Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Albinas BaziliusBaudž. byla Nr. 1A-834-174/2013Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00164-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.19.3.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2013 m. lapkričio 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 227 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 20 MGL dydžio (2 600 Lt) bauda, nurodant baudą sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad jis pasiūlė kyšį valstybės tarnautojui už neveikimą vykdant įgaliojimus, o būtent: 2013 m. vasario 15 d., apie 23.10 val., Tauragės m., prie Ateities tako gatvės 5 namo, Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams sustabdžius automobilį „Volkswagen Scirocco“, valstybiniai registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą D. B., pastarasis norėdamas išvengti nuobaudos už padarytą Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje (nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę), ATPK 123 straipsnio 3 dalyje (transporto priemonių vairavimas su suklastotais valstybinio numerio ženklais, uždengtais ar kitaip užmaskuotais valstybinio numerio ženklais, arba su pritvirtintais ne tai transporto priemonei išduotais valstybinio numerio ženklais), 124¹ straipsnio 7 dalyje (KET pažeidimai, išskyrus numatytus šiame kodekse), pasiūlė 300 eurų arba 1 000 litų kyšį Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams R. R. ir S. S..

BK 227 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui siekdamas tų pačių rezultatų, o to paties straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus padarė siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos vykdant įgaliojimus. Papirkimo objektyvioji pusė pasireiškia alternatyviomis veikomis: pasiūlymu ar pažadu duoti kyšį arba kyšio davimu. Pasiūlymas duoti kyšį – tai lenkimas, prašymas, įtikinėjimas, drąsinimas ir pan. konkretaus valstybės tarnautojo už atlygį kaltininko interesais atlikti (neatlikti) konkrečius veiksmus vykdant įgaliojimus. Papirkimo sudėtis yra formalioji, todėl atlikta bet kuri iš nurodytų trijų veikų kvalifikuotina pagal BK 227 straipsnį kaip baigtas papirkimas. Papirkimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad būtent valstybės tarnautojui pasiūlė, pažadėjo ar davė kyšį. Apelianto D. B. nuomone, nagrinėjamu atveju jo veikoje nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių nebuvimo

Nuteistojo D. B. teigimu, skundžiamame nuosprendyje teismas pasisakė iš esmės dėl vienintelio objektyviosios pusės požymio – pinigų sumos, kurią neva kaip kyšį jis siūlė policijos pareigūnams. Nuosprendyje teismas apibūdindamas jo, D. B., neva padarytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius nurodė, jog jis, norėdamas išvengti nuobaudos už KET pažeidimus, numatytus ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 3 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje, pasiūlė 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams R. R. ir S. S.. Apelianto nuomone, teismas nustatydamas pinigų sumos, kurią neva jis siūlė policijos pareigūnams, dydį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

D. B. nuomone, teismas nepagrįstai jo nekaltumo įrodinėjimo naštą perkėlė jam pačiam. Nuosprendyje teismas nurodė: „Kodėl policijos darbuotojai turėtų kalbėti netiesą D. B. paaiškinti negali.“ Tačiau apeliantas pažymi, jog įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam, nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo. Teismas neturėjo pagrindo versti jį, D. B., aiškinti ir įrodinėti, jog policijos pareigūnai, duodami parodymus, galbūt kalbėjo netiesą. Tai, ar policijos pareigūnai, duodami parodymus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, buvo objektyvūs ir kalbėjo tiesą, teismas galėjo nustatyti atsižvelgdamas į byloje esančius liudytojų parodymus bei kitus įrodymus.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl, nuteistojo nuomone, teismas, abejodamas liudytojų D. V. ir L. M. parodymų patikimumu, turėjo juos vertinti jo naudai, o ne atmesti kaip duotus suinteresuotų asmenų.

