- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-26
- Bylos Nr.
- 1A-213-579-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-05011-2009-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys (pirm.), Kęstutis Dargužis, Regina Cemnolonskienė
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Rimantas Aliukonis
Įžanginė dalis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam R. M., jo gynėjui advokatui Rimantui Aliukoniui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo
R. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 30 MGL, t. y. 3900 Lt (trijų tūkstančių devynių šimtų litų) dydžio bauda;
pripažintas kaltu pagal LR BK 220 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 20 MGL, t. y. 2600 Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio bauda;
pripažintas kaltu pagal LR BK 183 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 20 MGL, t. y. 2600 Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio bauda;
Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir dalinio sudėjimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 40 MGL, t. y. 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) dydžio bauda.
Iš R. M. konfiskuotos nusikalstamu būdu įgytos lėšos- 3265 Lt (trys tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt penki litai).
Iš R. M. priteista 2253,77 Lt proceso išlaidų, susijusių su liudytojų kelionių išlaidų atlyginimu, valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. pagal LR BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 24 d. iki 2007 m. birželio 17 d. ir nuo 2008 m. sausio 01 d. iki 2008 m. sausio 31 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir vykdydamas kasininko pareigas, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio mėn. 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d., kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, 12 str. 1 d., kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (to paties įstatymo paaiškinta, kad apskaitos dokumentas, tai toks popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą), dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, tyčia nesurašė ir nepateikė bendrovės buhalterei apskaitos dokumentų už 3 265 Lt, sumokėtų asmenų už jiems suteiktas apgyvendinimo paslaugas poilsio namuose (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), 2 985 Lt sumokant pavedimu į R. M. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) esančią AB DnB NORD banke bei grynais pinigais 280 Lt – sumokant R. M. ir R. M., vėliau perdavusiai pinigus R. M., ko pasekoje buhalterė apskaitoje neįvertinto 3 265 Lt, tokiu būdu apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti asmens - UAB „(duomenys neskelbtini)“ – veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros ir jam patikėtą svetimą - UAB „(duomenys neskelbtini)“ - turtą – 3 265 Lt, gautus už UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas apgyvendinimo paslaugas iš:
K. G. 40 Lt 2007-01-24 banko pavedimu;
M. B. 70 Lt 2007-01-24 banko pavedimu;
G. N. 80 Lt 2007-01-30 banko pavedimu ir 80 Lt grynaisiais pinigais;
R. Š. 200 Lt 2007-02-14 banko pavedimu;
S. G. 120 Lt 2007-03-19 banko pavedimu;
D. R. 380 Lt 2007-03-29 banko pavedimu;
L. S. 80 Lt 2007-03-30 banko pavedimu;
J. K. 100 Lt 2007-04-04 banko pavedimu;
Š. M. 50 Lt 2007-04-06 banko pavedimu;
