Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Baubienės, Virginijos Lozoraitytės,

išvadą teikiančios institucijos Valstybinės energetikos inspekcijos atstovams A. B., V. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2373-877/2012 pagal ieškovų V. Š., R. S., R. S., UAB „Vilniaus ginklai“, UAB „R. M. firma“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, tretieji asmenys I. Z., M. Š., E. Ž., uždaroji akcinė bendrovė „Žaidas“, uždaroji akcinė bendrovė „15 minučių“, M. G., V. V., Viktorija G. B., T. G., G. J. Š., V. P., uždaroji akcinė bendrovė „Ribosa“, uždaroji akcinė bendrovė „Baklis“, uždaroji akcinė bendrovė „Muzikos prekės“, E. V., Kauno miesto savivaldybė, išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos inspekcija prie energetikos ministerijos dėl be teisinio pagrindo gautų lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

1. Dėl teismo motyvų, dėl kurių nebuvo vadovautasi ekspertizės akto išvada

Eksperto išvadoje nustatyta, kad pastate, nuo 2004 m. vasario mėnesio veikia autonominė šildymo sistema, o pastatas nėra visiškai atjungtas nuo centralizuoto šildymo: pastate yra vienas butas ir vienos negyvenamos patalpos, kurios šildomos centralizuotai tiekiama šiluma. Patalpos Nr. 4 (negyvenamoji patalpa - kavinė-baras), nuosavybės teise priklausančios M. Š., šildomos centralizuotai tiekiama šiluma su įrengtu šilumos skaitikliu, ir butas Nr. 7, priklausantis E. Ž., šildomas centralizuotai tiekiama šiluma su neįrengtu šilumos skaitikliu. Ekspertizės aktu konstatuota, jog patalpos, kuriomis iš atsakovės yra tiekiama šiluma, nesusisiekia su pastato bendro naudojimo patalpomis ir bendrųjų šilumos nuostolių čia būti negali, yra tik šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai į vamzdynų izoliaciją ir galimai į žemės gruntą. Tačiau pastato bendro naudojimo patalpos susisiekia su autonomiškai šildomomis patalpomis ir pastato autonominio šildymo sistema per sienas, lubas, grindis į pagrindines pastato konstrukcijas skleidžia labai nedidelę šilumos dalį. Ekspertizės metu taip pat nustatyta, kad pastate (šilumos paskirstymo patalpos) šilumos tiekimo vamzdžių (vamzdžiai su judančiu - tekančiu šilumnešiu) izoliacija padaryta iš akmens vatos kevalo, padengto aliuminio folija, todėl aplinka nešildoma. Taigi ekspertizėje nurodyta, kad šiluminis mazgas, esantis apeliantui nuosavybės teise priklausančiose patalpose, yra tinkamai izoliuotas izoliacija, padaryta iš akmens vatos kevalo, padengto aliuminio folija, ir šilumos nuostolių į aplinką atsakovė nepatiria. Todėl teismas nepagristai nesivadovavo ekspertizės akto išvada, dėl ko padarė taip pat nepagrįstą išvadą, kad rūsio patalpose yra šilumos tiekimo vamzdžiai, kurie nėra izoliuoti tokiu būdu, jog neskleistų į patalpas šilumos. Ekspertizės akte aiškiai nustatyta, kad centralizuoto šildymo vamzdynai net teoriškai negali šildyti pastato bendro naudojimo patalpų, kurios yra aukščiau žemės paviršiaus. Apeliantas pažymi, kad patalpos R-14 ir R-17, kurios, nukrypstant nuo ekspertizės išvadų, pirmosios instancijos teismo buvo pripažintos bendrojo naudojimo patalpomis, iš tiesų tokiomis negali būti laikomos. 2002-03-25 kadastro matavimų duomenimis atlikta patalpų rekonstrukcija: buvę patalpos R-14 ir R-17 - dabar patalpos R-19, R-20, R-21, R-22, R-23, R-24, R-25 (bendras plotas 144,56 m ²), patalpų paskirtis - sporto klubas. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad minėtos patalpos yra įrengtos ir registruotos viešajame registre kaip sporto klubas, nėra skirtos bendram naudojimui, todėl faktas, jog jos Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos kieno nors nuosavybe, negali būti pagrindu jas laikyti bendrojo naudojimo patalpomis. Kadangi sporto klubo patalpos nėra bendro naudojimo patalpos, todėl ieškovai neturi pareigos šias patalpas išlaikyti net ir tuo atveju, jei vamzdžiai, kuriais tiekiama šiluma, nebūtų izoliuoti.

Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos faktines aplinkybes ir neatkreipė dėmesio į tai, kad apeliantui nuosavybės teise priklausančios 155,87 kv. m. ploto patalpos, VĮ Registrų centre yra įregistruotos kartu su rūsio patalpomis (rūsio plane žymimos nuo R-2 iki R-5 ir nuo R-8 iki R-11). Šios patalpos yra atidalintos nuo bendrosios dalinės pastato bendraturčių nuosavybės ir tokias patalpas apeliantas įsigijo 2001-10-05 pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Nevertindamas šių aplinkybių, teismas priėmė sprendimą, neatitinkantį faktinių bylos aplinkybių bei kiekvieno ieškovo individualios pareigos sumokėti už atsakovės neva patiriamus šilumos nuostolius. Teismas sporto klubo patalpas, esančias rūsyje, plane pažymėtas indeksais R-14 ir R-17, kurios yra atskirtos įvažiavimu (broma) į pastato kiemą ir su kitomis patalpomis neturi jokių sąlyčio taškų, priskyrė bendrojo naudojimo patalpoms, dėl kurių patiriamus atsakovės nuostolius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 25 str., turi apmokėti visi namo gyventojai nepriklausomai nuo to, kokiu būdu šildomos jiems nuosavybės teise priklausančios patalpos. Apeliantas nurodo, jog atsidalijus jam priklausančias rūsio patalpas rūsio plane žymimas nuo R-2 iki R-5 ir nuo R-8 iki R-11 iš kitų rūsio patalpų – jis nėra rūsio patalpų, pažymėtų plane R-14 ir R-17 bendraturtis. Jokiose kitose pastato bendrosios nuosavybės teise priklausančiose patalpose (laiptinėse, palėpėse ar holuose) nėra centralizuoto šildymo įrenginių dėl kurių atsakovė patirtų šilumos nuostolius. Pirmosios instancijos teismas nevertino kiekvieno ieškovo situacijos individualiai, sprendimas priimtas neįsigilinus į bylos esmę, neįvertinus visų byloje pateiktų įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, susijusias su viešo intereso gynimu (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

Apeliacinį skundą padavė ieškovas V. Š., atstovaujamas advokato T. K., juo pašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai (t. 3, b. l. 108-113). Tačiau ieškinys byloje yra pareikštas ne tik ieškovo V. Š., bet ir kitų ieškovų R. S., R. S., UAB „Vilniaus ginklai“, UAB „R. M. firma“, kiekvienam jų prašant priteisti tam tikras pinigų sumas. Žyminis mokestis, paduodant apeliacinį skundą, sumokėtas ginčijamą sumą nurodant visų ieškovų pareikštus reikalavimus. Todėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartimi (t. 4, b. l. 16-17) buvo konstatuoti tokio apeliacinio skundo trūkumai ir apeliantui nustatytas terminas nurodyti apeliaciniu skundu skundžiamą teismo sprendimo dalį. Ieškovas V. Š., atstovaujamas advokato T. K., pareiškimu (t. 4, b. l. 20-22) nurodė, kad netikslina apeliacinio skundo dalyko, kadangi šiuo atveju yra ieškovų bendrininkavimas, o pirmosios instancijos teismas neindividualizavo faktinės ir teisinės kiekvieno ieškovo padėties ir dėl kiekvieno iš jų teisių /pareigų nesprendė atskirai, todėl ieškovas V. Š. skundžia teismo sprendimą visa apimtimi.

