Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantų Ž. R. ir K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ ieškinį atsakovams Ž. R. ir K. R. dėl skolos ir netesybų išieškojimo.

ieškovas UAB „Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš subsidiarių atsakovų Ž. R. ir K. R. solidarią 10 669,40 Lt skolą, 15,14 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu civ. byloje Nr. 2 - 4397-141/2010 priteisė iš UAB „Tragesa", kodas 126418075 (Ž. R. individualios įmonės teisių ir pareigų perėmėjos), UAB „Kosterna", įmonės kodas 24274893, skolą už krovinio gabenimo paslaugas 10.358,40 Lt, 311,00 Lt žyminio mokesčio, 15,14 Lt procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 10.358,40 Lt sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. vasario 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 4 d. nutartimi pakeitė vykdomojoje byloje Nr. 0008/11/00712 išieškotoją UAB „Kosterna" į naują išieškotoją UAB „Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai". Pagal Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą civ. byloje Nr. 2-4397-141/2010 antstolis I. G. vykdydamas išieškojimą nustatė, kad areštuotose skolininko UAB „Tragesa" vardu atidarytose banko sąskaitose skolininkui priklausančių piniginių lėšų nenustatyta, įmonės vardu registruota priemonė VW Sharan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1995 m. gamybos, kuriai taikomi kitų institucijų ir antstolių pirmesni areštai, kito kilnojamojo/nekilnojamojo turto nerasta, įmonė veiklos nevykdo. 2011 m. gruodžio 5 d. dienai skolos likutis yra 10.669,40 Lt, 15,14 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir 206,00 Lt bendrosios vykdymo išlaidos, sumokėtos antstoliui I. G. pateikiant minėtą vykdomąjį dokumentą vykdymui (2011-12-05 Antstolės V. M. raštas Nr. 35). Esant tokiai situacijai, vadovaujantis CK 6.245 straipsnio 5 dalimi iš atsakovų Ž. R. ir K. R. subsidiariai priteistina 10.669,40 Lt skolos, 15,14 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-12-12 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

Atsakovė Ž. R. 2012-01-20 pateikė prieštaravimus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-12 preliminaraus sprendimo. Teigė, kad 2008-09-30 tarp jos įmonės ir UAB „Kosterna“ buvo sudaryta vienkartinė sutartis-užsakymas krovinio pervežimui, sutarta kaina už pervežimą 10 358,40 Lt, teigė, kad ji pinigų už reisą apmokėjimo negavo. Nurodė, kad ieškinys jai ir jos sutuoktiniui yra nepagrįstas ir atmestinas. Teigia, kad ji atsako už įmonės skolas tik tuo atveju, jei iš įmonės ji gaudavo pajamas, kurios buvo naudotos namų ūkio reikmėms. Nurodė, kad 2008 metais kas mėnesį vidutiniškai mokėjo sau darbo užmokestį tik po 600 Lt, kuriuos išleisdavo daugiausia darbo reikalams. 2009 metais sau neišsimokėjo nei vieno lito, nors įmonė turėjo 7459 Lt pelno. 2009 metais visas sukauptas lėšas, apie 30 000 Lt, atsakovė panaudojo padengti susidariusius įsiskolinimus, kurie susidarė, kai užsakovai neatsiskaitė už atliktus reisus. Nurodė, kad šiuo metu vyksta teismai, išieškojimai iš įmonės skolininkų. Yra priteista daugiau kaip 20 000 Lt ir išieškoti kitas skolas nėra prarasta galimybė. Visi pinigai atėję į įmonės sąskaitą yra atiduodami įmonės kreditoriams.

