Telšių apylinkės teismo sprendimas

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėja Audronė Alčauskienė

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. G. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Telšių rajono savivaldybės administracija, K. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškime nurodyta, kad pareiškėjos sutuoktinio B. G. tėvas D. G. mirė (duomenys neskelbtini), mama O. G. mirė (duomenys neskelbtini). Po jų mirties gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), liko gyventi ir turtu naudojosi ji ir jos sutuoktinis B. G., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Tuo metu daugiau jokie kiti dokumentai nebuvo tvarkomi, nes paaiškėjo, kad turtas iš vis neįregistruotas kaip daiktas ir nėra jokių nuosavybės dokumentų, nors pareiškėjos sutuoktinio tėvai D. G. ir O. G. bei ji su sutuoktiniu nurodytame name gyveno visą savo gyvenimą, ten ji gyvena iki šiol. Dėl šių priežasčių atliko gyvenamojo namo su priklausiniais inventorizaciją. Kartu su mirusio sutuoktinio broliu K. G. bandė susitvarkyti dokumentus valstybės įmonėje Registrų centras, tačiau jiems buvo atsisakyta tai padaryti dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nebuvimo. Nors pastatais pareiškėja naudojasi kaip savininkė, tačiau nuosavybės teisės įregistruoti negali. Todėl tik teismui priėmus sprendimą dėl turto įgijimo pagal įgyjamąją senatį, ji galės įregistruoti nuosavybės teises. Pareiškėja yra sąžininga ir teisėta pastatų valdytoja, turtu naudojuosi daugiau nei 10 metų. Jos naudojimasis visą valdymo laikotarpį buvo atviras ir nepertraukiamas. Mano, kad suinteresuoti asmenys nereikš pretenzijų į turtą ir šiuo metu nėra Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Suinteresuotas asmuo K. G. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, procesiniai dokumentai jam įteikti tinkamai.

Apie bylos nagrinėjimą buvo paskelbta viešo paskelbimo būdu, suinteresuotų asmenų pareiškimų dėl jų įtraukimo dalyvauti procese teismas negavo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja V. G. ir B. G. susituokė (duomenys neskelbtini). B. G. tėvas D. G. mirė (duomenys neskelbtini), mama O. G. – (duomenys neskelbtini). Iš 1983 m. rugsėjo 13 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo matyti, kad po D. G. mirties atsiradusį palikimą, t. y. piniginius indėlius, paveldėjo jo sutuoktinė O. G.. 2012 m. birželio 8 d. Telšių rajono 4-ojo notarų biuro pažymoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) mirusios O. G. įstatyminis įpėdinis yra sūnus K. G., priėmęs palikimą 1985 m. spalio 17 d., paduodant pareiškimą Telšių rajono 1-ajam notarų biurui dėl paveldėjimo. 2012 m. birželio 8 d. įgaliojimu K. G. įgaliojo B. G. atstovauti jį notarų biure vedant paveldėjimo bylą dėl (duomenys neskelbtini) mirusios motinos O. G., įgaliojimas išduotas iki 2017 m. birželio 9 d. B. G. mirė (duomenys neskelbtini). Iš 2022 m. gegužės 4 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo matyti, kad po B. G. mirties jam priklausiusį turtą, t. y. pinigines lėšas, asmeninės nuosavybės teise paveldėjo pareiškėja V. G..

2012 m. kovo 19 d. suformuota statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byla, iš kurios matyti, kad gyvenamasis namas pabaigtas statyti 1961 m., kiti statiniai – 1939-1996 m.

Valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Telšių skyriaus 2022 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo O. G. paveldėtojo K. G. įgalioto asmens prašymas dėl nuosavybės teisių įregistravimo į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), atmestas, nes nepateiktas dokumentas nekilnojamųjų daiktų įregistravimui nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėja V. G. prašo pripažinti, kad ji įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodo, kad viešame registre neįregistruotas gyvenamasis namas su priklausiniais priklausė jos sutuoktinio B. G. tėvams D. ir O. G., o ji šį turtą kartu su vyru B. G. valdė nuo (duomenys neskelbtini), o po vyro mirties (duomenys neskelbtini) – valdo viena pati.

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Įgyjamoji senatis yra vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto nuosavybės klausimus. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, t. y. teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Pagal CK 4.68 straipsnio nuostatas, įgyjamajai senačiai reikšmingas valdymas turi būti teisėtas ir sąžiningas. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnis). CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąžiningo įgijėjo samprata, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims. Taigi pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas.

Byloje nustatyta, kad ginčo gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), nuo, tiksli data nenustatyta, iki (duomenys neskelbtini) valdė pareiškėjos sutuoktinio B. G. tėvai D. G. ir O. G.. Suinteresuoto asmens K. G. teigimu, nurodytą namą D. ir O. G. įsigijo nebaigtą statyti, todėl jie ir užbaigė namo statybus darbus. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nuosavybės perleidimo sandorį ir D. G. ir O. G. daiktinių teisių įregistravimą į nurodytą nekilnojamąjį turtą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad nurodytas gyvenamasis namas su priklausiniais yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Be to, 1968 m. spalio 10 d. dokumente „Pastato inventorinės žinios“ nurodyta, kad fondas „privatus“, 1994 m. sausio 5 d. dokumente „Pastato inventorinės žinios“ nurodyta, kad fondas „asmeninės nuosavybės“. Esant šioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad D. G. ir O. G. ginčo pastatą su priklausiniais valdė kaip savo nuosavybę.

