- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-06
- Bylos Nr.
- 2-2050/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Egidijus Žironas, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- G. K., K. K.
- Trečiasis asmuo
- J. P., M. P.
- Ieškovas
- AB SEB bankas
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gailiūno ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. K. ir K. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria teismas tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-5543-392/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB bankas“ ieškinį atsakovams G. K. ir K. K. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – J. P., M. P..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami klausimai, susiję su skolos, kildinamos iš laidavimo sutartinių prievolių nevykdymo, priteisimu.
Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai.
Šalies argumentai
Ieškovas „AB SEB bankas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams G. K. ir K. K. ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 1 511 000 Lt sumą daliniam 3 960 136,47 Lt skolos padengimui, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 19 110 Lt žyminį mokestį bei kitas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad AB „SEB bankas“ ir J. P. 2006 m. gegužės 17 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 1440618070770-35 su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, pagal kurią skolininkei buvo suteiktas 3 311 000 Lt kreditas. Prievolių įvykdymo terminas baigėsi 2009 m. rugpjūčio 13 d. Užtikrinant kredito gavėjo įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, 2007 m. rugpjūčio 28 d. tarp banko ir G. K. bei K. K. buvo pasirašyta laidavimo sutartis Nr. 143507158 su jos 2007 m. lapkričio 5 d. pakeitimu Nr 1. Laidavimo sutartimi laiduotojai (atsakovai) solidariai įsipareigojo atsakyti bankui ne daugiau kaip 1 511 000 Lt suma ir visu savo turtu, jei kredito gavėjas neįvykdys visų ar dalies savo piniginių prievolių bankui pagal kreditavimo sutartį. Tretysis asmuo J. P. prisiimtų prievolių nevykdė ir liko skolinga bankui 3 960 136,47 Lt. Atsakovai taip pat neįvykdė pagal laidavimo sutartį savo prisiimtų įsipareigojimų.
Ieškinio reikalavimo užtikrinimui AB „SEB bankas“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei lėšas, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis ieškinio sumai. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog prievolių įvykdymas yra užtikrintas bankui įkeistu nekilnojamuoju turtu, buvo kreiptasi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tačiau skolos išieškojimas iš bankui įkeisto turto užsitęsė. Pažymėjo, jog per laikotarpį, kol vyks procesas dėl reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto, atsakovai gali perleisti savo turtą bei lėšas tretiesiems asmenims. Be to, dabartinės bankui įkeisto turto vertės nepakanka visiškai patenkinti banko reikalavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštavo atsakovų G. K. ir K. K. nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą bendrai 1 511 000 litų sumai. Nesant ar nepakankant atsakovų nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, nurodė areštuoti atsakovų lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose ir/ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu. Teismas konstatavo, jog ieškinio suma – 1 511 000 Lt yra didelė, taigi yra pagrindas manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai G. K. ir K. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartį. Teismui manant, kad yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, laikinųjų apsaugos priemonių dydį sumažinti iki 951 000 Lt abiem atsakovams. Taip pat prašo panaikinti lėšų areštą visoms G. K. ir K. K. sąskaitoms. Teismui manant, kad lėšų areštas negali būti panaikintas, prašo panaikinti areštą bankų sąskaitoms, į kurias pervedamas darbo užmokestis. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes nutarė areštuoti turto 1 511 000 Lt sumai kiekvienam atsakovui. Gautuose raštuose iš centrinės hipotekos įstaigos yra nurodyta, kad turto arešto mastas G. K. yra 1 511 000 Lt sumai, K. K. – 1 511 000 Lt sumai. Taigi turto areštas yra taikytas dvigubai sumai negu ieškinio reikalavimas. Laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos neviršijant bendros ieškinio sumos apskritai, o ne kiekvieno iš solidariųjų prievolės skolininkų atžvilgiu.
2) Visoms atsakovų sąskaitoms yra uždėtas areštas ieškinio sumai ir vien tik AB „SEB bankas“ areštuota suma yra po 1 511 000 Lt, tokia pati situacija ir kitose atsakovų sąskaitose. Tai, kad siekiama areštuoti daugiau nei dvigubą sumą, nei yra reikalaujama ieškinyje, lemia neteisėtą bei nepagrįstą laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bei teisės principų iškraipymą.
3) Neužtikrinta nekilnojamuoju turtu kredito suma siekia tik 951 000 Lt, nes bankui įkeisto žemės sklypo vertė yra 2 360 000 Lt, o kreditas buvo 3 311 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio suma yra 1 511 000 Lt, nekilnojamuoju turtu yra užtikrinama 2 360 000 Lt, laikinosios apsaugos priemonės apskritai neturėtų būti taikomos. Jeigu teismas nuspręstų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jos neturėtų būti didesnės nei 951 000 Lt.
4) Taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis yra areštuotos ieškinio sumai atsakovų banko sąskaitos, įskaitant tas, į kurias yra pervedamas darbo užmokestis, pastato atsakovus į blogesnę padėtį nei tuo atveju, jei ginčo suma jau būtų priteista ir skola būtų išieškoma per antstolius. Tuo atveju nebūtų areštuojamas visas atsakovų gaunamas darbo užmokestis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas AB „SEB bankas“ prašo atsakovų atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime sutiko su atskirojo skundo argumentu, kad arešto mastas neturėtų būti ženkliai didesnis nei ieškinio suma – 1 511 000 Lt. Pažymėjo, kad visa prievolė yra 3 960 136,47 Lt, o jos įvykdymas užtikrintas įkeistu žemės sklypu, kurio vertė yra 2 360 000 Lt. Taigi neužtikrinta nekilnojamuoju turtu kredito suma siekia ne 951 000 Lt, o 1 600 136 Lt. Be to, praktika rodo, kad turtas, į kurį nukreiptas išieškojimas, neretai parduodamas varžytynėse už ženkliai mažesnę kainą nei yra šio turto rinkos vertė.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo M. P. prašo tenkinti atsakovų atskirąjį skundą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1) Nekilnojamojo turto hipoteka buvo esminė sąlyga, dėl ko laiduotojai (skolininkai) sutiko laiduoti. Laiduotojai yra fiziniai asmenys, o suma, už kurią buvo laiduota, yra ypač didelė.
2) Šioje byloje nėra aiškus tikslus ieškovo reikalavimo dydis į kredito gavėją, nes nėra pasibaigusi turto išieškojimo procedūra bei nėra žinoma, ar iš parduoto turto bus pakankamai lėšų padengti skolai ar ne. Taigi neaiškus ir laiduotojų (atsakovų) likimas. Tačiau akivaizdu, kad pardavus nekilnojamąjį turtą, kurio vertė apie 2 360 000 Lt, laiduotojų atsakomybės dydis tikrai sumažės, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas yra neproporcingas.
3) Laikinosios apsaugos priemonės yra taikytos dviem asmenims tai pačiai sumai. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nutolsta nuo jų taikymo tikslų.
Atsakovai G. K. ir K. K. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui atsisakymą nuo dalies atskirojo skundo reikalavimų. Atsisakyme nurodė, kad antstolis, atsižvelgdamas į atsakovų prašymą, netaikė arešto sąskaitoms, į kurias pervedamas darbo užmokestis, todėl atskirojo skundo antrasis reikalavimas neteko prasmės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymo atsakovams pagal ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovų (laiduotojų).
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Atsakovas atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) atskirajame skunde gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Tai gali būti duomenys iš viešų registrų, kredito įstaigų duomenys apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir pan.
Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pareikšti reikalavimą keliems asmenims kaip bendraskoliams. Esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Nurodyta materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5 str., CK 6.6 str. 4 d.). Patenkinus ieškovo ieškinį keliems solidariąją pareigą turintiems skolininkams, jis įgytų teisę pasirinkti, iš kurio atsakovo išieškoti priteistą pinigų sumą. Todėl ieškovas, vadovaudamasis dispozityvumo principu, turi teisę pasirinkti, kurių atsakovų atžvilgiu prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas yra saistomas ieškovų pareikšto prašymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-890/2010). Tokiu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vertina tų atsakovų turtinę padėtį, kurių turtą prašo areštuoti ieškovas. Jeigu ieškovas atsakovais patraukė kelis asmenis ir įrodinėja jų solidariąją prievolę ieškovui bei prašo areštuoti atsakovų turtą ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui, teismas vertina atsakovų, kurių turtą prašo areštuoti ieškovas, bendrą turtinę padėtį.
Kai ieškinys dėl skolos priteisimo reiškiamas laiduotojams, kurie laidavo už pagrindinio skolininko sutartines prievoles kreditoriui, reikalavimas laiduotojams, kaip solidariems bendraskoliams, galėtų būti reiškiamas tik tuomet, kai prievolė neįvykdyta (CK 6.81 str. 1 d.). Įstatymas apibrėžia kreditoriaus reikalavimo į laiduotojus ribas – laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu laidavimo sutartis nenustato ko kita (CK 6.81 str. 2 d.). Tuomet, kai skolininkas savo prievolių įvykdymą kreditoriui užtikrino nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka), reikalavimą laiduotojams kreditorius gali reikšti visai sumai, kuria laiduota, įskaitant reikalavimą dėl palūkanų ir netesybų priteisimo, tačiau laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tai sumai, kuria hipoteka nėra užtikrintas prievolės pagal sutartį tarp kreditoriaus ir pagrindinio skolininko įvykdymas.
