Panevėžio apygardos teismo nutartis

2016-10-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-167-185/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-07
Bylos Nr.
1A-167-185/2016
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas
Nuteistasis
V. D.
Nukentėjusysis
V. D.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS(S)NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 7 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei ir Editai Marcinkevičienei,

dalyvaujant:prokurorui Giedriui Jasulaičiui,nuteistajam V. D.,nuteistojo gynėjui advokatui Sauliui Kučiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė vieniems metams, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Priteista iš V. D. nukentėjusiajai V. D. 400 Eur jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteistas už tai, kad 2015-05-14 apie 21 val. namuose, esančiuose Panevėžio r., Karsakiškio sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo sutuoktinę V. D., t. y. konflikto su sutuoktine metu griebė jai už plaukų, nukentėjusiajai užsidengus rankomis galvą, sudavė V. D. ne mažiau kaip septynis kartus kumščiu į galvą ir rankas bei spyrė ant kėdės prie kompiuterio sėdinčiai V. D. ne mažiau kaip penkis kartus į dešinę ir kairę šlaunis, o nukentėjusiajai nuėjus į kitą kambarį, atėjęs jai iš paskos, ėmė tampyti ją už plaukų bei trenkė vieną kartą ranka jai į kaklą, taip padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešinėje plaštakoje ir abiejose šlaunyse, t. y. nežymiai sutrikdė savo šeimos nario – sutuoktinės V. D. sveikatą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-04-04 nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Teigia, kad teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, neužtikrino rungimosi principo bylos proceso metu, kartu pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo aiškūs ir nuoseklūs, nors ir keitėsi. Tačiau bylos medžiaga leidžia daryti priešingas išvadas, o V. D. nenuoseklus elgesys prezumuoja nenuoširdų ir nesąžiningą jos elgesį ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusioji atsisakė susipažinti su bylos medžiaga, kas rodo jos nesuinteresuotumą, kuris nebūdingas tikrai nuskriaustai ir fizinį smurtą patyrusiai aukai. Mano, kad prieštaringi bylos įrodymai ir nenuoseklumas verčia atkreipti dėmesį į tai, ar konfliktas iš viso buvo. Yra svarbu nustatyti, kas yra pirminis agresorius. Šiuo atveju V. D. psichologiškai veikė savo vyrą (apeliantą) – tyčia nerodė jam pažymių, leido daug laiko prie kompiuterio, tačiau mokymosi rezultatų parodyti jam neturėjo. Tai jį ir sudomino. Akivaizdu, jog V. D. bando manipuliuoti faktais, vedina turtinių paskatų „jis jai grasino, žadėjo nupirkti butą, jei meluos“. Nelogiška manyti, kad jis, skyręs pinigus žmonos aukštesniajam išsilavinimui ir savarankiškai perėmęs didžiąsias santuokines pareigas (dirbo, vežiojo vaikus į darželį), būtų norėjęs pakenkti šeimai ar žmonai. Tiesiog jis pavargo nuo didelio krūvio ir nori skirtis, o nukentėjusiajai, tai be abejo, nepatogu ir ji manipuliuoja faktais. Pažymi, kad jo (nuteistojo) motina apie nukentėjusiąją atsiliepė kaip apie melagę, neturinčią gėdos jausmo. Be to, jo motina matė nukentėjusiąją praėjus trims dienoms po įvykio ir tuo metu ji buvo su šortais, tačiau jokių sumušimų nebuvo. Jį (nuteistąjį) teigiamai charakterizuoja ir pačios nukentėjusiosios motina. Nurodo, kad teismas nukentėjusiosios draugės J. J. liudijimą, remiantis vien tik abejotinais nukentėjusiosios žodžiais, kad vyras ją sumušė, vertino kaip svarius įrodymus, o jo draugo V. T. liudijimą, kad 2015-05-14 vakare jie buvo išvažiavę apžiūrėti sklypo ir grįžo apie 23 val., atmetė, nes esą jo nėra kuo patvirtinti. Mano, kad abiejų liudytojų parodymai turėjo būti vertinami įrodymų patikimumo atžvilgiu bei analizuojami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nurodytais kriterijais. Teigia, kad nagrinėjama situacija įvyko 2015-05-14 išvakarėse, kada jis su V. T. buvo išvažiavęs apžiūrėti sklypo ir namo grįžo apie 23 val. Jokio menamo konflikto nebuvo, tiesiog jis apsižodžiavo su žmona, kuri piktybiškai atsisakė rodyti rezultatus, kaip jai sekasi universitete. Tvirtina, kad niekada nėra pakėlęs rankos prieš žmoną ir neįsivaizduoja, iš kur pas ją atsirado kraujosruvos. Nurodo, kad byloje nebuvo ir nėra surinkta jokių patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, t. y. byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis sužalojo žmoną. Mano, jog esant nepašalintiems prieštaravimams, nepaneigtiems jo parodymams, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, jog jis yra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo, t. y. jo, naudai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis V. D. nesutinka su jo nuteisimu ir iš esmės ginčija surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam V. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir pagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, pripažindamas V. D. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., padarymo, paisė iš BPK 20 str. kylančių reikalavimų. Teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus skirtinguose proceso etapuose duotus nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Skundžiamu teismo nuosprendžiu visi įrodymai aptarti, atskleistas jų turinys, tarpusavio ryšys, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Įvertinus bylos įrodymų visumą, padaryta pagrįsta išvada, kad V. D. 2015-05-14 apie 21 val. savo namuose smurtavo prieš tuo metu buvusią savo sutuoktinę V. D. ir taip nežymiai sutrikdė savo šeimos nario sveikatą. Tokia apelianto veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d. Skundžiamo nuosprendžio turinys taip pat rodo, kad vertindamas įrodymus apylinkės teismas aiškiai ir motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais remiasi grįsdamas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės ir kuriuos atmeta, išdėstydamas išsamius atmetimo motyvus. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kurios neprieštarauja faktiniams bylos duomenims, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad reikšmingos apelianto kaltei ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, laikantis BPK 20 str. numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido apylinkės teismui priimti teisėtą, pagrįstą, motyvuotą ir įtikinamą nuosprendį. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, padarytos neteisingos išvados, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

Nuteistasis V. D. viso proceso metu savo kaltę neigė, teigdamas, jog tą dieną jis su draugu V. T. buvo išvažiavęs apžiūrėti sklypo ir į namus grįžo apie 23 val., buvusios savo sutuoktinės nemušė, nežino, iš kur ant jos kūno atsirado kraujosruvos, savaitgalį ji važiavo dviračiu, nugriuvo ant šono, be to, galėjo susižaloti specialiai, nes tarp jų vyksta skyrybų procesas. V. D. versiją, kad įvykio metu jo nebuvo namuose, patvirtino ir V. T., kuris parodė, jog tą vakarą jis su V. D. buvo išvažiavęs apžiūrėti sklypo ir jį (apeliantą) į namus parvežė apie 23 val. Tačiau kolegija, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuoja, jog apylinkės teismas tokius nuteistojo paaiškinimus ir liudytojo V. T. parodymus pagrįstai vertinio kritiškai, atitinkamai kaip norą išvengti atsakomybės ir kaip siekį padėti savo draugui išvengti atsakomybės, nes juos paneigia kiti bylos įrodymai.

V. D. versiją ir ją patvirtinusio liudytojo V. T. parodymus, kad apeliantas negalėjo namuose smurtauti, nes į namus grįžo tik apie 23 val., t. y. daug vėliau, nei nukentėjusiosios nurodytas įvykio laikas – apie 21 val., paneigia nukentėjusiosios V. D. parodymai, kad tą vakarą V. D. visą laiką buvo namuose. Pasak nukentėjusiosios, V. D. pradėjo klausinėti jos mokymosi rezultatų, prašė juos parodyti kompiuteryje, kurių ji nerodė, dėl to tarp jų kilo konfliktas, kurio metu V. D. ją tampė už plaukų, kumščiais smūgiavo į galvą, kaklą ir rankas, kuriomis ji dengėsi galvą ir veidą, spardė jai į kojas, šlaunis. Jai buvo padaryti sužalojimai šlaunyse ir rankoje. Ji norėjo kviesti policiją, tačiau V. D., pagriebęs iš jos rankų telefoną, metė jį į žemę ir taip jį sudaužė bei dar koja sutrypė. V. D. yra ją mušęs ir anksčiau, bet ji į policiją nesikreipė. Tačiau 2015-05-18 V. D. vėl pradėjo sakyti, kad ji turės jam parodyti savo mokymosi rezultatus, dėl ko išsigandusi, jog V. D. gali vėl ją sumušti, išėjo iš namų ir išvyko į Panevėžį pas savo motiną, o vakare dėl 2015-05-14 įvykių kreipėsi į policiją. Ekspertai ją apžiūrėjo praėjus penkioms dienoms po jos sumušimo. Netikėti nukentėjusiosios parodymais apie apelianto jos atžvilgiu vartoto fizinio smurto pobūdį ir mechanizmą kolegija neturi pagrindo, nes juos patvirtina objektyvūs bylos įrodymai, o būtent, specialisto išvada, kuria V. D. konstatuotos kraujosruvos dešinėje plaštakoje ir abiejose šlaunyse, padarytos kietais bukais daiktais, galimai suduodant kumščiu, įspiriant ar panašiai, ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais. Dėl nustatytų sužalojimų V. D. sveikata sutrikdyta