V. G. 120 Lt 2007-04-11 banko pavedimu;
A. V. 80 Lt 2007-04-11 banko pavedimu ir 120 Lt grynaisiais pinigais;
V. S. 150 Lt 2007-04-13 banko pavedimu;
V. L. 160 Lt 2007-04-16 banko pavedimu;
I. B. 80 Lt 2007-04-16 banko pavedimu ir 80 Lt grynaisiais pinigais;
N. V. 200 Lt 2007-04-25 banko pavedimu;
M. M. 80 Lt 2007-05-30 banko pavedimu;
G. G. 160 Lt 2007-05-31 banko pavedimu;
V. Š. 80 Lt 2007-06-05 banko pavedimu;
J. P. 40 Lt 2007-06-15 banko pavedimu;
L. G. 120 Lt 2008-01-03 banko pavedimu;
D. T. 200 Lt 2008-01-08 banko pavedimu;
D. K. 350 Lt 2008-01-15 banko pavedimu;
A. D. 45 Lt 2008-01-22 banko pavedimu pasisavino.
Be to, R. M. pagal LR BK 220 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio 498 Lt sumai, 2007-02-26 - 2007-07-25 laikotarpiu ir 2008-02-25 pateikė bendrovės buhalterei A. B. jai nežinant, žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas ir mokėtiną PVM, dėl ko buhalterė įrašė neteisingus duomenis PVM deklaracijose, šiuos žinomai neteisingus duomenis patvirtino ir deklaracijas pateikė Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijos Kauno skyriui adresu A. J. pr. 57, Kaune, pažeisdamas 2002-03-05 LR PVM įstatymo Nr. IX – 751 14 str. 2 p., kad jeigu už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita – faktūra ar kitas vietoj jos prekių tiekimui ar paslaugų teikimui įforminti naudojamas dokumentas neišrašytas, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą, 15 str., kad apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti skaičiuojamas PVM sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugų teikėja, o būtent:
- 2007 m. sausio mėn. PVM deklaracijos 2007-02-26 pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 17030 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 3065 Lt 18% pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota 399 Lt mokėtino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis Bendrovė sausio mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 270 Lt gautų pajamų su PVM, nepaskaičiavo 41 Lt PVM (270*18/118), t.y. 2007 m. sausio mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 229 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 41 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to nesumokėjo į biudžetą 41 Lt PVM;
- 2007 m. vasario mėn. PVM deklaracijos 2007-03-26 pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 30762 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 5537 Lt 18% pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota -4962 Lt gražintino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis Bendrovė vasario mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 200 Lt gautų pajamų su PVM, nepaskaičiavo 31 Lt PVM (200*18/118), t.y. 2007 m. vasario mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 169 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 31 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to nesumokėjo į biudžetą 31 Lt PVM.
- 2007 m. kovo mėn. PVM deklaracijos 2007-04-25 pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 16469 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 2965 Lt 18% pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota -14 887 Lt gražintino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis Bendrovė uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 580 Lt gautų pajamų su PVM, nepaskaičiavo 88 Lt PVM (580*18/118), t.y. 2007 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 492 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 88 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to į biudžetą nesumokėjo 88 Lt PVM.
- 2007 m. balandžio mėn. PVM deklaracijos 2007-05-24 pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 18688 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 3364 Lt 18% pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota 2864 Lt mokėtino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis Bendrovė balandžio mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 1140 Lt gautų pajamų su PVM, nepaskaičiavo 174 Lt PVM (1140*18/118), t. y. 2007 m. balandžio mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 966 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 174 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to į biudžetą nesumokėjo 174 Lt PVM.
-2007 m. gegužės mėn. PVM deklaracijos pateiktos Kauno apskrities VMI (pateikimo data neįskaitoma) 11 eilutėje deklaruota 30458 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 5482 Lt 18% pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota 3210 Lt mokėtino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis Bendrovė gegužės mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 240 Lt gautų pajamų su PVM, nepaskaičiavo 37 Lt PVM (240*18/118), t.y. 2007 m. gegužės mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 203 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 37 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to į biudžetą nesumokėjo 37 Lt PVM.
- 2007 m. birželio mėn. PVM deklaracijos 2007-07-25 pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 43608 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 7849 Lt 18 % pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota -10981 Lt grąžintino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis Bendrovė birželio mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 120 Lt gautų pajamų su PVM, nepaskaičiavo 18 Lt PVM (120*18/118), t.y. 2007 m. birželio mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 102 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 18 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to į biudžetą nesumokėjo 18 Lt PVM.
-2008 m. sausio mėn. PVM deklaracijos 2008-02-25 pateiktos Kauno apskrities VMI 11 eilutėje deklaruota 11562 Lt PVM apmokestinamų tiekimų, 26 eilutėje deklaruota 2081 Lt 18 % pardavimo PVM ir 31 eilutėje deklaruota 138 Lt mokėtino PVM. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis Bendrovė sausio mėnesį uždirbo, bet buhalterinėje apskaitoje neįvertino 715 Lt gautų pajamų su PVM, nepaskaičiavo 109 Lt PVM (715*18/118), t.y. 2008 m. sausio mėn. PVM deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, sumažindama 11 eilutėje 606 Lt PVM apmokestinamus tiekimus, 26 eilutėje 109 Lt sumažindama pardavimo PVM ir dėl to nesumokėjo į biudžetą 109 Lt PVM.
Nuteistasis R. M. skundu prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-11-30 nuosprendį panaikinti ir priimti apelianto atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Mano, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, baudžiamojo proceso normų pažeidimo, nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.
Apeliantas teigia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso teisės normos, nes nuosprendyje nurodytos skirtingos aplinkybės nei kaltinamajame akte dėl veikų padarymo laiko, apgyvendintų asmenų skaičiaus bei pasisavintų piniginių lėšų ir išvengtos pridėtinės vertės mokesčio sumos, nors kaltinimas teisme R. M. nebuvo keistas. Tuo, apelianto manymu buvo šiurkščiai pažeisti BPK 1 straipsnio, 219 straipsnio, 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies reikalavimai.
