- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-27
- Bylos Nr.
- I-9517-244/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03185-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Kauno teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 1.10.8Skola muitinei
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei A. V.-Š., atsakovės atstovei L. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos bendros ribotos atsakomybės bendrovės ,,B.“ (toliau – SOOO ,,B.“) skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja SOOO „B.“ skunde (b. l. 39–44) prašo: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2015-01-21 sprendimo Nr. 5KM18003 dalį, kuria SOOO „B.“ nustatyta mokestinė prievolė muitinei dėl 10 395 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir 221 Eur PVM delspinigių dėl į Bendrijos muitų teritoriją laikinai įvežtos ir nedeklaruotos laikinojo įvežimo muitinės procedūrai transporto priemonės – vilkiko „Scania R 440“; 2) panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2015-05-14 sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas Kauno teritorinės muitinės 2015-01-21 sprendimas Nr. 5KM18003; 3) priteisti iš atsakovų Muitinės departamento ir Kauno teritorinės muitinės pareiškėjos SOOO „B.“ naudai 1 528 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Pareiškėja skunde paaiškino, kad Kauno teritorinė muitinė, atlikusi tyrimą pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Erfurto centrinės muitinės 2014 m. gruodžio 8 d. prašymą dėl mokesčių apskaičiavimo transporto priemonei – vilkikui „Scania R 440“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) – 2015 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 5KM18003 įregistravo šią mokestinę prievolę muitinei: 6 828 Eur muito, 10 395 Eur PVM, 221 Eur PVM delspinigių ir 1 722 Eur baudos. Nesutikdama su šiuo Kauno teritorinės muitinės sprendimu, su skundu kreipėsi į Muitinės departamentą prašydama panaikinti jo dalį dėl 10 395 Eur PVM ir 221 Eur PVM delspinigių mokestinės prievolės įregistravimo. Muitinės departamentas 2015 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1A-201 skundžiamą sprendimą patvirtino ir konstatavo, kad Kauno teritorinė muitinė teisėtai ir pagrįstai už importuotą į Bendrijos muitų teritoriją vilkiką „Scania R 440“ įregistravo mokėtiną PVM skolą. Nesutinka su skundžiamais sprendimais, teigia, kad atsakovai iš esmės nenagrinėjo skunde išdėstytų klausimų, nevertino Teisingumo Teismo jurisprudencijos, skundžiamame sprendime vertino tik muito skolos priskaičiavimo pagrįstumą. Bendrovė buvo nubausta už tai, kad jai priklausančiai transporto priemonei „Scania R 440“ nebuvo atlikti muitinės formalumai ir ji neatitiko 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – Muitinės kodeksas) 558 str. 1 d. reikalavimų, kadangi dvišaliame leidime gabenti krovinius Nr. 289033, pateiktame Vokietijos muitinei, nurodytas pervežimas Baltarusija–Vokietija, kur ranka įrašyta pakrovimo vieta – LT Marijampolė, o tai neatitiko minėto straipsnio nuostatų. Iš esmės skundžiami sprendimai buvo priimti dėl to, kad vilkikui „Scania R 440“ nebuvo įforminta laikinojo įvežimo