Nagrinėjamu atveju ieškovas AB SEB bankas pareiškė ieškinį dėl 1 511 000 Lt priteisimo iš atsakovais patrauktų dviejų fizinių asmenų – G. K. ir K. K.. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovai 2007 m. rugpjūčio 28 d. laidavo ieškovui už pagrindinių skolininkų J. P. ir M. P. prievolių pagal 2006 m. gegužės 17 d. kreditavimo sutartį dėl 3 311 000 Lt kredito suteikimo įvykdymą ne didesne kaip 1 511 000 Lt suma. Šios kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas ir pagrindinių skolininkų nekilnojamojo turto įkeitimu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus hipotekos teisėjas 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi tenkino ieškovo AB SEB banko prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir nutarė išieškoti iš J. P. ir M. P. 3 311 000 Lt kredito, 19 541,32 Lt palūkanų ir 629 595 Lt delspinigių už laiku nesugrąžintą kreditą (viso 3 960 136,47 Lt, b.l. 23-24). Ieškovas nurodė, o atsakovai neginčijo, kad įkeisto turto rinkos vertė – 2 360 000 Lt.
Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas AB SEB bankas turėjo teisę pareikšti reikalavimą atsakovais patrauktiems laiduotojams G. K. ir K. K. dėl visos sumos, kuria laiduota, priteisimo, t. y. 1 511 000 Lt ir reikalauti užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą atsakovų, kaip solidariąją prievolę turinčių bendraskolių, turto areštu, neviršijant ieškinio sumos. Todėl kaip nepagrįstas atmestinas apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę taikyti atsakovų turto areštą tik tai sumai, kuri susidarė iš ieškovo pagrindinių skolininkų nesugrąžinto kredito atėmus įkeisto turto vidutinę rinkos vertę, t. y. 951 000 Lt (3 311 000 – 2 360 000) sumai. Kaip minėta, hipotekos teisėjas nutarė išieškoti iš pagrindinių skolininkų J. P., M. P. be nesugrąžino kredito ir 19 541,32 Lt palūkanų, 629 595 Lt delspinigių (CK 6.81 str. 2 d.). Todėl ieškovo ieškinyje pareikštų reikalavimų laiduotojams įvykdymas galėjo būti užtikrintas atsakovų turto areštu ne tik pagrindinių skolininkų nesugrąžintą kreditą atitinkančia suma, bet ir palūkanų bei netesybų dydį atitinkančia suma, neviršijant reikalavimo sumos – 1 511 000 Lt.
Ieškovo reikalavimas dėl 1 511 000 Lt priteisimo iš solidariąją prievolę turinčių dviejų atsakovais patrauktų fizinių asmenų laikomas reikalavimu dėl labai didelės sumos priteisimo. Atsakovai galėjo teismui pateikti duomenis apie savo gerą turtinę padėtį ir tokiu būdu paneigti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau atsakovai atskirajame skunde nepateikė tokių duomenų ir nedėstė argumentų dėl itin geros turtinės padėties. Atvirkščiai, atskirajame skunde jie nurodė, kad dėl teismo taikyto arešto buvo areštuotas ir jų darbo užmokestis, nors vėliau apeliacinės instancijos teismui teigė, jog teismo nutartį dėl turto arešto vykdęs antstolis neareštavo sąskaitos, į kurią atsakovai gauna darbo užmokestį.
Atmestinas apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas areštavo kiekvieno iš jų turtą 1 511 000 Lt sumai, o ne bendrai šiai sumai. Iš skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad teismas areštavo atsakovų turtą bendrai, neviršijant 1 511 000 Lt sumos (b.l. 5).
Taigi, atsakovai nepateikė teismui duomenų apie savo gerą turtinę padėtį. Todėl ieškinio dėl 1 511 000 Lt priteisimo iš atsakovų suma laikytina didele. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai areštavo atsakovų turtą ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui. Keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Šis teismo procesinis sprendimas neužkerta galimybės atsakovams prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 147, 150 str.). Neatsižvelgiant į tai, ar atsakovai, vadovaudamiesi CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jiems suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys būtų atmestas (CPK 147 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.