- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-01-20
- Bylos Nr.
- Ik-731-629/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02560-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Raimondas Blauzdžius, Nijolė Šidagienė
- Pareiškėjas
- UAB „Aslūnė“
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus, Nijolės Šidagienės,
dalyvaujant pareiškėjos UAB „Aslūnė“ atstovui direktoriui R. Z., atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Ingridai Kemežienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Aslūnė“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB „Aslūnė“ (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį vėliau patikslino (T. I, b. l. 1-21, T. V, b. l. 175-176) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-156 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 69-197 „Dėl UAB „Aslūnė“ 2010-07-07 skundo“.
Skunde pareiškėja nurodė, jog Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau –ir Vilniaus apskrities VMI) atliko pareiškėjos PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. pagal 2009 m. rugsėjo 30 d. pavedimą tikrinti Nr. (duomenys neskelbtini). Patikrinimą atlikusios Vilniaus apskrities VMI vyr. specialistės Z. P. ir O. K. surašė 2010 m. balandžio 8 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-08-77-9 (toliau – ir Aktas), kuriame pareiškėjai papildomai priskaičiavo 71 500 Lt PVM, 10 202 Lt PVM delspinigių. Pareiškėja nesutikusi su Aktu, 2010 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 30 pateikė rašytines pastabas dėl Akto, laikė jį nepagristu ir prašė jo netvirtinti. Vilniaus apskrities VMI 2010 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-156 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino Aktą ir jame papildomai priskaičiuotus 71 500 Lt PVM ir 10 202 Lt PVM delspinigius bei skyrė 7 150 Lt baudą.
Pareiškėja išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka apskundė Vilniaus apskrities VMI sprendimą Centriniam mokesčių administratoriui – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie LR FM). Pasak pareiškėjos, VMI prie LR FM, išnagrinėjusi jos 2010 m. liepos 7 d. skundą 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 69-197 „Dėl UAB „Aslūnė“ 2010-07-07 skundo“ patvirtino Vilniaus apskrities VMI sprendimą. Pareiškėjos teigimu, skundžiami Aktas, Vilniaus apskrities VMI sprendimas ir VMI prie LR FM sprendimas nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), todėl, neteisėti ir naikintini.
Pasak pareiškėjos, Vilniaus apskrities VMI 2010 m. birželio 14 d. priimtas sprendimas (21.26)-256-156 dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimtas neįgaliotos institucijos, kadangi institucija, įgaliota sudaryti dokumentą, yra Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija o ne jos viršininkė. Centrinis mokesčių administratorius, gavęs skundą nesiėmė priemonių ištaisyti padarytų neteisėtų veiksmų padarinius.
Taip pat nurodė, jog mokestinis patikrinimas pasibaigė pasibaigus nustatytam patikrinimo terminui, kadangi Vilniaus apskrities VMI viršininkės Birutės Jurgelevičienės 2010 m. kovo 18 d. sprendimas pratęsti patikrinimą nuo 2010 m. kovo 15 d. iki 2010 m. balandžio 8 d. yra neteisėtas dėl to, kad būdamas priimtas 2010 m. kovo 18 d. taikomas santykiams nuo 2010 m. kovo 15 d. (teisės akto negaliojimas atgal), taip pat dėl to, kad teisės aktai nenumato galimybės nustatyti patikrinimo termino pertraukos, kuri faktiškai įvyko nuo 2010 m. kovo 11 d. iki 2010 m. kovo 15 d. Nors pareiškėja buvo informuota, kad pavedime dėl laikotarpio pratęsimo įsivėlė korektūros klaida, kuri taisytina tokiu vietoj klaidingai nurodytos patikrinimo pratęsimo datos 2010 m. kovo 15 d. turi būti nurodyta 2010 m. kovo 11 d. ir buvo įteiktas pavedimas patikrinti, kuriame 2010 m. kovo 20 d. padarytas pataisymas, tačiau jo pagrindas pavedime nebuvo nurodytas, todėl pareiškėjos manymu, patikrinimo terminas pasibaigė 2010 m. kovo 10 d., jo nepratęsus nustatyta tvarka, o Vilniaus apskrities VMI atliktas pataisymas be jokio pagrindo.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, 2010 m. balandžio 8 d. bendrovės direktorius paskambino patikrinimą atliekančiai specialistei Z. P. ir paklausė ar gali tą paskutinę patikrinimo dieną gauti patikrinimo aktą. Ji atsakė, kad aktas atiduotas susipažinti vadovybei, apie užbaigtą patikrinimą bendrovė bus informuota. Apie parengtą aktą pareiškėja buvo informuota 2010 m. balandžio 15 d. telefonu, todėl pareiškėja daro išvadą, kad 2010 m. balandžio 8 d. patikrinimo aktas Nr. (21.26)-08- 77-9 nebuvo priimtas, todėl yra akivaizdūs dokumento suklastojimo požymiai.
Patikrinimo akto priedu nurodyta Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau pateikta ataskaita nepatvirtinta, todėl neturi juridinės galios, ataskaitoje ranka padarytas įrašas „2 priedas prie 2010 m. balandžio 8 d. patikrinimo akto Nr. (21.26-08-77-9“ niekieno nepasirašytas, kiti šio pridėto dokumento lapai yra kopijos, be jokių originalių parašų. Todėl pareiškėjos manymu, prie patikrinimo akto pridėtas dokumentas – Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti laikoma tinkamu įrodymu byloje. Pasak pareiškėjos, Centrinis mokesčių administratorius 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendime Nr. 69-197 nepagrįstai konstatavo, kad nurodyti pažeidimai neturi reikšmės bendrovės apmokestinimui nustatyti. Ginčijama ataskaita neturi juridinės galios, todėl negali būti laikoma tinkamu įrodymu byloje.
Nurodė, jog pasirašius 2008 m. vasario 1 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. kovo 3 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), bendrovė išrašė PVM sąskaitas faktūras ALS Nr. (duomenys neskelbtini) ir ALS Nr. (duomenys neskelbtini), deklaravo apmokestinamąją vertę, ir sumokėjo PVM, todėl Vilniaus apskrities VMI nepagristai taikė privatinės teisės normas konstatuodama, kad 2008 m. birželio 18 d. susitarimas dėl 2007 m. kovo 1 d. preliminarios sutarties vykdymo sudarytas jau pasibaigus prievolės pagal preliminarią sutartį galiojimui ir laikė, kad preliminarioji sutartis neįvykdyta. Tad pareiškėjos teigimu, Vilniaus apskrities VMI patikrinimo akte toje dalyje padarė neteisėtas išvadas, kadangi ji neturėjo pagrindo taikyti LR civilinio kodekso normas ir savo (o ne teismo) sprendimu konstatuoti, kad preliminari sutartis pasibaigė.
2009 m. balandžio 9 d. teisių perleidimo sutartimi, sudaryta notarine forma, pirkėjas (pagal preliminarią sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)) R. Z. perleido M. Z. savo teises ir nurodė, kad viena šalis kitai savo teises perleidžia vadovaujantis 2007 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.1.1. p. ir 3.1.2. p, kad perleidžiamos teisės priklauso nuosavybės teise perleidėjui pagal preliminariąją sutartį, joms nustatytų teisinių suvaržymų nėra. Todėl, pareiškėjos teigimu, Vilniaus apskrities VMI išvada dėl termino pagal preliminarias sutartis pasibaigimo yra nepagrįsta įstatymo nustatytu reguliavimu.
Be to, VMI prie LR FM nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktus 2008 m. gruodžio 29 d. su B. V. pasirašytą 2007 m. kovo 1 d. preliminarios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo trūkumų pašalinimo aktą taip pat 2009 m. balandžio 1 d. su M. Z. pasirašytą 2007 m. balandžio 4 d. preliminarios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo trūkumų pašalinimo aktą, kuriuose šalys nurodė, kad šie aktai surašyti vykdant būtent preliminariąsias sutartis. Šiuose pakeitimuose šalys nurodė, kad susitarė dėl preliminarių sutarčių pakeitimo atsižvelgiant į šalių priimtus sutarčių vykdymo trūkumus. Preliminarios sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitime šalys taip pat pažymėjo, kad patalpose pirkėjo lėšomis atlikti paprastojo remonto darbai. Tai, pasak pareiškėjos, patvirtina jos teiginius, kad šalys buvo susitarusios dėl sutarties vykdymo terminų ir jų laikėsi, taip pat tai, kad pirkėjai atliko apdailos darbus savo lėšomis. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VMI ir VMI prie LR FM neteisėtų išvadų, kad šalių prievolės pagal preliminarias sutartis šalims pasibaigė, pagrindu nepagrįstai nustatė naują apmokestinimo momentą (t. y. notarinių sutarčių sudarymo momentas), todėl atitinkamai patalpų apmokestinamosios vertės nustatymas remiantis rinkos kaina 2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d. būklei negali būti laikomas teisėtu, nes atliktas neįvertinus visų sandorio sąlygų.
