- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-15
- Bylos Nr.
- eI1-565-609/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02431-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovė; Pravieniškių PN-AK), jam priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2020 m. liepos 14 d. Pravieniškių PN-AK įvairiuose būriuose bei gyvenamose patalpose jis buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, kamerų ir gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto nebuvo užtikrinta jo laisvė, teko nuolat sėdėti arba gulėti, valgyti sėdint ant lovos, patalpose dažnai trūkdavo oro, kamavo galvos skausmai.
Pareiškėjo teigimu, kamerų tipo patalpose Nr. 3, 4, 8 bei gyvenamųjų patalpų sanitarinių mazgų būklė ir jų priežiūra nebuvo tinkama: prausykloje, dušo ir tualeto patalpose sanitarinių mazgų įrenginiai neveikė arba buvo apgadinti (kriauklių čiaupai, dušo maišytuvai, jų rankenėlės, klozetų vandens nuleidimo mechanizmai), Sanitarinių patalpų sienos ir lubos nešvarios, atšokę dažų ir tinko sluoksniai, suskaldytos plytelės, neužtikrinta švara, prausyklos grindys šlapios ir slidžios. Pisuarų buvo ženkliai mažiau nei jais besinaudojančių nuteistųjų. Tualetų kabinose nebuvo galimybės užsirakinti, dušo patalpoje nebuvo pertvaros, tokiu būdu nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu bei prausiantis. Kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo sėdimo unitazo ir pisuaro, dėl ko buvo žeminas ne tik jo orumas bet ir nebuvo tinkamai užtikrintas fiziologinių poreikių atlikimas.
Nurodo, jog 8-ojo būrio 5-oji gyvenamojoje patalpoje langai nesandarūs, dėl ko žiemos metu temperatūra siekė 15 laipsnių šilumos. Šios patalpos grindys medinės, su dideliais plyšiais tarp lentų, per kuriuos į patalpas patekdavo tarakonai, graužikai, taip pat patalynėje buvo blakių, dušo patalpų sienos bei lubos buvo padengtos pelėsiu, tinkas nuo lubų bei sienų nutrupėjęs, todėl prausiantis duše krito ant galvos.
Teigia, jog nebuvo užtikrinta jo teisė į pasivaikščiojimą kamerų tipo patalpose. Nurodo, jog kamerų tipo patalpose pasivaikščiojimo kiemelių plotas mažas (apie 5,5 kv. m), neįrengtas suoliukas, kiemelyje sportuojant, į spygliuotas kiemelio sienas jis susižalodavo rankas, pečius, susiplėšė rūbus, negalėjo laisvai judėti, kiemelyje nuolat mėtėsi šiukšlės, spygliuotose sienose kaupėsi įvairūs nešvarumai, augo samanos, grindų danga išdaužyta, todėl kiemelyje tvyrojo nemalonus kvapas Pravieniškių PN-AK administracija nesudarė galimybės susitvarkyti kiemelį. Pareiškėjo teigimu, dėl šių aplinkybių jis lauke negalėjo išbūti nei vienos valandos.
Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 3 nebuvo naktinio apšvietimo, o dieninis apšvietimas netinkamas, kadangi degė tik viena elektros lemputė iš keturių privalomų, į prašymus sutvarkyti apšvietimą pataisos įstaigos administracija nereagavo. Šioje kameroje dėl nesandarių langų buvo šalta, privalomų šildytuvų nebuvo išduota, todėl teko kęsti šaltį, drėgmę bei vilkėti striukę, langus teko pačiam apklijuoti šiukšlių maišais, langų atidaryti nebuvo įmanoma, nes vienas iš jų buvo aklinai uždarytas, o kitas su sulūžusiais rėmais, be vyrių, rankenų. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, nebuvo džiovyklų drabužiams ir avalynei, dėžių rūbams susidėti, tvyrojo tualeto smarvė, praustuvė buvo sulūžusiais kampais, dėl ko jis dažnai susižalodavo rankas bei susiplėšydavo rūbus. Pažymi, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2017 metais šioje kameroje nustatė bei konstatavo pažeidimus dėl praustuvės, tačiau iki šiol pažeidimai nepašalinti. Pareiškėjas teigia, kad kameroje lovos metalinės, surūdijusiais rėmais, šildymo vamzdžiai taip pat surūdiję. Dėl nurodytų aplinkybių nebuvo galimybės išdžiovinti rūbus, rankšluostį, todėl jie apipelydavo ir tapdavo netinkami naudoti.
