymų nenuoseklumą patvirtina ir jos civiliniame ieškinyje nurodomos aplinkybės: „kenčiu nepakeliamus galvos ir kaklo skausmus <...> be to vis dar kenčiu ir fizinius skausmus (galvos, kaklo ir kitu kūno vietų) “ (b. t. 1, b. 1. 36), tačiau nei vienoje apklausoje (nei ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir juo labiau teisiamojo posėdžio metu), nukentėjusioji niekada nenurodė ir nedėstė aplinkybių apie jokias kitas kūno vietas, išskyrus galvą, į kur buvo galimai padarytas poveikis.Nuteistasis taip pat savo skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados, kurioje nurodyta, kad R. S. kūno paviršiuje, ją apžiūrint 2016 m. rugsėjo 12 d., objektyvių trauminio poveikio žymių nėra. R. S. apžiūra atlikta praėjus vos trims dienoms po įvykio (2017 m. rugsėjo 9 d.), bet jokių trauminio poveikio žymių nėra, nors nukentėjusiosios teigimu, ji pasekmes jaučia praėjus ir keturiems mėnesiams. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, kad teisme buvo apklausta nepilnametė kaltinamojo ir nukentėjusiosios dukra A. S.. Teismas šios liudytojos parodymų nevertino ir nepripažino įrodymais, nes ši liudytoja nebuvo įvykio vietoje ir aplinkybių nematė, tačiau vertino nukentėjusiosios brolio V. L. parodymus, kuris iš ties yra suinteresuotas nukentėjusiajai palankių parodymų davimu ir kuris, taip kaip ir liudytoja A. S. nebuvo įvykio vietoje ir aplinkybių nematė, su nukentėjusiąją bendravo tik telefonu, kai tuo tarpu liudytoja A. S. į įvykio vietą atvyko dar joje esant policijos pareigūnams ir su nukentėjusiąją betarpiškai bendravo. Taip pat skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji buvo nurodžiusi aplinkybes apie įvykio metu lauke buvusią kaimynę I. V., kuri galimai turėjo girdėti nukentėjusiosios spiegimą. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja buvo apklausta, nurodė, kad nežino, kas įvyko. Bylos nagrinėjimo metu taip ir liko neaišku, ar ši liudytoja nieko nežino dėl įvykio, ar nieko nežino, nes nieko neįvyko. Bylos nagrinėjimo metu buvo reiškiami prašymai dėl šios liudytojos apklausos, tačiau teismas jų netenkino.Apibendrinant nuteistasis savo skunde nurodė, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog kaltinamasis S. S. tyčia sukėlė nukentėjusiajai R. S. fizinį skausmą ir padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl jis išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu, kaip tai imperatyviai numatyta BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas tenkinamas.Nagrinėjamu atveju nuteistojo apeliaciniame skunduose keliamas kaltės, o tuo pačiu įrodymų vertinimo klausimas, todėl pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir spręsdamas nuteistojo S. S. kaltės klausimą, padarė išvadas, neatitinkančias nustatytų bylos aplinkybių. Iš nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nebuvo pakankamai aktyvus, nes neapklausė nukentėjusiosios nurodytos kaimynės, kuri galimai girdėjo konfliktą kilusį tarp nukentėjusios ir nuteistojo, ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ko pasekoje padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl S. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl ko apkaltinamasis nuosprendis naikinamas kaip neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto pavartojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Taigi esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius ir inkriminuotas S. S., yra nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas būtent smurtavimu.Kaltinimas S. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo suformuotas dėl to, kad savo sutuoktinei R. S. pešė plaukus ir ranka sudavė vieną smūgį į galvą ir tokiais veiksmais nukentėjusiajai R. S. sukėlė fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. S. kaltu rėmėsi nukentėjusiosios R. S., liudytojų V. L., G. M. parodymais.Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo S. S. apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė (pirmosios instancijos teisme neapklaustą) liudytoją I. V. ir, įvertinęs duomenų visumą, nustatė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų, kad S. S. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.Kaip matyti iš visos baudžiamosios bylos medžiagos teismas S. S. kaltę grindė nukentėjusiosios R. S. parodymais ir darė išvadas, kad jos parodymus patvirtino ir netiesioginiai įrodymai, tai yra jos brolio V. L. bendravusio telefonu su seserimi po įvykio ir policijos pareigūnės atvykusios pagal nukentėjusiosios iškvietimą G. M. parodymais. Kasacinio teismo priimtose nutartyse yra formuojama praktika dėl nukentėjusiojo parodymų vertinimo, kad byloje nėra kitų objektyvių įrodymų, tuomet pirmiausia būtina atsižvelgti į tai ar parodymai gauti laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų ir ar parodymai yra patikimi. Vertinant nukentėjusiosios parodymus nustatyta, kad Alytaus apskrities VPK adresuotame 2016 m. rugsėjo 9 d. protokole-pareiškime dėl netinkamo vyro elgesio S. S. nurodė, kad S. S. jai pešė plaukus ir su ranka sudavė vieną smūgį į galvą ir ji pajuto fizinį skausmą. 2016 m. spalio 13 d. nukentėjusioji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją teigė, kad konflikto metu, jis viena ranka čiupo jai už plaukų viršugalvyje ir sudavė smūgį daugiau kairėje pusėje. Ji pajuto fizinį skausmą. Smūgį sudavė ranka ar delnu, ji pajuto stiprų fizinį smūgį. Viskas vyko žaibiškai. Kai sudavė smūgį, jis jau buvo paleidęs plaukus. Tada ji stengėsi ištrūkti. Kai sudavė smūgį, ji pavirto į sukabintus drabužius. Grumtynių metu durys į lauką visą laiką buvo atidarytos. Pamačiusi atidarytas duris, spiegdama „gelbėkit, padėkit“ išbėgusi į lauką, skambino broliui ir policijai. Tuo metu kaimynė I. V. buvo darže. Fizinį skausmą jautė nuo smūgio į galvą ir plaukų pešimo. Taip pat patvirtino, kad konflikto metu vyko skyrybų procesas. Civiliniame ieškinyje, kuris nukentėjusiosios buvo surašytas 2016 m. lapkričio 2 d., teigia, kad S. S. ranka sudavė stiprų smūgį jai į galvą, dėl ko ji pajuto stiprų fizinį skausmą, buvo apsvaiginta. Nuo gauto smūgio atšlijo link drabužinės ir buvo sugriebta ir tampoma už plaukų, dėl ko vėl jautė fizinį skausmą. S. S. smurtavo jos atžvilgiu pagautas pykčio įniršio ir nežino kuo viskas būtų pasibaigę, jei spiegdama ir besimuistydama būtų neištrūkusi iš jo smurtavimo veiksmų. Pagrįsdama neturtinės žalos dydį, nukentėjusioji nurodo, kad ji kenčia fizinius skausmus (galvos, kaklo, ir kitų kūno vietų), kurie neretai tampa nepakeliami. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jokių sužalojimų nebuvo nustatyta, o galvą ir dabar paskauda. Taigi, iš nukentėjusiosios parodymų ikiteisminio tyrimo metu analizės matyti, kad jos parodymai turėjo tendenciją, apibūdinant tiek S. S. veiksmus, tiek fizinius pojūčius, kisti sunkėjančia linkme, t. y. nuo protokole-pareiškime nurodomų aplinkybių, jog S. S. jai pešė plaukus, su ranka sudavė vieną smūgį į galvą ir ji pajuto fizinį skausmą iki vėliau nukentėjusiosios nurodomų grumtynių, nepakeliamų galvos, kaklo ir kitų kūno vietų fizinių skausmų. Iš šios analizės galima spręsti, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs, ji įvykio eigą nurodė skirtingai, todėl jos parodymus reikia įvertinti itin detaliai, išanalizuojant ir kitą baudžiamosios bylos medžiagą, kuri patvirtintų ar paneigtų nukentėjusiosios teiginius.Kaip matyti iš liudytojo V. L. parodymų, rugsėjo 9 d. liudytojas su žmona važiavo automobiliu, kai jam paskambino sesuo R. S.. Atsiliepęs, išgirdo verksmą, ji sakė, kad kaltinamasis ją tampė už plaukų ir davė per galvą. Sesuo buvo išsigandusi, verkė. Ji sakė, kad spėjo pabėgti nuo kaltinamojo