Preliminarios sutartys atitinka rinkos kainą jų sudarymo momentu. Vilniaus apskrities VMI nei Akte nei sprendime neišreiškė abejonių dėl preliminariose sutartyse šalių nustatytų ir pareiškėjos pateiktoje turto vertės nustatymo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytų patalpų rinkos kainų. pareiškėja pastabose pateikė argumentus, kad jai buvo naudinga ir būtina atlikti viso statinio (duomenys neskelbtini) g. 5 remonto darbus ir, kad dalį darbų buvo būtina atlikti. Pasak pareiškėjos, sprendimo teiginys, kad dėl atlikto remonto galėjo padidėti patalpų kaina yra visiškai nepagrįsta, nes Vilniaus apskrities VMI nepateikė duomenų kiek patalpų rinkos kaina padidėjo būtent dėl atliktų remonto. Tuo tarpu pareiškėja savo pastabose pateikė įrodymus dėl nekilnojamojo turto kainų nepagrįsto augimo nagrinėjamu laikotarpiu – administracinio pastato (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje vidutinė rinkos vertė 2005 m. gegužės 20 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro pažymoje nurodyta 533 000 Lt, 2006 m. liepos 17 d. išraše – 1 180 000 Lt, 2008 m. vasario 5 d. išraše nurodyta 2007 m. gruodžio 17 d. nustatyta vertė – 1 454 000 Lt. Taigi, neatsižvelgiant į pastato būklę, atliktus darbus ir panašiai laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. pareiškėjos turėto administracinio pastato (duomenys neskelbtini) g. 5 kainos išaugo 272 proc. Pažymėjo, kad iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad jokie rekonstrukcijos ar remonto darbai, dėl kurių galėtų kilti pastato vertė, nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo fiksuoti. Tad pareiškėjos teigimu, ji įrodė, kad jos turėto administracinio pastato rinkos kainos padidėjimas buvo sąlygotas ne jos investuotų lėšų ir turto pagerinimo. Kiekvienas asmuo 2009 m. gegužės 8 d. sudarantis nekilnojamojo turto sandorį galėjo pagrįstai reikalauti ženkliai mažinti kainas (palyginus su iki 2007 m. buvusiomis kainomis) ir jas laikyti rinkos kainomis žinodami apie ekonomiškai nepagrįstas kainų kilimo priežastis ir į jas atsižvelgdami. Todėl 20-50 proc. kainų skirtumas tarp 2007 m. sudarytų preliminarių sutarčių ir 2009 m. sudaromų pardavimo sutarčių galėtų būti laikomas pagrįstu pirkėjo informuotumu apie realias rinkos sąlygas, ypač, atsižvelgiant į tai, kad pirkėjas įsigijo komercinės paskirties turtą.
Atkreipė dėmesį, kad Pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 25 d. turto tikroji rinkos kaina apibrėžta kaip suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuri, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaityta kaip nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas. Pajamų mokesčio įstatymas nenustatytą kokiais metodais mokesčio mokėtojas turi nustatyti tikrąją rinkos kainą, todėl tai sprendžia pats vienetas. Įstatymas numato, kad bet kuriuo atveju apskaičiuota tikroji turto rinkos kaina turi būti ekonomiškai pagrįsta, todėl, anot pareiškėjos, ji pagrįstai laikė, kad tikroji rinkos kaina nebūtinai nustatoma atsižvelgiant į panašių objektų pardavimo kainas ar atkuriamosios vertės metodu. Pareiškėjos teigimu, Vilniaus apskrities VMI ir VMI prie LR FM neįrodė, kad parduodamų patalpų rinkos kaina iš esmės padidėjo būtent dėl to, kad Bendrovė papildomai investavo lėšas, ir kad ji priklausė nuo įmonės veiklos rezultato, taip pat neįrodė, kad sunkmečio sąlygomis negalėjo būti didelių ekonomiškai pagrįstų nuolaidų siekiant parduoti turtą 2009 m. I-ąjį pusmetį. Taigi pareiškėja daro išvadą, kad Vilniaus apskrities VMI ir VMI prie LR FM neįrodė, kad yra pagrindas pripažinti, jog preliminariose sutartyse nurodyta parduodamų patalpų vertė neatitinka tikrąją rinkos kainą.
Vilniaus apskrities VMI ir VMI prie LR FM savo sprendimuose palygino UAB „Liturta“ turto vertės įvertinimo ataskaitą ir VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą ir padarė išvadą, kad parduoto turto vertė buvo žymiai didesnė nei pareiškėjos pagal preliminariąsias sutartis sudarytų sandorių vertė. Pasak pareiškėjos, ši išvada padaryta visiškai neatsižvelgus į sudarytų sutarčių ir vertinimų datas – UAB „Liturta“ vertinimą atliko 2007 m. kovo mėn. būklei, o VĮ Registrų centras turtą vertino 2009 m. gegužės mėn. būklei. Esant realiai vykdytoms preliminarioms sutartims, šiuo Vilniaus apskrities VMI nurodytu pagrindu koreguoti sandorių kainą nėra teisinio pagrindo.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad ji pastabose pateikė argumentus, kodėl preliminarių sutarčių sudarymas su susijusiais asmenims 2007 m. jai, kaip pelno siekiančiam asmeniui, buvo naudingas, t. y. kad ji gavo finansinį pagrindą užbaigti nuolat brangstančias statybas, brangiau parduoti likusias patalpas, sutvarkyti namo inžinerines sistemas. Tai, kad susiję asmenys gavo naudą, nes pagerėjo vienokios ar kitokios pastato savybės, negali būti laikoma lauktu rezultatu nuo pat preliminarių sutarčių sudarymo momento ir yra atsitiktinumas, nes 2007 m., sudarant preliminarias sutartis, nei pareiškėjai, nei jos klientams nebuvo žinoma numatomų atlikti pastato remonto darbų visuma. Pareiškėja jau nuo 2005 m. siekė gauti projektavimo sąlygų sąvadą, tačiau jo negavo, todėl nei patalpų pirkėjai nei pati pareiškėja 2007 m. visiškai negalėjo žinoti, kokie darbai bus leisti atlikti, kokie inžineriniai sprendimai galimi, kiek tai kainuos ir kada tai bus padaryta. Preliminariose sutartyse pareiškėja nėra įsipareigojusi pirkėjams atlikti jokių darbų. Todėl pareiškėjos teigimu, ji įrodė, kad nei ji, nei susiję asmenys, sudarydami 2007 m. preliminarias sutartis nesiekė ir objektyviai negalėjo siekti nei mokestinės nei kokios kitos materialinės naudos, nes negalėjo turėti bent kiek objektyvios informacijos apie darbus, kurie bus atlikti šiame objekte.
Pareiškėjos manymu, bet kuris pirkėjas, sudaręs preliminarią sutartį 2007 m., būtų gavęs tokią pat naudą kokią ją gavo susiję asmenys. Pirkėjai, sudarydami sutartis rizikavo prarasti visus sumokėtus pinigus dėl visiškai neapibrėžtos statybų perspektyvos bei pareiškėjos įsipareigojimų bankams, todėl neteisinga VMI prie LR FM išvada, kad sandoriais buvo siekiama maksimalios naudos pirkėjams – suteikti prekei kuo daugiau vertės. Įstatymas nereikalauja parduoti prekes ne pigiau už savikainą, todėl sudaryti sandoriai tuo pagrindu negali būti laikomi neteisėtais.
Pažymėjo, kad pareiškėja 2004 m. gegužės 13 d. sudarė trišalę jungtinės veiklos sutartį dėl (duomenys neskelbtini) g. 5 Vilniuje pastatų rekonstrukcijos, kurioje numatyta, jog tuo atveju, jei pareiškėjai pavyktų rekonstruoti partnerių pastatus į butus, jai nuosavybes teise atitektų 327,81 kv. m ploto pastatas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 93,93 kv. m ploto pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) mainais į du butus po 80 kv. m kiekvienas. Tad pareiškėja, sudarydama preliminarias sutartis su susijusias asmenimis turėjo realią perspektyvą toliau pelningai vystyti visą pastatų kompleksą nežiūrint į galimus laikinus nuostolius, jei tokių ir būtų. Ši sutartis buvo nutraukta 2008 m. balandžio 15 d. ir 2008 m. balandžio 19 d. raštais dėl to, kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka iš Vilniaus miesto savivaldybės negavo projektavimo sąlygų sąvado dėl šių pastatų rekonstrukcijos. Pasak pareiškėjos, ši jungtinės veiklos sutartis įrodo, kad ji preliminarių sutarčių sudarymo ir vykdymo laikotarpiu veikė ekonomiškai pagrįstai, turėjo realius planus kaip vystyti nekilnojamąjį turtą ir uždirbti pelno.
Pažymėjo, kad VMI prie LR FM priimtame sprendime neteisingai nustatė PVM apmokestinamąjį momentą. Pareiškėja, atsižvelgdama į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d., 79 str. 4 d., daro išvadą, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas PVM sąskaitos-faktūros išrašymą sieja su atlygio gavimu. Tuo tarpu, pasak pareiškėjos, VMI prie LR FM 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendime Nr. 69-197 remdamasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 str. 1 d. ir 2 d. įrodinėja, kad asmens prievolė įforminti prekių teikimą PVM sąskaita-faktūra paprastai atsiranda jau pateikus prekes ir vadovaudamasi LR civilinio kodekso 6.393 str. daro nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandoriams įforminti turėjo išrašyti PVM sąskaitas-faktūras 2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d., t. y. sudariusi notarines sutartis bei atitinkamai deklaruoti pajamas 2009 balandžio ir gegužės mėn. deklaracijose.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat nurodė, kad prievolė išrašyti PVM sąskaitą faktūrą už prekių tiekimą pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 str., 79 str. l d. bei 14 str. 2 d atsiranda suteikus paslaugą ar perdavus turtą, paslauga buvo suteikta pasirašius perdavimo aktus. Notarinėse 2009 m. balandžio 17d. ir 2009 m. gegužės 8 d. sutartyse 6.1. p. nurodyta, kad patalpas pardavėjas perdavė, o pirkėjas priėmė sutarties pasirašymo momentu. Pareiškėjos manymu, įstatymas neriboja pirkėjo teisės notaro akivaizdoje patvirtinti, kad jis be pretenzijų priėmė (dar kartą) patalpas savo nuosavybėn.
Pagal sandorių sąlygas pareiškėja įsipareigojo patalpas perduoti anksčiau kaip po 12 mėn., todėl, anot pareiškėjos, remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 str. 4 d. ji teisėtai pasirinko apmokestinimo momentu būtent šį momentą. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VMI nereikalavo sumokėti PVM nuo 2007 m gautų avansų, neskaičiavo dėl to delspinigių, todėl pareiškėjai ir pirkėjams pasirašius 2008 m. vasario 1 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. kovo 3 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėja pagrįstai ir laiku išrašė PVM sąskaitas faktūras ALS Nr. (duomenys neskelbtini) ir ALS Nr. (duomenys neskelbtini), deklaravo apmokestinamąją vertę, ir sumokėjo PVM. Vilniaus apskrities VMI nenustatė, kad pareiškėjos išrašytos PVM sąskaitos-faktūros ALS Nr. (duomenys neskelbtini) ir ALS Nr. (duomenys neskelbtini) neturi juridinės galios, neginčijo jos teisių į PVM atskaitą, neįrodinėjo, kad nebuvo realaus prekių teikimo, todėl VMI prie LR FM sprendimu patvirtintas naujas PVM apmokestinimo momentas (2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d.) visiškai nepagrįstas įstatymu ir jam akivaizdžiai prieštarauja.
Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VMI 2009 m. lapkričio 19 d. turto vertinimo užduotyje 5.1. p. nepagrįstai nurodė vertinti turtą, darant tvirtą prielaidą, kad turto fizinė būklė apžiūros dieną atitiko turto būklę vertės nustatymo datai – 2009m. balandžio 17 d., 2009 m. gegužės 8 d. Tačiau pagal Vilniaus apskrities VMI pateiktus atliktų darbų aktus matyti, kad patalpose apdailos darbai nebuvo atliekami, kad atliktų darbų tiesioginės išlaidos tesiekia atskiroms patalpoms nuo 1 500 Lt iki 7 000 Lt (atėmus pridėtines „kitas“ išlaidas) ir yra aiškiai nepakankamos apdailos darbams patalpose atlikti. Pasak pareiškėjos, Vilniaus apskrities VMI suformavo klaidingą vertinimo užduotį ir gavo rezultatus (ataskaitą), kurie negali būti laikomi tinkamu įrodymu byloje. Pasak pareiškėjos, ji pastabose Vilniaus apskrities VMI taip pat nurodė, kad darbų, kurie laikytini apdailos darbais, patalpose nevykdė, paaiškino kokį statusą turėjo jos vykdyti darbai, t. y. kad tai būtini darbai atstatant patalpas į tą būklę, kuri buvo nustatyta preliminariose sutartyse ir sudarė būtinas sąlygas pirkėjams įvykdyti jų įsipareigojimus dėl apdailos atlikimo, kurios buvo prarastos dėl pareiškėjos vykdytų bendro naudojimo patalpų ir tinklų remonto. Tačiau Vilniaus apskrities VMI priimtame sprendime pateiktus argumentus nepagrįstai atmetė, nors nurodytos aplinkybės galėjo turėti įtaką prekės vertės dydžiui. Tuo buvo pažeistos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 231 patvirtintos Prekių (paslaugų) apmokestinamosios vertės apskaičiavimo mokesčio administratoriaus sprendimu metodikos nuostatos.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu 2007 m. bendrovė buvo skolinga bankui 950 000 Lt, kurių gražinimo terminai 449 995,66 Lt –iki 2008 m. gegužės 30 d., 500 000 Lt – iki 2009 m. balandžio 30 d.. Kredito užtikrinimui bendrovė buvo įkeitusi visą jos turimą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) g. 5 Vilniuje. Gauti pinigai buvo naudojami administracinio pastato (duomenys neskelbtini) g. 5 remontui. Buhalterinės apskaitos duomenimis 2007 m. sausio 1 d. būklei įmonei priklausančio administracinio pastato savikaina tuo metu buvo lygi 924 631,70 Lt ir sudarė 2135,85 Lt/m². R. Z. parduodamų patalpų kaina sutartimi buvo nustatyta 2289 Lt/m², B. V. – 2206,81 Lt/m². Tad pasak pareiškėjos, ji sudarydama minėtas sutartis neveikė nuostolingai – sutarčių kainos buvo aukštesnės už jų savikainą, be to, gavusi reikiamas lėšas pagrįstai tikėjosi daugiau uždirbti iš kitų pardavimui skirtų patalpų pardavimo. Taigi įmonė privalėjo planuoti papildomų pinigų gavimo šaltinius, nes pinigų reikėjo mokėti palūkanas bankui, taip pat vykdyti statybos darbus, kad būtų didinama turto vertė, kurį realizavus būtų įmanomas viso gauto kredito gražinimas. Kitu atveju įmonei tektų planuoti nuostolingą turimo turto pardavimą ir bankrotą.
Pažymėjo, kad pirkėjai sudarė minėtas preliminarias sutartis ir mokėjo avansus už būsimas patalpas būdami informuoti, kad pardavėjas skolingas bankui 950 000 Lt, visas turtas yra įkeistas, taigi pirkėjai, mokėdami avansus, iš esmės neturėjo jokių garantijų, kad sandorį pavyks įvykdyti, kad jų sumokėti pinigai nesėkmės atveju bus sugražinti ir pan., todėl pareiškėja brangiau parduodama patalpas susijusiems asmenims, pagrįstai pasirinko jai ekonomiškai geresnę galimybę.
Bendra patalpų būklė buvo avarinė, taip pat pablogėjusi dėl pardavėjo atliekamų darbų – nudaužytas, supelijęs sienų tinkas, vietomis išimti langai, apgriautos pertvaros, išardyta grindų danga, apardyta stogo danga, išmontuota dalis inžinerinių tinklų ir pan. Tai svarbus argumentas įrodant, kad patalpų pardavimo nesusijusiems asmenims atveju prognozuojama pardavimo kaina pagrįstai nebūtų didesnė už rinkos/likvidacinę patalpų kainą – 1150,66 Lt/m². Be to, parduodamos patalpos nebuvo padalintos turto vienetais, dalis patalpų (palėpėje) net nebuvo įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Buto, adresu (duomenys neskelbtini) g. 5-5 pirkėjas L. L. sudarydamas preliminarią sutartį abejojo statybų perspektyva ir pareikalavo iš pareiškėjos laiduoti savo asmeniniu turtu. Turto vertės nustatymo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) visa parduotų patalpų rinkos kaina nustatyta lygi 480 000 Lt, Bendrovė patalpas pardavė už 577 969,98 Lt. Bendrovės planas ir rizika pasiteisino – pastatas buvo suremontuotas, likusios patalpos parduotos, laiku grąžintos visos banko paskolos, nuimti turto suvaržymai, todėl 2009 m. atsirado galimybė sudaryti notarines pirkimo – pardavimo sutartis pagal preliminarias sutartis su susijusiais asmenimis: 2007 m. kovo 1 d. Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2007 m. balandžio 4 d. Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, parduodama patalpas susijusiems asmenims gavo didžiausią įmanomą kainą, sudarytų sutarčių kainos atitiko rinkos kainą, bendrovės interesai ir tikslai nepažeisti, ji veikė ekonomiškai pagrįstai ir protingai. Anot pareiškėjos, sudarydama sandorius ji neturėjo tikslo išvengti mokesčių sumokėjimo. Pažymėjo, kad bendrovė sumokėjo reikalaujamus mokesčius net anksčiau laiko.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2010 m. kovo 24 raštu Nr. 8 pateikė duomenis pagal 2010 m. kovo 17 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (21.26)-304-1061 apie tai, kokiose patalpose buvo atliekami darbai, kur panaudotos visos statybinės medžiagos, tačiau jie gauti ne patikrinimo eigoje, o kitos administracinė procedūros metu, duomenys nebuvo Vilniaus apskrities VMI sprendimu pridėti prie patikrinimo medžiagos, todėl negali būti panaudoti mokestinio patikrinimo akte pagal 2009 m. rugsėjo 30 d. mokestinio patikrinimo pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, Vilniaus apskrities VMI pateikti duomenys Akto 4 lentelėje yra neteisėti.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad prie patikrinimo akto pridėtas dokumentas – Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje. Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalies 1.3 p. nurodyta, kad nekilnojamojo turto vertė nustatyta 2005 m. balandžio 17 d., 2005 m. gegužės 8 d., darant tvirtą prielaidą, kad turto fizinė būklė apžiūros dieną (2009 m. gruodžio 29 d.) atitiko turto būklę vertės nustatymo datai (2005 m. balandžio 17 d., 2005 m. gegužės 8 d.). Šis datos neatitikimas neleidžia laikyti ataskaitos tinkamu įrodymu byloje, nes šios ataskaitos bendrosios dalies duomenys apie datą (t. y. 2005 m.) neatitinka datos kurią buvo nustatyta turto vertė, nurodyta turto vertės nustatymo pažymose (t. y. 2009 m.). Šį ataskaitos trūkumą pareiškėja nurodė pastabose, tačiau VMI prie LR FM priimtame sprendime į jį neatsižvelgė.
Pareiškėja nurodė, kad VMI prie LR FM sprendime, taip pat Vilniaus apskrities VMI akte nepagrįstai nurodo, kad patalpose atlikti apdailos darbai. Akto 4 lentelėje nurodyti darbai nėra laikomi apdailos darbais ir priskirtini dalinės apdailos darbams (arba be apdailos). Pareiškėja vykdė darbus, susijusius su patalpų formavimu atskirais turto vienetais, (pripažinimo tinkamais naudoti aktai 2008 m. lapkričio 20 d. Nr. (101 )-l 1.4-2636, Nr. (101)-11.4-2637), adresų suteikimu (2008 m. spalio 9 d. Vilniaus savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūno įsakymas Nr. Al 5-3097 (1.2-SEN-14), patalpų paskirties pakeitimu į butą (pripažinimo tinkamu naudoti aktas 2008 m. lapkričio 20 Nr. (101)-11.4-2638), šalino pastato ir inžinerinių tinklų avarinę būklę, remontavo bendro naudojimo patalpas bei atliko bendro naudojimo inžinerinių tinklų, stogo, laiptinės bei perdangos remontą. Pareiškėjos nuomone, pastato avarinės būklės šalinimas buvo įskaitytas į pardavimo kainą todėl bendrovės parduotų patalpų būklė palyginti su sutartimi nepagerėjo, parduotų patalpų kaina buvo reali. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VMI nepagrįstai akte nurodė, kad po preliminarios sutarties pasirašymo pirkėjas įsipareigojo atlikti minimalius remonto darbus. Nurodė, jog sutartimi nustatyta, kad pirkėjo įsipareigojimo atlikti minimalius apdailos darbus momentas yra artimas patalpų pripažinimo tinkamu naudoti momentui, bei įsipareigota atlikti bent minimalius būtinus darbus. R. Z. ir B. V. priėmė nuosavybėn patalpas, kuriose apdailą darė savo lėšomis. Patikrinimo akte nėra nurodyta, kad bendrovė atliko apdailos darbus, taip, kaip jie suprantami STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 17.6. p. ir 29.1. p.