Nurodo, jog nei paprastoje, nei drausminėje grupėje nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai, nebuvo sudaroma rami aplinka, nebuvo sudaryta galimybė žiūrėti televizorių ar klausyti radijo, o turėti savo asmeninį televizorių ar radijo imtuvą buvo uždrausta.
Atkreipia dėmesį, kad visi skunde išvardinti pažeidimai buvo nustatyti 2017 metais ir įvardinti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2017 m. birželio 30 d. ataskaitoje Nr. 2017/1-63 „Dėl žmogaus teisių padėties Kybartų pataisos namuose ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje“.
Teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą, atsirado nemiga, baimė dėl savo gyvybės ir sveikatos, sumažėjo bendravimo su artimaisiais galimybės.
Savo poziciją pareiškėjas grindžia nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais bei teismų praktika.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2020 m. liepos 14 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK įvairiose bendrabučio tipo patalpose, tame tarpe kamerų tipų patalpose Nr. 3, 4, 8, 14. Tvirtina, jog minimaliai tenkančio vienam kalinamam asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista.
Pažymi, jog visose kamerų tipo patalpose radijo taškai įrengti, o bendrabučio tipo patalpose gyvenančių nuteistųjų aprūpinimo radijo taškais teisės aktai nenumato. Tvirtina, jog gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose nuteistieji gali naudotis televizoriais.
Teigia, jog pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių nepakankamo skaičiaus nepagrįsti ir nurodo, jog 4 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 unitazai, 3 klozetai, 10 praustuvių, 1 dušas, 5 būrio sanitariniame mazge – 3 unitazai, 2 klozetai, 2 dušo sieteliai, 8 būrio sanitariniame mazge – 7 klozetai, 7 praustuvės, 1 dušo sietelis, 12 būrio sanitariniame mazge – 7 unitazai, 1 praustuvė, 5 praustuvės ir 2 dušai. Pabrėžia, jog būrių sanitariniuose mazguose įrengti sėdimi klozetai, o kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose yra po vieną tupiamą klozetą ir praustuvę, kas atitinka Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nustatytus reikalavimus.
Tvirtina, jog bendrabučio tipo patalpose klozetų kabinos gali būti rakinamos iš vidaus, tuo tarpu kamerų tipo patalpose sanitariniai mazgai nėra rakinami, siekiant užtikrinti saugumą ir kad įstaigos pareigūnai galėtu patikrinti, ar sanitariniame mazge nėra vartojami narkotikai, naudojamasi draudžiamais daiktais (telefonais) ir kt.
Nurodo, jog Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje sanitarinių mazgų ir dušo patalpos techniškai tvarkingos, nuo sienų nebyra tinkas ar dažai. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus.
Pabrėžia, jog teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Pažymi, jog uždarosios zonos (kamerų tipo patalpos) bendrojoje nuteistųjų dušo patalpoje dušo sieteliai atskirti sienomis nuo lubų iki grindų.
Nurodo, kad su UAB „Utenos deratizacija“ yra sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugos teikimo sutartis, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją, priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų.
Tvirtina, jog esant būtinumui, tinkamai oro drėgmei, oro temperatūrai ir oro judėjimo greičiui užtikrinti į kameras išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pažymi, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Turto valdymo skyrių dėl ventiliatoriaus ar šildytuvo išdavimo nesikreipė.
Nurodo, jog Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus uždarojoje zonoje ir 2 būryje įrengtas naktinis ir dieninis apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant yra pakeičiamos naujomis. Minėtose patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, esant poreikiui patalpos gali būti vėdinamos per atveriamus langus. Būrių gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Pirmajame sektoriuje 4, 12, 5, 2, 8 būriuose džiovyklos įrengtos tam numatytose patalpose, skalbiniams džiovinti vietos įrengtos ir būrių kiemuose po stacionariais stogeliais.
Nurodo, jog Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 4, 12, 5, 2, 8 būrių patalpose laisvalaikio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų.
Pažymi, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į pataisos įstaigos Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė.
Teismui pateiktame atsakovės atstovės pranešime nurodyta, jog pareiškėjo asmens byloje ginčo laikotarpiu skundų, prašymų, susijusių su skunde nurydytomis kalinimo sąlygomis, nėra.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, atlyginimo priteisimo.
Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą, atsirado nemiga, baimė dėl savo gyvybės ir sveikatos, sumažėjo bendravimo su artimaisiais galimybė.
