Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir nubaustas 45 parų arešto bausme.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

T. Č. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 2 d., apie 03.00 val., viešoje vietoje – UAB (duomenys neskelbtini) priklausančioje degalinėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, negerbdamas žmogaus ir visuomenės, niekindamas moralės bei elgesio normas, matant pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad be jokios dingsties metė stiklinį butelį R. Z. į krūtinę, tokiais veiksmais nukentėjusiajai R. Z. sukeldamas fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Č. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti, baudžiamąją bylą nutraukti. Teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad byloje neįrodyta, jog jo veiksmai (butelio metimas) paniekino moralės bei elgesio normas, o tokiu elgesiu jis būtų negerbęs žmogaus ar visuomenės. Mano, kad būtent nukentėjusioji R. Z., nesilaikydama savo, kaip pardavėjos, pareigų, negerbė jo tėvo ir be jokios pateisinamos priežasties papurškė ašarinių dujų į akis, taip sukeldama fizinį skausmą ir pažeminimą. Pažymi, kad jis metė butelį į nukentėjusiąją vien tik dėl nukentėjusiosios fizinės prievartos prieš jo tėvą ir kartu psichinės prievartos prieš jį. Tvirtina, kad tik gynė tėvą, mesdamas butelį sustabdė R. Z. smurtą prieš tėvą, todėl teismas turėjo pripažinti būtinosios ginties situaciją, šalinančią jo baudžiamąją atsakomybę. Pažymi, kad mesdamas butelį neviršijo būtinosios ginties ribų ir jų neperžengė, nes iškart po butelio metimo, išėjo iš įvykio vietos. Teigia, kad jis metė butelį dėl nukentėjusiosios jam sukelto sumišimo ir išgąsčio. Mano, kad jo veika jokio pavojaus niekam nesukėlė, o tik nutraukė nusikalstamą kito asmens – R. Z. veiką. Pažymi, kad ateidamas į degalinę neturėjo jokių nusikalstamų tikslų ir motyvų, jo veikoje nebuvo tyčios pažeisti viešąją tvarką.

Apelianto nuomone, teismas skirdamas bausmę nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, be to, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę švelninančių aplinkybių tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiosios elgesys bei veika padaryta dėl ūmaus susijaudinimo, kurį nulėmė nukentėjusiosios veiksmai.

Teismo posėdyje nuteistasis prašė jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, nuteistojo gynėjas bei nukentėjusioji prašė nuteistojo T. Č. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, prokurorė prašė nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 327 str. 1 p. numatytu pagrindu (BPK 3 str. 1 d. 5 p.).

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Skundžiamu nuosprendžiu T. Č. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. už tai, kad viešoje vietoje – degalinėje, negerbdamas žmogaus ir visuomenės, niekindamas moralės bei elgesio normas, matant pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad be jokios dingsties metė stiklinį butelį į nukentėjusiosios R. Z. krūtinę, taip jai sukeldamas fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų (pasireiškusių bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu) kilo neigiami padariniai, t. y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kvalifikuojant veiką ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tokį asmens psichinį santykį su savo veika gali rodyti kaltininko aiškios motyvacijos nebuvimas, stichinė veikos tėkmė, padaužiškumas, demonstratyvumas ir pan.

Nuteistasis T. Č. nesutinka su jo veiksmų vertinimu, t. y. kad savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką, jo nuomone, jo veikoje nebuvo tyčios pažeisti viešąją tvarką, jis ateidamas į degalinę neturėjo jokių nusikalstamų tikslų ir motyvų, byloje neįrodyta, kad jo veiksmai (butelio metimas) paniekino moralės bei elgesio normas, o tokiu elgesiu jis būtų negerbęs žmogaus ar visuomenės. Apelianto teigimu, jis butelį į nukentėjusiąją metė siekdamas apginti savo tėvą nuo pačios nukentėjusiosios smurto prieš jį (tėvą) (nukentėjusioji jo tėvui į akis papurškė ašarinių dujų ir stūmė jį pro duris), todėl mano, kad jo veiksmus teismas turėjo vertinti kaip būtinosios ginties situaciją, šalinančią jo baudžiamąją atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį ir pats atlikęs įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. Č. kaltu pagal BK 284 str. 1 d., nepilnai ištyrė įvykio situaciją, bylos įrodymus, jų nevertino, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą dėl nuteistojo veiksmų teisinio kvalifikavimo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jame nėra pateikta jokių nuteistojo kaltės bei jo veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų, o paprasčiausiai apsiribota parodymų bei kitų bylos įrodymų išdėstymu bei konstatavimu, jog T. Č. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., yra visiškai įrodyta ir kvalifikuota tinkamai.