procedūra, t. y. pareiškėja pažeidė Muitinės kodekso 204 str., nes pagal turėtą dvišalį leidimą pervežti krovinį maršrutu Baltarusija–Vokietija neturėjo teisės krauti krovinį Lietuvoje. Bendrovė neginčijo skundžiamu Kauno teritorinės muitinės sprendimu patvirtintos muito mokesčio prievolės. Ginčija skundžiamų sprendimų dalis, kuriose nustatyti PVM mokestinė prievolė ir PVM delspinigiai, nes mano, kad skola muitinei atsirado Muitinės kodekso 204 str. pagrindu, o tokiais atvejais PVM negali būti skaičiuojamas kaip už įprastą prekių importą. Pagal Šeštosios direktyvos 7 str. PVM nėra automatiškai mokėtinas, jei skola muitinei atsiranda tik pagal Muitinės kodekso 204 str. Tokią poziciją grindžia Šeštosios direktyvos 71 str. 1 d., kuri nustato, kad kai į Bendriją įvežamoms prekėms taikoma viena iš 156, 276 ir 277 straipsniuose nurodytų procedūrų ar aplinkybių, arba laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant importo muitais procedūros, arba išorinio tranzito procedūros, apmokestinimo momentas nustatomas ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekėms nebetaikomos tos procedūros ar aplinkybės. Atsakovai nevertino aplinkybės, kad bendrovė nebuvo įforminusi laikinojo įvežimo neapmokestinant muitų mokesčiais procedūros vilkikui „Scania R 440“, o prievolės, susijusios su laikinojo įvežimo neapmokestinant muitų mokesčiais procedūros taikymu, neįvykdymas nėra tolygus „importui“, kaip jis suprantamas pagal Šeštosios direktyvos 7 str., neatsižvelgiant į tai, kad dėl šio neįvykdymo gali atsirasti skola muitinei pagal Muitinės kodekso 204 str. Atsakovai su procedūros taikymu susijusius pažeidimus, kvalifikuotinus kaip Muitinės kodekso 204 str. nuostatų pažeidimą, įvertino kaip importą PVM Šeštosios direktyvos 7 str. prasme. Generalinio advokato N. J. išvadoje, pateiktoje 2014-02-13 byloje C-480/12 Minister van Financien prieš X (Nyderlandų Aukščiausiajam Teismui pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą), taip pat yra išaiškinta, kad tam, kad prekes būtų galima apmokestinti importo PVM, iš pradžių reikia nustatyti, ar tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė konkrečiu atveju, prekės buvo importuotos, kaip tai suprantama pagal Šeštosios direktyvos 2 str. 2 p. Šių aplinkybių atsakovas taip pat nevertino. Be to, PVM apmokestinamas tik vykdomas už atlygį prekių ir paslaugų teikimas. Mano, kad PVM mokesčiu apmokestintas vilkikas „Scania R 440“ negali būti laikomas tiekiama preke, kaip tai suprantama Šeštosios direktyvos 14 str. prasme. Bendrovė neperdavė teisės disponuoti vilkiku jokiems tretiesiems asmenims, todėl PVM objektas šiuo pagrindu negalėjo atsirasti. Atsakovai neatsižvelgė į tai, kad jeigu vilkikui „Scania R 440“ būtų įforminta laikinojo įvežimo procedūra, tokiu atveju PVM nereikėtų mokėti. Atsakovai nevertino ginčo situacijos iš esmės ir neatsižvelgė, kad pagal Šeštosios direktyvos 2 str. 2 p. importo teisiniai santykiai šiuo atveju nesusiklostė, nes vilkikas, pakrovęs krovinį, išvyko iš Lietuvos teritorijos, o pristatęs krovinį į Vokietiją, išvyko ir iš Bendrijos teritorijos.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 56–58).
Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad visiškas atleidimas nuo importo muitų kelių transporto priemonėms suteikiamas, jeigu jos naudojamos išimtinai vežimui, kuris prasideda arba pasibaigia už Bendrijos muitų teritorijos ribų, tačiau ginčo atveju prekių gabenimas vyko pažeidžiant tarptautinio krovinių vežimo leidime EURO V Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas sąlygas, nes šis leidimas buvo išduotas prekėms gabenti tarp Baltarusijos ir Vokietijos, o faktiškai prekės buvo pakrautos Lietuvoje. Vadinasi, prekių gabenimas, pažeidžiant minėtas nuostatas, prasidėjo ir pasibaigė Bendrijos muitų teritorijoje, o leidimo naudoti ginčo transporto priemonę vidaus vežimui pareiškėja nepateikė. Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 232 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad transporto priemonės, išvardytos 556–725 straipsniuose, vadovaujantis 579 straipsniu, laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu. Taigi, ginčo transporto priemonė, kuri buvo įvežta į Europos Bendriją iš Baltarusijos Respublikos ir įvežimo metu atitiko Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 232 straipsnio 1 dalies b punktą, 233 straipsnį bei 558 straipsnį, laikytina teisėtai įvežta (muitinės procedūros – laikinasis įvežimas visiškai atleidžiant nuo importo muitų – deklaravimas veiksmu), todėl skundo argumentas, kad laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant ginčo transporto priemonę muito mokesčiais procedūra nebuvo įforminta, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat atmestinas ir skundo argumentas, kad remiantis Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsniu PVM skola negali būti skaičiuojama kaip už įprastą importą. Remiantis PVMĮ 14 straipsnio 12 dalimi, įvežtoms į Europos Sąjungos teritoriją prekėms pradedami taikyti šio Įstatymo 123 straipsnio 1 ar 3 dalyje nurodyti veiksmai, procedūros ar režimas, prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda, kai prekėms šie veiksmai, procedūros ar režimas nustojami taikyti šalies teritorijoje. Nagrinėjamo ginčo atveju laikinojo įvežimo visiškai atleidžiant nuo importo muitų procedūra faktiškai nustojo būti vykdoma prekių pakrovimo į vilkiką „Scania R 440“ momentu, todėl PVM prievolė, remiantis minėtomis PVM įstatymo nuostatomis, nagrinėjamoje byloje yra įregistruota teisėtai ir pagrįstai. Prekių tiekimo teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos, atsižvelgiant į faktinę ginčo situaciją, nagrinėjamu atveju netaikytinos ir nei Muitinės departamentas, nei Kauno teritorinė muitinė skundžiamuose sprendimuose jomis nesivadovavo. Teisinio pagrindo remtis jomis nagrinėjamoje byloje nėra.
Atsakovė Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 54–55).
Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad įvertinus tai, kad pagal Tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį (CMR) Nr. (duomenys neskelbtini) prekės (dvigubo pjovimo lapuočių lentelės), pažeidžiant tarptautinio krovinių vežimo leidime EURO V Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas sąlygas, buvo pakrautos į vilkiką „Scania R 440“ Lietuvoje bei, atsižvelgiant į tai, kad skolos atsiradimo momentu vilkikas „Scania R 440“ buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, vadovaujantis PVM įstatymo normomis, nuo šio momento jis laikytinas importuotu į šalies teritoriją ir todėl nuo šio momento pareiškėjai atsirado prievolė mokėti ir pridėtinės vertės mokestį. Dėl šių motyvų nepagrįstas pareiškėjos skundo teiginys, kad jai neteisingai įregistruota PVM ir atitinkamai PVM delspinigių skola.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Kauno teritorinės muitinės 2015-01-21 sprendimo dalies, kuria SOOO „B.“ buvo nustatyta mokestinė prievolė muitinei dėl 10 395 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio ir 221 Eur PVM delspinigių dėl į Bendrijos muitų teritorijos laikinai įvežtos ir nedeklaruotos laikinojo įvežimo muitinės procedūrai transporto priemonės – vilkiko „Scania R 440“, ir Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2015-05-14 sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas Kauno teritorinės muitinės 2015-01-21 sprendimas Nr. 5KM18003, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Erfurto centrinė muitinė raštu StrL Nr. 745/14-F2 informavo Kauno teritorinę muitinę, kad 2014 m. lapkričio 12 d. BAB 4 Frankfurto prie Maino kelyje Altenburgo stovėjimo aikštelėje buvo atliktas Baltarusijos Respublikoje registruoto vilkiko „Scania R 440“, kurį vairavo Baltarusijos Respublikos pilietis V. Z. (V. Z.) muitinis patikrinimas, kurio metu pagal Tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį (CMR) Nr.(duomenys neskelbtini) nustatyta, kad prekės – dvigubo pjovimo lapuočių lentelės – buvo pakrautos Lietuvoje (UAB „A.“ (duomenys neskelbtini)) ir pristatytos gavėjui Vokietijoje. Prekių gavėjas šią informaciją patvirtino (CMR Nr. 141110-02, 2014-11-10, 24-ame langelyje uždėtas gavėjo antspaudas). Vilkiko „Scania R 440“ muitinio tikrinimo Vokietijoje metu taip pat buvo pateiktas Europos transporto ministrų konferencijos (toliau – ETMK) tarptautinio krovinių vežimo leidimas EURO V Nr.(duomenys neskelbtini), suteikiantis teisę vežti krovinius kelių transporto priemone tarp ETMK šalių narių, t. y. nagrinėjamo ginčo atveju tarp Baltarusijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos. Apklausos metu vairuotojas paliudijo, kad ginčo vilkikas 2014 m. lapkričio 8 d. išvyko iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikoje esančią prekių pakrovimo vietą Marijampolės rajone, kurioje 2014 m. lapkričio 10 d. buvo pakrautas krovinys.
