- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-05
- Bylos Nr.
- ee2S-313-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30232-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- D. Ž., R. Ž.
- Pareiškėjas
- Nordea Bank AB
- Kategorijos
- 129.20.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų D. Ž. ir R. Ž. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje pareiškėjo Nordea Bank AB prašymą dėl turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, suinteresuoti asmenys R. Ž., D. Ž., antstolis I. G..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, prašydamas nustatyti skolininko R. Ž. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su D. Ž..
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi (b.l. 122-133) pareiškėjo prašymą tenkino ir nustatė, kad skolininkui be kitų daiktų priklauso 0,0600 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), su visais ant žemės sklypo esančiais neįregistruotais statiniais; ½ dalis iš 88,47 kv. m. bendro ploto pastato – sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatant naudojimosi tvarką. Taip pat nustatė ir D. Ž. turto dalį bei turto naudojimosi tvarką. Teismas nurodė, kad visas skolininko ir jo sutuoktinės nekilnojamas turtas buvo įgytas po santuokos sudarymo. Vykdymo eigoje buvo gauta informacija, kad R. Ž. nuo 1975-08-02 yra sudaręs santuoką su D. Ž. (v. b. l. 63), kuri dirba Lietuvos statistikos departamente (v. b. l. 62) bei gauna su darbo santykiais susijusias pajamas. Kelių transporto priemonių registro duomenimis, skolininko sutuoktinė transporto priemonių neturi (v. b. l. 59). Tarp skolininko R. Ž. ir jo sutuoktinės D. Ž. 2014-05-30 buvo sudaryta povedybinė sutartis (toliau – Sutartis) (v. b. l. 52-53, 106-109). Teismas sprendė, kad povedybinėje sutartyje numatyti susitarimai taikyti tik po jos įsigaliojimo, t. y. po 2014-06-04 gautinoms sutuoktinių lėšoms ir įgytam turtui. Teismas pažymėjo, kad tik lėšos ir turtas, įgytas po povedybinės sutarties įsigaliojimo, laikytinos asmenine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taigi, iš turto ir lėšų, įgytų iki povedybinės sutarties įsigaliojimo, išieškojimas yra galimas. Teismas taip pat nurodė, kad skolininko bei D. Ž. nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo pareiškėjo siūlomos turto padalinimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo, o ir objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog siūloma turto atidalinimo bei naudojimosi juo nustatymo tvarka iš esmės negalima, tiek skolininkas, tiek D. Ž. nepateikė.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo D. Ž. atskiruoju skundu (b.l. 136-139) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-23 d. nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo, arba pakeisti sprendimą priskiriant jai teismo R. Ž. priskirtą turtą, o R. Ž. priskiriant jai teismo priskirtą turtą. Nurodo, kad šiuo atveju teismas nukrypo nuo lygių dalių principo ir nepriteisė jai už tai jokios kompensacijos, tuo būdu pažeisdamas ir CK 3.117 str. 2 ir 3 d. nuostatas. Nurodo, kad kompensacijos priteisimas iš R. Ž. ir nebuvo galimas, kadangi atitinkama kompensacija niekada nebūtų sumokėta jai, nes R. Ž. turima skola išieškotojui daug kartų viršija jo turtą ir bet kokias galimybes. Nurodo, kad analogiški tokio paties dydžio žemės sklypai, iš kurių vienas užstatytas savininkui priklausančiu šiltnamiu, o kitas užstatytas gyvenamuoju namu, kurio pusę priklauso dar kitam ne žemės sklypo savininkui, yra aiškiai nelygiaverčiai. Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai nustatė ir naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, t.y. R. Ž. perdavė teisę naudotis vienam 26,14 kv.m bendrojo ploto gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis palėpėje, o apeliantei perdavė naudotis vienai teisę tik 19,47 kv. m. ploto kambariu esančiu pirmame aukšte. Atitinkamą ploto skirtumą kompensuoja rūsyje esančia negyvenamąja patalpa. Tačiau rūsyje esanti negyvenamoji patalpa, kurioje net negalima gyventi, yra daug mažiau vertingesnė nei gyvenamoji patalpa esanti palėpėje. Nurodo, kad teismas nepasisakydamas dėl to, kodėl nusprendė būtent tokiu būdu, o ne pagal mano, ar R. Ž. siūloma turto padalinimo tvarką, neatskleidė bylos esmės.
