Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Arvydas Daugėla Baudžiamoji byla Nr. 1A-622-458/14

Teisėjas Osvaldas Briedis Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00299-2013-1

2014 m. lapkričio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 m. 6 mėn. Taikant LR BK 75 str. 1 d., 2 d., 8 p. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metamas, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Remiantis LR BK 67 str. 2 d. 6 p., BK 71 str. J. P. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt), t. y. šešių šimtų penkiasdešimties litų įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Priteista iš J. P. 86,78 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. 2013 m. liepos 4 d., apie 22 val. 30 min., Šilalės r., (duomenys neskelbtini)., kelyje tyčia kumščiu sudavė tris kartus J. P. į veidą, po suduotų smūgių J. P. nugriuvo ant žemės, gulinčiam sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius, tikslesnis skaičius nenustatytas, kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, taip sumušė J. P., padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš J. P. apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 str. 1 d. nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, o nuosprendyje esančių įrodymų vertinimą nurodo pirmosios instancijos teismą atlikus pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų reikalavimus.

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Apylinkės teismas, pripažindamas J. P. kaltu pagal BK 138 str. 1 d., rėmėsi šiais įrodymais: J. P., G. P., M. P., K. P., M. P., T. R. ir M. S. parodymais, specialisto išvada, VšĮ Šilalės r. ligoninės asmens ambulatorinio gydymo statistinės kortelės duomenimis, duomenimis iš policijos duomenų bazės.

Nukentėjusysis J. P. parodė, kad 2013 m. liepos 4 d. per dieną jis dirbo pas P.. Grįždamas užsuko pas brolį M. P., kuris jam pasiskundė, kad nesusukti šieno rulonai. Nusprendė padėti ir paprašyti pagalbos Ž.. Todėl kartu su brolio sūnumi G. P. dviračiais išvažiavo pas Ž.. Kadangi sodyboje buvo tamsu, nusprendė atvykti kitą dieną. Grįžtant apie 22.30 val. apie 200 metrų už J. P. sodybos pamatė pagrioviais link jo ateinant J. P.. Priėjęs J. P. pastojo jam kelią, sudavė kumščiais du smūgius į kairę veido pusę. Pradėjo šnekėtis ir jam J. P. pradėjo priekaištauti dėl anksčiau vykusio teismo, kam liudijo prieš jį, sakė, kad dėl to, jog jam dovanojo, prarado daug pinigų. Jis bandė pasiimti dviratį ir pamatė atbėgant A. P., kuris puolė mušti G. P.. Tuo metu J. P. jam trenkė dar kartą ir nugriuvus ant žemės dar sudavė apie penkis smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. J. P. jam sulaužė žandikaulį, visas kūnas buvo mėlynas, dėl sumušimo jis buvo praradęs sąmonę, nes kai atsigavo ir G. P. jį pakėlė, jau buvo tamsu. Grįžęs pas brolį M. apie įvykį papasakojo jam ir jo žmonai M. P. ir jų dukrai K. P., pasakė jiems, kad jį sumušė J. P. (b. l. 172–173, t. 2).

Specialisto išvada Nr. G189/13(11) nustatyta, kad J. P. padarytas galvos sumušimas, apatinio žandikaulio lūžimas kairėje pusėje. Dėl kairės pusės apatinio žandikaulio lūžimo J. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes jo sveikata sutrikdyta daugiau kaip 10 parų laiko (b. l .18, t. 1).

Iš VŠĮ Šilalės rajono ligoninės asmens ambulatorinio gydymo statistinės kortelės kopijos, išrašų iš ligos istorijos matosi, kad J. P. dėl sužalojimų 2013-07-05 00.15 val. buvo pristatytas į VšĮ Šilalės r. ligoninės Priėmimo skyrių, kur medikams nurodė, jog buvo sumuštas žinomo asmens (b. l. 24–25, t. 1).

Iš policijos duomenų bazės išrašo nustatyta, kad 2013-07-04 23.49 val. bendrosios pagalbos centrui apie įvykį pranešė K. P., nurodydama, kad J. P. gatvėje sumušė pažįstamas žmogus (b. l. 38–4?, t. 1).