Be to, apeliantas pažymi, jog teismas neįvertino tos aplinkybės, jog jis su savimi neturėjo tokios pinigų sumos, kurią neva siūlė kaip kyšį. Teismas, remdamasis policijos pareigūnų parodymais, konstatavo, jog jis jiems siūlė 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį, tačiau D. B. tvirtina, kad jis tokios pinigų sumos, t. y. 1 000 Lt su savimi neturėjo, todėl objektyviai negalėjo ištraukti iš kelnių kišenės ir siūlyti kaip kyšio. Teisiamajame posėdyje jis nurodė, kad turėjo 3 200 eurų ir 500 Lt. Iš šių pinigų tik 100 Lt buvo jo nuosavybė, o kiti pinigai buvo krikšto tėvo R. Š., kuriuos jis gavo pardavęs jo automobilį. Taigi R. Š. pinigų jis negalėjo siūlyti kaip kyšio. Be to, pinigų iš kišenės jis ištraukęs nebuvo ir jų policijos pareigūnams nerodė.

Dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymių nebuvimo

Teismas nuosprendyje nurodydamas, jog jis siūlė pareigūnams 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, jų neištyręs ir nepatikrinęs teisiamajame posėdyje. BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Paneigdamas bei pripažindamas abejotinais jo, D. B., bei liudytojų D. V. ir L. M. parodymus, duotus nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi minėtų asmenų ikiteisminio bylos tyrimo metu duotais parodymais. D. B. pažymi, jog teismo posėdžio protokole aiškiai nurodyta, jog „<...> aš pasiūliau susimokėti baudą 100 Lt. Kiek žinau, kad kituose miestuose galima baudą iš karto susimokėti. 100 Lt aš galvojau, kad tokia bauda dėl lapelio neturėjimo. 300 eurų, arba 1 000 litų aš nesiūliau policininkams tokios sumos. Pinigų turėjau. Tai buvo krikšto tėvo pinigai. Kai pasiūliau 100 lt sumokėti baudą, jie paprašė manęs atsisėsti į mašiną ir pareiškė kaltinimą dėl kyšio siūlymo. <...> Pinigų siūlymas buvo bauda prie pareigūnų automobilio, mašinos šone.“ Nepaisant šių teisiamojo posėdžio metu jo duotų parodymų, teismas vis tiek nuosprendyje nurodė, jog jis pripažįsta savo kaltę dėl kyšio davimo. Tokia bylos duomenų vertinimo tvarka neatitinka įstatymo reikalavimų.

BPK 276 straipsnyje yra išdėstyti atvejai, kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Perskaityti pirmiau duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai nuosprendyje aprašomi greta kitų įrodymų. Jeigu parodymai perskaitomi dėl to, kad iš esmės skiriasi nuo pirmiau duotų parodymų (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas), jie išdėstomi vertinant įrodymus. Kai kaltinamasis ar kitas asmuo keitė parodymus, teismas privalo nurodyti, kuriuos atmeta ir kodėl. Nuteistasis pažymi, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje jo ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti parodymai nebuvo skelbiami ir tiriami, jie analizuojami tik nuosprendyje. Tai patvirtina teisiamojo posėdžio protokolas. Tokia tvarka pažeidžia BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme, tokie duomenys negali būti pagrindu paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus.

Apeliantas pažymi, kad pagal BPK 189 straipsnį ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis gali būti apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, kai manoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu jis gali pakeisti duotus parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama įtariamojo apklausa svarbi tuo, kad toks įtariamojo parodymų procesinis įforminimas turi reikšmės tokių parodymų įrodomajai galiai ir iš esmės prilygsta parodymų, duotų teismo proceso metu, įrodomajai galiai. Jeigu asmuo teismo posėdžio metu pakeičia parodymus ir jie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tuomet parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdyje tiriami ir vertinami byloje esančių įrodymų viseto kontekste. Teismas gali grįsti savo išvadas ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ar prokurorui duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus.

Dėl anksčiau išvardytų pažeidimų, apelianto nuomone, nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas. Tokios pozicijos laikosi ir LAT, nagrinėdamas bylas, kuriose buvo nustatytas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimas priimant nuosprendį.

D. B. tvirtina, kad pinigų siūlymas policijos pareigūnams buvo siekis sumokėti baudą, o ne duoti kyšį. Tai patvirtina administracinio teisės pažeidimo bylos duomenys ir policijos pareigūno R. R. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai.

