Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-276/2013

Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00885-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.3.1.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 2.2.2.3.1.1.; 2.2.2.3.1.3.;

2013 m. kovo 26 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 180 str. 1 d. ir nubaustas dvejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant ją su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi ir G. P. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. P. nuosprendžiu priteista 202,00 Lt (du šimtai du litai) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo A. J. bei 352,00 (trys šimtai penkiasdešimt du litai) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo S. Č..

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. nuteistas už tai, kad atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, t. y. jis, 2012 m. gegužės 3 d., apie 19.30 val., tikslu pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, miškelyje, esančiame netoli (duomenys neskelbtini) Nr. 10-ojo namo, Vilniuje, priėjo prie nukentėjusiųjų A. J. ir nepilnamečio L. Č. ir iš A. J. rankinės, stovėjusios ant žemės, paėmęs piniginę, iš jos išėmė 52,00 Lt grynųjų pinigų, po to L. Č. liepė paduoti piniginę ir, uždėjęs jam ranką ant peties, liepė nesipriešinti, o L. Č. išsigandus jo agresyvaus tono bei supratus, kad nevykdant reikalavimų bus sumuštas, ir iš savo kelnių kišenės ištraukus piniginę bei padavus G. P., jis iš piniginės išėmė 10,00 Lt grynųjų pinigų. Po to, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo nukentėjusiajam A. J. liepė atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, ir A. J. iš savo kelnių kišenės išėmus mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S5230“ 150,00 Lt vertės, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo iš pastarojo rankų paėmė minėtą telefoną, po to, jis nepilnamečiui L. Č. liepė taip pat atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, ir šiam iš kelnių kišenės ištraukus mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy Mini“ 300,00 Lt vertės su jame buvusia 8 MB atminties kortele 42,00 Lt vertės, jis iš pastarojo rankų paėmė minėtą telefoną. Po to, nešini pagrobtais pinigais ir daiktais pasišalino ir tokiu būdu nukentėjusiojo A. J. bei nepilnamečio L. Č. sąmonėje suformavęs pakankamą pagrindą manyti, kad neįvykdžius jų reikalavimų, bus sužaloti, taip atimdamas galimybę jiems priešintis, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam A. J. priklausantį 202,00 Lt vertės turtą bei nepilnamečio nukentėjusiojo L. Č. tėvui S. Č. priklausantį 352,00 Lt vertės turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į svarbius parodymus, duotus pačių nukentėjusiųjų bei liudytojų. Juos galima išgirsti išklausius teisminio proceso garsinius įrašus, kadangi nutartyje jie neminimi. Apeliantas nurodo šio nusikaltimo nedaręs. Kai jis buvo sulaikytas, tyrėja pasiūlė sutartį - už kaltės prisiėmimą nesikreipti į prokurorę dėl suėmimo, todėl jis ir sutikęs prisiimti kaltę tikėdamasis, kad proceso eigoje išaiškės, jog nusikaltimą padarė ne jis.

Skunde taip pat nurodoma, kad tyrėja darė atpažinimą per stiklą, o teisme melavo, kad A. J. yra nepilnametis, nors jam dvidešimt metų, atpažinimas darytas nedalyvaujant advokatui, pasakius, kad jis nuteistajam nepriklauso. Taip pat nukentėjusysis A. J. teisme pasakė, kad prieš atpažinimą per stiklą, jam buvo pateiktas albumas su nuotraukomis, kur jis nieko nepažino, o paskui tyrėjas pateikė jam konkrečiai dvi nuotraukas ir iš jų jis atpažino abu asmenis. Skamba keistai, kad tolimesnėje eigoje jis nebeatpažino antrojo vaikino. Be to, nukentėjusysis teisme patvirtino, kad nėra visiškai tikras, kad nusikaltimą jo atžvilgiu padarė būtent apeliantas. Teismo eigoje nukentėjusysis taip pat painiojosi apibūdindamas nuteistojo šukuoseną, vėliau teigė, kad jis buvo su kepure. Kitas nukentėjusysis L. Č. nuteistojo neatpažino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, neigia savo kaltę, stengiasi sumenkinti jį atpažinusio nukentėjusiojo parodymų ir kai kurių rašytinių bylos dokumentų reikšmę.

Pažymėtina tai, kad teismo posėdžių garso įrašai nėra baudžiamosios bylos sudėtinė dalis, todėl teismas nėra įpareigotas juos perklausyti ar remtis juose užfiksuotais proceso dalyvių pasisakymais, priimdamas procesinius sprendimus. Pagal galiojantį Lietuvos Respublikos BPK, proceso dalyvių parodymai yra fiksuojami teismo posėdžio protokole, todėl apeliaciniame skunde nurodytas pasiūlymas apeliacinės instancijos teismui perklausyti pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių garso įrašus laikytinas nepagrįstu.

