- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-08
- Bylos Nr.
- I-4823-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05523-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- J. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui J. N., viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
J. N. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundais, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1, 6).
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014 m. balandžio 4 d. periodiškai jis yra laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis. Paaiškina, kad jam trūksta gyvenamojo ploto. Dėl to pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą, kurią įvertina 3 000,00 Eur. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kamerose yra netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, todėl laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 4 d. iki 2014 m. birželio 28 d. (pareiškėjui būnant nepilnamečiu) ir nuo 2015 m. liepos 22 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2015 m. lapkričio 23 d.) pareiškėjas nurodo negalėjęs netrikdomas naudotis tualetu bei tualete tenkinti savo lytinę aistrą. Pasak pareiškėjo, naudojantis tualetu, jį ne kartą matė prižiūrėtojai (taip pat ir moterys), nes kamerų duryse įrengti stebėjimo langeliai. Dėl to pareiškėjas nurodo taip pat patyręs neturtinę žalą, kurią įvertina 5 000,00 Eur.
2016 m. birželio 2 d. teisme gautas pareiškėjo skundo papildymas, kuriame pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K neužtikrinimo minimalaus gyvenamojo ploto ir sanitarinių mazgų tinkamo atitvėrimo taip pat ir laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. (b. l. 50). Pareiškėjas minėtame skundo papildyme nurodo, kad jo prašoma priteisti neturtinė žala iš viso yra 8 000,00 Eur.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepimuose su pareiškėjo skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 18–23, 36–37, 54–61). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita. Lukiškių TI-K prašo priteisti iš pareiškėjo 1,44 Eur bylinėjimosi išlaidų (b.l. 61).
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 44).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 18–19, 54–55), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 2014 m. balandžio 5–7 d. pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje, kurios plotas 6,80 kv. m, 2015 m. liepos 24–27 d. pareiškėjas su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje, kurios plotas 6,83 kv. m, 2016 m. sausio 12 d., nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. vasario 23 d. bei nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. kovo 8 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,79 kv. m., o 2016 m. kovo 12–13 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,38 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjui iš viso 59 paras (arba 2 mėnesius) nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai.
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 21 punkte, be kita ko, numatyta, kad kamerų tipo patalpų, baudos izoliatorių patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad 1,5 metro pertvara kamerose yra įrengta. Pareiškėjas nurodė, kad buvo priverstas naudotis tualetu, matant kitiems asmenims. Be to, pareiškėjas nurodė, kad tualetas buvo matomas ir pro kameros duryse įrengtus stebėjimo langelius, pro kuriuos žiūrėdavo prižiūrėtojai (taip pat ir moterys). Pareiškėjas nurodė, kad taip buvo nuolat trikdomas ir žeminamas. Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti pertvara nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, kad pareigūnai negali stebėti tualeto pro kameros duryse esantį langelį. Priešingai, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad Taisyklės nenumato, kad kamerose sanitarinių mazgų atitvėrimai turėtų būtų įrengti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Pasak Lukiškių TI-K, jei sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse įrengtų stebėjimo akučių, pareigūnai negalėtų užkardyti ypatingų įvykių priežasčių atsiradimo įstaigoje. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareigūnai stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų, tačiau iš esmės Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pareiškėjo minimalus privatumas, jam naudojantis tualetu, buvo užtikrintas.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009), tačiau dėl CK 6.250 straipsnio taikymo LVAT teisminėje praktikoje buvo išaiškinta ir tai, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1289-575/2015 taip pat buvo vertintas neigiamo poveikio intensyvumas ir buvo konstatuota, kad pareiškėjui neatsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Vėliau LVAT praktikoje buvo sugrįžta prie žalos prezumpcijos, t. y. buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Taigi, atsižvelgiant į pastarąją LVAT praktiką, galima teigti, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius fizinius nepatogumus, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant nurodytiems neteisėtiems veiksmams (neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir minimalaus pareiškėjo privatumo, naudojantis tualetu), žala – pareiškėjas dėl to patyrė žalą, kaip ji yra suprantama CK 6.250 straipsnio prasme, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas turi teisę į prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (1,44 Eur) netenkinamas.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai neturtinei žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pažymėtina, kad nustatytas pažeidimas dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo nebuvo nepertraukiamas, tačiau, nepaisant to, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į pažeidimų pobūdį ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 590,00 Eur už laikotarpį, kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 8 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 590,00 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. N. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. N. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 590,00 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.