Nuteistasis nurodo, jog policijos pareigūnams nustačius, jog jis pažeidė KET, jis manė, jog galima baudą susimokėti vietoje, todėl pasiūlė policijos pareigūnams 100 Lt kaip baudos sumokėjimą. Tai teisiamojo posėdžio metu patvirtino ne tik jis, bet ir liudytojai D. V. ir L. M.. Policijos pareigūnai, nenurodę kokio dydžio bauda gali būti skiriama už jo padarytus pažeidimus, bei neinformavę, jog negalima susimokėti baudos paduodant grynus pinigus jiems tiesiogiai, iš karto pareiškė, jog jis siūlo kyšį ir iškvietė operatyvinę grupę.

Teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, jog liudytojas policijos pareigūnas R. R., nurodydamas kyšio davimo aplinkybes, parodė, kad neva jis, D. B.: „<...> demonstratyviai parodė, kad turi pinigų „va turiu pinigų, iš karto sumoku ir skirstomės“. Nuteistasis teigia, jog jis, bendraudamas su R. R., pastarajam nurodė, kad turi pinigų sumokėti baudą ir pasiūlė ją sumokėti bei skirstytis. Nuteistojo teigimu, jo veiksmuose nebuvo tyčios duoti kyšį policijos pareigūnams. Nors minėtus jo veiksmus ir žodžius policijos pareigūnai suprato kaip kyšio davimą, D. B. nuomone, tai negali būti pagrindas patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą. Nuteistojo nuomone, remiantis vien tik policijos pareigūnų parodymais, kurie jo veiksmus suvokė kaip kyšio davimą, negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kad siūlydamas sumokėti 100 Lt jis siekė papirkti policijos pareigūnus. Kita vertus, esant abejonėms dėl to, ar jis ketino duoti kyšį ar norėjo sumokėti baudą, teismas privalėjo vadovautis principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai) ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.

Apeliantas pažymi, kad policijos pareigūnų duoti parodymai administracinio teisės pažeidimo byloje aiškinant su įvykiu susijusias aplinkybes, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Tai patvirtina jau anksčiau minėta ištrauka iš nutarimo bei kiti administracinio teisės pažeidimo byloje esantys duomenys. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu policijos pareigūnai nurodė, jog klydo duodami parodymus apie jo, D. B., neva padarytą administracinį teisės pažeidimą. Policijos pareigūnų parodymams esant prieštaringiems ir klaidingiems administracinio teisės pažeidimo byloje, D. B. nuomone, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turėjo kilti klausimas dėl šių pareigūnų duotų parodymų patikimumo ir šioje baudžiamojoje byloje. Neaišku, kokiu pagrindu policijos pareigūnai išgirdę, jog jis siūlė jiems pinigų, nusprendė, kad tai yra kyšis. Apeliantas tvirtina, jog jis žodžio „kyšis“ nevartojo ir pareigūnams nesiūlė sumokėti pinigus už tai, kad jie nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo. Apelianto nuomone, policijos pareigūnai, kaip ir administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu, taip ir šioje byloje klaidingai suvokė jo veiksmus ir žodžius „va turiu pinigų, iš karto sumoku ir skirstomės“. D. B. neaišku, kodėl jo siūlymas sumokėti baudą pareigūnams pasirodė kaip kyšio siūlymas. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, nuteistasis tvirtina, kad policijos pareigūnų parodymai negali būti vertintini kaip objektyvūs ir atspindintys realybę.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Nuteistasis D. B. nurodo, jog teismas, vertindamas jo veiką kaip nusikalstamą, konstatavo, kad jis siūlė policijos pareigūnams 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį, todėl jo veiką kvalifikavo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Apeliantas pažymi, jog baudžiamoji atsakomybė už papirkimą diferencijuojama pagal kyšio vertę. Jei kyšio vertė neviršija 1 MGL, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 227 straipsnio 4 dalyje. Jeigu, remiantis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinktais ir ištirtais įrodymais būtų nustatyta, jog jis siūlė kyšį, o ne norėjo susimokėti baudą, apelianto nuomone, jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 4 dalį. Kaip minėta, remiantis vien tik policijos pareigūnų parodymais, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog jis siūlė jiems 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį, nes tokius pareigūnų parodymus paneigia ne tik jo, D. B., bet ir liudytojų D. V. ir L. M. parodymai apie tai, jog jis siūlė pareigūnams tik 100 Lt. Kitų duomenų, galinčių patikimai patvirtinti jo siūlytos pinigų sumos dydį, šioje byloje nėra, todėl, vadovaujantis in dubio pro reo principu, jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 4 dalį.