Liudytojas G. P. parodė, kad 2013 m. liepos 4 d. vakare su J. P. žiūrėjo televizorių. Tėvas paprašė nuvažiuoti pas Ž. paprašyti, kad sušienautų. Apie 22 val. su J. P. dviračiais nuvažiavo pas Ž., kadangi šviesos nebuvo, pas juos neužėjo. Važiuojant dviračiais atgal apie 200 metrų nuo J. P. namų link sankryžos kelią jiems pastojo J. P., kuris griebė J. P. už dviračio ir smogė jam į galvą, po to ginčijosi. J. P. sakė, kad per juos jis sukišo daug pinigų, kam liudijo K. byloje. Jam priėjus prie dviračių atbėgo A. P. ir spyrė jam. J. P. spardė J. P., o A. P. jį. Kai P. pabėgo, J. P. gulėjo be sąmonės apie 15 min. J. P. atsigavus, pamažu parsivarydami dviračius, parėjo į namus, kur tėvams M. P., M. P. ir sesei K. P. pasakė, kad juos sumušė P. (juos vadina P.). J. P. buvo visas kruvinas (b. l. 174, t. 1).

Liudytojas M. P. parodė, kad 2013 m. liepos 4 d. ketvirtadienį vakare, apie 22 val., išsiuntė sūnų G. ir brolį J. pas ūkininką, kad paprašytų sugrėbti šieną. Kai jie grįžo, pamatė juos abu kruvinus. Jie pasakė, kad juos užpuolė ir sumušė P., t. y. Jonas sumušė J. P., o A. P. sūnų G. Dukra K. P. paskambino į policiją, pasakė, kad sumušė Pudžiuviai. Atvykusiems pareigūnams jie taip pat pasakė, kad brolį ir sūnų sumušė P. (b. l. 175, t. 1).

Liudytoja K. P. parodė, kad 2013 m. liepos 4 d. vakare į namus grįžo brolis G. P. ir dėdė J. P.. Pamačiusi brolį G. ir dėdę J. persigando. Matėsi, kad dėdė J.yra labai sumuštas. Visas veidas ir rūbai buvo kruvini. Matėsi, kad yra atsikišęs žandikaulis, suprato, kad yra lūžęs. Brolio G. visi rūbai taip pat buvo kruvini. Tiek J., tiek G. iš karto pasakė, kad dėdę Juozą taip sumušė kelią pastojęs J. P.. Sakė, kad sumušė dėl anksčiau įvykusių teismų. Apie įvykį tėvo prašymu paskambino ir pranešė bendrajam pagalbos centrui. Paskambinusi sakė, kad sumušė kaimynas (b. l. 176, t. 1).

Liudytoja M. P. parodė, kad 2013 m. liepos 4 d. vakare J. P. su jos sūnumi G. išėjo pas kaimyną paprašyti, kad padėtų sušienauti. Į namus jie grįžo sutemus. Matė, kad J. P. žandas ir ausis ištinę, abiejų drabužiai buvo kruvini. Iš J. burnos ir nosies bėgo kraujas. J. P. pasakė, kad jį sumušė J. P., o G. – A. P. (b. l. 177, t. 1).

Liudytojas T. R. parodė, kad 2013m. liepos 4 d., apie 24 val., gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini)kaime sumuštas P.. Nuvykus pamatė kraujuojantį J. P., jis buvo neblaivus. J. P. nurodė, kad jį sumušė P. ar P.. Paprašius parodyti vietą, kurioje buvo sumuštas, šito padaryti negalėjo, rodė bent kelias, gal tris, bet ten kraujo nebuvo. Kartu važiavo ir G. P., bet ir jis vietos neparodė, jis taip pat buvo neblaivus. Vietas rodė važiuojant nuo (duomenys neskelbtini) kaimo link (duomenys neskelbtini) kaimo. Apžiūrėjus nurodytas vietas, kraujo jose nesimatė (b. l. 189, 190, t. 1).

Liudytojas M. S. parodė, kad 2013m. liepos 4 d. buvo gautas pranešimas, jog sumuštas žmogus. Nuvykus rado sužalotą neblaivų P., daug su juo nesiaiškino, nes buvo neblaivus. Bandė ieškoti vietos, bet parodyti negalėjo. Važinėdami matė sodybą 200 m atstumu nuo kelio (b. l. 190, t. 1).

Liudytoja L. K. parodė, kad 2013 m. liepos 4 d. baigus darbą J. S. pakvietė J. P. ir D. V. atsigerti alaus. Apie 21 val. pas ją į namus atvažiavo J. P. su D. V., J. P. paskambino R. P., kuris pasiprašė į svečius. Visi kartu gėrė alų iki 23.30 val. Apie 23.45 D. V., J. P. ir R. P. išvažiavo. Kad buvo būtent nurodyta diena, žino, nes kalendoriuje buvo užsirašiusi, kada baigė šienauti, o tai buvo būtent ta diena (b. l. 174–175, t. 1).