Šalių procesinio bendrininkavimo atvejus numato CPK 43 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad ieškinys gali būti pareiškiamas bendrai kelių ieškovų arba keliems atsakovams, jeigu ieškinio dalykas yra: 1) bendrai pagal įstatymus jiems priklausančios teisės arba pareigos (privalomas bendrininkavimas); 2) to paties pobūdžio reikalavimai arba įsipareigojimai, pagrįsti ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas (neprivalomas bendrininkavimas). Šiuo atveju tai yra neprivalomas bendrininkavimas, kadangi nėra įstatymais grindžiamo privalomo bendrininkavimo. CPK 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendrininkas veikia savo vardu, o 2 dalyje numatyta, kad bendrininkai gali pavesti bylą vesti vienam iš bendrininkų. Šiuo atveju ieškovas V. Š., paduodamas apeliacinį skundą, tokio kitų ieškovų pavedimo, atitinkančio CPK 57 straipsnio reikalavimus, neturėjo ir jo nepateikė. CPK 44 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu ginčijamo santykio pobūdis arba įstatymai lemia tai, kad teismo sprendimai bus nedalomai susiję su visų bendrininkų teisėmis ar pareigomis (privalomas bendrininkavimas), visų procesinių veiksmų, atliktų dalyvavusių nagrinėjant bylą bendrininkų, pasekmės taikomos ir tiems bendrininkams, kurie į bylos nagrinėjimą neatvyko be svarbių priežasčių. Taikos sutarčiai sudaryti, atsisakyti ieškinio ar ieškinį pripažinti būtinas visų bendrininkų (bendraieškių arba bendraatsakovių) sutikimas, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra atliekami tik neviršijant reikalavimų ar įsipareigojimų. Tai reiškia, kad tik privalomojo bendrininkavimo atveju bendrininkai laikomi viena, nedaloma šalimi.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas visų ieškovų ieškinį, neindividualizavo kiekvieno iš ieškovų faktinės ir teisinės padėties, kadangi ieškinio pagrindu nebuvo nurodomas skirtingos ieškovų reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės, t. y. ieškinys buvo grindžiamas tomis pačiomis bendromis faktinėmis aplinkybėmis, kad rekonstravus šilumos mazgą, pastate veikia autonominė šildymo sistema, tokiu būdu atsijungiant nuo centralizuoto šilumos šaltinio, todėl atsakovė nepagrįstai skaičiuoja mokesčius už paslaugas, kurių neteikia, ir šilumos nuostolius, kurių nepatiria. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį bendrininkavimo reglamentavimą, darytina išvada, kad ieškovas V. Š. galėjo ir faktiškai skundą padavė dėl teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas būtent jo reikalavimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik ieškovo V. Š. pareikšto reikalavimo ribose.

Dėl bendraturčių pareigos mokėti mokesčius bendram turtui išlaikyti ir bendrojo naudojimo patalpų statuso

Byloje neginčytinai nustatyta, kad visiems ieškovams ir tretiesiems asmenims I. Z., M. Š. ir E. Ž. nuosavybės teise priklauso tam tikros gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos, esančios pastate (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad šie asmenys yra nurodyto pastato bendratučiai (CK 4.72 straipsnio 1 dalis), ir pastatas yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).

CK 4.76 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Apeliantas ginčijo aplinkybę, kad rūsio patalpos R-14 ir R-17 (dabar patalpos R-19, R-20, R-21, R-22, R-23, R-24 ir R-25) yra bendro naudojimo patalpos, kadangi šių patalpų paskirtis yra sporto klubas, ir jos neturi funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Jo nuomone, vien faktas, kad jos nėra įregistruotos kieno nors nuosavybe negali būti pagrindu jas priskirti bendro naudojimo patalpoms. Kadangi šiuo atveju ginčas kyla dėl mokesčių už patiektą šilumos energiją sumokėjimo, nustatant, ar šios patalpos gali būti priskirtos bendro naudojimo patalpoms, reiktų remtis Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 „Dėl šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių patvirtinimo“ 5.1 punkte nurodytu bendro naudojimo patalpų apibrėžimu, jame nurodyta, kad bendrojo naudojimo patalpos – tai daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Taip pat bendrojo naudojimo patalpas apibrėžė ir ginčo laikotarpiu galiojusios LR Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakcijos 2 straipsnis. Todėl apelianto nurodytos patalpos laikytos šio pastato bendro naudojimo patalpomis ir ieškovai, kaip pastato bendraturčiai, privalo mokėti mokesčius, susijus su šilumos patiekimu į pastato bendrojo naudojimo patalpas.