Dėl advokatės Stanislavos Jorudienės teismui duotų paaiškinimų vertinimo

Nuteistasis D. B. nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu jo gynėja advokatė S. Jorudienė teismui nurodė, jog, jos nuomone, kaltinamojo nusikalstama veika yra įrodyta bylos medžiaga, tačiau keistinas veikos kvalifikavimas iš BK 227 straipsnio 2 dalies į BK 227 straipsnio 4 dalį, atsižvelgiant į jo neva siūlyto kyšio dydį – 100 Lt. Nuteistasis D. B. pabrėžia, jog su tokia advokatės pozicija jis nesutinka ir aiškina, jog tiek advokatei S. Jorudienei, tiek teismui jis nurodė, kad jokio kyšio policijos pareigūnams nedavė, tik norėjo susimokėti baudą. Todėl jam nesuprantama, kodėl advokatė, kurios pareiga yra ginti kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, teismui teigė, kad jo kaltė dėl nusikaltimo padarymo yra įrodyta. Apeliantas pažymi, jog advokatės išsakyta pozicija yra tik jos nuomonė, kuri prieštarauja jo nuomonei ir byloje esantiems įrodymams. Tokia advokatės pozicija galėjo turėti įtakos neteisingo sprendimo šioje byloje priėmimui, t. y. teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti į išdėstytus argumentus dėl advokatės S. Jorudienės teisiamojo posėdžio metu išsakytos pozicijos dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus D. B. teigia, jog skundžiamas nuosprendis prieštarauja LAT Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punkto reikalavimams, nuosprendyje jo kaltė grindžiama prielaidomis, remiamasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, jų iš esmės netiriant teisiamajame posėdyje, o teisiamajame posėdyje jo duotais įrodymais nesiremiama. Todėl, apelianto nuomone, dėl šių pirmosios instancijos teismo padarytų šiurkščių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Nuteistasis D. B. ir jo gynėjas prašo nuteistojo D. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, t. y. kad jis pasiūlė policijos pareigūnams kyšį. Pagrįsdamas šiuos teiginius apeliantas kelia savo versiją, ginčija teismo nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų parodymų ir kitų byloje ištirtų duomenų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, tiek jo, tiek liudytojų D. V. ir L. M. parodymus ir kitus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, buvo šališkas. Tokie apelianto skundo argumentai nepagrįsti.