Taip pat apeliantas teigia, jog teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nuteistasis skunde nurodo, jog teismas nusikalstama veika įvertino tik tą laikotarpį, per kurį buvo apgyventi 23 asmenys, kai nebuvo išimtas arba buvo pasibaigęs A. M. verslo leidimo laikotarpis. Tačiau, apelianto teigimu, iš nuosprendžio visiškai neaišku, kokių įrodymų pagrindu teismas nusprendė, kad būtent 23 asmenys, kurie gyveno (duomenys neskelbtini) nakvynės namuose, buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientai, o ne A. M.. Teismas nuosprendyje pripažindamas, kad R. M. ir A. M. dalį patalpų buvo išnuomoję UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir patalpos nuomos sutarties pagrindu bei pagal žodinį susitarimą buvo pasidalintos, t. y. faktiškai pirmo aukšto patalpomis naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“, o antruoju aukštu ir fligeliu - A. M., neatsižvelgė ir neįvertino tų faktinių aplinkybių, kad daugelis iš 23 asmenų, kurie gyveno „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, apklausose parodė, kad gyveno antrame aukšte arba apskritai ne „(duomenys neskelbtini)“ patalpose arba neprisiminė, kuriose patalpose gyveno, o būtent: S. G., D. T., G. G. parodė, kad gyveno antrame aukšte; A. V. parodė, kad vieną kartą - trečiame aukšte; R. Š. su kolegėmis gyveno antrame aukšte, dalis kambarių buvo visai kitose patalpose, t. y. ne „(duomenys neskelbtini)“; V. S. parodė, kad buvo apgyvendinta visai kitame pastate; V. L. parodė, kad visiškai negyveno „(duomenys neskelbtini)“, nors pinigus pervedė, todėl negalėjo nurodyti poilsio namų aukšto. Liudytoja J. K. taip pat parodė, kad negyveno „(duomenys neskelbtini)“, o tik apmokėjo; I. B., D. K. neprisimena, kuriame aukšte gyveno; V. G., A. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teisme buvo perskaityti, tačiau juose nebuvo nurodyta, kuriame aukšte jos gyveno. Kiti iš 23 asmenų, kurie nurodyti kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientai, nieko nepasakė kuriame aukšte gyveno arba teisme nebuvo apie tai apklausti. Esant tokiems liudytojų duotiems parodymams, akivaizdu, kad minėti liudytojai gyveno A. M. priklausančiose patalpose ir teismo padarytos išvados yra nepagrįstos ir neteisėtos, nes neatitinka faktinių aplinkybių. Be to, beveik visi liudytojai nurodė, kad užsisakydami patalpas bendravo su moterimi, kuri nurodė, kur pervesti rezervacinį mokestį. Savo parodymuose A. M. ir R. M. taip pat sakė, kad kaltinamajame akte nurodytiems asmenims jie patalpų nuomą teikė kaip fiziniai asmenys.
Apeliantas pažymi, kad visi liudytojai teisme negalėjo nurodyti, ar jiems žinomas ar girdėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavadinimas. Dalis liudytojų parodė, kad jie matė, jog pervedė pinigus į fizinio asmens sąskaitą ir to visai nesureikšmino. Pažymima ir tai, kad „(duomenys neskelbtini)“ reklaminiame buklete nurodytas tel. (duomenys neskelbtini) yra asmeninis R. M., o tel. Nr. (duomenys neskelbtini) išimtinai naudojasi A. M., bet ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai. Be to, daugelis apklaustų liudytojų taip pat nurodė, kad „(duomenys neskelbtini)“ svečių namus surado per internetą ir bendravo su tais asmenimis, kurių telefonai buvo nurodyti internetinėje svetainėje.