Pareiškėjos teigimu, darant prielaidą, kad rinkoje apdailos kaina laikoma lygi 500 Lt/m2 bei atsižvelgiant į tai, kad pirkėjai apdailą atliko savo lėšomis, VMI prie LR FM nustatyta apmokestinta suma turėtų būti sumažinta 125 215 Lt ir lygi ne 1 mln. Lt, o 874 785 Lt, todėl 26 295,15 Lt sumažėtų papildomai priskaitytas mokėtinas PVM ir atitinkamai sumažėtų mokėtini delspinigiai. Pasak pareiškėjos, atitinkamai turėtų sumažėti patalpų pardavimo kainų skirtumai (tarp bendrovės sudarytų ir įvykdytų sutarčių ir Vilniaus apskrities VMI nustatytų galimų 2009 m. kainų). Atsižvelgiant į bendrovės nurodytas sudėtingas veiklos sąlygas ir sunkumus objekte (duomenys neskelbtini) g. 5, gauti 20-30 proc. skirtumai galėtų būti laikomi priimtinais ir nelaikomi kaip sumažintų kainų požymis. Tokio nedidelio kainų skirtumo tarp 2007 m. ir 2009 m. kainų bendrovė numatyti pagrįstai negalėjo.
Akto priede – Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) be pagrindo nurodyta, kad 2008 m. katilinės pastatas buvo rekonstruotas – Nekilnojamojo turto registro išraše tokių duomenų nėra, todėl pateiktas katilinės kainos įvertinimas atliktas neatėmus nusidėvėjimo, kuris gali siekti iki 80 proc. Taip pat pasak pareiškėjos, ataskaitos 4.2 p. išvadoje nepagrįstai nurodoma, kad katilinės 3Hl/p vertė 2008 m. gegužės 8 d. buvo 74 000 Lt. Atkuriamosios vertės metodu ši vertė nustatyta visam pastato tūriui, nors katilinė, kurioje yra šildymo įranga užima tik viduriniąja pastato dalį t. y. 7,43 kv.m. Kitoms dalims galėtų būti taikomi negyvenamų patalpų atkūrimo kaštai. Katilinė pagal sutartis visiems pirkėjams perleidžiama neatlygintinai kartu su visais kitais pastatui skirtiems inžineriniais tinklais, todėl rinkos požiūriu galėtų būti vertinamos tik kitos negyvenamos katilinės patalpos, kurios galėtų būti parduotos atskirai rinkoje.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. nuostata, pakeista 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. X-932, kurioje nustatyta, kad mokesčių inspekcija turi teisę apmokestinamąją vertę apskaičiuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais. Šie atvejai yra nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 871 patvirtintose Rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metoduose ir jų taikymo taisyklėse. Pareiškėjos teigimu, kadangi šiuo atveju pirkėjai nėra įregistruoti PVM mokėtojais, nėra pagrindo taikyti minėtas taisykles ir apskaičiuoti apmokestinamąją vertę. Taip pat Vilniaus apskrities VMI nepateikė duomenų, kokią mokestinę naudą gavo pirkėjai ar pardavėjas, nepasisakė, kokie požymiai rodo, kad sandorių vertės buvo mažinamos dirbtinai ir būtent dėl to atsirado pagrindas perskaičiuoti sandorių vertę.
Pasak pareiškėjos, VMI prie LR FM nesivadovavo VMI prie LR FM 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 231 patvirtinta Prekių (paslaugų) apmokestinamosios vertės apskaičiavimo mokesčio administratoriaus sprendimu metodika (toliau – ir Metodika), netyrė verslo poreikių, santykių įforminimo (preliminarių sutarčių sudarymo) ir šalių įsipareigojimų priėmimo metu buvusios rinkos būklės, netikslino apmokestinamosios vertės, atsižvelgiant į kitas sandorių sąlygas, netyrė galimybės tikslinti nustatytą rinkos kainą atsižvelgiant į kitas objektyvias sandorių sąlygas ir be jokių argumentų atmetė visas pareiškėjos nurodytas svarbias sandorių aplinkybes, nors jų įtaka apmokestinamajai vertei galėjo ir turėjo būti objektyviai įvertinta. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus apskrities VMI pažeidė teisingumo principą. Nurodė, jog Centrinis mokesčių administratorius priimtame sprendime nesivadovavo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 str. 2 d.,. klaidingai nurodė punktą (30 vietoj 23), kuriame išaiškinama rinkos kainos sąvoka ir netiksliai ją citavo – rinkos kainą laikė atlygiu, už kurį tiekiamos prekes, tuo tarpu Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (2 str. 23d. .) nustato, kad rinkos kaina tai kaina, kurią mokėtų pirkėjas sąžiningos konkurencijos sąlygomis. Taigi, įrodinėjimo dalyku byloje laikytina mokėtina kaina sąžiningos konkurencijos sąlygomis. Pareiškėjos manymu, patikrinimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai.
Pareiškėja be kita ko nurodo, kad VMI prie LR FM sprendimu patvirtino pasirinktą informacijos šaltinį rinkos kainai nustatyti, tačiau nepasisakė kokį metodą iš Metodikoje nustatytų pasirinko nustatydama prekių rinkos kainą – tapačių ar panašių prekių. Tuo būdu pažeidė metodų taikymo eiliškumo procedūrą, todėl neaišku koks metodas taikytas ar negalėjo būti pasirinktas kitas, pirmesnis metodas ir ar nebūtų gauti kitokie vertinimo rezultatai. Pareiškėja daro išvadą, kad Vilniaus apskrities VMI pateiktas apmokestinamosios vertės apskaičiavimas parengtas nesilaikant nustatytos tvarkos, gauti duomenys nėra objektyvūs. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VMI ir VMI prie LR FM priimtuose sprendimuose nepagristai siaurai aiškina rinkos kainos sąvoką, remdamasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. Vilniaus apskrities VMI nepagrįstai plečiamai aiškino Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 str. normą dėl apmokestinamosios vertės, kurios dydį, Vilniaus apskrities VMI nuomone, gali lemti ne tik rinkos kainą atsižvelgiant į sandorio sąlygas, bet ir kiti veiksniai.
Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VMI neįrodė, kad sudarant preliminarias sutartis, šalims nustatant parduodamo turto vertę ją įtakojo kiti veiksniai, nei sudarant sandorį dviejų nepriklausomų asmenų rinkoje ir pateikia tik bendrus samprotavimus. Savaime giminystės ryšiai su B. V. negali būti pakankamu pagrindu laikyti, kad yra ekonominė logika jai perleisti turtą pigiau nei tuo metu rinkoje buvusiomis kainomis. Pasak pareiškėjos, Vilniaus apskrities VMI priimtame sprendime nenurodė kokią mokestinę naudą gavo pareiškėja, be to ji netyrė ir neįrodinėjo pareiškėjos veiksmuose buvus priešingą visuomenei interesą.
Be to, pareiškėja pažymėjo, jog ji veikė ekonomiškai pagrįstai, nepadarė mokestinių pažeidimų, neturėjo priešingo visuomenei intereso, patalpos parduotos rinkos kainomis, už parduotas patalpas ji mokesčius priskaičiavo teisingai ir juos sumokėjo nustatytais terminais, todėl, pareiškėjo teigimu, VMI prie LR FM sprendimu nepagrįstai patvirtintas Vilniaus apskr VMI sprendimas, nepagrįstai papildomai priskaičiuota 71 500 Lt PVM, 10 202 Lt PVM delspinigių ir skirta 7 150 Lt PVM bauda.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime (T. II, b. l. 188-191, abi lapo pusės) pareiškėjos skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė nurodė, kad ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovės yra kilęs dėl pareiškėjos susijusiems asmenims (pareiškėjos akcininko R. Z. sūnui – M. Z. ir R. Z. žmonos tėvams – B. V. ir V. V.) parduoto buto bei patalpų atitikimo rinkos kainai.
Pasak atsakovės, pareiškėja pagal 2005 m. kovo 18 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. birželio 24 d. išsinuomojo žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje. Pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis 4 šiame žemės sklype esantys pastatai (katilinė, 2 sandėliai, administracinis pastatas) priklausė pareiškėjai, kuriuos pagal 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo iš UAB „Fudžija“. Pareiškėja 2006-2008 m. atliko administracinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 478,57 kv.m) esminį pagerinimą, kurio metu buvo suformuota 10 atskirų patalpų: 5 butai ir 5 administracinės patalpos. Vilniaus apskr. VMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja 1 butą ir 5 administracines patalpas pardavė susijusiems asmenims (pareiškėjos akcininko R. Z. sūnui – M. Z. ir R. Z. žmonos tėvams – B. V. ir V. V.) pigiau nei vidutinė 1 kv.m rinkos kaina bei pareiškėjos buhalterinės apskaitos registruose apskaityta 1 kv.m patalpų savikaina.
Atsakovės teigimu, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 str. 1 d., kai mokesčio administratoriui Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais kyla pagrįstų įtarimų, kad tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos apmokestinamoji vertė yra dirbtinai sumažinta arba padidinta, jis turi teisę apmokestinamąją vertę apskaičiuoti pats. Tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos apmokestinamoji vertė gali būti laikoma dirbtinai sumažinta arba padidinta tuo atvejui jeigu ji, įvertinus visas sandorio sąlygas, neatitinka prekės arba paslaugos rinkos kainos. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 30 p. nustatyta, kad rinkos kaina – atlygis, už kurį prekės tiekiamos arba paslaugos teikiamos, kai prekių pardavėjas arba paslaugų teikėjas ir šių prekių arba paslaugų pirkėjas nėra susiję ir kiekvienas iš jų siekia sau maksimalios ekonominės naudos. Taip pat 2 str. 31 d. 7 p. nurodyta, kad susijusiais asmenimis yra laikomi apmokestinamasis asmuo ir fizinis asmuo, susijęs su šio apmokestinamojo asmens dalyviu arba valdymo organo nariu šios dalies 1, 2 arba 3 p. nurodytais ryšiais ar santykiais. Anot atsakovės, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 31 d. 2, 7 p. nuostatomis pareiškėja ir M. Z., B. V. ir V. V. laikomi susijusiais asmenimis.