nežymiai. Specialisto išvada taip pat paneigia nuteistojo paaiškinimus, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti jai pačiai griūnant, nes tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija. Abejoti šia specialisto išvada kolegija neturi pagrindo, nes ją teisme patvirtino ekspertė S. M., kuri taip pat atmetė galimybę nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus patirti vienkartiniu griuvimu (pavyzdžiui, griūnant nuo dviračio). Pasak ekspertės, griūnant gali būti padarytas dešinės plaštakos sužalojimas, tačiau negali būti padaryti visi sužalojimai, kurie buvo nustatyti nukentėjusiajai. Taip pat ekspertė visiškai patvirtino nukentėjusiosios parodymus dėl jai padarytų sužalojimų laiko, nurodžiusi, kad sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti prieš 4–5 paras iki jos apžiūros gegužės 19 d., ką rodo apžiūros metu susiformavusios violetinės spalvos geltonais pakraščiais kraujosruvos. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad apylinkės teismui buvo pateiktas nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonas „Samsung“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kurį apžiūrėjus nustatyta, jog jis yra sudaužytas ir neįsijungia. Iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2015-11-30 pateikto rašto matyti, kad šis telefonas paskutinį kartą buvo naudotas 2015-05-14, t. y. įvykio dieną, ir po to juo nebesinaudota, kas taip pat patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie aptariamo įvykio aplinkybes. Be paminėtų įrodymų nukentėjusiosios V. D. parodymus apie apelianto jos atžvilgiu pavartotą fizinį smurtą patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Kaip liudytoja apklausta J. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuosekliai teigė, jog 2015-05-18 vežant V. D. pas motiną, ji jai (liudytojai) sakė, jog ją sumušė V. D., trenkė jai į galvą ir pataikė į rankas, kuriomis ji dengėsi galvą, rodė paraudusias rankas. Nukentėjusiosios motina V. J. taip pat patvirtino, jog 2015-05-18 pas ją atvažiavusi dukra papasakojo, jog V. D. ją sumušė, sakė, kad mušė rankomis į galvą, rankas, kuriomis ji dengėsi galvą, spyrė į kojas. Dukra jai rodė kojas ir rankas, matė ant abiejų kojų ir dešinės rankos kraujosruvas. Kaip liudytojas apklaustas įvykį forminęs policijos pareigūnas D. P. parodė, kad jam abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų, jog gegužės 14 d. ją namuose sumušė sutuoktinis V. D., nekilo, nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė, matė sužalojimą ant jos kojos. Ikiteisminį tyrimą atlikusi policijos pareigūnė J. Š. taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji V. D., duodama parodymus, buvo susijaudinusi, dažnai verkė. Kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų visuma visiškai paneigia apelianto paaiškinimus ir juos patvirtinusio liudytojo V. T. parodymus, kad V. D. prieš buvusią žmoną nesmurtavo ir negalėjo smurtauti, nes į namus grįžo daug vėliau po nukentėjusiosios nurodomo įvykio laiko. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš pradžių tiek nuteistasis, tiek ir jo parodymus patvirtinęs V. T. teigė, jog įvykio dieną jie važinėjosi ir namo grįžo 21–21.30 val. Tik vėliau jie tikslino laiką ir nurodė, jog V. D. namo grįžo daug vėliau – 23 val. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog apeliantas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jam grįžus į namus, nukentėjusioji buvo namuose, jie nesipyko, jis jos nemušė, teisme tvirtino, jog grįžęs į namus ir net nematęs nukentėjusiosios V. D., nuėjo miegoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis jau nurodo, kad jis apsižodžiavo su nukentėjusiąja, kuri piktybiškai atsisakė jam rodyti mokymosi rezultatus. Tokie nenuoseklūs nuteistojo parodymai verčia abejoti jų objektyvumu. Kolegija pažymi, jog galima sutikti ir su tuo, kad nukentėjusiosios V. D. parodymai irgi keitėsi. Pirmo teisiamojo posėdžio metu ji, pakeitusi savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad V. D. jos nesumušė, o ji pati, valydama langus, griuvo nuo kopėčių ir susižalojo. Tačiau kolegijos nuomone, apylinkės teismas tokį nukentėjusiosios parodymų pakeitimą pagrįstai vertino kaip nuteistojo jai padarytą įtaką, pasinaudojant jo materialine padėtimi ir nukentėjusiosios finansine priklausomybe nuo nuteistojo. Tokia apylinkės teismo išvada paaiškinama tuo, kad vėlesni nukentėjusiosios teisme duoti parodymai apie faktines įvykio aplinkybes sutapo su jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir kitais pirmiau jau aptartais bylos įrodymais. Be to, specialisto išvada ir ekspertės teisme duoti paaiškinimai visiškai paneigia nukentėjusiosios parodymus apie galimybę jai nustatytus sužalojimus pasidaryti pačiai griūnant. Be to, nukentėjusioji paaiškino, dėl ko ji keitė parodymus. Ji nurodė, kad nuteistasis jai darė poveikį, jog ji duotų melagingus parodymus, už tai žadėjo nupirkti butą. Jis dar grasino iš jos atimti vaikus. Nukentėjusioji patvirtino, jog daugiau parodymų nebekeis. Ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė J. Š. parodė, kad po pirmo teisiamojo posėdžio pas ją buvo atėjusi nukentėjusioji, kuri kreipėsi su pareiškimu, sakė, kad V. D. daro jai poveikį, kad ji duotų melagingus parodymus, už tai žadėjo nupirkti butą. Ji bijo, jog po skyrybų neturės kur gyventi, nes pagal vedybinę sutartį visas turtas atitenka V. D.. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl V. D. poveikio nukentėjusiajai buvo pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris šiuo metu baigtas ir byla perduota apylinkės teismui. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas surinktus įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, skirtinguose proceso etapuose juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, ir, remdamasis įrodymų, sutampančių tarpusavyje ir vienas kitą patvirtinančių bei papildančių, visuma, padarė pagrįstą, faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad V. D. 2015-05-14 apie 21 val. savo namuose smurtavo prieš tuo metu buvusią savo sutuoktinę V. D. ir taip nežymiai sutrikdė savo šeimos nario sveikatą – padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šios išvados nepaneigia nuteistojo motinos I. K. parodymai, kad praėjus trims dienoms po įvykio ji matė nukentėjusiąją, ji buvo su šortais, tačiau jokių sužalojimų nebuvo. Pažymėtina, kad I. K. kaip nuteistojo motina yra suinteresuota bylos baigtimi. Be to, tokius jos parodymus visiškai paneigia pirmiau jau paminėtų liudytojų J. J., V. J., D. P. parodymai, specialisto išvada ir ekspertės teisme duoti paaiškinimai. Tiek minėti liudytojai, tiek ekspertė vėliau nei I. K. matė pas nukentėjusiąją sužalojimus, kurie, pasak ekspertės, buvo padaryti prieš 4–5 dienas iki jai apžiūrint nukentėjusiąją gegužės 19 d., t. y. anksčiau nei I. K. matė nukentėjusiąją. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apeliantas bando įtikinti teismą, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, nugriuvusi nuo dviračio arba kraujosruvas pasidarė specialiai tam, kad apkaltintų jį skyrybų byloje. Taigi nuteistasis neginčija paties fakto, jog nukentėjusioji buvo sužalota, tik pateikia savo gynybines versijas apie jai nustatytų sužalojimų atsiradimo kilmę, o I. K., bandydama patvirtinti tokią savo sūnaus gynybinę poziciją, priešingai nei nuteistasis, kategoriškai tvirtina, kad jokių sužalojimų pas nukentėjusiąją nebuvo, kas rodo, kad ji arba nežiūrėjo į nukentėjusiąją ir sužalojimų nematė arba jų negalėjo matyti, arba sąmoningai klaidina teismą. Nuteistojo parodymai, kad nukentėjusioji jį apkalba, siekdama sau palankaus sprendimo skyrybų byloje, vertinami tik kaip dar viena jo gynybinė versija. Kaip matyti iš bylos duomenų, tarp buvusių sutuoktinių buvo sudaryta vedybų sutartis, o tai paneigia, jog nukentėjusioji, neva apkalbėdama apeliantą, būtų siekusi kokio nors sau palankaus turtinio sprendimo. Tai, kad nukentėjusioji, kaip teigiama apeliaciniame skunde, atsisakė susipažinti su bylos medžiaga, ir tai, kad ją neigiamai apibūdina nuteistojo motina, kaip nurodo apeliantas, nepaneigia fakto, jog ji tapo apelianto smurtinių veiksmų auka.

Nuteistasis skunde taip pat teigia, jog teismas neužtikrino rungimosi principo ir taip pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 str., užtikrina kaltinimo ir gynybos šalims bylų nagrinėjimo teisme metu lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Rungimosi principas nėra absoliutus, jis turi būti taikomas tik tiek, kiek tai užtikrintų konstitucinių ir baudžiamojo proceso principų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant aptariamą bylą rungimosi principas nebuvo pažeistas, teisė teikti įrodymus, savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, reikšti prašymus nebuvo atimta ar suvaržyta, visi pateikti prašymai buvo apsvarstyti ir išspręsti.

Taigi esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu V. D. pagal BK 140 str. 2 d. yra nuteistas pagrįstai, jo kaltė neabejotinai įrodyta, teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Jolanta RaščiuvienėValdas Ciesiūnas