Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-03 · Administracinė byla Nr. eI-5013-473/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-03
Bylos Nr.
eI-5013-473/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02904-2017-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
Atsakovas
V. L.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-5013-473/2017Proceso Nr. 3-61-3-02904-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 24.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovui V. L. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir VRSA) kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo V. L. VRSA naudai 352,70 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. (I tomas, b. l. 1–4). Nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. įvedė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Atsakovui nuosavybės teise priklauso pastatas – karvidė, esantis (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas ir jam tenka pareiga mokėti vietinę rinkliavą. Nurodė, kad atsakovui su mokėjimo pranešimais buvo siunčiami priminimai sumokėti skolą. 2017 m. kovo 14 d. raštu jam buvo išsiųstas raginimas, tačiau į jį atsakovas nereagavo. Be to, atkreipė dėmesį, kad atsakovas minėtame pastate deklaravo savo gyvenamąją vietą, todėl VRSA pritaikė jam gyvenamojo namo tarifą.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjos prašymą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas.

Byloje kilęs ginčas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, bei savo biudžeto sąskaita gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte, taip pat Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punkte. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 ir 30 straipsnius, savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Dėl to savivaldybės priima taisykles, nustatančias viešųjų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 4 dalį, savivaldybės tarybos priimti sprendimai galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir jų privalo laikytis visos institucijos, įstaigos, įmonės ir gyventojai, taip pat į savivaldybės teritoriją atvykę kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje yra įtvirtintas rinkliavos visuotinimo principas „teršėjas moka“, reiškiantis, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas <...>. Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas, kitaip tariant jis privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu, t. y. jis privalo mokėti už tai, kad „teršia“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai. Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan.

Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.

Nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, kurie 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 buvo išdėstyti nauja redakcija. Pagal Nuostatus, Vietinės rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Nuostatuose taip pat buvo patvirtintas vietinės rinkliavos dydis, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka.

Remiantis valstybės įmonės Registrų centro duomenimis (I tomas, b. l. 43), atsakovui nuosavybės teise priklauso šis nekilnojamasis turtas: pastatas – sodo namas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoju.

Susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir pareiškėjos prašomos priteisti sumos dydį patvirtina atsakovui suformuoti ir siųsti mokėjimo pranešimai. Mokėtina vietinė rinkliava atsakovui apskaičiuota remiantis Nuostatuose patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo naudojamo turto plotą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui būtų suteikta lengvata ir jis neprivalo mokėti vietinės rinkliavos. Be to, nėra duomenų, kad įsiskolinimą atsakovas būtų sumokėjęs (I tomas, b. l. 44–51).

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (pvz., 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2510-520/2016). Todėl atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, teisinį reglamentavimą, į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas nebuvo vietinės rinkliavos mokėtojas ar tinkamai vykdė pareigą mokėti vietinę rinkliavą nustatytu laiku, taip pat nesant duomenų, kad atsakovas buvo pateikęs prašymą taikyti rinkliavos lengvatą ir toks prašymas buvo tenkintas, pareiškėjos prašymas iš atsakovo priteisti 352,70 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., laikytinas pagrįstu ir tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132, 133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą tenkinti.

Priteisti Vilniaus rajono savivaldybės administracijai iš atsakovo V. L. 352,70 Eur (tris šimtus penkiasdešimt du eurus ir 70 euro centų) nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė