- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-30
- Bylos Nr.
- I1-453-362/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02335-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- N. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. V. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas N. V. nurodė, kad nuo 2019-06-01 iki 2020-07-08 jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, kur nebuvo užtikrintas jo saugumas. 2020-06-04 jis buvo sumuštas prausykloje, jis patyrė didžiulį fizinį skausmą, buvo sugadinta jo sveikata, sukeltas psichologinis sukrėtimas. Mano, jog visų tų sužalojimų jis nebūtų patyręs, jei atsakovas būtų tinkamai laikęsis teisės aktų bei priimtų normatyvų, tame tarpe ir saugumo normatyvų, būtų įrengti stebėjimo postai, koridoriuose įrengtos vaizdo kameros. Dėl to jis buvo pradėjęs badavimą, kad būtų suteikta jam saugi aplinka atlikti bausmę, bet psichologinės prievartos įtakoje jis buvo priverstas badavimą nutraukti. Dėl šio įvykio turėjo kreiptis ir psichologo pagalbos. Taip pat nurodo, kad viso buvimo pataisos namuose metu jam nebuvo užtikrintas tinkamas gyvenamasis plotas, nes jo buvimo kambariuose buvo laikoma iki 20 žmonių, tad gyvenamojo ploto trūko, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Nakčiai patalpas užrakindavo, kas trukdė jo judėjimui. Tai sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir psichologinius išgyvenimus, jį labai sukrėtė, jis buvo priverstas kentėti, sukėlė baimę, nevisavertiškumo jausmą, tai jį žemino ir menkino, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas bausmės atlikimo metu gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, tad nei jo, nei kitų asmenų judėjimas po visą lokalinį sektorių nėra ribojamas visą laikotarpį nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Teisės aktai nenumato būtinybės įrengti kiekvienoje patalpoje stebėjimo postus ar stebėti, kas vyksta kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje. Asmenys, sumušę pareiškėją, nustatinėjami. Įstaigos pareigūnai veikė, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, tad neteisėtų veiksmų atlikta nebuvo.
Nurodoma, kad nuo 2019-06-01 iki 2020-07-08 pareiškėjas atliko bausmę paprastosios grupės sąlygomis, asmeniui kambaryje tekdavo nuo 3,13 kv. m iki 4,77 kv. m gyvenamojo ploto. Taip pat dalį laiko pareiškėjas už režimo pažeidimus atliko bausmę uždarosios zonos kamerose, kur jam teko nuo 3,95 kv. m iki 5,48 kv. m kameros gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo budo apie kurį kalba pareiškėjas, t. y., kad sanitarinio mazgo, baldų, esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Patalpos rakinamos teisės aktų numatyta tvarka.
Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo N. V. skundas atmestinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje jam nebuvo užtikrintas saugumas, trūko gyvenamojo ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Byloje nėra ginčo, jog 2020-06-04 pareiškėjas , kuris tuo metu buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, buvo sumuštas, tai patvirtina ir į bylą pateikta asmens sveikatos istorija bei ikiteisminio tyrimo dokumentai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštas Nr. 14-4722 patvirtina, jog dėl šio pareiškėjo sumušimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai dėl sumušimo atsirasti buvo saugumo neužtikrinimas, nesilaikant teisės aktų ir priimtų normatyvų, dėl ko jis buvo sumuštas. Teismas pažymi, jog nei teisės aktų, nei jų normų ar normatyvų pareiškėjas nenurodo, tik abstrakčiai pareiškia, jog jie buvo pažeisti.
Vertinant paties sumušimo aplinkybes, iš paties pareiškėjo skundo matyti, jog konfliktas kilo tarp asmenų, atliekančių bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, tome pačiame lokaliniame sektoriuje dienos metu. Pažymėtina, jog sutinkamai su Bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kalinami atvirojoje kolonijoje asmenys nuo kėlimosi iki miego laiko turi teisę laisvai vaikščioti nustatytoje teritorijoje. Kad šis reikalavimas būtų pažeistas, duomenų nėra. Taip pat teismui nepateikta duomenų, to nenurodo ir pats pareiškėjas, kad jis būtų kreipęsis į atsakovą su nurodymais apie tai, kad jo atžvilgiu galimi neteisėti veiksmai, kas įpareigotų atsakovą imtis priemonių konkrečiai pareiškėjo saugumui užtikrinti. Nesant tokio kreipimosi, reikalinga nustatyti, ar pareiškėjas nepažeidė bendrų teisės aktų reikalavimų, susijusių su vaizdo kamerų įrengimu, stebėjimo postų įrengimu ir saugumo užtikrinimu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. V-389 “Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” 11 skirsnis numato Atviros kolonijos, pusiaukelės namų, lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo patalpų įrengimo bendruosius reikalavimus, juose vaizdo kamerų įrengimas šiose patalpose nenumatytas, tad neteisėtų veiksmų, susijusių su vaizdo kamerų neįrengimu, nenustatyta.