Kadangi pareiškėjo skunde ir atsakovės atstovės atsiliepime į skundą nurodyti pareiškėjo atvykimo į Pravieniškių PN-AK laikotarpiai skiriasi, analizuotinas pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2020 m. liepos 14 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, ar šios institucijos darbuotojų veiksmai (neveikimas) tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo teisėms, laisvėms ir interesams, ar pareiškėjui buvo padaryta žala, kurios atsiradimą lėmė valdžios institucijos pareigūnų veiksmai (neveikimas). Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo pataisos įstaigoje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), galiojusių iki 2020 m. sausio 22 d., 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (11¹.2 punktas). Nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymui Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam žmogui, nesikeitė ir toliau išliko 3,1 kv. m vienam asmeniui įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (2.1 ir 2.2 punktai).
Minėtose teisės normose nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, kamerų tipo patalpose - 3,6 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, todėl, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, tame tarpe sanitarinio mazgo plotą, turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018).
Iš Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus vyriausiojo specialisto 2020 m. lapkričio 3 d. pažymos Nr. 61-8105 ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. lapkričio 13 d. pažymos Nr. 77-2075 nustatyta, kad nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2019 m. sausio 10 d. pareiškėjas buvo karantino patalpoje, kurios plotas 36,43 kv. m., patalpoje įrengta 10 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas sudarė ne mažiau kaip 3,64 kv. m., laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. vasario 22 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 4 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 59,90 kv. m, patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas sudarė ne mažiau kaip 3,74 kv. m., laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2019 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 12 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 52,20 kv. m., patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas sudarė ne mažiau kaip 3,26 kv. m.; laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. birželio 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 12 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 52,20 kv. m., patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas sudarė ne mažiau kaip 3,26 kv. m., laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 4 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 59,90 kv. m., patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas sudarė ne mažiau kaip 3,74 kv. m., laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 12 d. iki 2020 m. sausio 30 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 5 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 58,79 kv. m., patalpoje įrengta 18 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas sudarė ne mažiau kaip 3,26 kv. m., laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2020 m. kovo 19 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 29,33 kv. m., patalpoje įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas sudarė ne mažiau kaip 3,25 kv. m ploto, laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 19 d. iki 2020 m. balandžio 28 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 26,04 kv. m., patalpoje įrengtos 6 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas sudarė ne mažiau kaip 4,34 kv. m ploto, laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 28 d. iki 2020 m. gegužės 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 5 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 52,42 kv. m., patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui tenkantis patapos plotas sudarė ne mažiau kaip 3,27 kv. m., laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. liepos14 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 8 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,28 kv. m., patalpoje įrengta 10 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas sudarė ne mažiau kaip 3,52 kv. m..
Iš Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialisto 2020 m. lapkričio 5 d. pažymos Nr. 41-13493 ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. lapkričio 13 d. pažymos Nr. 77-2075 nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 7 d. iki 2019 m. birželio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas uždarosios zonos kameroje Nr. 14, kurios plotas 16,16 kv. m., kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė ne mažiau kaip 5,38 kv. m ploto, laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 3 d. iki 2020 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas 7,67 kv. m., kameroje įrengta 1 miegama vieta, taigi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė 7,67 kv. m., laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. kovo 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 16,07 kv. m., kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė ne mažiau kaip 5,35 kv. m., laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. balandžio 21 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas 16,19 kv. m., kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė ne mažiau kaip 5,39 kv. m., laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 21 d. iki 2020 m. gegužės 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 16,07 kv. m., kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė ne mažiau kaip 5,35 kv. m.
LVAT 2018 m. kovo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018 pažymėjo, kad karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tuo tarpu bendrabučio tipo patalpoms turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m šių patalpų ploto. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nei Konvencijoje, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra nustatytas standartas, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamojoje patalpoje asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto, atskaičius sanitarinį mazgą. Priešingai, EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) aiškindamas ir apibendrindamas pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo nurodė, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi 3 kv. m daugiavietėse kamerose standarto. LVAT konstatavo, jog sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio ploto, pagrįstai vadovautasi Vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma. Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir ploto apskaičiavimas yra atliekamas pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja minėtam iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui (žr., pvz., LVAT 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-20-602/2021).
Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą ir suformuotą aiškinimą, pareiškėjo argumentas, jog minimalus gyvenamasis plotas vienam nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m, atmestinas kaip nepagrįstas.