Nors apeliantas nurodo nusikaltimo, už kurį yra nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nedaręs, o jo prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu buvo išgautas tyrėjai pasiūlius sutartį - už kaltės prisiėmimą nesikreipti į prokurorę dėl suėmimo, apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo teiginius vertina kritiškai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis apklaustas įtariamuoju 2012 m. gegužės 10 d. (t. 1, b. l. 56), t. y. praėjus kelioms dienoms po nusikaltimo padarymo, savo kaltę visiškai pripažino, davė išsamius parodymus, kurie iš esmės sutapo su nukentėjusiųjų duotais parodymais. Pažymėtina, kad nuteistasis, duodamas šiuos parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotikų. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis nuo gynėjo 2012 m. gegužės 10 d. vykusios apklausos metu atsisakė (t. 1, b. l. 54). Kaip matyti iš 2012 m. gegužės 11 d. teismo posėdžio protokolo dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo nuteistajam, šio posėdžio metu, dalyvaujant ir gynėjui, nuteistasis dar kartą patvirtino, jog prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, dėl jos gailisi, taip pat nurodė, jog padeda ikiteisminiam tyrimui. Taigi, atkreiptinas dėmesys į nelogišką nuteistojo skunde nurodomą prisipažinimo seką, nes, kaip matyti procesinių veikmų eigos, tyrėjai neįvykdžius G. P. neva duoto pažado ir prokurorui pasikreipus dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo, jis teisme vis tiek prisipažino padaręs nusikaltimą, o ne paneigė savo anksčiau duotų parodymų. Nuteistojo pozicija dėl kaltės padarius nusikalstamą veiką pasikeitė tik 2012 m. liepos 17 d. apklausos metu (t. 1, b. l. 59), t. y. po to, kai jam buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo netikėti nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotu prisipažinimu, kad tai jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. Kolegijos vertinimu, nuteistasis savo poziciją dėl kaltės pakeitė suvokęs jam gresiančią atsakomybę ir siekdamas jos išvengti, o ne dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų daryto poveikio.

Nepaisant to, kad nuteistasis savo kaltės teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepripažino, jo kaltė įrodyta remiantis išsamiais ir nuosekliais nukentėjusiųjų A. J. ir L. Č., liudytojų parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu bei rašytine baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. asmens parodymo atpažinti iš kartotekų protokolu (t. 1, b. l. 18-22), tarnybiniais pranešimais (t. 1, b. l 23, 47, 48), asmens parodymo atpažinti protokolu (t. 1, b. l. 60-62). Nors nukentėjusysis L. Č. ir neatpažino nuteitojo G. P., nes kaip nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme, jį užpuolusių asmenų neįsidėmėjo, kadangi gerai nematė jų veidų. Tačiau šio nukentėjusiojo parodymai patvirtina kito nukentėjusiojo - A. J. duotus parodymus, yra reikšmingi nustatant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir yra reikšmingi nustatant byloje tiesą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusysis A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė išsamius, nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina tiek kito nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai, tiek baudžiamosios bylos medžiaga. Netikėti jais ar abejoti jų patikimumu apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu A. J. duoti parodymai, kad jam pasirodė, jog jį apiplėšę vyrai buvo vartoję narkotikų, iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotikų. Be to, nukentėjusysis ir teisme patvirtino, kad būtent kaltinamasis yra tas asmuo, kuris jį apiplėšė, šie nukentėjusiojo teiginiai yra aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuoti pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole (t. 1, b. l. 119-128).

Nors apeliantas nurodo, neva Lietuvos Respublikos BPK 194 str. numatytas ikiteisminio tyrimo veiksmas – parodymas atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų buvo atliktas pažeidžiant nustatytus reikalavimus, nes nukentėjusysis A. J. teisme pasakė, kad prieš atpažinimą per stiklą, jam buvo pateiktas albumas su nuotraukomis, kur jis nieko nepažino, o paskui tyrėjas pateikė jam konkrečiai dvi nuotraukas ir iš jų jis atpažino abu asmenis, šie nuteistojo teiginiai laikytini nepagrįstais. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šis klausimas, nuteistajam G. P. pareiškus kai kurių abejonių dėl parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolo surašymo, buvo smulkiau tirtas, buvo apklaustas liudytoju šį atpažinimą atlikęs pareigūnas S. Ž. (t. 2, b. l. 137-141), nustatytos tikslesnės atpažinimo detalės apklausus nukentėjusįjį A. J., išsiaiškinta visa atpažinimo procedūros eiga, patikslinti kai kurie to atpažinimo aspektai ir padarytos tinkamos išvados. Pažymėtina, kad nukentėjusysis A. J. teisminio bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kaip kad teigia nuteistasis, jog albumas su nuotraukomis jam buvo pateiktas prieš asmens parodymą atpažinti. Iš teisiamojo posėdžio metu duotų nukentėjusiojo A. J. parodymų turinio matyti, kad atpažinimas iš kartotekos, kuris vyko iš karto po įvykio, iš pradžių nebuvo sėkmingas, o kitą dieną atvykus į policiją, jam buvo pateiktos dvi papildomos nuotraukos, iš kurių jis atpažino G. P., tą patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantis 2012 m. gegužės 4 d. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolas (t. 1, b. l. 18-22), kuriame nukentėjusysis nurodė, kad atpažįsta G. P. pagal požymius, plaukų kirpimo stilių, veido formos bendrus bruožus, ryškias raukšles kaktoje. Asmens parodymas atpažinti, kurio metu G. P. buvo atpažįstamas gyvai, vyko 2012 m. gegužės 10 d., kas patvirtina apeliacinio skundo teiginių nepagrįstumą.