Suinteresuotas asmuo R. Ž. atskiruoju skundu (b.l. 142-150) prašo panaikinti 2014-12-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir grąžinti teismui nagrinėti R. Ž. turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo klausimą iš naujo. Nurodo, kad teismas nustatė skolininko turto dalį ir antstolio neaprašytame ir neareštuotame turte. Taip pat nustatė turto dalį skolininkui R. Ž. vienam priklausančiame turte, nors tam nebuvo jokio įstatyminio pagrindo ir dėl to net nebuvo jokio ginčo. Taip pat nurodo, kad R. Ž. priklausančios pajamos nuo 2014 m. birželio 4 d. yra asmeninė jo, o ne bendroji nuosavybė, todėl teismas neturėjo atitinkamos dalies nustatinėti. Nurodo, kad todėl teismas nagrinėdamas byla ypatingosios teisenos tvarka negalėjo nustatinėti skolininko dalies atitinkamame antstolio neaprašytame ir neareštuotame turte. Nurodo, kad byloje jokių įrodymų apie D. Ž. pajamas iki 2014-06-04 nėra. Taip pat į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad teismo nutarties priėmimo metu, ar pagaliau išieškoto kreipimosi į teismą metu realiai toks turtas (D. Ž. pajamos sukauptos iki 2014-06-04) būtų egzistavęs. Taigi šiuo atveju teismas nustatė R. Ž. ir D. Ž. turto dalis neegzistuojančiame turte. Tačiau toks nesančio turto dalių nustatymas yra niekinis. Taip pat nurodo, kad teismas vienam priskyrė visą žemės sklypą su šiltnamiu, kitam visą žemės sklypą, ant kurio stovi gyvenamasis namas, kurio pusę jam nepriklauso, tokiu būdu net ir nenustačius kiekvieno iš sklypų konkrečios vertės galima pagrįstai teigti, jog teismas pažeidė sutuoktinių lygiateisiškumo principą. Nurodo, kad teismas R. Ž. priskyrė žemės sklypą užstatytą tik šiltnamiu, kurį taip pat priskyrė tik R. Ž., o D. Ž. priskyrė žemė sklypą ant kurio stovi gyvenamasis namas, kurį per pusę padalino R. Ž. ir D. Ž.. Tačiau toks turto padalinimas akivaizdžiai pažeidžia sutuoktinių teises, kadangi turtas atidalintas nelygiaverčiai. Be to teismas šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį šiltnamį visą atidalino tik R. Ž., o D. Ž. už jai priklausiusią Šiltnamio dalį neperdavė jokio turto, taip pat nepriteisė ir kompensacijos. Nurodo, kad šiuo atveju pirmos instancijos teismas atidalindamas R. Ž. turtą taip, kad jį būtų galima kuo brangiau parduoti, o D. Ž. palikdamas turtą, už kurį tikrai neįmanomą gauti tokios pat vertės, akivaizdžiai diskriminavo D. Ž. dėl to, kad R. Ž. turi kreditorių. Taip pat nurodo, kad D. Ž. atiteko tik 19,47 m² gyvenamojo ploto, o R. Ž. 36,14 m² gyvenamojo ploto arba beveik dvigubai daugiau. Tuo tarpu D. Ž. gyvenamojo ploto skirtumą kompensavo pagalbine rūsio patalpa. Nurodo, kad teismas priskyrė visą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) D. Ž.. T.y. atitinkamo žemės sklypo savininke tapo D. Ž.. Tačiau teismas taip pat nustatė ir naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarką, pagal kurią atitinkamu sklypu naudotųsi ir R. Ž.. Tačiau teismas nenustatė kompensacijos už servituto nustatymą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Nordea Bank AB atsiliepimų (b.l. 159-162) į pareikštą atskirąjį skundą prašo atskiruosius skundus atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad abu sutuoktiniai elgiasi nesąžiningai, kadangi (1) teigia, kad teismas tariamai kažko neįvertino, nors patys net su atskiraisiais skundais nepateikia jokių „teismo neatliktų“ skaičiavimų, duomenų (visi įrodymai dėl verčių, turto sąrašo yra byloje ir yra Ž. žinomi), (2) pateikia nenuoseklius ir prieštaringus teiginius, t.y. teigia, kad 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi neva buvo