Kauno teritorinė muitinė 2015-01-21 priėmė sprendimą dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo, kuriuo pripažino Baltarusijos įmonę SOOO „B.“ muitinės skolininke, nustatė, kad mokestinė prievolė muitinei atsirado 2014-11-10, remdamasi muitinei priimtinais duomenimis, nustatė transporto priemonės (vilkiko „Scania R 440“) muitinę vertę – 42 674,46 Eur, pripažino, kad pareiškėjai atsirado ši mokestinė prievolė muitinei: 6 828 Eur importo muito mokesčio, 10 395 Eur importo PVM mokesčio, 221 Eur PVM delspinigių dėl į Bendrijos muitų teritorijos laikinai įvežtos ir nedeklaruotos laikinojo įvežimo muitinės procedūrai transporto priemonės (vilkiko „Scania R 440“), taip pat skyrė pareiškėjai 1 722 Eur baudą.
Su 2015-02-23 skundu pareiškėja kreipėsi į atsakovą Muitinės departamentą prie LR finansų ministerijos, prašydama panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2015-01-21 sprendimo dėl mokestinės prievolės atsiradimo dalį, kuria pareiškėjai buvo nustatyta mokestinė prievolė muitinei dėl 10 395 Eur importo PVM mokesčio ir 221 Eur PVM delspinigių dėl į Bendrijos muitų teritoriją laikinai įvežtos ir nedeklaruotos laikinojo įvežimo muitinės procedūrai transporto priemonės – vilkiko „Scania R 440“.
Pareiškėja nesutinka su skundžiamais sprendimais, teigia, kad atsakovas iš esmės nenagrinėjo jos skunde išdėstytų klausimų, nevertino Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kuria vadovavosi pareiškėja, o skundžiamame sprendime vertino tik muito skolos priskaičiavimo pagrįstumą.
Iš esmės skundžiami sprendimai buvo priimti dėl to, kad pareiškėja vilkikui „Scania R 440“ nebuvo įforminusi laikinojo įvežimo procedūros, t. y. pažeidė Muitinės kodekso 204 str., nes pagal turėtą dvišalį leidimą pervežti krovinį maršrutu Baltarusija–Vokietija neturėjo teisės krauti krovinį Lietuvoje. Pareiškėja neginčijo skundžiamu Kauno teritorinės muitinės sprendimu patvirtintos muito mokesčio prievolės. Ji ginčija skundžiamų sprendimų dalis dėl PVM mokestinės prievolės ir PVM delspinigių nustatymo, nes mano, kad jos skola muitinei atsirado Muitinės kodekso 204 str. pagrindu, o tokiais atvejais PVM negali būti skaičiuojamas kaip už įprastą prekių importą.