Teigdamas, jog Pravieniškių PN-AK uždarosios zonos kamerų tipo patalpoje kartu gyveno keturi nuteistieji, pareiškėja nenurodė tikslaus laiko, kameros numerio, neįvardino šio tipo patalpoje laikomų asmenų, todėl vertinant Pravieniškių PN-AK uždarosios zonos kamerų tipo patalpoje laikomų asmenų skaičių, remiamasi atsakovės atstovės pateiktais duomenimis, kurių objektyvumu abejoti teismas neturi pagrindo.
Byloje nėra objektyvių duomenų apie ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose realiai buvusį nuteistųjų skaičių, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kamerų tipo patalpose skaičiuotinas, kamerų tipo patalpos gyvenamąjį plotą dalinant iš jose esančių įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsižvelgus į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reglamentavimą, suformuotą aiškinimą bei nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą nebuvo pažeista.
Nenustačius pareiškėjo teisės į nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą pažeidimo, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė laisvai judėti bendrabučio bei kamerų tipo patalpose nebuvo pažeista.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamas patalpas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 “Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 35 punktą, laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 p.). Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punkte buvo nurodyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, tarp jų, tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose, kiekvieną dieną eilės tvarka skiriami budinčiaisiais ir tvarko kameras (Vidaus tvarkos taisyklių 226 p.). Šios nuostatos įtvirtintos ir nuo 2020 m. sausio 22 d. įsigaliojusiose Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (18, 18.6 p.).
Atsakovės atstovės į bylą pateiktame Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše, patvirtintame Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-36, nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų, kuris atliekamas gyvenamosiose, baudos izoliatoriaus, kamerų tipo patalpose, nuteistųjų valgyklose, dušų patalpose, kirpyklose, valymą atlieka visi toje patalpoje esantys nuteistieji. Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valdymo metu plaunamos grindys, sienos, langai, baldai ir sanitariniai mazgai.
Kadangi už patalpų valymą, be kita ko, ant sienų ir lubų nepaliekant pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, pareiškėjo argumentas, jog neturtinę žalą jis patyrė dėl sanitariniuose ir higienos mazguose buvusios nešvaros, pelėsio, laikytinas nepagrįstu.
Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).
Atsakovės atstovė pateikė duomenis, koks skaičius sanitarinių įrenginių (klozetų, unitazų praustuvių, dušų, dušo sietelių) įrengtas pirmojo sektoriaus 4, 5, 8, 12 būrių sanitariniuose mazguose.
Kadangi atsakovės atstovė neteikė duomenų, koks skaičius nuteistųjų ginčo laikotarpiu buvo pirmojo sektoriaus 4, 5, 8, 12 būriuose ir naudojosi sanitariniu mazgu ir nėra jokių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas pareiškėjo teisės į pakankamą unitazų ir pisuarų skaičių pažeidimas, konstatuotina, jog laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose (nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. birželio 6 d., nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2020 m. vasario 2 d., nuo 2020 m. kovo 21 d. iki 2020 m. kovo 31 d., nuo 2020 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. liepos 14 d.) pareiškėjo teisė į pakankamą unitazų ir pisuarų skaičių nebuvo užtikrinta.
Aprūpinimo normų 10.4 punkte numatyta, jog kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge įrengiamas klozetas (gali būti tupiamas) ir praustuvė (1 komplektas). Kadangi atsakovės atstovės atsiliepime į skundą nurodyta, jog kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose yra įrengta po vieną tupiamą klozetą ir praustuvę, šiuo aspektu pareiškėjo teisė nebuvo pažeista.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo su rakinama spyna, todėl atsakovės atstovės neteisėti veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.
LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).
Tvirtindamas, jog dušo patalpoje nebuvo pertvarų, šios aplinkybės pareiškėjas nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kurioje iš patalpų (bendrabučio ar kamerų tipo patalpoje, gyvenamosios patalpos numerio) nebuvo dušo pertvarų, todėl iš atsakovės atstovės negali būti reikalaujama pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie reikalavimų, susijusių su pertvarų dušo patalpoje įrengimu, laikymąsi. Kadangi netinkamas dušo patalpos įrengimo faktas neįrodytas, nelaikytina, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.
Nors byloje nėra duomenų apie 8 būrio 5-osios gyvenamosios patalpos atitikimą Higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, pažymėtina tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą.
LVAT teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).
Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovė, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.