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir teismo išvada, kad D. B., siekdamas papirkti valstybės tarnautojus, pasiūlė jiems 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį už neveikimą vykdant įgaliojimus, tokais savo veiksmais padarė BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo D. B. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, kad jų visiškai pakanka D. B. kaltumui pagrįsti. Teismas išanalizavo nuteistojo, kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų R. R. ir S. S., taip pat liudytojų D. V. ir L. M. parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, tinkamai juos įvertino ir motyvuotai nurodė, kuriais jų rėmėsi ir kuriuos atmetė. Įrodymai, kuriais grindžiamos pirmosios instancijos teismo išvados, nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taigi ir nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl D. B. kaltumo padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, turi būti įvertinta, ar jo veiksmai atitinka papirkimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Papirkimas, numatytas BK 227 straipsnyje, yra pasiūlymas, pažadas duoti kyšį arba kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Kyšio davimo būdas – atviras ar užmaskuotas, taip pat ir tai, kada jis duodamas – prieš ar po pageidaujamų veiksmų atlikimo (ar neatlikimo), veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Baudžiamoji atsakomybė už papirkimą diferencijuojama pagal kyšio vertę.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. B. pasiūlė 300 eurų arba 1 000 litų kyšį Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams R. R. ir S. S., siekdamas šių valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y. kad jie nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už jo padarytus KET pažeidimus, už kuriuos atsakomybė numatyta ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 3 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl D. B. kaltumo, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą. Nuteistojo D. B. kaltę teismas iš dalies grindė jo paties parodymais, kad policijos pareigūnams sustabdžius jo vairuotą automobilį ir pareikalavus pateikti vairuotojo pažymėjimą bei automobilio dokumentus, norėdamas susitarti, kad nebūtų surašytas protokolas už padarytą pažeidimą, policijos pareigūnams pasiūlė 100 Lt kyšį. Spręsdamas dėl D. B. kaltumo, priešingai nei teigia apeliantas, teismas pagrįstai rėmėsi išsamiai ištirtais ir esminėmis detalėmis vieni kitus atitinkančiais liudytojų policijos pareigūnų R. R. ir S. S. parodymais apie tai, kad sustabdžius automobilį, kurį vairavo D. B., pastarasis, norėdamas išvengti administracinės atsakomybės už padarytus KET pažeidimus, prašė nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, siūlydamas 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį, kad nepaisant to, jog pastarasis buvo įspėtas dėl atsakomybės už kyšio davimą, jis vis vien, nepaisydamas įspėjimo, jiems siūlė susitarti, siūlydamas 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį už tai, kad pareigūnai nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už jo padarytus KET pažeidimus, ir tokios įvykio aplinkybės paneigia nuteistojo versiją bei apeliacinio skundo argumentus, kad paduodamas pinigus pareigūnams jis norėjo susimokėti baudą, bei patvirtina D. B. kaltę įvykdžius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

