Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2011-03-10 · Administracinė byla Nr. I-289-583/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-10
Bylos Nr.
I-289-583/2011
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00088-2011-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Remigijus Arminas
Pareiškėjas
S.B.
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės, Rietavo
Trečiasis asmuo
V. P., P. P.
Kategorijos
  • 4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-289-583/2011Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00088-2011-5 (S)Procesinio sprendimo kategorija 4.4;63.3.8;73
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. kovo 10 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, rašytinio proceso tvarka susipažinęs su pareiškėjo S.B. skundu atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – V. P., P. P. dėl įpareigojimo nustatyti kelio servitutą ir spręsdamas skundo priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi skundu į teismą nurodydamas, kad jis yra 1.08 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Glaudžių k.v., Plungės r., kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas. Kadastrinių matavimų metu paaiškėjo, kad jam išduotame žemės sklypo plane yra pažymėtas privažiavimas prie sklypo servitutiniu keliu, kuris eina per V.P. žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau V.Pocevičiaus žemės sklypo plane tokio žymėjimo ir įrašo apie kelio servitutą nėra. 2010 m. liepos 12 d. UAB „Plungės matininkai“ kreipėsi į atsakovą su prašymu duoti nurodymą dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos rengimo darbų. 2010 m. rugsėjo 10 d. pateiktas atsakymas, kuriuo pakviestas atvykti į Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrių dėl privažiavimo prie sklypo nagrinėjimo. Nagrinėjimo metu pasiūlyta tartis su kaimyninio sklypo savininku, tačiau pastarasis nesutinka leisti patekti į sklypą per jam priklausantį sklypą.

2010 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrių su prašymu informuoti :

- kas darydamas preliminarius sklypo matavimus turėjo nustatyti kelio servitutą iki jam priklausančio žemės sklypo ?

- dėl kokių priežasčių tai nebuvo padaryta ?

- kokiu būdu turėtų realizuoti savo teises patekti į jam priklausantį žemės sklypą ir juo naudotis ?

2010 m. lapkričio 24 d. atsiųstas kvietimas atvykti į Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrių aptarti siūlymus, tačiau atvykus vėl buvo pasiūlyta dėl patekimo į jam priklausantį sklypą tartis su sklypo kaimynais.

2010 m. gruodžio 15 d. buvo atsiųstas raštas Nr. R36-3-1217 į pateiktą 2010 m. lapkričio 12 d. prašymą, kuriame nurodoma, kad Glaudžių k.v., projekto autorė A.B., rengdama žemės reformos žemėtvarkos projektą, numatė kelio servitutą iki jam nuosavybės teise priklausančio sklypo, o vėlesnis projekto autorius V.K., vykdydamas pareiškėjo ir gretimo žemės sklypo preliminarius matavimus planuose nepažymėjo kelio servituto iki pareiškėjui priklausančio žemės sklypo. Taip pat atsakyme nurodoma, kad gretimo sklypo savininkas P.P. prie šiaurinės pareiškėjui priklausančios sklypo dalies rengia detalųjį planą išskirstydamas jam priklausantį žemės plotą sklypais, numatydamas greta pareiškėjui priklausančio sklypo pagrindinę gatvę. Pareiškėjas informuotas, kad dėl kelio servituto reikia kalbėtis betarpiškai su juo. Tačiau su sklypo savininku susitarimas nebuvo pasiektas. Pareiškėjo teigimu atsakovas vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtą veiksmą nes gera valia neištaiso klaidos ir nenustato servituto, todėl to nepadarius jis priverstas kreiptis į teismą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas šiais ir skunde išsamiau išdėstytais argumentais teismą prašo:

- įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrių savo lėšomis nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę eiti ir važiuoti transporto priemonėmis keturių metrų pločio keliu, per pusę metų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo;

- iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo skundą atsisakoma priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto numatytuoju pagrindu.