Laikinojo įvežimo procedūros atveju visiškas atleidimas nuo importo muitų kelių transporto priemonėms suteikiamas, jeigu įgyvendinamos 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 558 straipsnio 1 dalies nuostatos, t. y.: a) jos registruotos už Bendrijos muitų teritorijos ribų asmens, kuris yra įsisteigęs už tos teritorijos ribų, vardu; tačiau jei transporto priemonės neregistruotos, pirmiau nurodyta sąlyga gali būti laikoma patenkinta, jeigu jos priklauso asmeniui, įsisteigusiam už Bendrijos muitų teritorijos ribų; b) nepažeidžiant 559, 560 ir 561 straipsnių, jas naudoja už tos teritorijos ribų įsisteigęs asmuo; ir c) komercinio naudojimo atvejais, jos naudojamos išimtinai vežimui, kuris prasideda arba pasibaigia už Bendrijos muitų teritorijos ribų; tačiau jos gali būti naudojamos vidaus susisiekimui, jeigu tai nustato transporto srityje ir ypač su įleidimu ir operacijomis susijusios galiojančios nuostatos.
Taigi visiškas atleidimas nuo importo muitų kelių transporto priemonėms suteikiamas, jeigu jos naudojamos išimtinai vežimui, kuris prasideda arba pasibaigia už Bendrijos muitų teritorijos ribų, tačiau ginčo atveju prekių gabenimas vyko pažeidžiant tarptautinio krovinių vežimo leidime EURO V Nr. 289033 nustatytas sąlygas, nes šis leidimas buvo išduotas prekėms gabenti tarp Baltarusijos ir Vokietijos, o faktiškai prekės buvo pakrautos Lietuvoje. Vadinasi, prekių gabenimas, pažeidžiant minėtas nuostatas, prasidėjo ir pasibaigė Bendrijos muitų teritorijoje, o leidimo naudoti ginčo transporto priemonę vidaus vežimui pareiškėja nepateikė.
Pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 232 str. 1 dalies (b) punkto nuostatas, transporto priemonės, išvardytos 556–561 straipsniuose (šiuo atveju transporto priemonė, išvardyta 558 str. J dalyje), vadovaujantis 579 straipsniu, laikomos deklaruotomis laikinam įvežimui 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu.
Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 233 str. (a) punkto nuostatos nustato, kad pagal 232 straipsnį muitinės deklaracijos pateikimu pripažįstamas veiksmas, kai prekės, vadovaujantis Kodekso 38 straipsnio 1 dalies (a) punktu, atgabentos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba priimtiną vietą, o pagal minėto (a) punkto 2 įtrauką toks veiksmas yra vykimas per muitinės įstaigą, kurioje netaikoma dviejų kanalų sistema, nepareiškiant noro pateikti muitinės deklaraciją.
Taigi, vadovaujantis minėtu 232 str. 1 d. (b) punktu, transporto priemonė vilkikas „Scania R 440“ (duomenys neskelbtini), išvardyta 558 str. 1 dalyje, laikoma deklaruota laikinam įvežimui 233 str. (a) punkto 2 įtraukoje nurodytu veiksmu, todėl atsakovai pagrįstai teigia, kad nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad vilkikui „Scania R 440“ nebuvo įforminta laikinojo įvežimo muitinės procedūra.
Vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 204 straipsnio 1 ir 2 dalimis, importo skola muitinei atsiranda neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu. Skola muitinei atsiranda tuo momentu, kai nustojama vykdyti prievolę, dėl kurios nevykdymo kiltų skola muitinei.