Apeliantas nurodo, jog liudytojas M. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2007-11-2-4 d. planavo vykti į (duomenys neskelbtini). Internete susirado, jog poilsio namai „(duomenys neskelbtini)“ siūlo (duomenys neskelbtini) apgyvendinimo paslaugas pigiomis kainomis. Pagal nurodytus internete rekvizitus susisiekė su darbuotojais ir užsiregistravo 6 kambarius. Šis liudytojas pateikė elektroninio pašto susirašinėjimo išklotinę, kurioje akivaizdžiai matosi, jog su M. J. bendravo A. M. (b.b. T.2, L.79-82). Teisme liudytojas M. J. patvirtino, kad poilsio namuose „(duomenys neskelbtini)“ jis rezervavo 4 kambarius, susirašinėjo elektroniniu paštu, gyveno antrame ar tai trečiame aukšte. Liudytojas D. T. 2009 -04-22 d. liudytojo apklausos protokole taip pat nurodė, kad 2007-11- 2-4 d. gyveno poilsio namuose „(duomenys neskelbtini)“, o už poilsio kambarių rezervaciją buvo atsakingas M. J.. Vėliau M. J. gavo pranešimą, manytina elektroniniu paštu, kad buvo padaryti „(duomenys neskelbtini)“ nuostoliai, dėl kurių D. T., pagal pateiktus M. J. rekvizitus, atlygino žalą, pervesdamas į R. M. sąskaitą 200 Lt (b.b T.2, L. 84-85). Teisme D. T. patvirtino šiuos parodymus ir patikslino, kad gyveno antrame aukšte. Liudytojas M. G. 2009-04-21 d. liudytojo apklausos protokole taip pat nurodė, kad ieškojo kur švęsti ir internete susirado poilsio namus „(duomenys neskelbtini)“. Internete nurodytu adresu pasiskambino, o po to bendravo elektroniniu paštu (b.b. T.2, L.54-55). Šis liudytojas 2009-04-21 d. savo iniciatyva pateikė elektroninio susirašinėjimo laiškus (b.b. T.2, L. 116-162), kuriuose neginčijamai įrodyta, kad susirašinėjimus su klientais vykdė būtent A. M., o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai. Šiuose elektroninio pašto susirašinėjimuose A. M. nurodė ir savo tel. Nr., t. y. (duomenys neskelbtini), kuris ir buvo interneto reklaminiame skelbime. Teisme liudytojais apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai taip pat nurodė, kad A. M. pati ieškojo klientų, jiems nebuvo žinoma R. M. bankinė sąskaita, į kurią buvo pervedamas rezervacijos mokestis, jie nieko nežinojo apie A. M. internetinę svetainę ir nebendravo su minėtais klientais.
Apelianto manymu šių liudytojų ir kitų nenurodytų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. susirašinėjimas elektroniniu paštu, kontaktinių tel. priklausomybė A. M. ir R. M., jų internetinis puslapis paneigia teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad R. M. pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias lėšas. Visi kaltinime ir nuosprendyje nurodyti asmenys „(duomenys neskelbtini)“ buvo apgyvendinti vykdant A. M. individualią veiklą be verslo liudijimo, jį įsigijus bei praleidus terminą pratęsti jį. M. M., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, jokio ryšio su nuosprendyje nurodytais asmenimis neturėjo. A. M. gautos pajamos už suteiktas apgyvendinimo paslaugas yra jos ir M. M. pajamos, bet ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautos pajamos.
Nuteistasis taip pat nurodo, jog nesant R. M. veikoje nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 183 str. 1 d., negali būti padaryta nusikalstama veika ir pagal LR BK 222 str. 1 d. bei 220 str. 1d., nes nesant pajamų, kurių negalėjo gauti UAB „(duomenys neskelbtini)“, neturėjo būti mokamas PVM, todėl negalėjo būti apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, o taip pat pateikiami Kauno VMI žinomai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną ir kt.
Nuteistasis skunde taip pat nurodo, jog teismas kritiškai neįvertino ir nepagrįstos 2009-08-20 specialisto išvados dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės ir finansinės veiklos, kurioje buvo nurodyta, jog visi kaltinime nurodyti asmenys gyveno poilsio namuose „Parko vila“ kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientai ir, kad visos pajamos priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors jokių objektyvių įrodymų dėl to nebuvo, liudytojai to nepatvirtino. Priešingai, apelianto manymu, visi įrodymai rodo, jog tai buvo A. M. individualios veiklos pajamos.
Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, jog teismas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą, netinkami ir neobjektyviai įvertino faktines aplinkybes, tuo pažeidė BPK 20 str. 3 d., 5d. reikalavimus bei netinkami taikė BK 2 str., BPK 1 str., 219 str. 255 str. 2 d., 256 str. 1 d., 300 str. 1 d., BK 183 str. 1 d., 222 str. 1 d. ir 220 str. 1 d. nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis R. M. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007m. sausio 24 d. iki 2007 m. birželio 17 d. ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 31 d., būdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir vykdydamas kasininko pareigas tyčia nesurašė ir nepateikė bendrovės buhalterei apskaitos dokumentų už 3 265 Lt, sumokėtų į asmeninę R. M. sąskaitą bei R. M. ir A. M. grynaisiais už suteiktas apgyvendinimo paslaugas poilsio namuose „(duomenys neskelbtini)“, ko pasekoje buhalterė apskaitoje neįvertino 3 265 Lt, tokiu būdu apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros ir jam patikėtą svetimą turtą pasisavino. Be to, R. M. nuteistas už tai, kad jis būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio 498 lt sumai, 2007-02-26-2007-07-25 ir 2008-02-25 pateikė bendrovės buhalterei neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas ir mokėtiną PVM, dėl ko buhalterė rašė neteisingus duomenis PVM deklaracijoje, šiuos žinomai neteisingus duomenis patvirtino ir deklaracijas pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Nuteistasis iš esmės nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu.
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, ko pasėkoje padarė teisingas išvadas.
R. M. skunde teigia, jog nuosprendyje nurodytos sumos, kurias jis kaltinamas neįtraukęs į bendrovės apskaitą bei pasisavinęs ir pateikęs neteisingus duomenis apie pajamas, negali būti priskiriamos jo verslui, nes tai yra žmonos A. M., besivertusios apgyvendinimo paslaugomis, verslo pajamos, kurios buvo pervedamos į R. M. sąskaitą, nes iš šios sąskaitos buvo nurašomos lėšos padengti A. M. ir R. M. bendrai paimtą kreditą pastato, kuriame buvo poilsio namai „(duomenys neskelbtini)“, įsigijimui.
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmetami.
Byloje R. M., A. M. parodymais, VĮ Registrų centro Alytaus filialo pažymėjimu (t1, b. .l 91-92, AB bankas „Nord /LB Lietuva“ kreditavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), (t1, b.l. 79) neginčytinai nustatyta, jog pastatas, kuriame įsikūrę poilsio namai „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini) m, nuosavybės teise priklauso R. M. ir A. M., kad šiam pastatui pirkti paimtas kreditas R. M. ir A. M. vardu, o visos grąžintinos ir mokėtinos sumos nurašomos nuo R. M. vardu atidarytos sąskaitos, į kurią buvo pervedami kaltinime nurodyti pinigai už apgyvendinimo poilsio namuose paslaugas.
R. M., A. M. parodymais, o taip pat ir Alytaus apskrities VMI raštu (t4, b.l. 26), liudytojų V. U., A. S., A. B., kurios dirbo poilsio namuose „(duomenys neskelbtini)“, o jų darbdavys buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, parodymais taip pat nustatyta, kad poilsio namuose „(duomenys neskelbtini)“ apgyvendinimo paslaugas teikė tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorius buvo R. M., tiek ir jo sutuoktinė S. M. pagal verslo liudijimą. Šių asmenų parodymais taip pat nustatyta, jog nebuvo griežto patalpų pasidalijimo tarp A. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Poilsio namuos „(duomenys neskelbtini)“ apgyvendinimo paslaugas tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek ir A. M. faktiškai teikė bendrai, griežtai neatskyrus naudojamų patalpų dalies, todėl šiuo atveju sprendžiant ar nuosprendyje nurodyti klientai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientai, aplinkybė, kurioje pastato dalyje buvo apgyvendinti nuosprendyje nurodyti asmenys, kurių sumokėtus pinigus R. M. pasisavino ir neįtraukė į apskaitą, nėra esminė, o nuosprendyje kaltinime nurodytų sumų priskyrimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatytas vertinant įrodymus ne atskirai, tačiau jų visumą.