Liudytoja D. V. parodė, kad J. P. yra jos sugyventinis. 2013 m. liepos 4 d. ji kartu su J. P. visą dieną šienavo. Baigus darbą susitiko J. S., kuris pasiūlė po darbų pas L. K. atsigerti alaus. Ji kartu su J. P. atvažiavo pas L. K. apie 21.30 val. Iš L. K. išvyko apie 24 val. Pas L. K. buvo R. P., kurį parvežė į namus, bei J. S. (b. l. 175–176, t. 1).

Liudytojas R. P. parodė, kad 2013 m. liepos 4 d., apie 21.21 val., paskambino J. P.. Sužinojęs, kad jis pas L. K., jį ten atvežė A. P., kurį sutiko Šilutėje. Iš L. K. išvažiavo kartu su J. P. ir D. V. 23 val. ar 24 val. (b. l. 176, t. 1).

Liudytojas A. P. parodė, kad 2013 m. liepos 4 d. dienos metu buvo Šilutėje. Vakare grįždamas užsuko į degalinę, ten sutiko R. P., kuris skambino jo broliui. Iš judviejų pokalbio suprato, kad brolis yra pas L. K.. Nuvežęs R. P. į (duomenys neskelbtini)kaimą, pats nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą, vėliau į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini). Tą vakarą nei brolio J. P., nei P. sutikęs nebuvo (b. l. 178, t. 1).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats iš naujo įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pripažindamas įrodymais vien nukentėjusiojo J. P. šalies liudytojų G. P., K. P., M. P. bei pareigūnų T. R. ir M. S. parodymus padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, nepatvirtintas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, ir dėl to netinkamai išsprendė J. P. kaltės klausimą.

Nors pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ištirtų įrodymų visetas – nukentėjusiojo J. P., liudytojų G. P., K. P., M. P., T. R. ir M. S. parodymai ir rašytiniai įrodymai – patvirtina, kad J. P. sumušė J. P., tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstytų motyvų, J. P. kaltę, padarius šią nusikalstamą veiką, iš esmės pagrindė vien nukentėjusiojo J. P. ir liudytojo G. P. parodymais, kurie, anot teismo, buvo nuoseklūs ir nuoširdūs. Tuo tarpu nuteistojo J. P., liudytojų L. K., D. V., R. P. ir J. S., A. P. parodymus, kurie taip pat buvo nuoseklūs ir neprieštaraujantys tarpusavyje, teismas įvertino kritiškai ir juos atmetė motyvuojant, kad šių liudytojų bendravimas po įvykio galėjo turėti įtakos jų parodymų nuoseklumui, nes parodymai buvo derinami, ir minėti liudytojai, kurių santykiai su kaltinamuoju draugiški, buvo suinteresuoti duoti J. P. palankius parodymus, padėdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, net neįvertinęs jų kitų įrodymų kontekste ir nebandęs jų paneigti. A. P. parodymų teismas išvis nevertino.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas J. P. kaltės klausimą, taip pat rėmėsi byloje esančiu 2011 m. rugpjūčio 24 Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, iš kurio matyti, kad J. P. baudžiamojoje byloje kaip liudytojas davė parodymus, kurie nepalankūs J. P., jais buvo remiamasi priimant J. P. apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo jis už smurtinį nusikaltimą buvo nubaustas laisvės apribojimo bausme, iš jo priteistas žalos atlyginimas (b. l. 91–93, t. 1). Teismas nuosprendyje konstatavo aplinkybes, rodančias, kad tarp J. P. ir J. P. buvo konfliktinė situacija.

Apylinkės teismas išvadas grindė tik tais duomenimis, kurie kaltino nuteistąjį, tuo suteikdamas prioritetą vienai duomenų grupei prieš kitą ir visai jų negretindamas su teisinamaisiais duomenimis. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Apylinkės teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tiek teisinančius, tiek kaltinančius, nelygino tarpusavyje, jų netyrė bei neanalizavo.

Kadangi nukentėjusiojo J. P. parodymų kritika užima pagrindinę vietą J. P. apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija privalo atlikti išsamią jų analizę, po to šiuos parodymus palyginti su kitais byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais bei atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir neperžengiant jų ribų padaryti atitinkamas išvadas. Išanalizavus J. P. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat duotus pirmosios instancijos teismo posėdyje ir juos palyginus su parodymais, kuriuos jis davė papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nustatyta, kad juose yra nenuoseklumų, prieštaravimų aiškinantis esmines jo sumušimo aplinkybes.

