Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-27 · Administracinė byla Nr. I-6753-422/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-11-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Apeliacija2020-06-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-27
Bylos Nr.
I-6753-422/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01614-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
L. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6753-422/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01614-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 51.4; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 27 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

sekretoriaujant Deivydui Aidukui,dalyvaujant liudytojams I. S. (I. S.), V. S. ir V. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 40 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde (I t., b. l. 2–5) nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. kalėjo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3 sektoriuje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, be to, šį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvę baldai ir nuteistųjų daiktai. Dėl ploto trūkumo tvyrojo negatyvi atmosfera, tarp nuteistųjų kildavo barniai, susistumdymai. Dėl patalpų perpildymo pataisos namuose kildavo tuberkuliozės protrūkiai, todėl teko gyventi su šia infekcija užsikrėtusiais asmenimis. Tvirtino, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus, neišduodamų valymo priemonių bei nepakankamo buitinių parazitų naikinimo, nebuvo užtikrinta švari nuo buitinių parazitų aplinka. Dėl blakių sukandimų negalėjo miegoti naktimis, patyrė skausmus, atsirasdavo žaizdos. Teigė, kad 6 būryje buvo poilsio kambarys, tačiau 9 ir 1 būriuose poilsio kambarių nebuvo įrengta, tai, esant perpildytoms patalpoms, sukėlė didelių nepatogumų, nes negalėjo ramiai parašyti laiško, skaityti knygų, žaisti stalo žaidimų. 3 sektoriaus 6-7, 8-9 ir 1 būriuose nebuvo džiovyklų, todėl nuosavomis nuteistųjų džiovyklomis buvo užstatyti koridoriai, tai kėlė didelę grėsmę gaisro ar kitos nelaimės atveju. Drėgmė nuo džiovinamų drabužių ir batų sklido į gyvenamąsias patalpas, todėl kilo grėsmė susirgti tuberkulioze. Tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus pastatai yra seni, dengti šiferiu, šiluminės trasos izoliuotos stiklo vata su asbestu, pastatų stogų perdanga sulaužyta, šiferis suskilinėjęs, todėl į aplinką patenka asbesto plaušeliai, keliantys pavojų susirgti onkologinėmis ligomis. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatskirti nuo sporto aikštynų, todėl patyrė baimę, didelių nepatogumų, nes bijojo būti sužeistas kamuoliu. Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl nesuteiktos teisės žiūrėti kabelinę televiziją. Taip pat nurodė, kad 2015 m. atliekant remontą koplyčioje ir 2016 metais renovacijos metu Pataisos namuose nebuvo koplyčios, todėl negalėjo atlikti religinių apeigų tam skirtoje vietoje. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė emocinį diskomfortą, stresą. Dėl patiriamų neigiamų išgyvenimų, barnių ir konfliktų su kartu gyvenančiais asmenimis, dėl per mažo ploto negalėjo ilgai užmigti, pastoviai kankino nemiga, skaudėjo galvą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 40 200 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės. Nurodė, kad skundo reikalavimui neturi būti taikomas ieškinio senaties institutas, nes pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas pagal CK 1.127 str. 5 dalies nuostatas. Taip pat nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje senaties terminas netaikomas dėl žalos, kildinamos iš nusikaltimų žmoniškumui, atlyginimo.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 11–19), papildomuose paaiškinimuose (I t., b. l. 128–130) nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose vienam nuteistajam tekusi reglamentuota gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Tvirtino, kad pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto. Pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma yra santykinis dydis, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius dėl jų rotacijos, išvykimo į kitas pataisos įstaigas, Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir pan., nuolat keičiasi. Teigė, kad pataisos namai nėra kamerų tipo įstaiga, todėl nuteistieji dienotvarkėje nustatytu metu galėjo laisvai judėti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus teritorijoje, naudotis sporto aikštelėmis, pasivaikščiojimo kiemų teritorija. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą patalpas turi valyti patys nuteistieji, todėl tinkamai atliekant šias pareigas, patalpose nebūtų blogo kvapo, pelėsio. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Buitiniai parazitai naikinami su trečiaisiais asmenimis sudarytos sutarties pagrindu, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Ginčo būruose poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti. Ginčo būrių pasivaikščiojimo kiemai nuo sporto aikštelių nėra atskirti. Pareiškėjo teisė žiūrėti televizorių nebuvo pažeista, nes pataisos namuose yra transliuojami Lietuvos gyventojams prieinami, nekoduoti kanalai, kuriems nereikalingas televizijos priedėlis. Pareiškėjui išreiškus norą matyti daugiau kanalų, tokia teisė jam galėjo būti suteikta įsigyjant televizijos kortelę ar priedelį. 3 sektoriaus būrių teritorijose buvo įrengtos drabužių džiovyklos, taip pat būriams išduotos stacionarios džiovyklos. 3 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos nuteistiesiems skalbti ir džiovinti drabužius. Duomenys apie asmenis, sergančius tuberkulioze, nėra kaupiami, nes įtarus, kad asmuo galimai užsikrėtė šia liga, jis išsiunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur pasitvirtinus diagnozei, į pataisos namus jis negrąžinamas. Per pastaruosius 10 metų buvo vienas atvejis, kai buvo gautas pranešimas iš LAVL apie susirgimą atvira tuberkulioze. Gavus tokį pranešimą, visos patalpos, kuriose gyveno sergantis nuteistasis valomos ir dezinfekuojamos, su juo kontaktavę nuteistieji stebimi, jiems atliekami rentgeno tyrimai. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui gyvenant 4,6 ir 9 būriuose, pastatų, kuriuose buvo šie būriai, stogo danga buvo iš šiferio. 1 ir 2 būrių pastato stogo danga buvo bituminė. Tvirtino, kad iki 2017 m. kovo 29 d. 3 sektoriuje koplyčia buvo įrengta. Prasidėjus renovacijos darbams, pareiškėjas galėjo išpažinti ir praktikuoti tikėjimą kitais būdais, t.y. atlikti apeigas aktų salėje. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje bendrabučio tipo patalpose, t. y. jis buvo kalinamas, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, nesilaikant higienos normų reikalavimų ir pan.

Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo ginčo gyvenamosiose patalpose pradžios.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 1 d. (I t., b. l. 8), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. liepos 31 d. pareikšti.

Pareiškėjas tvirtino, kad jo reikalavimui sutrumpintas senaties terminas neturi būti taikomas dėl to, kad toks terminas netaikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nagrinėjant bylas dėl nusikaltimo žmoniškumui. Visų pirma pažymėtina, kad byloje keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kilusios viešojo administravimo srityje (netinkamų kalinimo sąlygų), atlyginimo nepatenka į nusikaltimų žmoniškumui kategoriją. Taip pat, atmesdamas šį pareiškėjo teiginį, teismas pažymi, kad dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas S. prieš Jungtinę Karalystę).

Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. liepos 31 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus bendrabučio tipo patalpose laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis–viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kuriose plotas vienam nuteistajam neatitiko reglamentuotų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis (I t., b. l. 20, 23–25) patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. ( išskyrus laikotarpius, kuriais jis buvo etapuotas į LAVL ir Kauno tardymo izoliatorių) gyveno 1 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 26,44 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,3 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2016 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. liepos 26 d. pareiškėjas kalėjo 1 būrio 5 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas yra 28,48 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,16 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2017 m. kovo 21 d pareiškėjas gyveno 2 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 35,21 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,2 kv. m gyvenamojo ploto.

Nuo 2017 m. kovo 21 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas gyveno 2 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 13,37 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,34 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė tik konkretų nuteistųjų skaičių, buvusį 9 būrio 10 sekcijoje, tačiau jokių duomenų apie nuteistųjų skaičių 1 būrio 9 ir 5 miegamuosiuose ir 2 būrio 4 ir 3 miegamuosiuose nenurodė. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie patalpas, kuriose gyveno vertinamuoju laikotarpiu, ginčo patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei laikotarpius, kuriais jis gyveno minėtose patalpose, neginčijo.

Pareiškėjo iniciatyva liudytojais apklausti nuteistieji V. S. ir I. S. byloje vertinamose patalpose negyveno, liudytoju apklaustas V. T. nurodė, kad trumpai gyveno 2 būryje, kuriame nuteistiesiems buvo užtikrintas reglamentuotas gyvenamasis plotas, tai iš esmės patvirtina atsakovės atstovo pateiktus duomenis.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas neturi jokio pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie ginčo gyvenamųjų patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl vadovaujamasi Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus, įrengtų miegamųjų vietų skaičių vertinamuoju laikotarpiu.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui visą ginčui aktualų laikotarpį buvo užtikrinta reglamentuota 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, todėl sąlygų atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti nenustatyta.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad būriuose nebuvo įrengta poilsio kambarių, džiovyklos drabužiams ir avalynei džiovinti.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Taisyklės), 5.8. ir 5.9 punktuose nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, batų ir drabužių džiovykla.