pažeista eilė normų, tačiau, kai nori pasakyti, kad teismo nustatytas padalijimo variantas turėtų būti paliktas tik apkeičiant sutuoktinius, tuomet 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties „trūkumų nemato“. Toks R. Ž. ir D. Ž. teiginių nenuoseklumas rodo vien tik norą bylinėtis ir trukdyti įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą c.b. Nr. 2-1882-640/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį c.b. Nr. 2A- 404/2014. Pažymi, kad ginčo dėl to, jog iki 2014 m. birželio 4 d. įregistruotos povedybinės sutarties visos pajamos buvo bendroji jungtinė Ž. nuosavybė nėra. Taip pat nurodo, kad R. Ž. samprotavimai apie tai, kad tariamai yra neaišku, kokia pinigų dalis padalinta, yra visiškai nesusijusi su CPK 667 str., kadangi ne teismas, bet antstolis pagal teismo nustatyta padalijimo būda nustatys ir paskirstys konkrečias sumas vykdymo procese. Nurodo, kad nors Ž. teigia, kad tariamai D. Ž. palikto turto dalis yra mažesnės vertės, tačiau jokių įrodymų dėl to nepateikia. Todėl šis teiginys yra laikytinas deklaratyviu ir neįrodytu (CPK 178 str.). Nurodo, kad Ž. siekis abu žemės sklypus padalinti taip, kad juose abejuose būtų nustatytos abiejų sutuoktinių dalys, neatitinka CPK 667 str. esmės. Pažymi, kad skolininkui priskyrus vieną atskirą žemės sklypą (su atskiru unikaliu numeriu) su ant sklypo esančiu šiltnamiu, naudojimosi tvarkos klausimas to sklypo atžvilgiu tampa neaktualus ir akivaizdžiai palengvina daikto pardavimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netgi pasiūlė Ž. pateikti poziciją dėl Šiltnamio nusikėlimo nuo žemės sklypo ir perkėlimo į D. Ž. priskirtą žemės sklypą, tačiau Ž. tik teigė, kad tariamai to padaryti neįmanoma, nors Šiltnamis nei yra įregistruotas, nei pastatytas taip, kad jo demontuoti ir perkelti nebūtų objektyvios galimybės. Nurodo, kad pagal gyvenamojo namo plotą 2014 m. gruodžio 23 d. nutartyje yra nustatyta, jog R. Ž. - yra nustatyta bendra 26,14 kv. m. ploto, o D. Ž. net 41,10 kv.m. gyvenamojo namo i ploto dalis (pirmas aukštas ir rūsys). Todėl Ž. teiginiai apie tariamai nelygias turto dalis yra visiškai nepagrįsti. Priešingai, D. Ž. name gavo daugiau nei 1,5 karto didesni plotą, kas daugiau nei pakankamai kompensuoja tai, kad būsimas pirkėjas į namą pateks per D. Ž. priklausantį žemės sklypą (pagal nustatytą naudojimosi tvarką). Teismui nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką, joks servituto nustatymas nėra reikalingas ir už naudojimąsi nustatyta dalimi atlyginimas nėra mokamas. Jeigu taip būtų, tuomet pati R. Ž. turėtų mokėti kompensaciją už jai priskirtą 1,5 karto didesnę namo dalį.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus galioja taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas R. Ž. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su D. Ž. nuo lygių dalių principo nukrypo nustatydamas, kad: R. Ž. priklauso: 0,0600 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), su visais ant žemės sklypo esančiais neįregistruotais statiniais; D. Ž. priklauso: 3) 0,0600 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nustatant tokią naudojimosi tvarką: 1) Nustatyti, kad R. Ž. turi teisę, tiek, kiek tai yra būtina, per 0,0600 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), patekti į pastatą – sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2) ½ dalis iš 88,47 kv. m. bendro ploto pastato – sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatant nurodytą naudojimosi tvarką. Taip pat nuo lygių dalių principo nukrypo nustatydamas sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarką.