į lauką. Jis liepė kviesti policiją. Kalbėjo su seserimi trumpai, nes jau ne pirmas kartas tokie dalykai vyksta. Liudytojos G. M., Alytaus VPK viešosios policijos vyr. patrulės, parodymais nustatyta, kad vyko į iškvietimą (duomenys neskelbtini) g. Budėtojas davė nurodymą nuvykti į (duomenys nesklebtini) g., nes buvo pranešta, kad vyras smurtauja prieš moterį. Jiems atvykus, moteris stovėjo lauke, buvo pasimetusi, išsigandusi. Ji papasakojo, kad koridoriuje su vyru įvyko konfliktas, jos vyras griebė ją už plaukų ir trenkė į galvą kumščiu. Moteris minėjo, kad vyras sėdo į mašiną ir išvažiavo. Kai operatyvinė grupė atvyko, vyro nebuvo namuose. Nurodo, kad akivaizdžių smurto žymių nebuvo, bet moteris buvo pasimetusi, išsigandusi.Apylinkės teismo teisiamajame posėdyje buvo apklausta ir liudytoja A. S., kuri nurodė, kad minimo konflikto dieną jai grįžus vakare namo, mama buvo lauke, bendravo su policija. Ji įpratus, kad pas juos policija atvyksta dažnai, todėl labai neišsigando. Mama buvo labai išsigandus, šoke, vos neverkė. Policija buvo namuose, ieškojo tėčio. Kai policija išvažiavo ir išsivežė tėtį, mamos būklė kardinaliai pasikeitė, ji tapo rami, tarsi nieko nebūtų įvykę. Paklausus jos, kodėl ji taip persimainė, ji tik nusijuokė. A. S. teigimu, kilo įtarimas, kad viskas buvo surežisuota, nes atrodė labai keista. Jokių smurto ženklų nematė, nors mama policijai sakė, kad jai labai visur skauda. Liudytojai nežinoma, kad tėtis būtų smurtavęs prieš mamą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu iškviesta ir apklausta liudytoja I. V. nurodė, kad ji yra S. kaimynė, tačiau dėl įvykio nieko pasakyti negali, kadangi jokių aplinkybių nei dėl konflikto, nei dėl kaimynės spiegimo nieko nežino, jokio triukšmo negirdėjo, nors minėtą dieną ji kaip ir kitas diena galėjo būti savo darže, darbuotis. Jeigu jai nebūtų paskambinusi R. S. ir pasakiusi, kad ji ( liudytoja) tuo metu buvo darže ir turėjo girdėti triukšmą, ji nebūtų žinojusi dėl ko yra apklausiama. Tačiau gali patvirtinti, kad ji tikrai nei tą dieną nei bet kurią kitą jokio triukšmo S. kieme ar name, kurio išėjimo durys į kiemą yra matomos iš jos daržo nei matė, nei girdėjo.Aptariant bylos duomenis, taip pat pažymėtina, kad 2016 m. rugsėjo 12 d. specialisto išvadoje Nr. G 903/2016(06), kuri yra baudžiamojoje byloje (t 1, b. l. 60), konstatuota, jog R. S. kūno paviršiuje, apžiūrint 2016 m. rugsėjo 12 d., objektyvių trauminio poveikio žymių nėra, o išvada dėl fizinio skausmo sukėlimo daroma tik byloje esant bylos medžiagos duomenims (įvykį mačiusių liudytojų, įtariamojo parodymai) patvirtinantiems mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Taigi, specialisto išvadoje nėra jokių duomenų patvirtinančių buvus bet kokį fizinį kontaktą ar galimą skausmo potyrį.Įvykio vietos apžiūros protokolu konstatuota, kad apžiūrėjus gyvenamąjį namą, jokių nusikalstamos veikos pėdsakų nerasta ( t.1.b.l. 7-8). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. S. kaltu, iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiosios R. S. parodymais bei netiesioginiais liudytojų V. L. ir G. M., liudytojos A. S. parodymų nevertino ir nepripažino įrodymais, nes argumentavo tuo, kad liudytoja nebuvo įvykio vietoje ir aplinkybių nematė, be to, ji parodymus davė būdama nepilnamete, kas įpareigotų išsiaiškinti ar ji nelinkusi meluoti ir vertinti aplinkybes neobjektyviai ir dėl ko būtų reikalinga specialisto išvada. Taip pat skundžiamame nuosprendyje nebuvo nieko pasisakyta ir dėl teismo medicinos specialisto išvados bei neįvertintos aplinkybės, kad šis konfliktas vyko kaltinamojo ir nukentėjusiosios teisminių skyrybų laikotarpiu. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojos A. S. (kaltinamojo ir nukentėjusiosios dukters) parodymai teismui buvo duoti ją prisaikdinus dėl melagingų parodymų davimo įstatymų nustatyta tvarka, kadangi ji buvo 17 metų asmuo, kuris už savo veiksmus jau atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, yra teisni ir veiksni, todėl jos parodymai taip pat lygiaverčiai turėjo būti vertinami, kaip ir nukentėjusiosios brolio liudytojo V. L.. Išanalizavus tiek šių liudytojų parodymus, tiek kitus aukščiau išdėstytus bylos duomenis, nėra pagrindo sutikti, kad jie patvirtina nukentėjusiosios parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nei vienas liudytojas konflikto aplinkybių nematė. Liudytojas V. L. apie konfliktą sužinojo paskambinus nukentėjusiajai jam telefonu, liudytoja policijos pareigūnė G. M., atvykusi į įvykio vietą ir apklausta, jokių aplinkybių, susijusių su smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenurodė, t. y. nenurodė, nei paraudusios vietos ar išpeštų plaukų, tik perpasakojo nukentėjusiosios paaiškinime nurodytus veiksmus ir apibūdino nukentėjusiąją kaip pasimetusią. Šie policijos pareigūnės parodymai tik suteikia informacijos apie tai, ką po įvykio teigė nukentėjusioji. Liudytoja A. S. nurodė aplinkybes, kurios pagrįstai leidžia abejoti nukentėjusiosios parodymų nuoširdumu, kadangi liudytoja nurodė nukentėjusiosios elgsenos ypatumus ir kaitą, išvykus policijos pareigūnams. Pati nukentėjusioji, kaip jau minėta aukščiau, savo nurodytas aplinkybes dėstė vis papildydama naujais fiziniais potyriais. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad šis konfliktas vyko, kuomet teisme buvo nagrinėjama kaltinamojo ir nukentėjusiosios skyrybų byla ( t.,2.b.l. 11-16), kuri buvo labai komplikuota dėl turto dalybų, paskolų priteisimo ir kitais klausimais, taip pat atsižvelgtina, į tai, kad, S. S. teigimu, konfliktas vyko po nukentėjusiosios iškvietimo į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kur jai buvo surašytas administracinis teisės pažeidimo protokolas, ką patvirtina rašytinė medžiaga ( t.2.b.l. 6-10). Į bylą pateiktas 2016-03-15 Alytaus apskrities VPK VPS prevencijos poskyrio nutarimas, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat įrodo, kad R. S. nurodytos 2016-03-03 pareiškime aplinkybės, kad vyras ją terorizuoja ir suvaržo jos veiksmų laisvę, nepasitvirtino. Atkreiptinas dėmesys, kad užsitęsęs skyrybų procesas neretai išprovokuoja sutuoktinių ginčus ir nepagrįstą kiekvieno ginčo kriminalizavimą, siekiant palankesnių sprendimų vienai iš šalių civilinėse bylose. Įvertinusi S. S. pateiktą kaltinimą ir anksčiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra neabejotinų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių S. S. kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Apie nukentėjusiajai sukeltą reikšmingą fizinį poveikį- skausmo sukėlimą objektyvių duomenų byloje nėra. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas.Išteisinus S. S. ir pripažinus, jog byloje nėra įrodyta, jog jis padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, naikintina ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo nukentėjusiajai R. S. iš S. S..Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir iš esmės sutikdama su apeliacinio skundo argumentais bei jį tenkindama ir priimdama išteisinamąjį nuosprendį S. S. atžvilgiu, detaliai į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą neatsako.Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuojama, jog S. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendis dėl S. S. pripažinimo kaltu naikintinas ir jo atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Nukentėjusiosios R. S. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį dėl S. S. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – S. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

S. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Danutė GiačaitėArūnas PaštuolisOlegas Šibkovas