Nukentėjusioji R. Z. parodė, kad 2012 m. lapkričio 2 d. apie 3 val. ji dirbo degalinėje (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Į degalinę atėjo jos senas pažįstamas A. Č. (su juo kartu augo) su sūnumi T. Č., kurį ji taip pat pažįsta. T. Č. nusipirko 4 butelius alaus, o A. Č. paprašė duoti vyno. Ji padavė jam balto vyno butelį, tačiau A. Č. atsisakė už jį mokėti. Tada ji paėmė tą vyno butelį ir jį padėjo už savęs ant kėdės. A. Č., keikdamas ją įvairiais necenzūriniais žodžiais, apėjo prekystalį ir ėmė tą vyno butelį, o ji neleido jo paimti, dėl ko tarp jų įvyko konfliktas, jie susistumdė. Tada ji paėmusi dujų balionėlį juo papurškė A. Č. į akis ir išstūmė jį iš degalinės patalpų. Tuo metu, kai ji stovėjo tarpduryje, degalinėje likęs T. Č. metė į ją pilną alaus butelį ir pataikė į krūtinę. Nuo krūtinės atšokęs butelis nukrito ant plytelių tarpduryje ir sudužo. Po to T. Č. čiupo tėvą A. Č., įsodino į taksi ir jie kartu išvažiavo. Nukentėjusiosios teigimu, ji stipriau sužalota nebuvo, tačiau nuo smūgio krūtinėje jautė skausmą. Iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes nurodė ir kaip liudytojas apklaustas tuo metu kartu su R. Z. degalinėje dirbęs V. Š.. Pastarojo teigimu, A. Č. įžeidė R. Z., dėl ko ji jam į akis papurškė dujų ir išstūmė jį pro duris. Tada A. Č. sūnus T. Č. nuo prekystalio čiupo butelį ir metė jį į R. Z.. Butelis nukrito ir sudužo. T. Č. greitai iš degalinės išėjo ir su tėvu išvažiavo. Kaip liudytojas apklaustas A. Č. (nuteistojo tėvas) parodė, kad 2012-11-02 jis su sūnumi T. Č. atvyko į degalinę nusipirkti alaus. Degalinėje dirbo jo sena pažįstama R. Z.. Jis ėmė su ja juokauti, ją kalbinti, bet kadangi buvo girtas savo kalbomis ją įžeidė. Ji užpykusi papurškė jam į akis dujų ir išstūmė lauk iš degalinės patalpų. Jam graužė akis, jis praktiškai nebematė, kas vyksta degalinėje, atsimena, kad suklupo, kad jį pakėlė sūnus, įsodino į taksi ir jie išvažiavo. Dėl dujų poveikio jis nematė, kaip sūnus T. Č. metė į R. Z. butelį, bet jeigu nukentėjusioji sako, kad į ją metė, tiki, jog taip ir buvo. Nukentėjusiajai atlygino 1000 Lt žalą. Kaip minėta, nuteistasis T. Č. neneigia metęs į nukentėjusiąją alaus butelį ir jai pataikęs į krūtinę, dėl ko nukentėjusiajai galėjo sukelti fizinį skausmą. Tačiau teigė, kad taip pasielgė gindamas savo tėvą nuo pačios nukentėjusiosios smurtinių veiksmų, t. y. veikė būtinosios ginties situacijoje.

BK 28 str. 2 d. prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški.

Pirmiau aptartų įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad būtinosios ginties situacija šiuo atveju susiklosčiusi nebuvo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios R. Z. ir nuteistojo T. Č. tėvo A. Č. degalinėje įvyko trumpas konfliktas bei nedidelis susistumdymas dėl vyno butelio, kurį A. Č. norėjo paimti neužmokėjęs, o nukentėjusioji jam to padaryti neleido, papurškė A. Č. į akis dujų ir išstūmė jį iš degalinės patalpų. Minėto konflikto metu nei A. Č., nei nuteistojo T. Č. sveikatai ar gyvybei pavojus iškilęs nebuvo, nė vienam iš jų smūgių nukentėjusioji nesudavė, pavojingo kėsinimosi, nuo kurio nuteistajam buvo būtina gintis pačiam ar ginti tėvą A. Č., nebuvo. Pavojingo kėsinimosi buvimo faktą paneigia ir tai, kad nei nuteistajam T. Č., nei kartu su juo buvusiam jo tėvui A. Č. jokie sužalojimai padaryti nebuvo. Be to, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistasis į nukentėjusiąją butelį metė jau po to, kai nukentėjusioji buvo papurškusi jo tėvui į akis dujų bei jį išstūmusi iš degalinės patalpų, o ne šių veiksmų atlikimo metu, t. y. tuo metu, kai nukentėjusioji jokių veiksmų A. Č. atžvilgiu neatliko bei nekėlė pastarajam jokio pavojaus, todėl nepagrįstais laikomi nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis savo veiksmais tik norėjo nutraukti kito asmens, šiuo atveju R. Z., neteisėtus veiksmus jo tėvo atžvilgiu. Be to, šią versiją apie būtinosios ginties situaciją nuteistasis iškėlė tik savo apeliaciniame skunde. Teisiamojo posėdžio metu jis paaiškino, kad butelį į nukentėjusiąją metė, nes jam buvo gaila gulinčio tėvo, iš ko darytina išvada, kad butelį nukentėjusiajai į krūtinę nuteistasis T. Č. metė ir tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai fizinį skausmą sukėlė ne gindamasis pats ar gindamas tėvą A. Č. nuo pavojingo kėsinimosi, o tyčia, supykęs dėl nukentėjusiosios R. Z. veiksmų jo tėvo A. Č. atžvilgiu. Taigi dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo T. Č. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį nėra jokio pagrindo.