Byloje nėra ginčo, kad po D. G. ir O. G. mirties, nuo (duomenys neskelbtini) ginčo gyvenamajame name su priklausiniais gyveno ir juos valdė pareiškėja V. G. ir jos sutuoktinis B. G.. Nuo (duomenys neskelbtini), kai mirė B. G., iki šios dienos nurodytu turtu naudojasi ir juo rūpinasi pareiškėja. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad po D. G. mirties atsiradusį palikimą, t. y. pinigines lėšas, priėmė jo sutuoktinė O. G., o po jos mirties pareiškimą dėl paveldėjimo Telšių rajono 1-ajam notarų biurui 1985 m. spalio 17 d. padavė jų sūnus K. G., tačiau jam paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas. Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama priimant palikimą ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Šiuo atveju, nustačius faktą, kad K. G. priėmė po O. G. mirties palikimą, darytina išvada, kad jis įgijo nuosavybės teisę į O. G. priklausiusį turtą paveldėjimo būdu. Kaip nurodyta prieš tai, nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu gali būti konstatuota, tik jei asmuo nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės kitu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu ir jei nėra kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų. Esant šioms aplinkybėms, laikytina, kad nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą su priklausiniais paveldėjimo būdu, o ne įgyjamosios senaties pagrindu, gali įgyti ne pareiškėja, o suinteresuotas asmuo K. G.. Atkreiptinas dėmesys, kad šias aplinkybes teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino tiek pareiškėja V. G., tiek suinteresuotas asmuo K. G., nurodydami, kad tiek pats K. G., tiek jo įgaliotas B. G., bandė „susitvarkyti“ po tėvų mirties atsiradusio palikimo dokumentus. Šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėja valdydama ginčo gyvenamąjį namą su priklausiniais žinojo, kad jo faktiniai savininkai buvo jos sutuoktinio tėvai, o po jų mirties pareiškimą dėl palikimo priėmimo pateikęs pareiškėjos sutuoktinio brolis K. G. turi daugiau teisių į ginčo statinius nei ji.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėja nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažinta sąžininga ginčo gyvenamojo namo su priklausiniais valdytoja ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jai nuosavybės teisę į nurodytą nekilnojamąjį turtą. Teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti, nes tokio pareiškimo tenkinimas neatitinka CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo. Teismas pažymi, kad tai, jog pareiškėja rūpinasi ginčo pastatais, juos tvarko, jais naudojasi, nesudaro pagrindo išvadai, jog suinteresuotas asmuo K. G. yra praradęs teisę paveldėjimo būdu įgyti nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą su priklausiniais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos pareiškimas atmestinas.

Teismas pažymi, kad valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Telšių skyriaus 2022 m. sausio 31 d. sprendime, kuriuo O. G. paveldėtojo K. G. įgalioto asmens prašymas dėl nuosavybės teisių įregistravimo į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), buvo atmestas nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnį nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo teisiniais pagrindais yra: valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; rašytiniai sandoriai; kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. Nurodyto straipsnio 5 dalis numato, kad kadastro tvarkytojui pateikiamų dokumentų sąrašą, kai yra prašoma įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius, kurie buvo įgyti ar pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., nustato Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintą sąrašą „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d.“, įsigyti seni statiniai registre gali būti registruojami pagal pateiktus dokumentus, nurodytus šio Sąrašo 5.1-5.11 papunkčiuose, iš kurių galima identifikuoti statinius ir nustatyti, kad šie statiniai įsigyti iki 1991 m. liepos 25 dienos. To paties Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 9 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2-6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Nurodytame sprendime taip pat pažymėta, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalis numato, jog statinių paprastasis remontas, statinių ar patalpų paskirties keitimas, kai atliekami tik statinio paprastojo remonto darbai arba statybos darbai iš viso neatliekami, nesudėtingųjų statinių ir statinių (statytojui (užsakovui) pageidaujant), kuriems pagal aplinkos ministro patvirtintą sąrašą nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, statyba (naujo statinio statyba, statinio rekonstravimas, statinio kapitalinis remontas, statinio paprastasis remontas, statinio griovimas) užbaigiami statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą ir ją įregistruojant Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad ginčo gyvenamąjį namą su priklausiniais pabaigė statyti ir iki savo mirčių valdė D. G. ir O. G., suinteresuotas asmuo K. G., kaip O. G. priklausiusio turto paveldėtojas, siekdamas įregistruoti nuosavybės teisę į nurodytą turtą, turėtų vadovautis nurodytame valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Telšių skyriaus sprendime išdėstytu teisiniu reglamentavimu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263–268, 270 straipsniais, 533 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.