Pagal Taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.

Atsakovės atstovas pateikė teismui pažymą (I t., b. l. 24–25), kurioje nurodyta, jog 3 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, būrio kiemuose įrengtos džiovyklos. Kad 3 sektoriuje įrengta drabužių džiovykla, patvirtina į bylą pateikta fotonuotrauka (I t., b. l. 205).

Teismo nuomone, esant reglamentuotam reikalavimui įrengti drabužių ir avalynės džiovyklą kiekviename būryje arba pagal Taisyklių 6 p. – dviem būriams, nurodyti įrodymai neįrodo, kad batų ir drabužių džiovykla buvo įrengta būtent ginčo būriams.

Minėtoje atsakovės atstovo pažymoje (I t., b. l. 24–25) nurodyta, kad ginčo būriuose nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai.

Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.8, 5.9 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį, drabužių ir avalynės džiovyklą ginčo būriuose.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino dėl buitinių parazitų (blakių) buvimo gyvenamojoje patalpoje, dėl kurių sukandimų negalėjo tinkamai išsimiegoti.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau ir – Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiški reikalavimai įtvirtinti Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (I t., b. l. 24–29). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų (I t., b. l. 45–73) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo būrio patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyje nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, tikėtina pareiškėjo nurodyta aplinkybe dėl buitinių parazitų tam tikrais periodais buvimo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su nuo sporto aikštynų neatskirtais pasivaikščiojimo kiemeliais.

Higienos normos HN 76:2010 18.3. punkte nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei. Tokio reikalavimo Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyta.

Atsakovės atstovas 2018 m. rugpjūčio 28 d. pažymoje Nr. 88-510 (b. l. 24–25) patvirtino pareiškėjo nurodytus argumentus dėl sporto aikštynų neatskyrimo nuo pasivaikščiojimo kiemų, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl saugios aplinkos nesudarymo, neatskyrus nuo pasivaikščiojimo kiemelių iki 2015 m. lapkričio 1 d. (iki Higienos normos HN 134:2015 įgaliojimo), laikomos pagrįstomis.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl pastatų konstrukcijoje buvusio asbesto. Tvirtino, kad būrių stogai buvo dengti šiferiu, stogų perdanga sulaužyta, šiferis suskilinėjęs, todėl į aplinką patenka asbesto plaušeliai, keliantys pavojų susirgti onkologinėmis ligomis.

Atsakovės atstovas papildomuose paaiškinimuose (I t., b. l. 128–130) nurodė, kad pastatų, kuriuose buvo 4, 6 ir 9 būriai, stogo dangos šiferinės, tačiau pastato, kuriame buvo 1 ir 2 būriai, stogo danga nuo jo pastatymo bituminė. Atsakovės atstovas pateikė į bylą šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus (I t., b. l. 131, 198–204), todėl tikėti niekuo nepagrįstais pareiškėjo argumentais dėl asbesto buvimo ginčo pastate, kuriame buvo 1 ir 2 būriai, nėra pagrindo.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jam nebuvo suteikta galimybė naudotis kabeline televizija, todėl jis galėjo matyti ribotą televizijos kanalų skaičių.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo teisė žiūrėti televizorių nebuvo pažeista, pataisos namuose yra transliuojami Lietuvos gyventojams prieinami nekoduoti kanalai ( I t., b. l. 16). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą reikalavimo įrengti pataisos namuose kabelinę televiziją su tam tikru privalomu kanalų skaičiumi nėra nustatyta, todėl Pravieniškių PN-AK, nesudarydami galimybės pareiškėjui naudotis kabeline televizija, neteisėtų veiksmų neatliko.

Skunde pareiškėjas tvirtino, kad pataisos namuose nuteistieji užsikrėsdavo tuberkulioze, todėl jis kalėdamas su tuberkulioze sergančiais asmenimis nuolat jautė baimę užsikrėsti šia liga.

Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje Nr. 81 (3)-81 (3)-367 ( I t., b. l. 73-74) ir 2018 m. rugsėjo 28 d. pažymoje 81(2)-698 (I t., b. l. 132) nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK per pastaruosius 10 metų buvo vienas atvejis, kuomet nuteistajam buvo diagnozuota aktyvi tuberkuliozės forma, taip pat nustatyta pora neatviros tuberkuliozės atvejų. Nustačius tokius atvejus, asmuo nedelsiant ištyrimui ir gydymui siunčiami į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, visos patalpos, kuriose gyveno toks nuteistasis yra valomos ir dezinfekuojamos, kontaktavę su juo asmenys papildomai stebimi, jiems atliekami tyrimai plaučių tuberkuliozei nustatyti.

Nuteistųjų profilaktinių tyrimų organizavimo tvarką, periodiškumą reglamentuoja Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191 (toliau – ir Aprašas), pagal kurio 3 p. profilaktinių tyrimų atlikimą organizuoja laisvės atėmimo vietų įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų vadovai, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – gydomųjų skyrių vadovai. Asmenys, įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 62-2527, Nr. 75-3245) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Aprašo 5 p.). Laisvės atėmimo vietų įstaigose dirbantys gydytojai vykdo asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, ugdymą pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų prevencijos klausimais (Aprašo 6 p.). Šis Aprašas reglamentuoja ir profilaktinių tyrimų atlikimo periodiškumą, pagal kurį dėl tuberkuliozės tikrinami naujai į kalinimo įstaigą atvykę nuteistieji, 1 kartą per metus (jei nebuvo atlikta dėl kitų priežasčių), pagal epidemiologine ir klinikine indikacijas bei priimant į darbą.

Atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, jog gyveno kartu su tuberkulioze susirgusiais asmenimis, tačiau jis nenurodė, kada, su kokiais konkrečiais atvira tuberkulioze sergančiais asmenimis ir kokiose patalpose buvo laikomas, nekėlė pretenzijų dėl aukščiau nurodytų Aprašo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. patikrinimų savalaikio neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, konkrečių infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl, nesant tokių duomenų, atsakovės atstovo atsakomybė negalima.

Be to, pažymėtina, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovės atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino dėl negalėjimo atlikti religinių apeigų tam skirtoje vietoje, nes nuo 2015 metų Pataisos namuose nebuvo koplyčios.

Religijos laisvės kontekste pabrėžtina, kad ją įtvirtina tiek Europos Žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), o nuteistųjų atveju – ir BVK. Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 str. 2 d.). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 str. 4 d.).

Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.).

Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.).

Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).

Byloje esantys duomenys (I t., b. l. 128–131) patvirtina, kad, prasidėjus renovacijos darbams (nuo 2017 m. kovo 9 d.), gyvenamosios patalpos laikinai buvo įrengtos laisvalaikio centro patalpose, kuriose iki renovacijos darbų pradžios buvo koplyčia. Taigi akivaizdu, kad atsakovės atstovas patvirtino pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl koplytėlės nebuvimo. Pravieniškių PN-AK nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad, nesant koplytėlės, nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas kitose atitinkamai įrengtose patalpose (pvz. aktų salėje), todėl lieka nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą jam nebuvo sudarytos sąlygos atlikti religines apeigas ir šiame kontekste konstatuotini atsakovės atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas).

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. kalint ginčo patalpose nebuvo užtikrinta švari nuo buitinių parazitų aplinka, neįrengtas laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, tinkamai neatskirtas kiemelis nuo sporto aikštelių, nuo 2017 m. kovo 9 d. nesudaryta galimybė atlikti religines apeigas tam tikroje tam skirtoje patalpoje.

Byloje esančiame Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos 2018 m. rugpjūčio 20 d. medicininiame pažymėjime Nr. 81(2)-536 (I t., b. l. 21) nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl buitinių parazitų sukandimų, nemigos nesikreipė. Nuteistasis skundėsi galvos skausmais, tačiau tai liekamieji reiškiniai po GS. Duomenų, kad nuteistasis susirgo TBC nėra.

Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas dėl emocinių ir psichologinių sunkumų, kuriuos galėtų sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, konsultuotas nebuvo (I t., b. l. 22).

Taigi, teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. kalint Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo L. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo L. Z. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Janina Vitunskienė