Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 7,28 iki 8,20 m², kartu su dar 3 asmenimis, tuo nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Be to, visose kamerose buvo įrengtos dviaukštės metalinės lovos, kurios buvo aštriais kampais, surūdiję. Čiužiniai nesivėdino, todėl po jais nuolat buvo drėgna, atsirasdavo pelėsis. Pareiškėjui dažnai tekdavo miegoti antrame lovos aukšte, iš kur pareiškėjas bijojo iškristi, todėl miegojo mažai, patyrė stresą, nervinius priepuolius. Lipdamas į lovą dažnai susižeisdavo į aštrius jos kampus, tai sukėlė fizinį skausmą, daug nedidelių traumų. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo prasta ventiliacija, nes ventiliacijos angoje buvo įrengta naktinė lempa. Drėgmė kameroje siekė 80 proc., nedžiuvo ir pelijo išskalbti drabužiai. Dėl to pareiškėjas nuolat kosėjo, atsirado itin stiprūs galvos skausmai, pareiškėjas tapo irzlus, nervingas. Langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, tačiau per viduje esančias grotas ne visada buvo įmanoma jį atidaryti ir uždaryti. Be to, pareigūnai neleisdavo už grotų tiesti rankų. Dėl vieno tokių incidentų pareiškėjui yra paskirta nuobauda, motyvuojant tuo, kad jis bandė perduoti daiktus.

Ant kamerose įrengtų klozetų nebuvo dangčių, todėl iš jų sklindantis kvapas buvo jaučiamas kameroje. Tualetas buvo atskirtas pertvara, tačiau viskas buvo matoma kitų kameroje esančių asmenų, todėl nebuvo privatumo. Be to, per mėnesį buvo skiriamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus, kurio užtekdavo tik vienai savaitei.

Kamerose, ypač kameroje Nr. 381, buvo daug parazitų, kurie pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu nė karto nebuvo naikinami.

Pareiškėjui nebuvo pranešta apie galimybę gyventi nerūkančiųjų kamerose, pareiškėjas buvo patalpintas kartu su visais, o patirdamas pareigūnų psichologinį spaudimą pradėjo dar labiau rūkyti ir taip sau kenkti.

Pasak pareiškėjo, į dušą leisdavo tik kartą per savaitę. Duše buvo tik du purkštuvai, o vesdavo visus keturi kameroje esančius asmenis. Kai kuriose dušo patalpose ant vamzdžio nebuvo purkštuvų, todėl tekdavo praustis po vientisa srove. Kartais nebūdavo šilto vandens.

Lukiškių TI-K pareiškėjas nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos įstatymais, jo teisėmis ir pareigomis, o pareiškėjui panorėjus kreiptis dėl informacijos suteikimo, jam buvo grasinama fiziniu smurtu bei nuobaudomis.

Kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvensimus, depresiją.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Lukiškių TI-K nuo 2013-12-30 sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai). Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusios kameros ploto turi būti atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas atmestinas.

1. Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.

2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

3. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas: 2008-07-24 atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo 2 asmenys; 2008-07-25 išvyko į Trakų areštinę; 2008-08-07 atvyko iš Trakų areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo 1 asmuo; 2008-08-08 perkeltas į kamerą Nr. 293, kurios plotas 8,20 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2008-08-27, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-4 asmenys; 2008-08-28 išvyko į Trakų areštinę; 2008-09-04 atvyko iš Trakų areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo 2 asmenys; 2008-09-05 perkeltas į kamerą Nr. 178, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2008-09-11, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-4 asmenys; 2008-09-12 perkeltas į kamerą Nr. 162, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2008-09-17, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-4 asmenys; 2008-09-18 išvyko į Trakų areštinę; 2008-09-25 atvyko iš Trakų areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo 2 asmenys; 2008-09-26 perkeltas į kamerą Nr. 181, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2008-10-08, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-4 asmenys; 2008-10-09 išvyko į Trakų areštinę; 2008-10-16 atvyko iš Trakų areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, kurios plotas 7,31 m², kurioje buvo 2 asmenys; 2008-10-17 perkeltas į kamerą Nr. 132, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2008-12-10, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-4 asmenys; 2008-12-11 perkeltas į kamerą Nr. 197, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2009-03-08, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-4 asmenys; 2009-03-09 perkeltas į kamerą Nr. 132, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2009-06-15, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2-4 asmenys; 2009-06-16 perkeltas į kamerą Nr. 286, kurios plotas 7,60 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2009-06-18, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-3 asmenys; 2009-06-19 perkeltas į kamerą Nr. 291, kurios plotas 7,73 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2009-06-26, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-4 asmenys; 2009-06-27 perkeltas į kamerą Nr. 170, kurios plotas 7,94 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2009-07-16, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 3-4 asmenys; 2009-07-17 perkeltas į kamerą Nr. 381, kurios plotas 7,28 m², šioje kameroje buvo laikomas iki 2009-08-20, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-4 asmenys; 2009-08-21 išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją.