Atsakovas K. R. 2012-01-20 pateikė prieštaravimus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-12 preliminaraus sprendimo, nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas. Teigė, kad įmonės kūrime nedalyvavo, jokių sprendimų nepriiminėjo, jokių dokumentų nepasirašinėjo, nes yra policijos pareigūnas. Nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 17 str. ir Vidaus tarnybos statuto 24 str. negalėjo užsiimti jokia pašaline veikla. Teigė, kad sutuoktinė iš įmonės veiklos nuo 2005 iki 2008 metų naudojo tik savo poreikiams. Jis iš savo darbo užmokesčio išlaikė visą namų ūkį ir vaikus.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovų prieštaravimus prašė palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-12 preliminarų sprendimą. Nurodė, kad nesutinka su atsakovės argumentais, kad UAB „Tragesa“ neturi prievolės atsiskaityti su ieškovu, nes skola iš UAB „Tragesa“ (Ž. R. individualios įmonės teisių ir pareigų perėmėjos) yra priteista teismo sprendimu. Mano, kad LR remiantis CK 2.104 str. 2 d., jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre, t.y. naujos teisinės formos juridinio asmens dalyvis tampa atsakingu už pagrindinę prievolę asmeniu kartu su pradiniu skolininku. Teigia, kad Ž. R. sutuoktinis K. R. yra subsidiariai atsakingas už priteistą įsiskolinimą, nes Ž. R. individuali įmonė įsteigta po santuokos su K. R. sudarymo, taigi atsakovai yra individualios įmonės savininkai ir dalyviai, todėl už įmonės prievoles atsako pagal CK 2.104 str. 2 d., nepriklausomai nuo pertvarkyto juridinio asmens veiklos ar jos rezultatų.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 30 d. galutiniu sprendimu pakeitė preliminarų Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-12 sprendimą, priteisė solidariai iš subsidiarių UAB „Tragesa“ skolininkų Ž. R. ir K. R. 10 669,40 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 10 669,40 Lt sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo 2011-12-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 1975 Lt bylinėjimosi išlaidas, iš kiekvieno atsakovo po 987,50 Lt. Teismas pažymėjo, kad Ž. R. individuali įmonė nuo 2009-09-02 buvo pertvarkyta į UAB „Tragesa“, todėl remiantis CK 2.104 str. 2 d. atsakovai yra subsidiariai atsakingi už individualios įmonės prievoles. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad esant nustatytam, kad įmonė veiklos nevykdo, todėl ieškovas pagrįstai reikalavimą reiškia papildomiems UAB „Tragesa“ skolininkams. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovai būtų sudarę vedybų sutartį, todėl atsakovų turtui taikytinos CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. Teismas nurodė, kad pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės subjektas, todėl už individualios įmonės skolas atsako ir jos dalyviai. Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas, dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Tik įrodžius, kad verslu vertėsi tik vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, 3.109 straipsnis). Byloje nenustatyta, kad atsakovas nežinojo apie įmonės įsteigimą ir įmonės veiką. Priešingai, atsakovas patvirtino, kad jam buvo žinomas įmonės įsteigimo faktas. Atsakovės argumentai, kad ji iš įmonės gautas lėšas naudojo įmonės interesais, o ne šeimos poreikiams tenkinti, neturi jokios reikšmės, kadangi atsakomybė sutuoktiniams pagal individualios įmonės prievoles atsiranda nepriklausomai nuo įmonės veiklos ar jos rezultatų. Teismas laikė, kad Ž. R. ir K. R. yra individualios įmonės savininkai bei yra solidariai atsakingi už individualios įmonės prievolės.

Teismas pažymėjo, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje (CPK 182 str. 2 p.). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4397-141/2010 nustatytas UAB „Tragesa“ skolos dydis UAB „Kosterna“, t.y. 10 358,40 Lt pagrindinės skolos ir 311 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso 10 669,40 Lt, todėl ieškovas pagrįstai tokio dydžio reikalavimą reiškia subsidiariems UAB „Tragesa“ skolininkams.

Apeliaciniu skundu apeliantai (atsakovai) nurodo, kad nesutinka su teismo galutiniu sprendimu, laiko jį nepagrįstu, prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012-03-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus nei žodžiu nepasisakė dėl atsakovo K. R. pateiktos pažymos apie darbą valstybės tarnyboje, kurioje nurodyta, kad K. R. nuo 1993 m. yra viešosios policijos rinktinės „Vytis“ pareigūnas. Kadangi atsakovas K. R. yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl jis negalėjo dalyvauti įmonės veikloje, o tai daryti jis galėtų tik gavęs leidimą Valstybės tarnybos 16¹ str. nustatyta tvarka. Mano, kad teismas nevertindamas šio oficialaus rašytinio įrodymo, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

2. Teismas netinkamai taikė CK 3.88 str. 2 d., 2.45 str. normas. Po atsakovų santuokos sudarymo verslu užsiėmė tik Ž. R., tokiu atveju atsakovas K. R. negalėjo būti pripažintas nei įmonės dalyviu, nei solidariu UAB „Tragesa“ skolininku.

3. Pirmos instancijos teismas, priimdimas sprendimą, neatsižvelgė į CK 2.50 str. 4 dalies nuostatas, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Teismui buvo pateikti įmonės skolininkai, iš kurių pastoviai išieškomos skolos. Šis sąrašas įrodo, kad įmonė turi turto esančio pas trečiuosius asmenis. Todėl toks teismo sprendimas prieštarauja CK 2.50 str. nuostatoms. Taip pat buvo pateikta 2009 metų ataskaita mokesčių inspekcijai, iš kurios matyti, kad savininkai savo reikmėms nenaudojo įmonės lėšų.