LAT, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, taip pat yra pažymėjęs, kad šilumos energijos vartotojas - abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams, o taip pat jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas, nes dalis į namą tiekiamos energijos (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti apmokama visų namo savininkų ir paskirstoma tarp bendraturčių pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v V.L. N,., bylos numeris 3K-3-294/2012).

Dėl ieškovo K. Š. nuosavybės teise valdomų patalpų statuso

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo nuosavybės teise valdomų patalpų skirtingą nuo kitų bendraturčių turimų patalpų faktinę ir teisinę padėtį, kadangi V. Š. nuosavybės teise priklausančios patalpos yra įregistruotos su konkrečiomis rūsio patalpomis (nuo R-2 iki R-5 ir nuo R-8 iki R-11), todėl jo patalpos yra atidalintos nuo bendrosios dalinės pastato nuosavybės. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apelianto skundo argumentus. Ginčo atveju yra svarbu nuosavybės teisės į pastatą, o ne į atskiras jo patalpas nustatymas, o, kaip jau yra nurodyta, ginčo pastatas yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, dalis ir yra nustatoma todėl, kad namas pagal savo faktinę padėtį yra daugiabutis.

Dėl bendrai suvartoto šilumos kiekio apmokėjimo

Ginčas byloje kilo dėl daugiabučio pastato bendrai suvartotos šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti apmokėjimo, kai dalis pastato patalpų šildomos autonominiu būdu, t. y. atsijungus nuo centralizuoto šilumos šaltinio. Byloje nustatyta, kad visų ieškovų ir trečiojo asmens I. Z. patalpos nuo 2004 m. sausio 8 d. yra atjungtos nuo centralizuotai tiekiamos šilumos, pripažinus rekonstruotą šilumos punktą, esantį (duomenys neskelbtini) tinkamu naudoti. Šilumą į trečiųjų asmenų M. Š. ir E. Ž. patalpas tiekia atsakovė AB „Kauno energija“. Atsakovė mokesčius už bendrą šilumą skaičiuoja pagal įvadinio šilumos apskaitos prietaiso, įrengto namo, esančio (duomenys neskelbtini) šilumos punkte, rodmenis. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ne visos pastato patalpos yra atjungtos nuo centralizuotai tiekiamos šilumos, ką beje nustatė ir ieškovų prašymu byloje atlikta ekspertizė (t. 2, b. l. 118-125).

