- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-05
- Bylos Nr.
- 2-959/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas (pirm.), Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė (pran.)
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vera Stella“
- Kreditorius
- individualios įmonės „Ifex Baltic“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės (pranešėja) ir Egidijaus Žirono (teisėjų kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Vera Stella“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-1522-253/2009 pagal kreditoriaus individualios įmonės „Ifex Baltic“ pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Vera stella“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius individuali įmonė „Ifex Baltic“ kreipėsi į teismą su pareiškimu skolininkui UAB „Vera stella“ dėl skolos priteisimo ir prašė priteisti 225 620 Lt skolos, 51 783,66 Lt palūkanų, 11,72 procentų metinių palūkanų nuo skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki galutinio teismo įsakymo įvykdymo ir 1 637 Lt bylinėjimosi išlaidų. Reikalavimo užtikrinimui kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą pateikto reikalavimo (277 403,66 Lt) ribose. Nurodė, kad skolininkui buvo suteiktos paslaugos, tačiau pastarasis vengia už jas atsiskaityti, todėl siekdamas išvengti prievolės įvykdymo gali padaryti kliūtis, dėl kurių skolos išieškojimas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. kovo 1 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino, areštavo skolininkui UAB „Vera stella“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, turtines teises, esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, neviršijant 277 403,66 Lt sumos, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Teismas nurodė, kad galiojantys įstatymai nereikalauja, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstų ir savo teisę į ieškinio patenkinimą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus reiškiamas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma yra didelė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl taikytina laikinoji apsaugos priemonė – skolininko turto areštas, neviršijant prašomos išieškoti sumos (CPK 145 str. 1 d. 1, 3, p.). Vadovaudamasis CPK 148 straipsnio 1 dalimi, teismas šį klausimą išsprendė nepranešęs skolininkui.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas UAB ,,Vera stella“ prašo šią teismo nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kadangi kreditorius jokių įrodymų, patvirtinančių kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą, teismui nenurodė, teismas priėmė nutartį, pažeidžiančią CPK 144 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnį.
2. Kreditorius nepagrįstai nurodo, kad skolininkas nesumokėjo už suteiktas paslaugas, nes apgyvendinimo paslaugų pagal 2007 m. rugsėjo 1 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. ST-07/95 kreditorius skolininkui nesuteikė, tai patvirtina tiek šalių susirašinėjimas, tiek skolininko 2008 m. sausio 3 d. išrašyta debetinė PVM sąskaita-faktūra. Be to, teismas neturėjo pagrindo išieškoti pareiškime nurodytus delspinigius.
3. Teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Iš kartu su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų matyti, kad skolininkas – pelningai dirbanti įmonė, turinti daugiau nei vieno milijono vertės turto. Todėl darytina išvada, kad skolininkui pareikštas reikalavimas nėra toks didelis, kad skolininkas, esant kreditoriui palankiam teismo sprendimui, negalėtų jo įvykdyti.
4. Teismas nepagrįstai nagrinėjo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nepranešęs apie tai skolininkui.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinio reikalavimų užtikrinimui Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartimi kreditoriaus reikalavimų užtikrinimui buvo areštuotas skolininkui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas 277 403,66 Lt sumai, ir tik nesant tokio turto, nutarta areštuoti atsakovo pinigines lėšas. Ginčų sprendimas teisme visada susijęs su tam tikrų suvaržymų asmenims, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, atsiradimu. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, atsakovo atžvilgiu taikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsižvelgė ir į atsakovo interesus, nes pirmiausia nurodė areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, tik jo nesant ar esant nepakankamai, atsakovui priklausančias pinigines lėšas. Nors nutartyje nėra numatyta galimybė atsiskaityti su skolininko darbuotojais, mokėti mokesčius valstybei bei VSDFV fondams, atskiruoju skundu atsakovas neprašo šią teismo nutartį pakeisti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė atsižvelgdamas į didelę ieškinio sumą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinys pareikštas dėl 277 403,66 Lt priteisimo. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t. y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Šiuo pagrindu taikant laikinąsias apsaugos priemones, būtina nustatyti, jog ši suma yra didelė konkrečiam atsakovui (skolininkui). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju pareikšto reikalavimo suma skolininkui yra didelė, turi būti įvertinama skolininko finansinė būklė, ūkinės veiklos pobūdis ir rezultatai, turimas turtas bei kitos aplinkybės, kurių pagrindu galima spręsti, ar konkrečiu atveju vien reikalavimų suma duoda pagrindą išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomu (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-320/2006, 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-82/2008, 2008 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-108/2008, 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-526/2008, 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-787/2008).
Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, atskirajame skunde teigdamas, jog jo veikla pelninga, o turtas siekia 1 072 535 Lt, neįrodo, jog jam pareikšto reikalavimo suma nėra didelė, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2008 m. įmonės balansą, patvirtinantį, jog jis apskaitė 1 072 535 Lt vertės turtą įmonės balanse 2007 m., tuo tarpu 2008 m. skolininko turto vertė sudarė tik 518 384 Lt. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog atskirasis skundas pateiktas pirmosios instancijos teismui 2010 m. kovo pabaigoje, tačiau skolininkas nepateikė nei įmonės balanso už 2009 m., nei kitų gerą atsakovo finansinę būklę patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių skolininkas turėtų galimybę perleisti neįkeistą jam priklausantį turtą kitiems asmenims ir dėl to teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas taikė atsižvelgdamas į didelę ieškinio sumą ir nėra pagrindo jų naikinti. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Teisėjų kolegijos nuomone, kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimui.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas skolininkui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą, nepranešęs atsakovams, kadangi atsakovai galėjo imtis veiksmų, kuriais būtų pabloginę savo finansinę padėtį. Nors teismas ir nenurodė išsamių argumentų, kodėl pranešus skolininkui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau vien šis proceso pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o pirmosios instancijos teismo. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.