Lietuvos Respublikos BPK 194 str. numatytas ikiteisminio tyrimo veiksmas – parodymas atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų atliekamas siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, daiktą ar kitą objektą. Nustačius nežinomą įtariamąjį ir jį sulaikius liudytojui ar nukentėjusiajam toks įtariamasis paprastai turi būti parodomas atpažinti Lietuvos Respublikos BPK 192 str. nustatyta tvarka. Iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, kad 2012 m. gegužės 10 d., nuo 11.00 val. iki 11.45 val., toks G. P. asmens parodymas atpažinti buvo atliktas. Kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad jo parodymas atpažinti atliktas pažeidžiant nustatytus reikalavimus, nes darytas per stiklą, nedalyvaujant gynėjui. Iš nukentėjusiojo A. J. apklausos protokolų matyti, jog jis nuosekliai nurodė matęs jį apiplėšusius asmenis ir gan detaliai apibūdino jų išvaizdą, kad galėtų minėtus vyriškius atpažinti, be kita ko, nurodydamas jį apiplėšusių asmenų kūno sudėjimą, amžių, aprangą (t. 1, b. l. 11). Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad G. P. buvo parodytas atpažinti tarp kitų dviejų vyriškos lyties panašaus amžiaus ir kūno sudėjimo asmenų, o nukentėjusysis atpažino G. P. pagal ūgį, kūno sudėjimą, plaukų spalvą, kirpimą, veido bruožus, patvirtino, kad yra tikras, jog tai tas pats jį apiplėšęs vyras, klaidos būti negali (t. 1, b. l. 60-62). Aplinkybė, kad atliekant asmens parodymą atpažinti, nedalyvavo G. P. gynėjas, o atpažinimas atliktas atpažintinam asmeniui nematant atpažįstančiojo, negali būti laikoma Lietuvos Respublikos BPK 192 str. reikalavimų pažeidimu, nes šiame straipsnyje nenurodyta, kad atliekant šį proceso veiksmą, gynėjas privalo dalyvauti ar, kad atpažinimas turi būti vykdomas atpažįstančiajam betarpiškai bendraujant su atpažįstamuoju, t. y. ne per stiklą. Pažymėtina ir tai, kad pats G. P. nepareiškė pageidavimo, kad atliekant asmens parodymą atpažinti dalyvautų jo gynėjas, o byloje nebuvo Lietuvos Respublikos BPK 51 str. nurodytų pagrindų, kai gynėjo dalyvavimas būtinas, nes atpažinimo metu G. P. dar nebuvo pripažintas įtariamuoju. Pažymėtina, kad asmens parodymas atpažinti buvo atliekamas 2012 m. gegužės 10 d., 11.00 val. - 11.45 val., o nuteistasis įtariamuoju apklaustas 2012 m. gegužės 10 d., 14.00 val. – 14.30 val., t. y. asmens parodymo atpažinti metu G. P. procesinė padėtis nereikalavo jam skirti gynėją.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. P. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 str., 41 str. reikalavimų nepažeidė. Teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų grupėje, nusikalstama veika buvo tyčinė, baigta, sukėlusi pasekmes. Taip pat, skiriant bausmę, buvo atsižvelgta į nuteistojo asmenybę – G. P. anksčiau dvylika kartų teistas (t. 1, b. l. 102-199), daugybę kartų baustas administracinė tvarka (t. 2, b. l. 19-33), Vilniaus priklausomybės ligų centre įrašytas į priežiūros grupę nuo 2010 m. balandžio 29 d., diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, naują nusikaltimą padarė būdamas lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos, neišnykus teistumui. Visos nurodytos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistasis turi polinkį nusikalsti. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d., asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra laikomas recidyvistu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, pagrįstai nuteistajam paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina ir tai, kad nuteistajam paskirtos bausmės dydis yra gerokai mažesnis už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatytos veikos sankcijos vidurkį, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė pakankamai švelnią bausmę.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl apelianto kaltės. Spręsdamas G. P. kaltės klausimą, teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat nenustatyta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Be to, nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.