Šilumos punkto rekonstrukcijos metu galiojusio 2003 m. gegužės 20 d. LR Šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 21 straipsnio 2 dalis numatė, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Analogiškai numatė ir nuo 2008-01-01 įsigaliojusio LR Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X-1329 25 straipsnis. O Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. O3-121 „Dėl šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių patvirtinimo“ 8 punkte numatyta, kad kai pastate yra daugiau nei vienas šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus ar su ja suderintus Paskirstymo metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. To paties nutarimo 9 punkte nurodyta, kad paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, Paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Šio nutarimo 16 punkte nustatyta, kad Paskirstymo metodų taikymo pradžia nustatoma tiekėjo ir vartotojo sutartimi, vartotojui pasirinkus Paskirstymo metodą. Iki vartotojo apsisprendimo ir sutarties pasirašymo taikoma galiojanti paskirstymo tvarka, o 18.1 punkte numatyta, kad paskirstymo metodą pasirenka pastato šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai, daugiabučio namo butų savininkai Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo ar kitų teisės aktų nustatyta sprendimų priėmimo tvarka. Ieškovai neginčijo aplinkybės, kad namo, esančio Kęstučio g. 58, Kaune, bendraturčiai nepasirinko ir nepateikė atsakovei visiems pastato šilumos vartotojams priimtino šilumos paskirstymo metodo. Todėl atsakovė, apskaičiuodama bendraturčių suvartotą šilumos dalį, skirtą daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, pagrįstai rėmėsi Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-41 „Dėl komisijos rekomenduojamo šilumos paskirstymo metodo patvirtinimo“ patvirtintu metodu Nr. 5. Šis metodas taikomas ir tuomet, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.) (šio nutarimo 1.4 punktas).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį bendrai suvartotos šilumos kiekio nustatymo ir paskirstymo reglamentavimą, apeliacinio skundo argumentai dėl centralizuotai tiekiamos šilumos patekimo ar nepatekimo į bendrai naudojamas patalpas, ką ieškovai įrodinėjo ekspertizės išvadomis (t. 2, b. l. 118-125), neturi jokios esminės reikšmės. Kadangi tik dalis pastato patalpų yra atjungta nuo centralizuotai tiekiamos šilumos šaltinio, todėl išlieka pastato bendraturčių pareiga apmokėti už suvartotą šilumą bendro naudojimo patalpoms šildyti. Tai patvirtino ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu dalyvavusių Valstybinės energetikos inspekcijos atstovų paaiškinimai. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatinėjo aplinkybes, susijusias su tuo, ar centralizuotai tiekiama šiluma patenka į pastato bendro naudojimo patalpas ir ar atsakovė patiria šilumos nuostolius, ir jomis be pagrindo grindė savo sprendimą, dėl ko iš esmės buvo nutolta nuo ginčo esmės. Tačiau, kadangi ieškovų ieškinys buvo atmestas, nors ir kitu pagrindu, apeliacinės instancijos teismas palieka sprendimą nepakeistą, tik jį pagrindžia aukščiau nurodytu būdu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad ieškovai, atjungę savo patalpas nuo centralizuotai tiekiamos šilumos, tačiau turėdami pareigą apmokėti už šilumą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, turi galimybę kitokiu būdu ginti savo teises, t. y. pasirinkti jų interesus ir faktines aplinkybes atitinkantį šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientą, kuris pagal nurodytą paskirstymo metodo Nr. 5 sąlygas gali būti nustatytas pagal pastato energijos vartojimo audito duomenis, kai daugiabučio namo butų savininkai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo ar kitų teisės aktų nustatyta sprendimo priėmimo tvarka pasirenka jį taikyti (3.2 punktas). Taigi, bendraturčiai gali priimti sprendimą dėl kitokio šilumos kiekio dalies koeficiento nustatymo CK 4.85 straipsnio pagrindu ir tvarka. Tai patvirtino ir bylos nagrinėjime apeliacine tvarka metu dalyvavę Valstybinės energetikos inspekcijos atstovai.

Dėl eksperto išlaidų apmokėjimo

Kadangi ieškovo prašymu buvo apklaustas ekspertizę byloje atlikęs ekspertas V. Š., todėl jam atlygintina pagal CPK 89 straipsnio 1 dalį, t. y. už jo atitraukimą nuo tiesioginio darbo ar įprasto užsiėmimo apmokėtina už kiekvieną dėl teismo iškvietimo sugaištą dieną. Ekspertas V. Š. pateikė sąskaitą faktūrą, pagal kurią jam apmokėtina iš ieškovo įneštų į teismo depozitinę sąskaitą eksperto apklausai užtikrinti pinigų, t. y. 560 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apmokėti ekspertui V. Š. (sąsk. (duomenys neskelbtini)) už dėl teismo iškvietimo sugaištą laiką - 560 Lt iš ieškovo V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) į teismo depozitinę sąskaitą įneštų pinigų.