Atsakovė taip pat nurodė, jog Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d. nustatyta, kad rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir tarp norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo patekimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Pažymėjo, kad rinkos vertė (galimybė perleisti turtą rinkos sąlygomis) ir rinkos kaina (realaus turto perleidimo kaina) – skirtingos kategorijos, tačiau normaliomis rinkos sąlygomis turėtų skirtis nežymiai. Pasak atsakovės, vadovaudamasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 17 str. 2 d. (apmokestinamoji vertė mokesčių administratoriaus sprendimu apskaičiuojama pagal rinkos kainą, nustatytą vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintais metodais ir jų taikymo tvarka) Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 871 „Dėl rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodų ir jų taikymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodus ir jų taikymo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 4 p. nurodyta, kad patikrinimo metu nustačius, kad yra pagrindo manyti prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę esant dirbtinai padidintą ar sumažintą, apmokestinamoji vertė apskaičiuojama pagal rinkos kainą, nustatytą taikant šiuos metodus: 4.1. tapačių prekių (paslaugų) kainos metodą; 4.2. panašių prekių (paslaugų) kainos metodą; 4.3. prekių pagaminimo (paslaugų suteikimo) savikainos arba įsigijimo kainos ir įprastos veiklos pelningumo normos metodą; 4.4. prekių pagaminimo (paslaugų suteikimo) savikainos ir įsigijimo kainos metodą. Taisyklių 5 p. nurodyta, kad šių Taisyklių 4.1-4.4 p. nurodyti metodai taikomi paeiliui. Kiekvieno punkto nuostatos gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu pagal ankstesnįjį punktą apmokestinamosios vertės apskaičiuoti neįmanoma. Taisyklių 11 p. nurodyta, kad mokesčių administratorius, šių Taisyklių 4.1-4.4 punktuose nurodytais metodais nustatydamas rinkos kainą, naudoja to paties prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) ir (arba) pirkėjo (kliento) apskaitos ir kitus duomenis, išskyrus duomenis apie sandorius, kurių atveju yra pagrindo laikyti apmokestinamąją vertę esant dirbtinai padidintą ar sumažintą. Taisyklių 12 p. nurodyta, kad jeigu naudojant 11 p. nurodytą šaltinį rinkos kainos nustatyti neįmanoma, mokesčių administratorius turi teisę naudoti šaltinius (naudojamas tas šaltinis (arba šaltiniai), kuris leidžia tiksliausiai nustatyti rinkos kainą), 13 p. nurodyta, kad tikrinamas apmokestinamasis asmuo turi teisę teikti mokesčių administratoriui savo siūlymus dėl šaltinių naudojimo rinkos kainai nustatyti, kuriuos mokesčių administratorius privalo įvertinti.
Anot atsakovės, pareiškėja 2007 m. balandžio 4 d. pasirašė su R. Z. (savo akcininku) preliminariąją sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jis įsipareigoja parduoti, o R. Z. nupirkti 175,87 kv.m patalpas, esančias pastate, adresu (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniaus m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 437 969,98 Lt, tame skaičiuje 66 808 Lt PVM. Sutarties 2 dalyje nurodyta, kad turto perdavimo pirkėjo nuosavybėn aktas turi būti sudarytas ne vėliau kaip iki 2008 m. kovo 28 d.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodė, kad UAB „Liturta“ 2009 m. kovo 24 d. turto vertės nustatymo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. Z. parduodamų patalpų rinkos vertė 2007 m. kovo 1 d. būklei – 299 000 Lt. Turto vertės nustatymo ataskaitoje nurodyta, jog remiantis gauta iš užsakovo informacija vertinamų patalpų stovis 2007 m. kovo mėn. buvo blogas, o šiuo metu tų pačių patalpų stovis yra geras, kadangi 2008 metais buvo atlikta pastato rekonstrukcija.
Atsakovės teigimu, pagal 2008 m. kovo 3 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja perdavė, o R. Z. priėmė nuosavybėn preliminarioje sutartyje nurodytas administracines patalpas ir katilinės dalį ((duomenys neskelbtini)). Minėtą priėmimo-perdavimo aktą pasirašė pareiškėjos direktorius R. Z. ir fizinis asmuo R. Z.. Akte pirkėjas nurodė preliminariosios sutarties vykdymo trūkumus – neatlikti perduodamo turto kadastriniai matavimai, turtas perleidžiamas be notarinės sutarties. Pareiškėja R. Z. 2008 m. kovo 3 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą ALS Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta minėto nekilnojamojo turto vertė – 371 161,00 Lt, PVM – 66 808,98 Lt. Pareiškėja buhalterinės apskaitos registruose 2008 m. kovo mėn. apskaitė ir Vilniaus apskr. VMI pateiktoje 2008 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje deklaravo 371 161 Lt parduotų patalpų apmokestinamąją vertę bei 66 908,98 Lt pardavimo PVM. Pažymėjo, kad turto perleidimo notarinė sutartis nebuvo sudaryta, apie tai pažymint priėmimo perdavimo akte.
Pasak atsakovės, pareiškėjai atlikus tikslius turto kadastrinius matavimus ir suformavus patalpas turto vienetais nežymiai pasikeitė perduodamų nuosavybėn patalpų plotas ir kiti duomenys. Pareiškėja, atstovaujama R. Z., ir M. Z. 2009 m. balandžio 15 d. pasirašė 2007 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo trūkumų pašalinimo priėmimo-perdavimo aktą, kuriame nurodyta, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas priėmė nuosavybėn 190,75 kv.m patalpas, esančias pastate, adresu (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniaus m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja 2009 m. gegužės 8 d. sudarė su M. Z. pirkimo-pardavimo sutartį dėl patalpų (duomenys neskelbtini) g. 5-2, 5-4, 5-9, 5-10, buto Nr. 10 bei dalies ((duomenys neskelbtini)) katilinės pirkimo, kuri buvo patvirtinta notariškai. Nekilnojamojo turto registre įrašas apie minėtų patalpų įregistravimą nuosavybės teise M. Z. galioja nuo 2009 m. gegužės 12 d. Tokiu būdu, pasak atsakovės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.393 str. nuostatomis (nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notarinės formos ir minėtos formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia), darytina išvada, kad pareiškėja aukščiau minėtas patalpas pardavė tik 2009 m. gegužės 8 d., t. y. kai buvo sudaryta notarinė pirkimo – pardavimo sutartis.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, pareiškėjas 2007 m. kovo 1 d. pasirašė su B. V. preliminariąją sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pareiškėja įsipareigoja parduoti, o B. V. nupirkti 63,44 kv.m administracines patalpas, esančias pastate, adresu (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 140 000 Lt (tame skaičiuje 21 355,93 Lt PVM). Pasak atsakovės, sutartyje nurodyta, kad turto perdavimo pirkėjo nuosavybėn aktas bus sudarytas ne vėliau kaip 2008 m. vasario 20 d. Pagal 2008 m. vasario 1 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja perdavė, o B. V. priėmė nuosavybėn preliminarioje sutartyje minėtą nekilnojamąjį turtą. Akte pirkėja nurodė preliminariosios sutarties vykdymo trūkumus – neatlikti perduodamo turto kadastriniai matavimai, turtas perleidžiamas be notarinės sutarties. B. V. už perkamas patalpas sumokėjo visą pinigų sumą ir visiškai už jas atsiskaitė. Minėtą priėmimo-perdavimo aktą pasirašė pareiškėjos direktorius R. Z. ir fizinis asmuo B. V.. Pareiškėja pirkėjai B. V. 2008 m. vasario 1 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą ALS Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta minėto nekilnojamojo turto vertė – 118 644,07 Lt, PVM – 21 355,93 Lt. Pasak atsakovės, pareiškėja buhalterinės apskaitos registruose apskaitė ir Vilniaus apskr. VMI pateiktoje 2008 m. vasario mėn. PVM deklaracijoje deklaravo parduotų patalpų 118 644 Lt apmokestinamąją vertę bei 21 356 Lt pardavimo PVM. Turto perleidimo notarinė sutartis nebuvo sudaryta. Pareiškėjos pateiktame 2008 m. birželio 18 d. susitarime dėl 2007 m. kovo 1 d. preliminariosios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo su B. V. nurodyta, kad pagrindinė sutartis dėl patalpų bus sudaryta ne vėliau, kaip iki 2009 m. birželio 1 d.
Atsakovė taip pat nurodė, kad pagal pareiškėjos pateiktą UAB „Liturta“ 2009 m. kovo 24 d. turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta minėtų patalpų rinkos vertė 2007 m. kovo 1 d. – 138 000 Lt, kurioje be kita ko nurodyta, jog remiantis gauta iš užsakovo informacija vertinamų patalpų stovis 2007 m. kovo mėn. buvo blogas, o šiuo metu tų pačių patalpų stovis yra geras, kadangi 2008 m. buvo atlikta pastato rekonstrukcija.