D. B. apeliaciniame skunde tvirtinama, kad policijos pareigūnai klaidingai suvokė jo veiksmus ir žodžius „va turiu pinigų, iš karto sumoku ir skirstomės“, nes siūlydamas 100 Lt (dėl siūlomos pinigų sumos, kurią apeliantas ginčija, bus pasisakyta vėliau) policijos pareigūnams, jis norėjo susimokėti baudą už padarytus KET pažeidimus. Tačiau tokią versiją D. B. iškėlė tik bylos nagrinėjimo teisme metu, tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis neneigė siūlęs kyšį pareigūnams, t. y. nurodė: „Aš policijos pareigūnui tada pasiūliau kaip nors susitarti ir pasiūliau policijos pareigūnui 100 Lt. kyšį už tai, kad nereikėtų automobilio tempti į aikštelę.“ (b. l. 23); „Kaltu prisipažįstu iš dalies, siūliau pareigūnams 100 litų kyšį, už padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą.“ (b. l. 27); akistatos su policijos pareigūnu S. S. metu D. B. taip pat nurodė, kad siūlė pareigūnams 100 litų kyšį (b. l. 14–15). Parodymų pakeitimo teisme, t. y. kad siūlydamas 100 Lt pareigūnams norėjo sumokėti baudą, D. B. įtikinamų argumentų nenurodė. Be to, kaip matyti iš pacituotų D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, pirminės apklausos metu jis teigė, kad siūlė pareigūnams 100 Lt už tai, kad nereikėtų automobilio tempti į aikštelę, tuo tarpu apklausiamas teisme jau teigė, kad norėjo susimokėti baudą. Sprendžiant dėl subjektyviojo BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios – bendrame įrodymų kontekste atsižvelgtina į objektyvius bylos įrodymus, t. y. duomenis apie ankstesnį D. B. baustumą administracine tvarka. Šio įrodymo pagrindu darytina išvada, kad D. B. žinojo baudos mokėjimo tvarką, todėl atmestina pastarojo apeliaciniame skunde keliama versija, kad siūlydamas pinigus pareigūnams jis norėjo susimokėti baudą. Todėl konstatuotina, kad siūlydamas pareigūnams 300 eurų arba 1 000 Lt, D. B. siekė ne sumokėti baudą, bet papirkti pareigūnus ir išvengti administracinės atsakomybės.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad siūlyti pareigūnams 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį, siekiant išvengti administracinės atsakomybės už padarytus KET pažeidimus nebuvo jokio pagrindo, nes Tauragės rajono apylinkės teismas 2013-0-24 nutarimu, kuris yra įsiteisėjęs, jį nubaudė pagal ATPK 123 straipsnio 3 dalį ir 124¹ straipsnio 7 dalį subendrinta 1 000 Lt bauda, todėl siūlyti pareigūnams tokio pat dydžio sumą kaip kyšį, apelianto teigimu, būtų nelogiška. Tačiau pažymėtina, kad D. B. pasiūlė pareigūnams byloje nustatyto dydžio kyšį dar nežinodamas, kokius konkrečiai pažeidimus jis padarė ir kokia administracinė nuobauda jam gresia. Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byloje D. B., be kita ko, buvo pareikštas kaltinimas ir dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, t. y. dėl to, kad jis nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, ir už šio pažeidimo padarymą numatyta kur kas griežtesnė administracinė nuobauda – nuo 3 000 Lt iki 4 000 Lt ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 3 iki 5 metų arba administracinis areštas nuo 15 iki 30 parų ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 3 iki 5 metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – bauda nuo 4 000 Lt iki 5 000 Lt su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinis areštas nuo 20 iki 30 parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo. Nors Tauragės rajono apylinkės teismas 2013-0-24 nutarimu D. B. administracinę bylą dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukė, nesant jo veikoje šio pažeidimo sudėties, tačiau įvykio metu D. B. nebuvo žinomos šios aplinkybės, todėl pastarasis be pagrindo apeliuoja į tai, kad jam nebuvo pagrindo siūlyti pareigūnams tokio pat dydžio sumą, kuri jam buvo paskirta administracinio teisės pažeidimo byloje už pažeidimų, numatytų ATPK 123 straipsnio 3 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje, padarymą. Kolegijos vertinimu, D. B., siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už padarytus administracinius teisės pažeidimus, būdamas anksčiau ne kartą baustas administracine tvarka, realiai suvokė situaciją ir pasiūlė pareigūnams būtent 300 eurų arba 1 000 Lt sumos kyšį adekvačiai įvertinęs situaciją ir pirminius kaltinimus dėl trijų administracinių teisės pažeidimų padarymo.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų R. R. ir S. S. parodymais, nes pastarieji administracinio teisės pažeidimo byloje netiksliai nurodė įvykio aplinkybes, kurias teismas paneigė ir nutraukė jam administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, todėl, nuteistojo nuomone, policijos pareigūnai ir šioje byloje galėjo netiksliai nurodyti įvykio aplinkybes, t. y. jiems siūlytos pinigų sumos dydį. Tačiau pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byloje teismas nagrinėjo aplinkybes, susijusias su eismo įvykiu, tuo tarpu šioje byloje sprendžiamas papirkimo klausimas. Kolegijos nuomone, abejoti policijos pareigūnų R. R. ir S. S. parodymais apie tai, kad D. B. siūlė būtent 300 eurų arba 1 000 Lt litų kyšį, priešingai nei tvirtina apeliantas, nėra pagrindo, nes jie nuo pat pirmosios apklausos buvo nuoseklūs ir esminėmis detalėmis vieni kitus atitiko, be to, byloje nenustatytos aplinkybės, kad policijos pareigūnai pažinojo D. B. ir būtų suinteresuoti jį apkalbėti ar neteisingai apkaltinti. Tuo tarpu D. B. parodymai yra prieštaringi, t. y. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino, kad siūlė pareigūnams kyšį, tik tvirtino, kad siūlė ne 300 eurų arba 1 000 Lt, kaip nurodė pareigūnai, o 100 Lt, o teisiamojo posėdžio metu jau tvirtino, kad šią sumą siūlė norėdamas susimokėti baudą, tačiau parodymų pakeitimo teisme įtikinamų argumentų nenurodė ir tokia jo versija paneigta anksčiau aptartais duomenimis.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė liudytojų D. V. ir L. M. parodymais. Tačiau pažymėtina, kad šių liudytojų parodymai yra neinformatyvūs, t. y. pastarieji tik nurodė girdėję D. B. minint 100 Lt, tačiau daugiau jokių aplinkybių nenurodė, be to, kaip matyti iš jų parodymų, jie stovėjo atokiau nuo D. B. ir vieno iš policijos pareigūno ir viso jų pokalbio negirdėjo. Be to, minėti liudytojai yra nuteistojo draugai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų parodymus vertino kaip siekimą padėti draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad įvykio metu jis turėjo tik 100 Lt savo pinigų, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad jis pareigūnams siūlė būtent 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį, nes pats apeliantas neneigia, kad įvykio metu su savimi turėjo daugiau pinigų (tiek eurų, tiek litų), tik nurodė, kad juos turėjo perduoti krikštatėviui R. Š. už jo parduotą automobilį. Todėl akivaizdu, kad D. B. objektyviai turėjo galimybę siūlyti pareigūnams 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį, nes jis su savimi turėjo žymiai daugiau pinigų nei siūlė pareigūnams, nepriklausimai nuo to, kieno tie pinigai buvo.