Vertinant stebėjimo postų įrengimą ar nepertraukiamą patalpų stebėjimą, pažymėtina, jog nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 “Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos vidaus tvarkos taisyklės, nei Bausmių vykdymo kodeksas nenumato atsakovui prievolės užtikrinti nepertraukiamą visų, tame tarpe ir gyvenamųjų patalpų atvirosiose kolonijose stebėjimą, tad ir šis argumentas atmestinas. Teismas pažymi, jog konfliktas kilo iš asmeninių paskatų, tad kilusią žalą pareiškėjas turi teisę prašyti atlyginti civilinio proceso tvarka iš tiesiogiai ją padariusių asmenų, jei tokie bus nustatyti.
Taip pat pareiškėjas nurodo, kad jam buvo skirta per mažai gyvenamojo ploto patalpose, kuriose jis atliko bausmę.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas, taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 2.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2020 m. liepos 08 d. buvo laikomas karantino kambaryje, kurio plotas yra 40,69 kv. m, kambaryje 13 miegamųjų vietų, tad pareiškėjui teko mažiausia 3,13 kv. m gyvenamojo ploto, kambaryje Nr. 6, kurio plotas yra 66,21 kv. m, kambaryje 21 miegamoji vieta, tad pareiškėjui teko mažiausia 3,15 kv. m gyvenamojo ploto, kambaryje Nr. 15, kurio plotas yra 14,31 kv. m, kambaryje3 miegamosios vietos, tad pareiškėjui teko mažiausia 4,77 kv. m gyvenamojo ploto, kambaryje Nr. 2, kurio plotas yra 66,68 kv. m, kambaryje 21 miegamoji vieta, tad pareiškėjui teko mažiausia 3,18 kv. m gyvenamojo ploto. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučių tipo patalpose visą laikotarpį buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m ploto norma, sanitarinio mazgo plotas į nurodytus plotus neįskaičiuotas. Taip pat pareiškėjas atliko bausmę ir uždarose zonos kamerose, už režimo pažeidimus, tai kameroje Nr. 21-4, jos plotas 31,56 kv. m, kameroje 8 miegamosios vietos, mažiausias vienam asmeniui tekęs plotas yra 3,95 kv. m, kameroje Nr. 16-11, jos plotas 16,02 kv. m, kameroje 3 miegamosios vietos, mažiausias vienam asmeniui tekęs plotas yra 5,34 kv. m, kameroje Nr. 15-7, jos plotas 14,31 kv. m, kameroje 3 miegamosios vietos, mažiausias vienam asmeniui tekęs plotas yra 4,77 kv. m, kameroje Nr. 15-8, jos plotas 14,77 kv. m, kameroje 3 miegamosios vietos, mažiausias vienam asmeniui tekęs plotas yra 4,92 kv. m, kameroje Nr. 15-10, jos plotas 16,44 kv. m, kameroje 3 miegamosios vietos, mažiausias vienam asmeniui tekęs plotas yra 5,48 kv. m, kameroje Nr. 15-11, jos plotas 14,39 kv. m, kameroje 3 miegamosios vietos, mažiausias vienam asmeniui tekęs plotas yra 4,80 kv. m. Pažymi, jog kamerose ne visą laiką būdavo maksimalus asmenų skaičius. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į gyvenamosiose patalpose esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju aptariamu laikotarpiu minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,13 kv. m gyvenamojo ploto, pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už gyvenamųjų patalpų ribų - nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys, vertintina, kad nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti gyvenamojoje patalpoje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su gyvenamojo ploto, tame tarpe ir ploto, užstatyto baldais, pažeidimu
Kameros ir gyvenamosios patalpos nakčiai rakinamos sutinkamai su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 15 punktu, tad teisės aktų pažeidimų nenustatyta.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl paskelbto badavimo, atsižvelgtina į tai, kad badavimas buvo paskelbtas iki jo sumušimo 2020-06-04, maisto atsisakymas surašytas 2020-05-28, nurodant, jog maisto yra atsisakoma dėl netinkamo pareigūnų elgesio, jokių duomenų, jog tai yra susiję su pareiškėjo saugumo neužtikrinimu ar netinkamomis gyvenimo sąlygomis, atsisakyme nėra. Badavimo akcija nutraukta dėl to, kad pareigūnai į tai nekreipė dėmesio. Pažymėtina, jog iš teismui pateiktos 2020-10-09 pažymos Nr. 86-254 matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019-06-01 iki 2020-07-08 nesikreipė su skundais ar prašymais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ar grėsmės daugumui, taip pat nesikreipė pas psichologus. Nors pareiškėjas nurodė, jog dėl po sumušimo likusių psichologinių išgyvenimų buvo paguldytas į laisvės atėmimo vietų ligoninę, pas psichiatrus, tai nepatvirtinama bylos medžiaga. Iš teismui pateikto laisvės atėmimo vietų ligoninės medicinos dokumentų išrašo matyti, jog pareiškėjas buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, dėl psichikos ir elgesio sutrikimų dėl kelių narkotikų ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo.
Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, užtikrinant saugumą atvirosios kolonijos gyvenamosiose patalpose bei gyvenamąsias sąlygas šiose patalpose, teismas jų nenustatė.
Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo N. V., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.