Pareiškėjas reikalavimą dėl įpareigojimo kildina iš atsakovo neveikimo, t.y. vilkinimo. Tačiau kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjo 2010 m. lapkričio 12 d. pareiškimo „Dėl kelio servituto“, jis į atsakovą kreipėsi prašydamas suteikti informaciją dėl kelio servituto.

Asmens teisę gauti informaciją, šios teisės įgyvendinimo tvarką bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Pagal Įstatymo 14 straipsnio nuostatas informacija pareiškėjui turi būti pateikiama ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos. Jeigu prašoma daug ar sudėtingos informacijos, įstaigos vadovas turi teisę pratęsti šį terminą dar iki 20 darbo dienų ir apie tai ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu pranešti pareiškėjui, taip pat nurodyti pratęsimo priežastis. Jeigu pareiškėjo buvo paprašyta patikslinti ar papildyti prašymą, tai informacijos pateikimo terminas skaičiuojamas nuo patikslinto ar papildyto prašymo gavimo įstaigoje dienos. Taigi pareiškėjas kreipėsi dėl informacijos pateikimo ir atsakovas 2010 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. R36-3-1014 pateikė pasiūlymą atvykti pasitarti aktualiu klausimu, o nepavykus rasti sutarimo 2010 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. RS36-3-1217 pateikė atsakymą, kad išnagrinėjus pareiškimą dėl privažiavimo kelio su gretimo sklypo savininku nepavyko sutarti dėl kelio servituto nustatymo. Pareiškėjas taip pat informuotas apie žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo eigą ir padarytas klaidas, bei nurodyti galimi problemos sprendimo būdai. Taigi iš pareiškėjo 2010 m. lapkričio 12 d. prašymo turinio akivaizdu, kad jis kreipėsi dėl informacijos suteikimo, o ne prašymu nustatyti kelio servitutą ir jam informacija buvo suteikta. Todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas vilkina priimti administracinį aktą dėl servituto nustatymo ir nevykdo pareigos nustatyti servitutą. Todėl įvardijamos aplinkybės pareiškėjui nesuteikia teisinių prielaidų atsakovo veiksmus vertinti kaip vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių ir ginčo pobūdžio kyla klausimas ar pareiškėjas kreipėsi skundu į teismą per ABTĮ 33 straipsnyje numatytą skundo padavimo terminą. Kaip jau minėta atsakovas 2010 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. R36-3-1217 pareiškėją ne tik informavo apie žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo eigą ir padarytas klaidas bet informavo ir apie tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrius neturi teisinio pagrindo nustatyti kelio servituto ir pasiūlė pareiškėjui realizuoti savo teisę į servituto nustatymą tariantis su gretimo sklypo, rengiančio detalųjį planą savininku arba kreiptis į teismą Civilinio kodekso 4.126 str. 1 d., nustatyta tvarka dėl kelio servituto nustatymo teismo sprendimu. Pagal teisines pasekmes šis atsakovo raštas yra atsisakymas nustatyti kelio servitutą ir pareiškėjas savo skunde nurodo, kad šis raštas jam buvo atsiųstas 2010 m. gruodžio 15 d. (skundo 2 lapas 4 pastraipa). Pagal žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatas žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje. Administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Pagal šio straipsnio 4 dalį sprendimas nustatyti servitutą gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Iš šių nuostatų seka, kad tokia pačia tvarka skundžiamas ir atsisakymas nustatyti servitutą. Todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui 2010 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. R36-3-1217 konstatavus, kad administraciniu aktu servitutas nebus nustatomas, atsakovas šį atsisakymą turėjo teisę ginčyti būtent Žemės įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatytąja tvarka, t.y. ginčyti atsisakymą nustatyti servitutą arba prašyti įpareigoti nustatyti servitutą per Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytąjį terminą.

Motyvuojamoji dalis

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ), 33 straipsnio 1 dalis numato, kad jei specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo tos dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai šis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-301/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-100/2005).