Ikiteisminio tyrimo metu J. P. pirmą kartą buvo apklaustas kaip liudytojas 2013 m. liepos 10 d. Šios apklausos metu jis parodė, kad 2013 m. liepos 4 d. per dieną jis dirbo pas P.. Grįždamas užsuko pas brolį M. P., kuris jam pasiskundė, kad nesusukti šieno rulonai. Nusprendė padėti ir paprašyti pagalbos Ž.. Apie 22.30 val. dviračiais kartu su sūnėnu G. P. išvažiavo pas Ž.. Kadangi sodyboje buvo tamsu, nusprendė atvykti kitą dieną. Grįžtant į namus į kelią išbėgo J. P., kuris neleido pravažiuoti ir sudavė kumščiu vieną smūgį į galvą. J. P. pradėjo gąsdinti ir priekaištauti dėl anksčiau vykusio teismo, kam liudijo prieš jį ir pradėjo vėl mušti suduodamas smūgius rankomis bei spirdamas kojomis į įvairias kūno vietas. Kad jį mušė J. P., matė G. P. ir bandė jį ginti ( b. l. 12, tomas 2). Antrą kartą apklaustas kaip liudytojas J. P. parodė, kad važiuojant pro J. P. namus į kelią išbėgo J. P. ir pribėgęs pradėjo priekaištauti ir trenkė jam į galvą, o vėliau pradėjo spardyti. Ką tuo metu darė G., jis neatsimena, tik vėliau G. papasakojo, jog jam į krūtinę spyrė Albinas, J. P. brolis (b. l. 14, t. 2). Apylinkės teisme apklaustas kaip liudytojas J. P. parodė, kad važiuojant dviračiais atgal apie 200 metrų nuo J. P. namų pagrioviais ėjo J. P., kuris jiems pastojo kelią, griebė jam už dviračio ir smogė jam į galvą abiem kumščiais, po to ginčijosi. J. P. sakė, kad per juos jis sukišo daug pinigų, kam liudijo K. byloje. Tuo metu A. P. stebėjo pro langą, jie buvo susitarę. Albinas mušė Gintarą. Jis buvo praradęs sąmonę, G. jį prikėlė, pasakė, kad sumušė P. (b. l. 172, t. 1). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu J. P. parodė, kad važiuojant dviračiu kelią pastojo J. P., kuris nesakęs nė žodžio smogė į veidą, po to atbėgo G. jų skirti ir J. P. trenkė dar kartą, po ko buvo prisvaigintas. Kai jį laikė G., J. P. jam sudavė. Negali pasakyti, ar buvo A. P., ar jis stebėjo pro langą, kodėl tai nurodė apylinkės teisme, pasakyti negali, gal tiesiog tokia buvo jo mintis, kad galėjo stebėti. Kai G. jį pakėlė, jau buvo tamsu, buvo praradęs sąmonę, pasakė, kad sumušė P.. Nuo P. namų iki sankryžos yra apie 400 metrų ar daugiau (b. l. 24-26, t. 2).

Iš anksčiau aptartų nukentėjusiojo J. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu, matyti, jog jo parodymai tarpusavyje nesutampa, yra gana nenuoseklūs ir prieštaringi. J. P. apklausų metu nurodo skirtingai dėl suduotų smūgių: pirmos apklausos metu nurodo, kad sudavė vieną smūgį, vėliau priekaištavo, po to sudavė smūgius rankomis ir kojomis; antros apklausos metu jau nurodė, kad sudavė kumščiu tris smūgius, po to jis nuvirto ant žemės ir nieko neprisimena, ir nurodo, kad „..Jonas matyt mane mušė, nes skaudėjo visą kūną.“ Tačiau pirmosios instancijos teisme jis jau nurodo, kad po trečio suduoto smūgio pradėjo jį spardyti, o tuo tarpu apklausiamas apygardos teisme, jau vėl nurodo, kad po antro smūgio nebepamena, kas vyko toliau. Taip pat prieštaringi parodymai dėl A. P. veiksmų. Pirmos apklausos metu jis net neužsimena, kad buvo A. P., vėlesnėje apklausoje nurodo, kad A. sumušė G.. Apylinkės teisme jis vėl nurodo, kad Albinas stebėjo pro langą ir kai po jam suduotų smūgių jis ėmė dviratį, atbėgo A., ir jis mušė G.. Dar kartą apklaustas apygardos teisme, jis negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, ar išvis A. buvo. Apylinkės teisme teismo posėdžio metu J. P. parodė, kad G. jį pakėlus nuo žemės, šis pasakė, kad sumušė P.. Vadinasi, apklausose nurodydamas, kad jį sumušė J. P., J. P. rėmėsi tik sūnėno pasakymu, pats to konkrečiai nurodyti negalėjo.