Taigi pareiškėjas nuo 2008-07-24 iki 2009-08-21 Lukiškių TI-K buvo laikomas 359 dienas.

4. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 21 dieną. Vadinasi, 338 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.

5. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

6. Pareiškėjas teigia, kad dėl įstatymų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, depresiją. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 338 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Kita vertus, teismo nuomone, šioje administracinėje byloje svarbi yra ta aplinkybė, kad, nors dalį laikotarpio nuo 2008-07-24 iki 2009-08-21 pareiškėjas Lukiškių TI-K ir buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, į teismą jis kreipėsi praėjus daugiau kaip 5 metams nuo paskutinės dienos, kai, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Tai leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli.

7. Pareiškėjas nurodo, kad tualetai kamerose buvo atskirti pertvara, tačiau viskas buvo matoma kitų kameroje esančių asmenų, todėl nebuvo privatumo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema.

Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimu, įvertinus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

8. Pasak pareiškėjo, jam buvo išduodamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį, tačiau jo užtekdavo tik savaitei.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose (redakcija, galiojusi nuo 2004-06-15 iki 2009-04-01 ir nuo 2009-04-01 iki 2010-03-03) nustatyta, kad vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose, išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį. Ginčo byloje dėl to, ar pareiškėjui buvo išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį, nėra. Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K ar jos pareigūnai, išduodami vieną ruloną tualetinio popieriaus per mėnesį tuo metu galiojusių teisės normų nepažeidė.

9. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose buvo prasta ventiliacija, vėdinimas buvo įmanomas tik per langą, todėl buvo drėgna (drėgmė siekė 80 proc.), pelijo skalbiniai, čiužiniai, pelėsio buvo ir kamerose. Kamerose taip pat buvo daug parazitų, kurie, pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu, esą nė karto nebuvo naikinami.

Pareiškėjas teismui nepateikė jokių šiuos jo teiginius patvirtinančių įrodymų. Nenurodė, kokiais duomenimis remiantis nustatė, kad drėgmė kamerose siekė būtent 80 proc., nedetalizavo kuriose kamerose tai buvo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl blogų sąlygų kamerose, jo buvimo Lukiškių TI-K metu, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-02-02 rašte Nr. 05(4.3)-2-1144 (b. l. 28) taip pat nurodyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuo 2009-01-01 nėra gavęs R. V. skundų dėl apgyvendinimo sąlygų Lukiškių TI-K, o duomenų apie ankstesnius laikotarpius (t. y. iki 2009-01-01) Vilniaus visuomenės sveikatos centras nebesaugo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad už tvarką ir švarą gyvenamosiose kamerose atsakingi patys suimtieji (nuteistieji), kuriems išduodamas visas reikalingas inventorius. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri buvo pratęsiama kiekvienais metais. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pagrįsdamas šiuos teiginius, Lukiškių TI-K prie skundo pridėjo: 2009-12-24 paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB „Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotis“ Nr. 102 (b. l. 40–43), dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo 2010 metams (ši sutartis 2010-11-30 susitarimu dėl sutarties pratęsimo buvo pratęsta dar vieneriems kalendoriniams metams (b. l. 44)); taip pat 2012-01-03 paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB „Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotis“ Nr. 102 (b. l. 45–48), dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo 2012 metams (ši sutartis 2012-01-03 „Šalių susitarimu“ Nr. 1 buvo pratęsta nuo 2013-01-03 iki 2014-01-03 (b. l. 50)). Šių sutarčių pagrindu UAB „Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (kuri nuo 2012-05-18 pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 49)) įsipareigojo vieną kartą per mėnesį atlikti sandėlių, virtuvės, pirties ir miegamųjų patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbus. Su UAB „Dezinfa“ Lukiškių TI-K 2013-12-30 sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 (b. l. 51–53). Šios sutarties pagrindu UAB „Dezinfa“ įsipareigojo du kartus per mėnesį atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir naikinimą.