4. Priimtas teismo sprendimas dubliuoja Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012-11-04 sprendimą, kuriuo kreditoriui UAB „Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ priteisė skolą iš UAB „Tragesa“. Pagal abi bylas UAB „Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ gali kreiptis į bankroto administratorių su abiejų teismų sprendimais, ir išsiieškoti dvigubą sumą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ prašo atmesti apeliantų apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-30 sprendimą. Atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Tai, kad atsakovas K. R. yra statutinis valstybės tarnautojas, jokiu būdu nereiškia, jog valstybės tarnautojas neturi teisės dirbti kitą darbą - priešingai, tokią jam teisę nustato pats įstatymas (LR valstybės tarnybos įstatymo 16(1) straipsnis, Nr. X-464, 2005-12-22, Žin., 2006, Nr. 4-97 (2006-01-12), Nr. XI-53. 2008-12-09, Žin., 2008, Nr. 143-5688 (2008-12-13), Nr. XL936. 2010-06-22, Žin., 2010, Nr. 81-4230 (2010-07-10)) ar tuo pat metu neturi teisės savo vardu įgyti ir nuosavybės teise valdyti bei naudoti turtą, įskaitant ir individualią įmonę (būti juridinio asmens dalyviu), t.y. individualios įmonės ir iš jos gaunamų pajamų negalima laikyti individualioje įmonėje atliekamu darbu LR Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme.

2. Ž. R. individuali įmonė įsteigta po santuokos su K. R. sudarymo, todėl atsakovai yra individualios įmonės savininkai ir dalyviai (CK 2.45 str., 3.88 str. 2 d.), todėl už įmonės prievoles atsako pagal CK 2.104 str. 2 dalį, nepriklausomai nuo pertvarkyto juridinio asmens veiklos ar jos rezultatų.

3. Vertinant apeliantų nurodomą žemesnės instancijos procesinį pažeidimą - pažymos apie tai, kad K. R. nuo 1993 m. yra viešosios policijos rinktinės „Vytis" pareigūnas neįvertinimas priimtame teismo sprendime - nenulemia tai, jog dėl šio formalaus pažeidimo galėjo būti iš esmės neteisingai išspręsta byla (priimto sprendimo pagrįstumas ir teismo proceso teisėtumas nepaneigiamas), t.y. iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

4. Kad ir kokia veikla ar verslu užsiėmė vienas ar abu sutuoktiniai, remiantis CK 3.88 str. 1 d. 3-4 p., gautos pajamos yra laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, t.y. santuokoje įsteigta įmonė taip pat pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog pagal CK 3.87 str., 3.88 str. 1 d. 4 p. įmonė ir iš jos veiklos gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kadangi apeliantai nepateikė jokių įrodymų paneigiančių CK 3.88 str. 2 d. nurodytą prezumpciją, o taip pat rašytinių įrodymų apie tai, kad R. įmonė buvo įsteigta už jos asmenines lėšas (CK 3.89 str. 2 d.).

5. Ž. R. individuali įmonė buvo įsteigta apeliantų santuokos metu, jos veikla nebuvo susijusi su išimtinai vieno sutuoktinio asmeniu, nebuvo įsteigta už asmenines vieno sutuoktinio lėšas, todėl ši įmonė bei jai priklausantis turtas laikytinas abiejų sutuoktinių - apeliantų bendra nuosavybe, todėl ir prievolės (skolos), kylančios iš šios įmonės veiklos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, yra bendros.

6. Ypatingą reikšmę šioje byloje turi ir tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2012-03-05 UAB „Tragesa" iškėlė bankroto bylą, kas reiškia, jog bendrovė yra nemoki ir neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Esant tokiai situacijai, ieškovas įgijo reikalavimo teisę subsidiariesiems skolininkams ir šiuo atveju teisiškai nereikšminga aplinkybė dėl pertvarkyto juridinio asmens veiklos ar jos rezultatų, nes pagal CK 6.245 straipsnio 5 dalį kreditoriaus teisė nukreipti reikalavimą subsidiariajam skolininkui saistoma reikalavimo pagrindiniam skolininkui pateikimo ir jo neįvykdymo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų pateikto apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje ginčas kilo dėl subsidiarios sutuoktinių (atsakovų) pareigos atsakyti pagal pertvarkomo juridinio asmens prievolę, atsiradusią iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre.