Apeliantas kritikuoja gynėjos advokatės S. Jorudienės bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu išsakytą poziciją dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, teigia, jog advokatė neteisingai nurodė, kad jo kaltė dėl nusikaltimo padarymo yra įrodyta, tik keistina veikos kvalifikacija. D. B. pažymi, jog jis tiek advokatei S. Jorudienei, tiek teismui aiškiai nurodė, kad jokio kyšio policijos pareigūnams nedavė, todėl jam nesuprantami gynėjos teisiamojo posėdžio metu išsakyti argumentai, kad jo kaltė dėl nusikaltimo padarymo yra įrodyta. Tačiau pažymėtina, kad tokius argumentus nuteistasis nurodė tik apeliaciniame skunde, tuo tarpu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu D. B. jokių pastabų ar prieštaravimų dėl gynėjos išsakytos pozicijos nepareiškė, todėl kolegija šiuos apelianto skundo argumentus vertina kai pastarojo siekį sušvelninti savo teisinę padėtį. Be to, pažymėtina ir tai, kad pats D. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė: „Sutinku su advokatės nuomone. Gailiuosi padaręs nusikaltimą. Prašau, kad man būtų skiriama minimaliausia bausmė.“ (b. l. 82), tai rodo, kad jis su savo gynėjos teisiamojo posėdžio metu išsakyta pozicija sutiko, be to, priešingai nei tvirtina apeliaciniame skunde, pripažino, kad padarė nusikaltimą.

Esant nustatytoms aplinkybėms – padarytos nusikalstamos veikos tiek objektyviesiems, tiek subjektyviesiems požymiams – D. B. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nes veikos objektyvioji pusė – pinigų davimas pareigūnams – siejosi su akivaizdžiai išreikšta subjektyviąja puse – nuteistasis siekė, kad pareigūnai elgtųsi neteisėtai, t. y. neatliktų tokių veiksmų, kokius privalėjo atlikti. D. B., siekdamas paperkamų valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y. kad policijos pareigūnai nesurašytų jam administracinio teisės pažeidimo protokolo už padarytus KET pažeidimus, pasiūlė jiems 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį. Tokia D. B. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau išdėstė ir motyvus, kuriais atmesti D. B. prieštaravimai jį kaltinantiems duomenims. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo, todėl konstatuotina, kad teismas, darydamas išvadą dėl nuteistojo D. B. kaltumo padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo D. B. veika kvalifikuota teisingai. Anksčiau patartais duomenimis nustačius, kad D. B. policijos pareigūnams siūlė 300 eurų arba 1 000 Lt kyšį, perkvalifikuoti jo veiką iš BK 227 straipsnio 2 dalies į BK 227 straipsnio 4 dalį nėra pagrindo.

Darytina išvada, kad apeliacine tvarka skundžiamo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių apeliaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.