Pažymėtina, jog R. M. ikiteisminio tyrimo pradžioje apklausiant įtariamuoju kaltę dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo bei duomenų apie pajamas nepateikimo pripažino visiškai. Pripažino, jog pinigus klientams už apgyvendinimo paslaugas nurodydavo pervesti į ne į UAB „(duomenys neskelbtini)“, o į savo asmeninę sąskaitą, tam, kad būtų pinigų, nes banke kaip fizinis asmuo buvo paėmęs paskolą poilsio namų „(duomenys neskelbtini)“ remontui ir bankas kiekvieną mėnesį nusirašydavo nuo jo sąskaitos dalį paskolos. Grynus gautus pinigus taip pat įnešdavo į asmeninę sąskaitą. Pripažino, jog nepateikė apie tai duomenų buhalterei, kuri tvarkė apskaitą, todėl šie pinigai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijoje neužpajamuoti. R. M. pripažino, jog dėl jo veiksmų atsirado žala valstybei dėl neteisingai apskaičiuoto PVM mokesčio, atlygino žalą, sumokėjo trūkumą. Iš esmės analogiškus parodymus R. M. davė ir įtariamojo papildomos apklausos metu. (t3, b.l. 55-57,58,60) R. M. dėl inkriminuotų sumų pasisavinimo kaltės nors ir nepripažino, tačiau apklausiamas įtariamuoju nurodė tas pačias veikos aplinkybes, neneigė, jog tai UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamos. (t3, b.l. 72). Nors R. M. apklausiamas įtariamuoju gynėjo dalyvavimo atsisakė, ir gynėjas apklausoje nedalyvavo, tačiau manyti, jog šie parodymai gauti neteisėtais būdais, pagrindo nėra. R. M. poziciją dėl kaltinimų pakeitė tik po to, kai byla buvo grąžinta prokurorui. Apklaustas įtariamuoju 2010-07-01 kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų neigė ir nurodė, kad kaltinime nurodyti pinigai yra žmonos verslo, kuri vertėsi individualia veikla, pinigai, kurie buvo pervesti į asmeninę R. M. sąskaitą tam, kad būtų užtikrintas kredito dengimas. (t4, b.l. 14). Tos pačios pozicijos R. M. laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau vertinant šiuos R. M. parodymus visumoje darytina išvada, jog teisiamojo posėdžio metu R. M. duoti parodymai nepatvirtinami jokiais patikimais bylos duomenimis. Jie prieštarauja specialisto išvadai bei faktinėms bylos aplinkybėms- R. M. sumokėjo nustatytą PVM trūkumą, tuo netiesiogiai pripažindamas savo kaltę. Be to, teisiamojo posėdžio metu R. M. duoti parodymai iš esmės prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo pradžioje duotiems parodymams. R. M. nurodytos aplinkybės, kad nuosprendyje nurodytų klientų pinigai, dėl kurių pasisavinimo bei neįtraukimo į apskaitą jis nuteistas, yra A. M. verslo pinigai, nepatvirtino pati A. M..
Kaip jau minėta anksčiau, byloje neginčytinai nustatyta, jog apgyvendinimo paslaugomis vertėsi tuose pačiuose poilsio namuose tiek A. M. pagal verslo liudijimą, tiek ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. A. M. parodė, jog ji nurodydavo klientams pinigus, avansą pervesti į vyro asmeninę sąskaitą, nes taip buvo patogiau, kadangi reikėjo mokėti kreditą, o įmokos buvo nuskaičiuojamos nuo asmeninės R. M. sąskaitos. Tačiau šie A. M. parodymai nepaneigia aplinkybės, kad nuosprendyje nurodytais laikotarpiais nurodyti asmeny buvo būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientai, nes A. M. kategoriškai nepatvirtino aplinkybės, kad šie konkretūs nuosprendyje nurodyti asmenys iš tiesų buvo jos klientai ir jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Dar daugiau, A. M. nurodė jog tuo metu, kai ji neturėjo verslo liudijimo, klientus apgyvendino UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nors A. M. nurodė, jo tai jos pražanga, kad ji apgyvendino asmenis neturėdama verslo liudijimo, tačiau teismas šią parodymų dalį vertina kritiškai, kaip siekį R. M. padėti išvengti atsakomybės ar ją sušvelninti. A. M. nurodė, jog 2007 m. buvo jų verslo pradžia. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gyvavo jau anksčiau, o verslo liudijimą A. M. išsiėmė tik nuo 2007-06-18 iki 2007-12-31 ir nuo 2008-02-01 iki 2008-12-31. Tokiu būdu akivaizdu, jog 2007 metų sausio – birželio mėnesiais bei laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-01-31 20 A. M. neturėjo teisės verstis ir nesivertė patalpų nuoma, o 2007 metų sausio 24 d. net nebuvo pradėjusi verstis šia veikla, todėl nuosprendyje nurodyti asmenys negalėjo būti A. M. klientais, faktiškai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientai. Liudytojai M. B., G. N., R. Š., S. G., L. S., J. K., V. G., V. S., V. L., I. B., G. G., D. T., D. K., A. D. nors ir nenurodė, jog jiems kas nors būtų žinoma apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, nurodė, jog pinigai buvo pervesti už apgyvendinimo paslaugas į asmeninę R. M. sąskaitą, tačiau tai nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, jog tai UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientai, tai šios įmonės verslo pinigai ir jie turėjo būti apskaityti šios įmonės buhalterijoje apskaitoje. Šių liudytojų parodymai vertinami ne atskirai nuo kitų duomenų, tačiau kartu su objektyviais duomenimis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie tai, kad tuo laikotarpiu, kada nuosprendyje nurodyti asmenys sumokėjo pinigus už apgyvendinimo paslaugas, A. M. neturėjo įsigijusi verslo liudijimo, A. M. parodymais, kad tais laikotarpiais, kai ji neturėjo verslo liudijimo, asmenis apgyvendindavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, faktiniais duomenimis apie tai, kad R. M. ikiteisminio tyrimo metu kaltę pilnai pripažino, o taip pat kartu su specialisto išvada. Visi šie duomenys patvirtina, jog minėti asmenys objektyviai negalėjo būti A. M. klientais. Todėl šių asmenų parodymai aptartų įrodymų kontekste vertinami kaip patvirtinantys R. M. kaltę pasisavinus nuosprendyje nurodytas pinigų sumas, jų nepateikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai ir nepaskaičius buhalterinėje apskaitoje, o taip pat ir R. M. kaltę pateikus neteisingus duomenis į PVM deklaracijas.
Skunde nurodytos aplinkybės, jog liudytojai nurodė, kad faktiškai bendravo dėl apgyvendinimo su moterimi, nurodė, kad dauguma gyveno antrame aukšte arba neprisiminė, kur tiksliai gyveno, arba nebuvo dėl šios aplinkybės teisme apklausti, atsižvelgiant į aukščiau aptartus duomenis, R. M. kaltės nepaneigia, nes šie liudytojai buvo klientai, jiems buvo svarbu kaina ir apgyvendinimo paslauga, ir tai, koks ūkinis subjektas yra paslaugos tiekėjas, nebuvo taip svarbu. Be to, kaip jau aptarta aukščiau, tuose pačiuose poilsio namuose paslaugas teikė tiek A. M., tiek ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, jų patalpos nebuvo griežtai atribotos, svečių namuose administratore dirbo būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ samdytas asmuo, todėl nei jų faktinė apgyvendinimo vieta, nei tai, kad liudytojai dėl apgyvendinimo bendravo su moterimi, nepaneigia, tos aplinkybės, kad jie faktiškai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientai ir nepaneigia R. M. kaltės įvykdžius nuosprendyje nurodytas nusikalstamas veikas.
Analogiškai vertinamos ir aplinkybės dėl reklaminiame buklete nurodytų kontaktinių duomenų-asmeninių R. M. bei A. M. telefonų, ypač atsižvelgiant į tai, jog byloje taip pat nustatyta, jog apgyvendinimo paslaugas svečių namuose teikė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, o kitų kontaktų nei internetiniame puslapyje nei reklaminiame buklete nenurodyta. Todėl darytina išvada, jos tai buvo bendri kontaktai tiek A. M., tiek ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientams. Todėl tai, kad poilsio namus klientai susirado per internetą ir bendravo su tais asmenimis, kurie nurodyti svetainėje, nepatvirtina, jog nuosprendyje nurodyti asmenys buvo A. M. klientai, ir nepaneigia tos aplinkybės, kad tai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientai. Tais pačiais motyvais atmetamas argumentas dėl paslaugų teikimo sutarčių, kurios sudarytos fizinių asmenų, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, nes pats pastatas, kuriame įsikūrę svečių namai, nuosavybės teise priklauso būtent fiziniams asmenims, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl tai negali būti vertinama kaip išimtinai su fizinio asmens veikla susijusių paslaugų teikimas. Šiame pastate apgyvendinimo paslaugas teikė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Apeliantas skunde taip pat nurodo ir aplinkybes, jog M. J. bei M. G., susirašinėjo elektroniniu paštu būtent su A. M., tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog R. M. dėl šių liudytojų pinigų pasisavinimo ar kitų neteisėtų veikų nenuteistas. Nusikalstamos veikos, už kurias R. M. nuteistas, neapima to laikotarpio, kada šie asmenys pervedė pinigus, todėl plačiau šie skundo argumentai nenagrinėjami.