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus nei žodžiu nepasisakė dėl atsakovo K. R. pateiktos pažymos apie darbą valstybės tarnyboje, kurioje nurodyta, kad K. R. nuo 1993 m. yra viešosios policijos rinktinės „Vytis“ pareigūnas. Apeliantai mano, kad ši aplinkybė yra svarbi dėl to, kad atsakovas K. R. yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl jis negalėjo dalyvauti įmonės veikloje, o tai daryti jis galėtų tik gavęs leidimą Valstybės tarnybos 16 ¹ str. nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio įrodymo byloje, tačiau toks pirmosios instancijos teismo neįvertinimas pažymos apie tai, kad K. R. nuo 1993 m. yra statutinis valstybės tarnautojas, priimtame teismo sprendime, negali būti laikoma pagrindu naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliantai teigia, kad dėl apribojimo statutiniam valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą ir gauti atlyginimą (Valstybės tarnybos įstatymo 17 str. 1 d. 4 p. ir Vidaus tarnybos statuto 24 str.) atsakovas K. R. negalėjo dalyvauti įmonės veikloje, tai daryti jis būtų galėjęs tik gavęs leidimą Valstybės tarnybos įstatymo 16¹ straipsnyje nustatyta tvarka. Po atsakovų santuokos sudarymo verslu užsiėmė tik Ž. R., tokiu atveju atsakovas K. R. negalėjo būti pripažintas nei įmonės dalyviu, nei solidariu UAB „Tragesa“ skolininku.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimas įstatyme numatytomis įrodinėjimo priemonėmis turi tikslą – pasiekti teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.1 d.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovo K. R. turimas statutinio valstybės tarnautojo statusas bei jo užimamos policijos pareigūno pareigos (b.l. 48) iš esmės nekeičia sutuoktinių turto teisinio rėžimo (CK 3.87 str.). Vien tik ši aplinkybė, kad atsakovas yra policijos pareigūnas, nesudaro pagrindo teigti, kad įmonės veikla buvo susijusi su išimtinai vieno sutuoktinio – Ž. R. asmeniu, kad įmonė buvo įsteigta už asmenines Ž. R. lėšas. Apeliantų nurodomi Valstybės tarnybos įstatymo bei Vidaus tarnybos statuto apribojimai policijos pareigūnui dirbti kitą darbą, nereiškia, kad policijos pareigūnas neturi teisės savo vardu įgyti ir nuosavybės teise valdyti bei naudoti turtą. Įmonė yra turtinis kompleksas ir nuosavybės teisės objektas, įmonė yra laikoma nekilnojamu daiktu. (CK 1.110 str.). Pažymėtina, kad iš individualios įmonės gaunamos pajamos nelaikytinos darbu LR valstybės tarnybos įstatymo 17 str. 1 d. 4 p. prasme. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Pagal CK 2.50 str. 4 d. individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės subjektas. Vadinasi, už individualios įmonės skolas atsako ir jos dalyviai. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu atmestinas apeliantų argumentas, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu, atsakovas K. R. negalėjo būti pripažintas nei įmonės dalyviu, nei subsidiariu UAB „Tragesa“ skolininku.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2007 m. birželio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007 konstatavo, dėl individualios įmonės priklausymo nuosavybės teise turi būti taip pat sprendžiama vadovaujantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kad įmonė nėra bendroji jungtinė atsakovų nuosavybė. Šiuo atveju minėta prezumpcija nėra paneigta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai būtų sudarę vedybų sutartį, pagal kurią jie būtų pasirinkę atsakovams priimtiną turto teisinį režimą. Pagal CK 3.109 str. prievolės, kylančios iš sutuoktinių bendro turto tvarkymo ir šeimos poreikių tenkinimo, yra bendros sutuoktinių prievolės, vykdomos iš bendro jų turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-09-07 nutartis civilinėje byloje 3K-3-383/2005). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad atsakovas nežinojo apie įmonės įsteigimą ir jos veiklą, priešingai, atsakovas patvirtino, kad jam buvo žinomas įmonės įsteigimo faktas. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.88 str. 2 d. bei 2.45 str. normas.