Nors pareiškėjas teigia, jog dėl nesandarių langų kamerų tipo patalpoje Nr. 3 buvo šalta, o 8 būrio 5-osios gyvenamosios patalpos oro parametrai neatitiko minimalių reikalavimų, o pataisos įstaigos administracija šildytuvų neišdavė, Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. lapkričio 13 d. pažymoje Nr. 77-2075 nurodyta, jog esant būtinumui, tinkamai oro drėgmei, oro temperatūrai ir oro judėjimo greičiui užtikrinti, į kameras išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. lapkričio 13 d. pažymoje Nr. 77-2075 nurodyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Turto valdymo skyrių dėl šildytuvo išdavimo nesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateiktais duomenimis. Nesant byloje duomenų, patvirtinančių, jog kamerų tipo patalpoje Nr. 3 oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų bei nenustačius, jog atsakovės atstovė nebūtų reagavusi į pareiškėjo prašymus, Pravieniškių PN-AK negali būti laikoma pažeidusi pareiškėjo teisę į tinkamas higienos sąlygas.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, jog UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, blusų musių, širšių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo Pravieniškių PN-AK darbus. Minėtos sutarties 1.1 punkte pažymėta, kad kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos atliekamos 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Į bylą pateikti atliktų paslaugų / darbų aktai patvirtina, jog UAB „Utenos deratizacija“ reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN-AK patalpose. Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN-AK aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr., pvz., LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).
Kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl kenkėjų sukandimų pareiškėjas kreipėsi į medikus, pareiškėjo teiginys apie nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų buvimą pataisos įstaigoje laikytinas nepagrįstu.
Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. lapkričio 13 d. pažymoje Nr. 77-2075 nurodyta, jog Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje sanitarinių mazgų ir dušo patalpos techniškai tvarkingos, nuo sienų nebyra tinkas ar dažai. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Nors atsakovės atstovė nepateikė patikrinimo aktų, fotonuotraukų ar pan., patvirtinančių atsiliepime į skundą nurodytus teiginius, kad Pirmajame sektoriuje sanitariniai ir higienos mazgai nuteistiesiems buvo suremontuoti, sanitariniai įrenginiai tinkami naudoti, teisės aktais nenustatyta pareiga Pravieniškių PN-AK atlikti kapitalinį patalpų remontą. Byloje nesant atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumą patvirtinančių įrodymų, šie pareiškėjo argumentai atmestini.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui šioje higienos normoje nėra nustatyti. Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Pagal šios normos 17 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. lapkričio 13 d. pažymoje Nr. 77-2075 nurodyta, jog pataisos įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, atitinkančią Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, pažymėta, jog Pirmojo sektoriaus uždarojoje zonoje įrengtas naktinis ir dieninis apšvietimas, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pirmojo sektoriaus uždarosios zonos patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, esant poreikiui galima vėdinti ir per langus, sanitarinių mazgų ir dušo patalpos techniškai tvarkingos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateiktais duomenimis.
Minėta, jog kreipimosi į kompetentingą instituciją ar pataisos įstaigos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovė, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.
Kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamo kamerų tipo patalpoje Nr. 3 apšvietimo bei netinkamos ventiliacijos, sanitarinio mazgo būklės (nemalonaus kvapo, sklidusio iš sanitarinio mazgo, apgadintos praustuvės) kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, o atsakovės atstovė į pareiškėjo prašymą nereagavo, Pravieniškių PN-AK negali būti laikytina pažeidusia pareiškėjo teisę į tinkamą apšvietimą, tinkamą patalpų vėdinimą bei tinkamą sanitarinio mazgo įrengimą.
Vertinant pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2017 metais konstatavo pažeidimą dėl kamerų tipo patalpoje Nr. 3 buvusios apgadintos praustuvės, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nėra aktuali, nes pareiškėjo nurodytas patikrinimas atliktas prieš 3 metus iki pareiškėjo laikymo šioje kameroje (2020 m. vasario mėn.).
Nors pareiškėjas teigia, kad kameroje nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, nebuvo džiovyklų drabužiams ir avalynei, dėžių rūbams susidėti, tvyrojo tualeto smarvė, praustuvė buvo sulūžusiais kampais, dėl ko jis dažnai susižalodavo rankas bei susiplėšydavo rūbus, byloje nėra duomenų, kad dėl nurodytų trūkumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar gydytoją.
Pagal Aprūpinimo normas, kamerų tipo patalpoje turi būti 1 metalinė lova 1 asmeniui. Lovos galiojimo termino teisės aktai nenumato.