Atsižvelgiant į tai, kad laikinojo įvežimo procedūros atveju visiškas atleidimas nuo importo muitų kelių transporto priemonėms suteikiamas, jeigu jos naudojamos išimtinai vežimui, kuris prasideda arba pasibaigia už Bendrijos muitų teritorijos ribų, kaip tai nustato 558 straipsnio 1 dalies (c) punktas, o ginčo atveju buvo nustatyta, kad vilkiku „Scania R 440“ prekių gabenimas vyko pažeidžiant tarptautinio krovinių vežimo leidime EURO V Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas sąlygas, nes šis leidimas buvo išduotas tik gabenti prekes tarp Baltarusijos ir Vokietijos, o faktiškai prekės buvo pakrautos Lietuvoje (šiame leidime nurodytas pervežimas Baltarusija–Vokietija, kur ranka įrašyta pakrovimo vieta LT Marijampolė), taigi nustačius, jog minėtu vilkiku prekių gabenimas, pažeidžiant minėtas nuostatas, prasidėjo ir pasibaigė Bendrijos muitų teritorijoje, o leidimo naudoti ginčo transporto priemonę vidaus vežimui pareiškėja nepateikė, pagrįstai darytina išvada, jog ši transporto priemonė, kuriai buvo įforminta laikinojo įvežimo muitinės procedūra, neatitiko 558 straipsnio 1 dalies (c) punkte nustatytų sąlygų dėl kelių transporto priemonėms suteikiamo visiško atleidimo nuo importo muitų, todėl, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pareiškėjai atsirado importo skola muitinei.
Šiuo atveju importo skola atsirado tuo momentu, kai pagal Tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį (CMR) Nr. (duomenys neskelbtini) prekės – dvigubo pjovimo lapuočių lentelės, pažeidžiant tarptautinio krovinių vežimo leidime EURO V Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas sąlygas, buvo pakrautos į vilkiką „Scania R 440“ Lietuvoje. Taigi, skolos atsiradimo data laikytina 2014-11-10, t. y. tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio (CMR) Nr. (duomenys neskelbtini) surašymo data.
Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato, kad jeigu pagal muitinės turimą informaciją įmanoma nustatyti, kad skola muitinei jau buvo atsiradusi anksčiau, prekėms esant kitoje vietoje, skola muitinei laikoma atsiradusia toje įmanomoje nustatyti vietoje, kurioje prekės buvo anksčiausiai, kai jau galima laikyti, kad skola muitinei yra atsiradusi. Šiuo atveju laikoma, kad mokestinė prievolė muitinei atsirado Kauno teritorinėje muitinėje.
Pareiškėja teigia, kad jos atveju skola muitinei atsirado Muitinės kodekso 204 str. pagrindu, o tokiais atvejais PVM negali būti skaičiuojamas kaip už įprastą prekių importą, atsakovai nevertino tos aplinkybės, kad ji nebuvo įforminusi laikinojo įvežimo neapmokestinant muitų mokesčiais procedūros vilkikui „Scania R 440“, o prievolės, susijusios su laikinojo įvežimo apmokestinant muitų mokesčiais procedūros taikymu, neįvykdymas nėra tolygus importui, kaip jis suprantamas pagal Šeštosios direktyvos 7 str.
Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 232 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad transporto priemonės, išvardytos 556–725 straipsniuose, pagal 579 straipsnį laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu. Taigi, ginčo transporto priemonė, kuri buvo įvežta į Europos Bendriją iš Baltarusijos Respublikos ir įvežimo metu atitiko Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 232 straipsnio 1 dalies b punktą, 233 straipsnį bei 558 straipsnį, laikytina teisėtai įvežta (muitinės procedūros – laikinasis įvežimas visiškai atleidžiant nuo importo muitų – deklaravimas veiksmu), todėl skundo argumentas, kad laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant ginčo transporto priemonę muito mokesčiais procedūra nebuvo įforminta, atmestinas kaip nepagrįstas. Taigi atmestinas ir skundo argumentas, kad remiantis Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsniu PVM skola negali būti skaičiuojama kaip už įprastą importą.
Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 12 dalį įvežtoms į Europos Sąjungos teritoriją prekėms pradedami taikyti šio Įstatymo 123 straipsnio 1 ar 3 dalyje nurodyti veiksmai, procedūros ar režimas, prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda, kai prekėms šie veiksmai, procedūros ar režimas nustojami taikyti šalies teritorijoje. Nagrinėjamo ginčo atveju laikinojo įvežimo visiškai atleidžiant nuo importo muitų procedūra faktiškai nustojo būti vykdoma prekių pakrovimo į vilkiką „Scania R 440“ momentu, todėl teismas daro išvadą, kad PVM prievolė, remiantis minėtomis PVM įstatymo nuostatomis, nagrinėjamoje byloje yra įregistruota teisėtai ir pagrįstai.
Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad vilkikas nebuvo importuotas į šalį ir joje nepasiliko, todėl šiuo atveju importo PVM objekto neatsirado.
Remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio Įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Šio Įstatymo 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikoma, kad ne Europos Sąjungos prekės importuotos šalies teritorijoje, jeigu šios prekės yra šalies teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Sąjungos teritoriją, išskyrus atvejus, kai įvežtos į Europos Sąjungos teritoriją ne Europos Sąjungos prekės ne išleidžiamos laisvai cirkuliuoti, o pateikiamos laikinai saugoti muitinės prižiūrimose laikino prekių saugojimo vietose, įvežamos į laisvąją zoną ar padedamos į laisvąjį sandėlį, joms įforminama muitinio sandėliavimo, muitinės prižiūrimo perdirbimo, laikinojo įvežimo perdirbti neapmokestinant importo muitais, laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant importo muitais ar išorinio tranzito muitinės procedūra. Pastaraisiais atvejais laikoma, kad ne Europos Sąjungos prekės importuotos šalies teritorijoje tik tuo atveju, jeigu nustojus taikyti minėtąsias procedūras ar veiksmus prekės tebėra šalies teritorijoje. Prievolė apskaičiuoti importo PVM atsirado, kai ginčo transporto priemonė, kuri atvyko į Bendrijos muitų teritoriją vykdant laikinojo įvežimo visiškai atleidžiant nuo importo muitų procedūrą (ši muitinės procedūra deklaruota veiksmu), nesilaikant leidimo EURO V Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatų Lietuvos Respublikoje buvo pakrauta prekių. Laikinojo įvežimo visiškai atleidžiant nuo importo muitų procedūra faktiškai nustojo būti vykdoma prekių pakrovimo į vilkiką „Scania R 440“ momentu (o šiuo momentu ginčo prekė buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje) ir būtent nuo šio momento pareiškėjai atsirado prievolė mokėti importo mokesčius muitinei.
Prekių tiekimo teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos, atsižvelgiant į faktinę ginčo situaciją, nagrinėjamu atveju netaikytinos ir nei Muitinės departamentas, nei Kauno teritorinė muitinė skundžiamuose sprendimuose jomis nesivadovavo, teisinio pagrindo remtis jomis nagrinėjamoje byloje nėra. Todėl atmestini pareiškėjos skundo argumentai, kad PVM apmokestinamas tik toks prekių ir paslaugų tiekimas, kai jis yra vykdomas už atlygį, kad PVM mokesčiu apmokestintas vilkikas „Scania R 440“ negali būti laikomas tiekiama preke, nes pareiškėja neperdavė teisės disponuoti vilkiku jokiems tretiesiems asmenims.
Teismas laiko nepagrįstais pareiškėjos skundo argumentus dėl generalinio advokato N. J. išvados byloje Nr. C-480/12 Minister van Financien prieš X ir dėl Teisingumo Teismo 2005 m. liepos 14 d. sprendimo byloje British A. T. taikymo, nes nagrinėjamos bylos ir šių bylų aplinkybės skiriasi.
Teismas daro išvadą, kad 2015 m. sausio 21 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimas Nr. 5KM18003 ir 2015 m. gegužės 14 d. Muitinės departamento sprendimas Nr. 1A-201 yra pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti jų teisinio pagrindo nėra.
Remdamasis ištirtų rašytinių įrodymų visuma, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos skundas netenkinamas, todėl nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjos SOOO ,,B.“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.