Taigi pareiškėjas savo skunde nurodo, kad 2010 m. gruodžio 15 d. jam tapo žinomas Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gruodžio 15 d. rašto Nr. R36-3-1217 turinys ir būtent juo pareiškėjui yra ne tik pateikiama jo prašoma informacija pagal 2010 m. lapkričio 12 d. prašymą bet pranešama ir apie atsisakymą atlikti veiksmą – nustatyti kelio servitutą. Todėl akto turinys pareiškėjui tapo žinomas 2010 m. gruodžio 15 d. ir nuo šio momento skaičiuotinas skundo padavimo terminas per kurį pareiškėjas turėjo teisę kreiptis skundu į teismą teisminės gynybos. Šis terminas yra 1 mėnuo ir paskutinė skundo padavimo termino diena buvo 2011 m. sausio 15 d. Kadangi ši diena buvo ne darbo diena, tai skundo padavimo termino paskutinė diena buvo 2011 m. sausio 17 d. Teisinių prielaidų skundo padavimo terminą skaičiuoti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka taip pat nėra, kadangi teismas nutartyje jau pasisakė, kad įvertinus pareiškėjo 2010 m. lapkričio 12 d. prašymo ir atsakovo pateiktų atsakymų turinį nėra teisinio pagrindo teigti apie vilkinimo veiksmus. Kita vertus, net ir sutikus su pareiškėjo vertinimu dėl vilkinimo, nuo atsakovo atsisakymo nustatyti servitutą iki jo kreipimosi skundu į eismą yra praėjęs daugiau nei dviejų mėnesių terminas, taigi praleistas ir terminas numatytas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėjas skundą teismui išsiųsti pašto įstaiga pateikė 2011 m. kovo 1 d. (pašto voko duomenys). Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir jo neprašo atnaujinti. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjas teismui neteikia prašymo dėl termino kreiptis skundu į teismą atnaujinimo, mano, kad jo nepraleido, todėl skundą atsisakoma priimti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra suformuluota nuostata, jog skundo padavimo termino praleidimas yra kliūtis pradėti teisminį procesą, kartu iš pareiškėjo atima teisę į teisminę gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A-8-514-2004, Administracinių teismų praktika. Nr.6. p. 224-233; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-670/07). Taigi skundo padavimo terminas yra sąlyga, ribojanti konstitucinę teisminės gynybos teisę, nes skundo padavimo termino praleidimas yra kliūtis teisminiam ginčo nagrinėjimui iš esmės (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 34 straipsnis, 101 straipsnio 6 punktas).

Teismas pažymi, kad įstatymas (šiuo atveju – ABTĮ 5 straipsnis) kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuoja galimybę kreiptis į teismą, siekiant jas apginti, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles. Taip yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS146 – 31/2010).

Vadovaujantis ABTĮ 10 straipsniu ir įvertinus pareiškėjo skundo argumentus dėl atsakovo padarytų Glaudžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto klaidų ištaisymo, pareiškėjui realizuojant savo teisę į teisminę gynybą siūlytina įvertinti teisminę praktiką, kuri suformuota nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus dėl servitutų nustatymo (žr.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-1610/2010; Lietuvos aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2010).

Pažymėtina ir tai, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.126 straipsnio nustatytąja tvarka (žr.: specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo nagrinėti 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis).

Iš aukščiau aptartų aplinkybių ir viseto rašytinių įrodymų, galima konstatuoti, kad pareiškėjas praleido terminą, numatytą ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje kreiptis teisminės gynybos, prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo neteikia, todėl pareiškėjo skundą vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalimi 8 punktu atsisakytina priimti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsniu, 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 1 dalimi,

nutarė:

pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – V. P., P. P. dėl įpareigojimo nustatyti kelio servitutą, atsisakyti priimti.

Įsiteisėjus nutarčiai skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant jį per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Remigijus Arminas