Vykdant 2007 m. kovo 1 d. preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėja ir B. V. 2008 m. gruodžio 29 d. surašė trūkumų padalinimo priėmimo-perdavimo aktą apie tai, kad pardavėja pašalino vieną sutarties vykdymo trūkumą - atliko tikslius turto kadastrinius matavimus ir suformavo patalpas turto vienetais. Kadangi nežymiai pasikeitė perduodamų nuosavybėn patalpų plotas ir kiti duomenys, šalys tuo pačiu aktu papildomai susitarė, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas priėmė nuosavybėn 59,68 kv.m patalpas, esančias pastate, adresu (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Pasak atsakovės, pareiškėja 2009 m. balandžio 17 d. su B. V. pasirašė notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią B. V., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktiniu V. V. perka patalpas, kurių bendras plotas 29,56 kv.m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) g. 5-1, Vilnius, plane pažymėtos ženklais 1-1, 1-2), kaina 56 455,82 Lt, PVM – 10 162 Lt, ir patalpas, kurių bendras plotas 28,30 kv.m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) g. 5-3, Vilnius, plane pažymėtos ženklais 3-1, 3-2, 3-3), kaina 62 188 Lt, PVM – 11 193,89 Lt. Tokiu būdu, anot atsakovės, aukščiau minėtų patalpų pardavimas B. ir V. V. įvyko ne 2008 m. vasario 1 d. kai buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, o 2009 m. balandžio 17 d. – kai buvo pasirašyta notarinė pirkimo – pardavimo sutartis.
Taip pat atsakovės teigimu, pagal 2007 m. kovo 1 d. preliminarią sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė 2008 m. vasario 20 d., o papildomas susitarimas (2008 m. birželio 18 d.) sudarytas jau pasibaigus prievolės pagal preliminarią sutartį galiojimui, todėl laikoma, kad minėta preliminarioji sutartis neįvykdyta.
Be to, atsakovė nurodė, kad iš pareiškėjos pateiktų buhalterinės apskaitos registrų nustatyta, jog 2007 m. gruodžio 29 d. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Įsigijimo savikaina, apyvarta nuo 2004-01-01 iki 2008-12-31“ buvo apskaityta administracinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, patalpų bendra įsigijimo ir rekonstrukcijos vertė – 2 424 449 Lt. Parduotų M. Z. ir B. V. patalpų (butų) savikainai pareiškėja priskyrė 1 321 524,29 Lt įsigijimo ir rekonstrukcijos vertės (M. Z. – 1 000 135,42 Lt, B. V. – 321 388,87 Lt). Minėtiems įrašams pagrįsti pareiškėja pateikė buhalterines pažymas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose apskaičiuota 1 kv.m visų butų (patalpų) įsigijimo ir rekonstrukcijos savikaina. 2008 m. sausio 1 d. nurodyta 1 kv.m administracinio pastato savikaina – 5 066,03 Lt, kurią pareiškėja apskaičiavo, padalijusi administracinio pastato įsigijimo ir rekonstrukcijos vertę (2 424 449,44 Lt) iš pastato bendrojo ploto (478,57 kv.m). M. Z. patalpų (butų), adresu (duomenys neskelbtini) g. 5-2, 5-4, 5-10, 5-9 ir katilinės dalies, Vilniuje, 1 kv.m pardavimo kaina nuo 989 Lt iki 2 765 Lt arba nuo 54,6 % iki 80,5 % žemesnė nei 1 kv.m patalpų savikaina. B. V. patalpų (butų) adresu (duomenys neskelbtini) g. 5-1 ir 5-3, Vilniuje, 1 kv.m pardavimo kaina nuo 2 869 Lt iki 3 156 Lt arba 57 % - 62,3 % žemesnė nei 1 kv.m patalpų savikaina.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, pagal Valstybės įmonės Registrų centro 2010 m. sausio 8 d. Vilniaus apskr. VMI pateiktą nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) su priedais bei joje esančias nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažymas, aukščiau nurodytų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, rinkos vertė vertinimo dienai (2009 m. gegužės 8 d.) sudarė 1 000 000 Lt, t. y. 422 030 Lt [1 000 000-(437 969,98+140 000)] didesnė už pardavimo kainą.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, Vilniaus apskr. VMI taip pat pasisakė, jog neneigiant sutarčių buvimo fakto ir jų teisėtumo bei sutarčių laisvės principo, pripažino, kad šalys savo civiliniuose santykiuose yra laisvos sudaryti sutartis, kurių sudaryti nedraudžia teisė, taip pat kartu pripažįstama, kad šalys yra laisvos susitarti ir dėl vienos iš esminių sandorio sąlygų – kainos, tačiau tai, kad šalys laisvai, savo valia nustatė vienokią ar kitokią sandorio kainą, nereiškia, kad mokesčių teisė absoliučiai pripažįsta bet kokią sandorio sąlygą, taigi ir kainą. Anot atsakovės, sandorių sudarymo metu (nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandoris įvyko: su B. V. – 2009 m. balandžio 17 d., su M. Z. – 2009 m. gegužės 8 d., t. y., kai buvo pasirašytos notariškai patvirtintos pirkimo-pardavimo sutartys ir patalpos perduotos pirkėjams) galiojo Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 17 str. nuostatos, pagal kurias mokesčių administratoriui nustatyta teisė pačiam apskaičiuoti tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų apmokestinamąją vertę, kai yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai. Šia teise mokesčių administratorius gali pasinaudoti, jei kyla pagrįstų įtarimų; kad tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos apmokestinamoji vertė yra dirbtinai sumažinta arba padidinta. Pagrindinė sąlyga, anot atsakovės, pripažinti mokesčio mokėtojo deklaruota apmokestinamąją vertę yra ta, kad tos vertės neįtakojo veiksniai, kurie skiriasi nuo veiksnių, įprastai veikiančių sudarant sandorį tarp dviejų nepriklausomų asmenų rinkoje. Tais atvejais, kai mokesčio administratoriui kyla įtarimų, kad tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos apmokestinamai vertei įtakos galėjo turėti ne rinkos aplinkybės, t. y. ši vertė yra dirbtinai sumažinta (pvz., siekiant dirbtinai sumažinti kainą pirkėjui, kuris neturi teisės apskaičiuoto pardavimo PVM atskaityti, prekės pardavėjas ir pirkėjas yra susiję asmenys, pirkėjas turi galimybę įtakoti pardavėjo sprendimą dėl kainos nustatymo ir pan.), mokesčio administratorius turi teisę apmokestinamąją vertę apskaičiuoti pats.
Atsiliepime atsakovė taip pat nurodė, jog kadangi rinkos sąlygomis pardavėjas turi siekti sau maksimalios ekonominės naudos, patikrinimo akte remiantis minėtų teisės aktų nuostatomis, Vilniaus apskr. VMI padarė išvadą, kad pareiškėja nekilnojamąjį turtą M. Z. ir B. V. (susijusiems asmenims) turėjo parduoti rinkos kaina. Anot atsakovės, pareiškėjos buhalterinėse pažymose 2008 m. sausio 1 d. nurodyta 1 kv.m administracinio pastato savikaina – 5 066,03 Lt, kurią pareiškėja apskaičiavo, padalinusi administracinio pastato įsigijimo ir rekonstrukcijos 2 424 449,44 Lt vertę iš pastato bendrojo ploto – 478,57 kv.m. Be to, pasak atsakovės, yra nustatyta, kad pareiškėja pardavė butus (patalpas) susijusiems asmenims (bendrovės direktoriaus ir akcininko sūnui – M. Z. ir uošvei – B. V.) nuo 3 iki 7 kartų pigiau, nei nesusijusiems kitiems fiziniams asmenims. Atsakovės teigimu, atsižvelgiant į tai, Vilniaus apskr. VMI pagrįstai taikė Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 17 str. ir vadovaudamasi Taisyklių 12 p., kaip šaltinį nustatant rinkos kainą, pasirinko turto vertintojų išvadas. Pagal Valstybės įmonės Registrų centro 2010 m. sausio 8 d. Vilniaus apskr. VMI pateiktą nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) su priedais bei joje esančiomis nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažymomis, susijusiems asmenims parduotų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, rinkos vertė vertinimo dienai (2009 m. balandžio 17 d., 2009 m. gegužės 8 d.) sudaro 1 000 000 Lt, t. y. 422 030 Lt (1 000 000-437 969,98+140000) didesnė už pardavimo kainą. Tai, kad patalpų vertė išaugo, anot atsakovės, patvirtina ir patikrinimo metu pareiškėjos pateiktos UAB „Liturta“ 2009 m. kovo 24 d. turto vertės nustatymo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kurių duomenimis M. Z. parduotų patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) rinkos vertė 2007 m. kovo 1 d. buvo 299 000 Lt, B. V. parduotų patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) vertė – 138 000 Lt. Turto vertės nustatymo ataskaitos 2 dalyje „Turto juridinė – techninė charakteristika ir aprašymas“ nurodyta: remiantis gauta iš užsakovo informacija 2007 m. kovo mėn. vertinamų patalpų stovis buvo blogas. Šiuo metu patalpų stovis yra geras, 2008 metais atlikta pastato rekonstrukcija. Be to, atsakovė pažymėjo, kad 2009 m. gegužės 8 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties 3.2. p. nurodyta, kad parduodamo turto vidutinė rinkos vertė 2009 m. balandžio 15 d. yra 878 100 Lt, o 2009 m. balandžio 17 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties 3.2. p. nurodyta, kad parduodamo turto vidutinė rinkos vertė 2009 m. balandžio 15 d. yra 237 000 Lt. Taigi, pasak atsakovės, pareiškėjos pateikta turto vertės nustatymo ataskaita neatspindi M. Z. ir B. V. parduotų patalpų vertės, nes po 2007 m. kovo mėn. pareiškėja rekonstravo bei pagerino patalpų stovį ir papildomai investavo lėšų, ko išdavoje iš esmės pakito parduodamų patalpų būklė ir jų rinkos kaina. Todėl anot atsakovės, nėra pagrindo pripažinti, kad preliminariose sutartyse nurodyta perduodamų patalpų vertė atitinka tikrąją rinkos kainą.
Atsakovės teigimu, išnagrinėjus ir įvertinus UAB „Liturta“ turto vertės nustatymo ataskaitą bei valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitą, darytina išvada, kad parduoto turto vertė buvo žymiai didesnė nei pareiškėjos pagal preliminariąsias sutartis sudarytų sandorių vertė (su susijusiais asmenimis). Anot atsakovės, atsižvelgiant į šias aplinkybės bei į tai, kad sandorių vertės buvo mažesnės už patirtas sąnaudas, taip pat darytina išvada, kad šiais sandoriais buvo siekta maksimalios naudos susijusiems asmenims.
Dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, kad parduotų patalpų apmokestinamoji vertė turėtų būti sumažinta 125 215 Lt apdailos darbų verte (kuri 2009 m. rinkos kainomis sudaro apie 500 Lt/kv.m), atsakovė nurodė, jog tai prieštarauja ekonominei logikai, kadangi nustatytoji apmokestinamoji vertė dar labiau padidintų atotrūkį tarp pareiškėjos parduotų M. Z. ir B. V. patalpų (butų) savikainos (pareiškėja priskyrė 1 321 524,29 Lt įsigijimo ir rekonstrukcijos vertės ) ir pareiškėjo gautinų (1 000 000 Lt) pajamų.
Dėl pareiškėjo skunde nurodėtų argumentų dėl VĮ Registrų centro 2010 m. sausio 8 d. parengtoje nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) padarytų klaidų, atsakovė pažymėjo, kad padarytos klaidos neturi įtakos nustatytos turto vertės teisingumui, kadangi padarytos klaidos yra tik techninio pobūdžio.
Atsakovė pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p. ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Anot atsakovės, kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus apskr. VMI) atsiliepime (T. V, b. l. 169) į pareiškėjos skundą, prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad palaiko Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime išdėstytus argumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos UAB „Aslūnė“ atstovas direktorius R. Z. prašė patenkinti skundą, jame nurodytais argumentais (T. V, b. l. 187-192, T. VI, b. l. 1-7). Papildomai paaiškino, kad patikrinimo metu prie nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos turėjo būti priimtas procesinis sprendimas dėl pridedamo priedo, kadangi nėra aišku kaip tie priedai atsiranda.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovė Ingrida Kemežienė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais motyvais (T. V, b. l. 187-192, T. VI, b. l. 1-7).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (T. V, b. l. 182, 198).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskr. VMI atliko pareiškėjos PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. ir 2010 m. balandžio 8 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-08-77-9, kuriame nurodyta, jog mokestinis patikrinimas pradėtas 2009 m. spalio 1 d., sustabdytas nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. sausio 10 d., pratęstas nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. balandžio 8 d., baigtas 2010 m. balandžio 8 d. (T. I, b. l. 23-41, T. III, b. l. 20-29). Patikrinimo akte nustatyta, jog pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, priklausė UAB „Aslūnė“ pagal 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurie buvo įsigyti be PVM. Pareiškėja administraciniam pastatui (bendras plotas – 478,57 kv.m) 2006-2008 m. atliko esminį pagerinimą, kurio metu buvo suformuota 10 atskirų patalpų. Bendrovė 10 butų (patalpų) bei katilinės dalį ((duomenys neskelbtini)) 2008-2009 m. pardavė fiziniams asmenims. Taip pat patikrinimo akte nurodyta, jog išanalizavus duomenis apie patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, pardavimus nustatyta, kad bendrovė 1 butą ir 5 administracines patalpas pardavė susijusiems asmenims: UAB „Aslūnė“ akcininko R. Z. sūnui – M. Z. ir R. Z. žmonos tėvams – B. V. ir V. V. pigiau nei vidutinė 1 kv. m rinkos kaina bei žemiau nei bendrovės buhalterinės apskaitos registruose apskaityta 1 kv. m patalpų savikaina. Be to, UAB „Aslūnė“ direktoriaus ir akcininko susijusiems asmenims (sūnui – M. Z. ir uošvei – B. V.) bendrovė pardavė butus (patalpas) nuo 3 iki 7 kartų pigiau nei nesusijusiems kitiems fiziniams asmenims, žemiau bendrovės apskaičiuotos 1 kv. m buto įsigijimo ir rekonstrukcijos vertės (savikainos). Kadangi nepriklausomo turto vertintojo įvertinimų įvertintų patalpų, bendrovės parduotų M. Z., B. V. ir V. V. rinkos vertė žymiai didesnė (nuo 27 iki 68 %) už bendrovės pardavimo kainą, Vilniaus apskr. VMI patikrinimo akte padarė išvadą, kad bendrovė patalpas minėtiems asmenims pardavė sumažintomis kainomis ir patalpų pardavimo kaina neatitinka realios rinkos vertės, tokiu būdu bendrovė elgėsi ne pagal ekonominę logiką ir siekė mokestinės naudos, t. y. sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM sumą.
Pagal VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus (T. I, b. l. 90-94, 150-154) matyti, jog žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantys pastatai (administracinis pastatas, katilinė ir 2 sandėliai,) priklausė pareiškėjai pagal 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2006-2008 m. atliko administracinio pastato (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 478,57 kv. m) esminį pagerinimą, kurio metu buvo suformuota 10 atskirų patalpų: 5 butai ir 5 administracinės patalpos.
Pareiškėja 2007 m. balandžio 4 d. pasirašė su R. Z. (savo akcininku, kuris yra ir įmonės direktorius) preliminariąją sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pareiškėja įsipareigojo parduoti, o R. Z. nupirkti 175,87 kv. m patalpas, esančias pastate, (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) katilinės patalpų dalis, už 437 969,98 Lt, tame skaičiuje 66 808,98 Lt PVM. Sutarties 2 dalyje nurodyta, kad turto perdavimo pirkėjo nuosavybėn aktas turi būti sudarytas ne vėliau kaip iki 2008 m. kovo 28 d. (T. I, b. l. 110-111).
Pagal 2008 m. kovo 3 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja perdavė, o R. Z. priėmė nuosavybėn preliminarioje sutartyje nurodytas administracines patalpas ir (duomenys neskelbtini) dalis katilinės (T. I, b. l. 123). Priėmimo-perdavimo aktą pasirašė pareiškėjos direktorius R. Z. ir fizinis asmuo R. Z.. Pirkėjas priėmimo-perdavimo akte nurodė preliminariosios sutarties vykdymo trūkumus – neatlikti tikslūs perduodamo turto kadastriniai matavimai ir patalpos nėra suformuotos turto vienetais, taip pat, kad turtas neperleistas pirkėjui notarine sutartimi.
Pareiškėja R. Z. 2008 m. kovo 3 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą ALS Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta minėto nekilnojamojo turto vertė – 371 161,00 Lt, PVM – 66 808,98 Lt (T. I, b. l. 124).
Pareiškėjui atlikus tikslius turto kadastrinius matavimus ir suformavus patalpas turto vienetais nežymiai pasikeitė perduodamų nuosavybėn patalpų plotas ir kiti duomenys, todėl pareiškėja, atstovaujama R. Z., ir M. Z. 2009 m. balandžio 15 d. pasirašė 2007 m. balandžio 4 d. preliminariosios sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo trūkumų pašalinimo priėmimo-perdavimo aktą, kuriame nurodyta, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas priėmė nuosavybėn 190,75 kv. m patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (plane-2B2p) ir (duomenys neskelbtini) dalis katilinės, esančius (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, pridėjo patalpų schemas (T. I, b. l. 127, 128-132). Taip pat 2009 m. balandžio 15 d. pasirašyti preliminariosios sutarties pakeitimai pašalinus vykdymo trūkumus (T. I, b. l. 133).
2009 m. gegužės 8 d. pareiškėja sudarė su M. Z. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pareiškėja pardavė, o M. Z. nupirko administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) g. 5-2, 5-4, administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) g. 5, butą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 5-10 bei (duomenys neskelbtini) dalis katilinės, kuri buvo patvirtinta notaro (T. I, b. l. 134-141).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.393 str. nuostatomis, nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notarinės formos ir minėtos formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia, todėl darytina išvada, kad pareiškėja aukščiau minėtas patalpas pardavė tik 2009 m. gegužės 8 d., t.y. kai buvo sudaryta notaro patvirtinta pirkimo – pardavimo sutartis.
Byloje taip pat nustatyta, kad pagal UAB „Liturta“ 2009 m. kovo 24 d. turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (užsakovas UAB „Aslūnė“) M. Z. parduodamų patalpų rinkos vertė 2007 m. kovo mėn. būklei – 299 000 Lt (T. II, b. l. 97-124). Turto vertės nustatymo ataskaitoje nurodyta, jog remiantis gauta iš užsakovo informacija vertinamų patalpų stovis 2007 m. kovo mėn. buvo blogas.
Pareiškėja 2007 m. kovo 1 d. pasirašė su B. V. preliminariąją sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pareiškėja įsipareigojo parduoti, o B. V. nupirkti 63,44 kv. m administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) už 140 000 Lt (tame skaičiuje 21 355,93 Lt PVM). Sutartyje nurodyta, kad turto perdavimo pirkėjo nuosavybėn aktas bus sudarytas ne vėliau kaip iki 2008 m. vasario 20 d. (T. I, b. l. 88-89). Pagal 2008 m. vasario 1 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pasirašė pareiškėjos direktorius R. Z. ir fizinis asmuo B. V., pareiškėja perdavė, o B. V. priėmė nuosavybėn preliminarioje sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą (T. I, b. l. 98). Priėmimo-perdavimo akte pirkėja nurodė preliminariosios sutarties vykdymo trūkumus – neatlikti tikslūs turto kadastriniai matavimai, patalpos nėra suformuotos turto vienetais bei pardavėja neperleido turto notarine sutartimi. Priėmimo-perdavimo akte nurodyta, jog B. V. už perkamas patalpas sumokėjo visą pinigų sumą ir visiškai už jas atsiskaitė.
Pareiškėja pirkėjai B. V. 2008 m. vasario 1 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą ALS Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta minėto nekilnojamojo turto vertė – 118 644,07 Lt, PVM – 21 355,93 Lt (T. I, b. l. 99). Pareiškėja buhalterinės apskaitos registruose apskaitė ir Inspekcijai pateiktoje 2008 m. vasario mėn. PVM deklaracijoje deklaravo parduotų patalpų 118 644 Lt apmokestinamąją vertę bei 21 356 Lt pardavimo PVM.
2008 m. birželio 18 d. pareiškėja su B. V. pasirašė susitarimą dėl 2007 m. kovo 1 d. preliminariosios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo, kuriame susitarė pratęsti preliminariojoje sutartyje nurodytą terminą pagrindinei sutarčiai dėl patalpų sudaryti, nurodant terminą ne vėliau, kaip iki 2009 m. birželio 1 d. (T. I, b. l. 100).