Tačiau kolegijos vertinimu, nors byloje ir nustatyta, kad nuteistasis T. Č. padarė jam inkriminuotus veiksmus - metė stiklinį butelį nukentėjusiajai R. Z. į krūtinę, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą (to neneigia ir pats nuteistasis), bei šiuos veiksmus jis atliko viešoje vietoje (degalinėje), tokiais jo veiksmais visuomenės rimtis ir tvarka sutrikdyta nebuvo. Iš kaltinimo konstrukcijos matyti, kad įžūliu nuteistojo T. Č. elgesiu, pažeidusiu visuomenės rimtį ir tvarką, įvardijami jo veiksmai – be jokios dingsties metė stiklinį butelį R. Z. į krūtinę, kas pastarajai sukėlė fizinį skausmą, t. y. pirmosios instancijos teismas įrodyta pripažino aplinkybę, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė iš chuliganiškų paskatų. Tačiau teisėjų kolegija, priešingai nei apylinkės teismas, konstatuoja, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog dingstis buvo ir nuteistasis T. Č. į nukentėjusiąją alaus butelį metė iš asmeninių paskatų, būdamas pasipiktinęs pačios nukentėjusiosios elgesiu jo tėvo atžvilgiu (nukentėjusioji papurškė jo tėvui į veidą dujų ir stūmė jį pro duris), o ne siekdamas parodyti akivaizdų žmogaus ar visuomenės negerbimą, priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos ar paniekinti elementarias moralės ir elgesio normas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia viešosios tvarkos pažeidimą, nes svarbu ir tai, kokią vietą ir būdą savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko (kasacinė byla Nr. 2K-454/2011). Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Taigi norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl viešosios tvarkos pažeidimo, būtina nustatyti ir nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., objektyviosios pusės požymį – pasekmes, t. y, kad dėl kaltininko veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011 ir kt.). Išanalizavus įvykio situaciją matyti, kad nuteistasis T. Č. nebuvo šio konflikto iniciatorius, jo veiksmai buvo spontaniški ir truko labai trumpą laiką. Byloje nenustatyta, kad nuteistojo tyčia buvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką ar jo elgesys būtų sukėlęs kitų asmenų neigiamą reakciją. Priešingai, iš tuo metu degalinėje dirbusio ir šį įvykį mačiusio kaip liudytojo apklausto V. Š. parodymų matyti, kad jam šis įvykis nebuvo labai baisus dalykas, jis tų vyrų elgesiu nepasipiktino ir manė, kad viską buvo galima sutvarkyti ir nekviečiant policijos. Dėl šio įvykio kitų byloje apklaustų asmenų nėra. Taip pat byloje nenustatyta, kad dėl nuteistojo elgesio būtų sutrikusi degalinės veikla. Taigi nustatytos ir pirmiau aptartos faktinės bylos aplinkybės leidžia teigti, jog minimi nuteistojo veiksmai prieš nukentėjusiąją buvo apspręsti asmeninių paskatų – siekio atkeršyti nukentėjusiajai už jos veiksmus jo tėvo atžvilgiu. Dėl to teisėjų kolegija mano, jog kaltinime nurodyti ir apylinkės teismo pripažinti įrodytais T. Č. veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu (stiklinio butelio metimas nukentėjusiajai į krūtinę) pagal tyčios tūrinį bei kryptingumą ir pasekmes turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. kaip tyčinis fizinio skausmo sukėlimas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji R. Z. pareiškė, kad atleidžia T. Č. už jo veiksmus, kuriais jis jai sukėlė fizinį skausmą, nes nuteistasis jos atsiprašė, labai gailisi dėl savo poelgio, o ji jam atleido, jokių pretenzijų neturi, nepageidauja, kad T. Č. būtų nubaustas už šią veiką. Sutikimą taikytis su nukentėjusiąja apeliacinės instancijos teisme išreiškė ir nuteistasis T. Č., kuris prašė bylą nutraukti. Taigi nustačius, kad nuteistajam T. Č. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 284 str. 1 d., turi būti perkvalifikuota į BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, ir nukentėjusioji R. Z. susitaikė su nuteistuoju T. Č., baudžiamasis procesas šioje byloje nutraukiamas (BPK 3 str. 1 d. 5 p., 417 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio mėn. 5 d. nuosprendį, kuriuo T. Č. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas 45 parų arešto bausme, panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai R. Z. pagal BK 140 str. 1 d. nuteistojo T. Č. atžvilgiu nutraukti, kadangi R. Z. ir T. Č. susitaikė (BPK 3 str. 1 d. 5 p.).