Byloje nėra duomenų, kad dėl nekokybiškos lovos pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Teismo vertinimu, nesant asmens prašymo, pareigūnai gali nežinoti, kad asmeniui skirta lova yra netinkama miegojimui, todėl pareiškėjo argumentas dėl pasenusios, surūdijusios lovos atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 7.9 papunktį, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios patalpos, tame tarpe drabužių ir avalynės džiovyklos patalpa. Aprūpinimo normoje nenustatyta, jog kamerų tipo patalpoje turi būti džiovykla arba drabužių džiovinimo įrenginys bei spintelė (dėžė) rūbams laikyti.
Kadangi teisės aktais pataisos įstaigai nenustatyta pareiga kamerų tipo patalpas aprūpinti džiovyklomis arba drabužių džiovinimo įrenginiais bei spintelėmis (dėžėmis) rūbams laikyti, skundo argumentas, kad pareiškėjas neturėjo galimybės išsidžiovinti drabužius laikytinas nepagrįstu.
BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, laikomiems kamerų tipo patalpose, leidžiama kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.
Pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (19 p.). Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (20 p.). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (21 p.). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Teisės aktais nereglamentuotas pasivaikščiojimo kiemelių plotas, nėra nustatytas reikalavimas pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšliadėžes arba pelenines, įrengti suolelį. Tai paliekama administracijos diskrecijai. Pažymėtina ir tai, jog teisės aktais nenustatyta, kokia danga turi būti dengiamos pasivaikščiojimo kiemelių sienos. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. lapkričio 13 d. pažymoje Nr. 77-2075 nurodyta, jog įstaiga užtikrina tinkamą pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą pagal numatytus reikalavimus. Nuteistieji yra atsakingi už savo aplinkos tinkamą priežiūrą ir tvarkymą, tame tarpe ir pasivaikščiojimo kiemelių tinkamą sutvarkymą bei priežiūros palaikymą, saugios aplinkos sukūrimą. Tokia pareiga asmenims įtvirtinta BVK 110 straipsnio 1 dalies 5 punkte (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo pasibaigus pasivaikščiojimui ir ilgalaikiam pasimatymui sutvarkyti tam skirtą vietą ar patalpą).
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo pretenzijos dėl kalėjimo kiemelių kokybės laikytinos nepagrįstomis.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui) (5.8 p.).
Pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 papunktyje nustatyta, jog kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.
Pareiškėjas teigia, kad nei paprastoje, nei drausminėje grupėje nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai, nebuvo sudaroma rami aplinka, nebuvo sudaryta galimybė žiūrėti televizorių ar klausyti radijo, o turėti savo asmeninį televizorių ar radijo imtuvą buvo uždrausta.
Teisės aktai neįpareigoja drausminėse grupėse esantiems nuteistiesiems sudaryti galimybę žiūrėti televizorių ar klausyti radijo.
Kadangi atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog nors Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 4, 12, 5, 2, 8 būrių patalpose laisvalaikio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, jog pareiškėjo skunde nurodyta žala galėjo būti patirta dėl atsakovės atstovo neveikimo, t.y. laisvalaikio kambarių neįrengimo.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70; 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01)). Tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo į bylą pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos 2017 m. birželio 30 d. ataskaita Nr. 2017/1-63 „Dėl žmogaus teisių padėties Kybartų pataisos namuose ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje“ nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes priimta daugiau nei prieš 1 metus iki pareiškėjo atvykimo į Pravieniškių PN-AK.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad laikotarpiu 2019 m. sausio 7 d. iki 2020 m. liepos 14 d. tam tikrais laikotarpiais jam būnant paprastosios grupės gyvenamosiose patalpose buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, neužtikrinus jo teisės į pakankamą sanitarinių įrenginių skaičių.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą, atsirado nemiga, baimė dėl savo gyvybės ir sveikatos, sumažėjo bendravimo su artimaisiais galimybė.
Byloje esanti Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus 2020 m. lapkričio 3 d. pažyma Nr. 85-790 patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, diskomforto, nepatogumų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, į psichologus nesikreipė.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių skaičiaus pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamasi teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įrodymų, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 punktą, proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, be kita ko, ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.).
Bylos duomenimis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (8.2)TP-20-T-2420-7953 pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba. Byloje duomenų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikta.
ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjo skundą patenkinus iš dalies, iš ginčą pralaimėjusios šalies priteistinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, garantavusi nemokamą atstovavimą pareiškėjui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad, nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymai dėl išlaidų atlyginimo netenkinami (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1836-520/2017; 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-602/2018).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje pareiškėjo V. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas kolonijoje buvo pažeista.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.