Apeliantai teigia, kad įmonė turto turi, tai įrodo pateiktas įmonių skolininkų sąrašas ir todėl toks teismo sprendimas prieštarauja CK 2.50 str. 4 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantų argumentu. CK 2.50 str. 4 d. numatyta, kad jeigu prievolėms neužtenka įvykdyti neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Sutiktina su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad reikalavimas subsidiariam skolininkui gali būti pareikštas, jeigu pagrindinis skolininkas atsisako įvykdyti prievolę ar to nepadaro per nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenustatytas – per protingą terminą. Šiuo atveju svarbu, kad būtų konstatuota esminė aplinkybė – pagrindinis skolininkas neįvykdė prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009).

Byloje nustatyta, kad Ž. R. individuali įmonė buvo pertvarkyta į UAB „Tragesa“ nuo 2009-09-02. Vadovaujantis CK 2.104 str. 2 d. pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre, t.y. naujos teisinės formos juridinio asmens dalyvis tampa atsakingu už pagrindinę prievolę asmeniu kartu su pradiniu skolininku. Ž. R. individuali įmonė buvo pertvarkyta į UAB „Tragesa“ nuo 2009-09-02, todėl trijų metų terminas reikalavimui pareikšti pirmosios instancijos teisme nebuvo praleistas. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis Vilniaus apygardos teismas 2012-03-05 UAB „Tragesa“ iškėlė bankroto bylą. Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 7 d. numatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Taigi, bankroto bylos iškėlimas patvirtina, kad bendrovė yra nemoki arba negali vykdyti savo įsipareigojimų. Byloje esantis antstolės V. M. kontoros raštas patvirtina, kad areštuotose skolininko UAB „Tragesa“ vardu atidarytose banko sąskaitose skolininkui priklausančių piniginių lėšų nenustatyta, įmonės vardu registruota transporto priemonė VW Sharan, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 1995 m. gamybos, kuriai taikomi kitų institucijų irantstolių pirmesni areštai, kito kilnojamojo/nekilnojamojo turto nerasta, įmonė veiklos nevykdo (b.l. 25). Esant tokiai situacijai, remiantis CK 6.245 str. 5 d. kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą subsidiariai atsakingam skolininkui, jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius. Šiuo atveju ieškovas pagrįstai reiškia reikalavimą papildomiems UAB „Tragesa“ skolininkams. Apeliantų nurodomi argumentai, kad pertvarkyta įmonė turto turi, nes įmonė turi skolininkų šiuo atveju nėra reikšmingi, nes pagal CK 6.245 str. 5 d. kreditoriaus teisė nukreipti reikalavimą subsidiariam skolininkui yra saistoma reikalavimo pagrindiniam skolininkui pateikimo ir jo neįvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neprieštarauja CK 2.50 str. 4 d.

Apeliantai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 5 d. iškėlė bankroto bylą UAB „Tragesa“, todėl visos bylos iškeltos žemesnės instancijos teismų turi būti sustabdytos iki pasibaigs bankroto byla. Visi kreditoriai turi kreiptis į paskirtą bankroto administratorių dėl skolų išieškojimo. Apeliantai nurodo, kad Vilniaus 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. galutinis sprendimas dubliuoja Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-12-02 sprendimą, kuriuo kreditoriui UAB „Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ priteisė skolą iš UAB „Tragesa“, todėl pagal abi bylas UAB „Žvilgsnis iš arčiau ir partneriai“ gali kreiptis į bankroto administratorių su abiejų teismų sprendimais ir išieškoti dvigubą sumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis CK 6.245 str. 5 d. teismui buvo pareikštas reikalavimas subsidiariems skolininkams nesugrąžintos skolos ribose, todėl remiantis CPK 163 str. 1 d. 5 p. pagrindu nebuvo teisinio pagrindo bylos stabdymui. Subsidiarioji atsakomybė – prievolė, kuri įpareigoja papildomą skolininką kartu su pagrindiniu skolininku įvykdyti prievolę, kai jos neįvykdo pagrindinis skolininkas. Nagrinėjamu atveju byloje atsakovai yra fiziniai asmenys, todėl teismo sprendimo vykdymas galimas tik iš atsakovų, kaip iš subsidiarių skolininkų, o ne pateikiant teismo sprendimą BUAB „Tragesa“ bankroto administratoriui. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovų argumentus, kad priimtas teismo sprendimas dubliuoja Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-12-02 sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-12-02 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4397-141/2010 iš atsakovo UAB „Tragesa“ ieškovui UAB „Kostera“ buvo priteista 10 669,40 Lt skola, todėl ginčo šalys minėtoje byloje ir šioje byloje nėra tapačios.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus įvertino pagal CPK 185 str. reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas neteisingai aiškino ar taikė materialinės teisės normas, taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.). Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.