Apeliantai nesutinka su tokia turto padalinimo ir naudojimosi tvarka nurodydami, kad tokiu būdu teismas pažeidė apeliantų lygiateisiškumo principą, kadangi turtas yra padalintas nelygiaverčiai. Apeliantai duomenų apie turto vertę teismui nepateikė, todėl šis apeliantų argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad nustatant skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, turi būti taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos. Pagal CK 3.117 straipsnį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo šio principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Tačiau CK 3.116 str. nustatyta, kad vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas turi garantuoti ir sutuoktinių, ir kreditorių interesus, kurie ir vieni, ir kiti viešojo intereso požiūriu yra prioritetiškai saugotini (2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Kai šie interesai nesutampa, jų apsauga negali būti priešpastatoma, ji turi būti proporcinga. Proporcingumas pasiekiamas, kai taikomas toks teisinių santykių reguliavimas, kuris neužkirstų kelio apginti kitus teisėtus interesus, ir konkrečiu atveju būtų labiausiai socialiai pagrįstas (2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009). Sutuoktinių turto padalijimo būdai įtvirtinti CK 3.127 straipsnio nuostatose, iš kurių prioritetiniu laikomas turto padalijimas natūra. Pagal CPK 667 straipsnio 4 dalį išieškotojas turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip, kad būtų galima iš jos išieškoti, o CK 4.90 straipsnio 3 dalis nustato, kad bendraturčio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl skolininko dalies atidalijimo. Įvertinus aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos nustatydamas R. Ž. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su D. Ž. išlaikė proporcingumo principą ir gindamas tiek kreditoriaus tiek apeliantų interesus pagrįstai šiuos vienodo dydžio ir toje pačioje vietoje esančius žemės sklypus padalino natūra bei nustatė sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarką, taip kad remiantis CPK 667 str. 4 d. į turtą būtų galimą nukreipti išieškojimą išsaugant galimybę ir kreditoriui patenkinti savo interesus. Kaip jau buvo minėta, apeliantai teismui nepateikė jokių duomenų apie reikšmingą šių sklypų bei patalpų esančių sodo namelyje verčių skirtumą, todėl apeliantų argumentai, jog teismas pažeidė apeliantų lygiateisiškumo principą yra atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliantai taip pat nurodo, kad teismas nagrinėdamas byla ypatingosios teisenos tvarka negalėjo nustatinėti skolininko dalies atitinkamame antstolio neaprašytame ir neareštuotame turte, kadangi byloje jokių įrodymų apie D. Ž. pajamas iki 2014-06-04 nėra. Tačiau sutikti su tokiais teiginiais nėra pagrindo. Kaip matyti iš vykdomosios bylos Nr. 0008/14/01019 79-74 psl., D. Ž. lėšos esančios kredito įstaigose buvo aprašytos ir areštuotos. Nustatant R. Ž. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su D. Ž. nėra aktualu kokiomis lėšomis konkrečiu momentu disponavo D. Ž., kadangi ne teismas, bet antstolis pagal teismo nustatyta padalijimo būdą nustatys ir paskirstys konkrečias sumas vykdymo procese.
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nustatydamas, kad R. Ž. turi teisę, tiek, kiek tai yra būtina, per 0,0600 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), patekti į pastatą – sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), iš esmės nustatė daikto servitutą, tačiau teismas nenustatė kompensacijos už servituto nustatymą. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į CK 4.129 str. kur nurodoma, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Tačiau apeliantai nepateikia jokių duomenų apie tai, kokie nuostoliai kyla apeliantams dėl nustatomo servituto žemės sklypui, šios aplinkybės visiškai neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme, tad ir pagrindo atlyginti nuostolį ar mokėti kompensaciją nėra.
Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymą, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Nors pareiškėjas prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, iki teismo posėdžio apeliacinėje instancijoje įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas nepateikė, todėl klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.