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuojama, jog teismas išsamiai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Teisingai nustatė faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog R. M. buhalterei pateikdavo ne visus dokumentus, patvirtinančius UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamas, t. y. neteikdavo duomenų apie į jo asmeninę sąskaitą pervedamas pinigų sumas už nakvynę poilsio namuose „(duomenys neskelbtini)“, taip pat nepateikdavo duomenų apie pajamas, gautas apgyvendinat fizinius asmenis, grynaisiais. Tuo jis tyčia nesurašė ir nepateikė bendrovės buhalterei apskaitos dokumentų, patvirtinančių įmonės pajamas, dėl ko buhalterė apskaitoje neįvertino 3 265 Lt. Dėl to buvo pateikti neteisingi duomenys PVM deklaracijose. R. M. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir užsiimdamas verslu neabejotinai žinojo, kad tokia jo veika neteisėta, suvokė, kad taip neapskaitomas lėšos UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad tuo apgaulingai tvarkoma buhalterija. Žinojo, jog nuo gaunamų pajamų atitinkamai apskaičiuojamas mokėtinas PVM mokestis ir, todėl suprato, jog neapskaičius pajamų, pateikiami neteisini duomenys dėl ir privalom mokėti mokesčių. Tai nebuvo vienkartinis veiksmas, truko daugiau nei pusę metų, todėl neabejotinai darytina išvada, jog R. M. taip norėjo elgtis. Dėl šių neteisėtų veiksmų apgaulingai buvo tvarkoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita, dėl ko iš dalies neįmanoma nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, todėl R. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Dėl šių veiksmų Kauno apskritis VMI buvo pateikti neteisingi duomenys apie pajamas, tuo siekiant išvengti mokesčių, todėl R. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Pervestus į sąskaitą ar sumokėtus pinigus grynaisiais R. M. pasisavino (panaudojo savo asmeniniams poreikiams – dengti jo kaip fizinio asmens paimtą banko kreditą ir kt.), todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstu ir atmeta skundo argumentą, jog teismas keisdamas faktines kaltinimo aplinkybes – laiką, apimtį, pasisavintų piniginių lėšų sumą, išvengtos pridėtinės vertės mokesčio dydį, pažeidė įstatymą, nes tai buvo padaryta nesilaikant BPK 256 straipsnyje numatytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymų leidėjas nedraudžia teismui savo iniciatyva patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti. Pagrindinė sąlyga yra tai, kad šios keičiamos aplinkybės neturi būti pakeistos iš esmės skirtingomis. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Šiuo atveju buvo susiaurintos kaltinimo ribos. Iš kaltinimo pašalintos aplinkybės, susijusios su tam tikru konkrečiu laikotarpiu (atitinkamai sumažinus ir pasisavintų lėšų kiekį, išvengto pridėtinės vertės mokesčio sumą) ir liko tik mažesnį laiko tarpą liečiančios veikos faktinės aplinkybės. Visos šios aplinkybės, už kurias R. M. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, (tiek dėl laiko, tiek dėl konkrečių asmenų, tiek ir dėl pasisavintų lėšų, išvengto pridėtinės vertės sumos) R. M. buvo žinomos pareiškiant įtarimus, tiek ir perduodant bylą su kaltinamuoju aktu teismui. R. M. buvo žinoma kuo jis kaltinamas ir jis galėjo tinkamai pasiruošti gynybai bei gintis teisme, todėl teismui susiaurinus kaltinimą R. M. teisė į gynybą nebuvo pažeista.
Bausmės R. M. skirtos teisingai. Skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumą, pobūdį, kaltės formą, asmenybę, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – sumokėjo priskaičiuotą PVM dalį ir pagrįstai, vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis skyrė su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes-baudas. Paskirtų bausmių dydžiai – bausmės mažesnės nei BK 47 straipsnio 3 dalyje numatyti vidurkiai už atitinkamos kategorijos nusikalstamas veikas, atitinka padarytų veikų, nuteistojo pavojingumą, kaltinamojo turtinę padėtį ir atsižvelgiant į tai, jog žala atlyginta, yra teisingos ir tinkamos pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.