Apeliacinis teismas, priešingai negu apylinkės teismas, mano, jog nukentėjusiojo J. P. parodymais besąlygiškai tikėti negalima, kadangi jie yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl turėtų būti vertinami kritiškai.

Apygardos teismui abejonių kelia ir kitos byloje nurodytos aplinkybės. Nei J. P., nei G. P. negalėjo nurodyti įvykio vietos, kurioje jie buvo sumušti. Be to, jie kartu su policijos pareigūnais ieškodami įvykio vietos ir važinėdami netoli J. P. namų nesakė, kad kaltininkas gyvena būtent toje vietovėje. Dėl to buvo prarasta galimybė operatyviai ir objektyviai nustatyti, ar J. P. tikrai buvo sužalojęs J. P.. Taip pat įžvelgiamas duomenų prieštaringumas dėl apskųstame nuosprendyje nurodyto nusikaltimo padarymo laiko. Kaip teigia nukentėjusysis J. P., jis buvo sumuštas prie J. P. namų apie 22.30 val., tačiau pagal užfiksuotus duomenis, gautus iš bendrojo pagalbos centro, pranešimas apie įvykį buvo gautas 2013 m. liepos 4 d. 23.49 val.( b. l. 38, 1 t. ), jame nurodyta, kad „...gatvėje prieš 10 min. sumušė pažįstamas žmogus...“. Taigi iš tikro lieka neaišku kada ir kur J. P. buvo sumuštas. Pažymėtina, kad nuo nuteistojo namų iki nukentėjusiojo ir jo brolio namų yra apie 1,5 km atstumas, todėl akivaizdu, kad J. P., jeigu būtų buvęs sumuštas prie J. P. namų, per 10 minučių į brolio namus nebūtų galėjęs pareiti. Apygardos teismui abejonių kelia, ar iš tikrųjų įvykio metu J. P. buvo blaivus ir objektyviai galėjo vertinti įvykio aplinkybes, nes atvykus policijos pareigūnams jam buvo nustatytas girtumas (1,60 prom.), atitinkantis vidutinį girtumo laipsnį. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nepatikrinta J. P. versija, kad jis kartu su G. P. tikrai buvo nuvažiavę pas Žymančius, kad tikrai patvirtintų ar paneigtų, jog jie važiavo pro J. P. namus. Nors byloje pateikta specialisto išvada dėl J. P. padarytų sužalojimų, tačiau nėra konstatuoti J. P. padaryti sužalojimai kitose kūno vietose po tariamo spardymo. Apygardos teismui nesuprantama G. P. pozicija, kad po įvykio iš karto nepranešama specialiosioms tarnyboms (policijai, med. tarnybai), nors telefoną jis turėjo.

Pagal baudžiamosios bylos medžiagą ir juose esančius duomenis nėra galimybės paneigti J. P. versijos, jog jis tą vakarą buvo pas L. K.. Tai patvirtina liudytojai D. V., R. P. ir J. S., L. K.. Be to, R. P. parodymus, kad jis skambino J. P. 20. 21 val. ir sužinojęs, kad jis yra pas L. K., paprašęs A. P. jį ten nuvežti, patvirtina skambučių išklotinės pateikti duomenys, kuriuose nurodyta, kad tikrai R. P. skambino J. P. 20.21 val. (t. 1, b. l. 78).

Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kal­tę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio apra­šo­mo­jo­je dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pa­darytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini kaltininko naudai.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apygardos teismas mano, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis J. P. 2013 m. liepos 4 d., apie 22 val. 30 min., Šilalės r., (duomenys neskelbtini)kelyje tyčia kumščiu sudavė tris kartus J. P. į veidą, po suduotų smūgių J. P. nugriuvo ant žemės, gulinčiam sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius, tikslesnis skaičius nenustatytas, kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, taip sumušė J. P., padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kaltinimas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo grindžiamas vien tik nukentėjusiojo J. P. ir liudytojo G. P. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys, o be to, jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog J. P. kaltė padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą neįrodyta, todėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendis naikinamas ir J. P. išteisinamas neįrodžius, kad jis padarė inkriminuotą nusikaltimą (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

BPK 115 str. 3 d. 1p. numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Nuteistasis J. P. išteisintinas neįrodžius, kad dalyvavo darant nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., todėl Valstybines ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d. ir BPK 329 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį dėl J. P. nuteisimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. P. dėl kaltinimo pagal BK 138 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

J. P. paskirtą kardomąją priemonę, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį dėl J. P. gydymo išlaidų atlyginimo atmesti.