Lukiškių TI-K atsiliepime taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Ši aplinkybė nurodyta ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-01-26 pažymoje „Dėl R. V. skundo“ Nr. 24-388 (b. l. 39). Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad langus per viduje esančias grotas ne visada buvo įmanoma atidaryti ir kad Lukiškių TI-K pareigūnai neleisdavo už grotų tiesti rankų, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini.

Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų normas dėl graužikų ir buitinių parazitų naikinimo bei kamerų vėdinimo.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, kad dėl kamerose esančios drėgmės bei susidariusio pelėsio jam prasidėjo galvos skausmai, jis nuolat kosėjo. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Į bylą pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2015-01-29 rašte Nr. S-640 (b. l. 19) nurodyta, kad R. V. nuo 2008-07-15 iki 2009-08-21 į Laisvės atėmimo vietų ligoninę su nusiskundimais dėl sveikatos būklės nesikreipė. Byloje pateiktoje pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje (b. l. 21–27) laikotarpiu nuo 2008-07-15 iki 2009-08-21 taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą, atsiradusį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl kamerų ventiliacijos, vėdinimo, drėgmės kamerose, parazitų naikinimo ir su tuo susijusių neigiamų padarinių pareiškėjui atmestini, kaip nepagrįsti.

10. Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad galimybė nusiprausti po dušu jam buvo sudaroma tik vieną kartą per savaitę, duše būdavo tik du purkštuvai, nors praustis vesdavo po keturis asmenis, ne visada būdavo šilto vandens.

Pareiškėjas nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl naudojimosi dušu tvarkos, jo buvimo Lukiškių TI-K metu, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir ar kitas institucijas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kartą per savaitę nusiprausti po dušu, šioje byloje nėra. Lukiškių TI-K pateiktoje Ūkio skyriaus 2015-01-26 pažymoje „Dėl R. V. skundo“ Nr. 24-388 nurodyta, kad į dušų patalpas karštas vanduo tiekiamas nuolat, išskyrus tuos atvejus, kai vyksta hidrauliniai bandymai arba vandens trasos remonto darbai.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos atmestini, kaip nepagrįsti.

11. Pareiškėjas nurodo, kad nuolat susižeisdavo į aštrius kamerose esančių lovų kampus, tai sukėlė fizinį skausmą bei nedideles traumas. Be to, pareiškėjui dažnai teko miegoti antrajame lovos aukšte, iš kurio jis bijojo iškristi, todėl suprastėjo jo miego kokybė. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl šie jo argumentai atmestini.

12. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nebuvo informuotas apie galimybę gyventi kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis.

Izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas vyrai laikomi atskirai nuo moterų, nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų, moterys, kurių nėštumas daugiau kaip trylika savaičių, jų pageidavimu – atskirai nuo kitų moterų; asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių ir t. t. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 1–5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos. Minėtose normose rūkantieji asmenys nėra išskirti, kaip izoliuotina grupė. Kita vertus, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais.

Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų. Be to, pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos Pirminės gydytojų apžiūros (tardymo izoliatoriuje) lape (b. l. 25) pažymėta, kad pareiškėjas rūko.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėją laikant vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis Lukiškių TI-K ar jos pareigūnai pažeidė teisės aktus, ar kad pareiškėjas nežinojo apie galimybę gyventi kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis.

13. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K jis nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos įstatymais, jo teisėmis ir pareigomis, o pareiškėjui panorėjus kreiptis dėl informacijos suteikimo, jam buvo grasinama fiziniu smurtu bei nuobaudomis.

Įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, pareiškėjas teismui taip pat nepateikė.

Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad: suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta (1 dalis); tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę (2 dalis); tardymo izoliatorių darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus (3 dalis).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K administracija būtų pažeidusi Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytas suimtųjų informavimo taisykles, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo jo informavimo apie jo turimas teises, taip pat dėl grasinimo fiziniu smurtu bei nuobaudomis atmestini kaip nepagrįsti.

14. Minėta, kad atsakovės atstovas Lukiškių TI-K savo atsiliepime prašo teismo taikyti trejų metų ieškinio senatį.

CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK1.131straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2008-07-24 iki 2009-08-21, o skundą dėl to teismui surašė tik 2014-12-09 (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau kaip 5 metams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 5 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki bylos iškėlimo siekdamas ginti savo pažeistas teises. Įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo nepateikė ir pats pareiškėjas. Tokios aplinkybės nenustatytos ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio.

15. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nors pareiškėjas dalį laikotarpio nuo 2008-07-24 iki 2009-08-21 Lukiškių TI-K ir buvo laikomas netinkamai, tačiau į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 5 metams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, todėl pareiškėjo R. V. skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.