2008 m. gruodžio 29 d. pareiškėja ir B. V. pasirašė 2007 m. kovo 1 d. preliminariosios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo trūkumų pašalinimo priėmimo-perdavimo aktą, kuriame pažymėta, kad pardavėja pašalino vieną sutarties vykdymo trūkumą – atliko tikslius turto kadastrinius matavimus ir suformavo patalpas turto vienetais (T. I, b. l. 101). Kadangi nežymiai pasikeitė perduodamų nuosavybėn patalpų plotas ir kiti duomenys, šalys aktu papildomai susitarė, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas priėmė nuosavybėn 59,68 kv. m patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat 2008 m. gruodžio 29 d. pasirašyti preliminariosios sutarties pakeitimai pašalinus vykdymo trūkumus (T. I, b. l. 104).
Nustatyta, kad Inspekcija, atsižvelgdama į nustatytas patalpų ir butų pardavimo susijusiems asmenims sandorių sudarymo aplinkybes ir šiuose sandoriuose įvardintas pinigų sumas, bei įvertinusi Pareiškėjo pateiktus duomenis apie minėtiems asmenims parduotų patalpų įsigijimo ir rekonstrukcijos savikainą (Pareiškėjas parduotų M. Z. patalpų (butų) savikainai priskyrė 1 000 135,42 Lt, parduotų B. V. – 321 388,87 Lt įsigijimo ir rekonstrukcijos vertę) padarė išvadą, kad minėtų fizinių asmenų įneštos sumos pagal aukščiau išvardintas 2008 metais išrašytas PVM sąskaitas faktūras yra avansiniai mokėjimai.
Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.165 str. 1 d. nuostatas preliminariąja sutartimi laikoma šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą - pagrindinę – sutartį, todėl, teismo vertinimu, preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės (esamo ar būsimo daikto, turtinių teisių ir t. t). Tokiu būdu, Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad pagal 2008 metais išrašytas PVM sąskaitas faktūras buvo sumokėtas avansas už ateityje ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, aplinkybę, kad patalpų vertė išaugo patvirtina ir patikrinimo metu Pareiškėjo pateiktos UAB „Liturta“ 2009 m. kovo 24 d. turto vertės nustatymo ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis M. Z. parduotų patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) rinkos vertė 2007 m. kovo mėn. buvo 299 000 Lt, o B. V. parduotų patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) vertė – 138 000 Lt. Turto vertės nustatymo ataskaitoje nurodyta, jog remiantis gauta iš užsakovo informacija 2007 m. kovo mėn. vertinamų patalpų stovis buvo blogas. O kadangi 2008 m. atlikta pastato rekonstrukcija, patalpų stovis yra geras.
Iš pateiktos UAB „Aslūnė“ buhalterinių pažymų (T. IV, b. l. 112, 113, 114) matyti, jog patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) g. 5, Vilniuje (bendras plotas – 478,57 kv. m), įsigijimo ir remonto darbų savikaina 2008 m. sausio 1 d. buvo – 2 424 449,44 Lt.
Be to, pažymėtina, kad 2009 m. gegužės 8 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties 3.2. p. nurodyta, kad parduodamo turto vidutinė rinkos vertė 2009 m. balandžio 15 d. buvo 878100 Lt, tuo tarpu, 2009 m. balandžio 17 d. sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties 3.2. punkte nurodyta, kad parduodamo turto vidutinė rinkos vertė 2009 m. balandžio 15 d. yra 237000 Lt. Taigi, pareiškėjo pateikta turto vertės nustatymo ataskaita neatspindi M. Z. ir B. V. parduotų patalpų vertės, nes, kaip nustatyta, po 2007 m. kovo mėn. pareiškėjas rekonstravo bei pagerino patalpų stovį ir papildomai investavo lėšų, ko išdavoje iš esmė pakito parduodamų patalpų būklė ir jų rinkos kaina, todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjos nurodomą aplinkybę, kad preliminariose sutartyse nurodyta perduodamų patalpų vertė atitinka tikrąją rinkos kainą.
Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 17 str. 2 d. apmokestinamoji vertė mokesčių administratoriaus sprendimu apskaičiuojama pagal rinkos kainą, nustatytą vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintais metodais ir jų taikymo tvarka.
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 2 str. 30 p. nustatyta, kad rinkos kaina – atlygis, už kurį prekės tiekiamos arba paslaugos teikiamos, kai prekių pardavėjas arba paslaugų teikėjas ir šių prekių arba paslaugų pirkėjas nėra susiję ir kiekvienas iš jų siekia sau maksimalios ekonominės naudos.
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 2 str. 31 d. 7 p. nurodyta, kad susijusiais asmenimis yra laikomi apmokestinamasis asmuo ir fizinis asmuo, susijęs su šio apmokestinamojo asmens dalyviu arba valdymo organo nariu šios dalies 1, 2 arba 3 punkte nurodytais ryšiais ar santykiais, todėl pareiškėja ir M. Z., B. V. ir V. V. pagrįstai laikyti susijusiais asmenimis.
Nustatyta, kad 2009 m. balandžio 17 d. pareiškėja su B. V. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą notaro, pagal kurią B. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktiniu V. V. nupirko administracines patalpas (bendras plotas – 29,56 kv. m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) g. 5-1, Vilniuje, kurių kaina nurodyta 66 617,86 Lt (t. y. 56 455,82 Lt, PVM – 10 162 Lt), ir patalpas, kurių bendras plotas 28,30 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) g. 5-3, Vilniuje, kurių kaina nurodyta 73 382,14 Lt (t. y. 62 188 Lt, PVM – 11 193,89 Lt) (T. I, b. l. 105-109).
Aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu, darytina išvada, kad aukščiau minėtų patalpų pardavimas B. ir V. V. įvyko 2009 m. balandžio 17 d., kai buvo pasirašyta notaro patvirtinta pirkimo – pardavimo sutartis.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 2 str. 29 d. nurodyta, jog PVM sąskaita – faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus, o pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 79 str. 1 ir 2 d., darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita – faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Teismo vertinimu, vadovaujantis minėta įstatymo nuostata bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.393 str. nuostata, Vilniaus apskr. VMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja aukščiau nurodyto nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandoriams įforminti 2009 m. balandžio 17 d. ir 2009 m. gegužės 8 d. turėjo išrašyti PVM sąskaitas – faktūras.
Taigi, kaip matyti iš aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių, kitiems pirkėjams (T. III, b. l. 73-82, 95-103, 109-116, 136-144) butai buvo parduoti su daline apdaila arba be apdailos, parduodant vidutinė 1 kv. m kaina – 5 827,33 Lt. Tuo tarpu M. Z. bei B. V. patalpos buvo parduotos vidutine 1 kv. m kaina – 2 279,96, todėl darytina išvada, kad Inspekcija išnagrinėjusi atliktų darbų aktuose išvardytus statybos remonto darbus ir medžiagų nurašymo aktuose išvardintas medžiagas pagrįstai konstatavo, kad išvardyti darbai buvo atlikti ir nurašytos medžiagos panaudotos pareiškėjos akcininko (direktoriaus) giminaičių butams įrengti, o parduotų M. Z. ir B. V. patalpų (butų) kaina neatitinka rinkos kainos.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr.871 „Dėl rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodų ir jų taikymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Rinkos kainos, pagal kurią mokesčių administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodus ir jų taikymo taisyklių 4 p. nurodyta, kad patikrinimo metu nustačius, kad yra pagrindo manyti prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę esant dirbtinai padidintą ar sumažintą, apmokestinamoji vertė apskaičiuojama pagal rinkos kainą, nustatytą taikant šiuos metodus: 4.1. tapačių prekių (paslaugų) kainos metodą; 4.2. panašių prekių (paslaugų) kainos metodą; 4.3. prekių pagaminimo (paslaugų suteikimo) savikainos arba įsigijimo kainos ir įprastos veiklos pelningumo normos metodą; 4.4. prekių pagaminimo (paslaugų suteikimo) savikainos ir įsigijimo kainos metodą.
Taisyklių 5 p. nurodyta, kad šių Taisyklių 4.1 – 4.4 p. nurodyti metodai taikomi paeiliui. Kiekvieno punkto nuostatos gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu pagal ankstesnįjį punktą apmokestinamosios vertės apskaičiuoti neįmanoma.
Taisyklių 11 p. nurodyta, kad mokesčių administratorius, šių Taisyklių 4.1 – 4.4 punktuose nurodytais metodais nustatydamas rinkos kainą, naudoja to paties prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) ir (arba) pirkėjo (kliento) apskaitos ir kitus duomenis, išskyrus duomenis apie sandorius, kurių atveju yra pagrindo laikyti apmokestinamąją vertę esant dirbtinai padidintą ar sumažintą.
Taisyklių 12 p. nurodyta, kad jeigu naudojant 11 punkte nurodytą šaltinį rinkos kainos nustatyti neįmanoma, mokesčių administratorius turi teisę naudoti šaltinius (naudojamas tas šaltinis (arba šaltiniai), kuris leidžia tiksliausiai nustatyti rinkos kainą).
Taisyklių 13 p. nurodyta, kad tikrinamas apmokestinamasis asmuo turi teisę teikti mokesčių administratoriui savo siūlymus dėl šaltinių naudojimo rinkos kainai nustatyti, kuriuos mokesčių administratorius privalo įvertinti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p. įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ši įstatyminė nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005). Taigi nurodytu pagrindu visi pareiškėjo nurodyti procedūriniai pažeidimai pripažintini neesminiais, neįtakojusiais skundžiamų aktų teisėtumo.
Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjos UAB „Aslūnė“ skundas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 69-197 „Dėl UAB „Aslūnė“ 2010-07-07 skundo“ bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-156 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas, nes skundžiami aktai yra teisėti bei pagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
atmesti pareiškėjos UAB „Aslūnė“ skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.