Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-11-15 · Administracinė byla Nr. A-1991-261/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-11-15
Bylos Nr.
A-1991-261/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00537-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
R. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1991-261/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00537-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–6), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 105 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2016 m. kovo 24 d. Kauno TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kurių plotą, be kita ko, užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors ne kartą išreiškė norą būti kamerose su nerūkančiais asmenimis. Kauno TI kameroje Nr. 221 buvo įrengtas stalas 4 asmenims, o kameroje buvo laikomi 7 asmenys, todėl nebuvo galimybės visiems susėdus prie stalo pavalgyti. Visose Kauno TI kamerose langai buvo be rankenų, o jų mediniai rėmai buvo kreivi, skylėti, todėl langai gerai neužsidarė, dėl to žiemos metu teko kęsti šaltį. Kamerose įrengtos dviejų aukštų lovos, kurių antrame aukšte nebuvo įrengti borteliai, todėl pareiškėjas bijojo iš jų iškristi, nuo jos nuolat slydo antklodė, pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti. Kauno TI pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, o pareiškėjas juose pasivaikščioti galėjo tik 1 val. per parą, nors pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą jam priklausė 1,5 val. pasivaikščiojimas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautėsi kankinamas, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, sutriko miegas, kilo peršalimo ligos, atsirado galvos ir kojų sąnarių skausmai.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–17) prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad apie 95,6 proc. buvimo Kauno TI laiko pareiškėjui teko didesnis nei minimalus nustatytas kameros plotas. Dėl objektyvių priežasčių atskirais laikotarpiais pareiškėjas Kauno TI trumpai ir nereguliariai buvo laikomas mažesnio nei nustatyta ploto sąlygomis, tokie pažeidimai buvo susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais. Pareiškėjas su skundais dėl kamerų ploto trūkumo į administraciją nesikreipė. Kauno TI kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai nuo 11,22 iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos juose. Suimtųjų (nuteistųjų), atvykusių į Kauno TI, prašymai laikyti su nerūkančiais asmenimis, pateikiami rašytine forma. Pareiškėjas nėra raštu kreipęsis į administraciją dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas prieš atvykdamas į Kauno TI turėjo traumą – 30 proc. pilvo ir abiejų kojų nudegimą, jam taip pat buvo darytos abiejų ausų operacijos. Būdamas Kauno TI, pareiškėjas skundėsi tik ausų skausmais, dėl sutrikusio miego, depresijos pareiškėjas nesiskundė, psichikos sutrikimų nenustatyta. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu (b. l. 84–89) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl jam Kauno TI ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Pažymėjo, jog apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenustato reikalavimo eliminuoti kameroje laikomo inventoriaus užimamą plotą. Įvertinęs byloje pateiktus rodymus, teismas sprendė, jog pareiškėjo kalinimo Kauno TI laikotarpiu 11 kartų nuo 8 iki 20 val. arba nuo 20 val. iki 8 val. (nepilną parą), taip pat 18 parų jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose įtvirtintas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto.

7. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nerūkantis, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atlikdamas nuobaudą su rūkančiais asmenimis vienoje kameroje ir, kaip jis nurodo, patirdamas diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, pareiškėjas asmeniškai nustatyta tvarka su pareiškimu, prašymu pasiūlymu ar skundu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitą kompetentingą instituciją (pareigūną), byloje nėra. Pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu vertintini kaip abstraktūs ir nepatvirtina fakto, kad Kauno TI administracija prieš išreikštą pareiškėjo valią sąmoningai neužtikrino jo, kaip nerūkančio, laikymo nekenksmingomis sąlygomis atskirai nuo rūkančių asmenų.

8. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad teisės aktuose nereglamentuoti pasivaikščiojimo kiemelių dydžiai, o pareiškėjo teisė pasivaikščioti buvo užtikrinta, todėl jo argumentus dėl mažo kiemelio ploto ir pasivaikščiojimo trukmės atmetė kaip nepagrįstus.

9. Pareiškėjo argumentų dėl per mažo stalo, nesandarių langų teismas nelaikė pakankamai aiškiais bei detalizuotais, konstatavo, jog tokios pareiškėjo nurodytos bendro pobūdžio aplinkybės fakto, kad būtent jo kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės ir nežmoniškos, nepatvirtina.

III.

10. Pareiškėjas R. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 96–98, 106, 108), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 105 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tik atsakovo pateiktais dokumentais ir neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus.

11.2. Pareiškėjas visą laikotarpį Kauno TI kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis ir tai yra užfiksuota jo asmens sveikatos istorijoje. Pareiškėjas ne kartą žodžiu kreipėsi į pareigūnus, kad būtų perkeltas į kamerą su nerūkančiais asmenimis, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dėl perkėlimo į kitą kamerą galėjo kreiptis ne tik raštu.

11.3. Viso kalinimo Kauno TI metu pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas šį plotą, nepagrįstai iš jo neišskaičiavo kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo. Dėl ploto trūkumo pareiškėjui atsirado kojų sąnarių skausmai.

11.4. Kauno TI kamerų langų rėmai buvo skylėti ir be rankenų, todėl jų žiemą nebuvo galima uždaryti ir kamerose būdavo šalta. Pareiškėjo teigimu, jo ausys buvo operuotos, todėl yra itin jautrios skersvėjams. Kauno TI peršalimui gydyti pareiškėjui duodavo tik tablečių nuo skausmo, tačiau nesuteikdavo pilnaverčio gydymo.

11.5. Kauno TI kamerose nebuvo pakankamai vietos pavalgyti prie stalo, todėl teko valgyti atšalusį maistą, taip pat trūko spintelių, todėl nebuvo galimybės susidėti savo asmeninius daiktus. Be to, dėl miegojimo antrame lovos aukšte pablogėjo pareiškėjo miego kokybė.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Atsiliepimas

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 101–104) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

14. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

15. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 105 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Kauno TI neteisėtų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, laikant pareiškėją kamerose su rūkančiais asmenimis, nesudarant galimybės kameroje Nr. 221 pavalgyti prie stalo, įrengiant netinkamas lovas, nesilaikant nustatytų higienos reikalavimų, susijusių su kamerų temperatūra, netinkamai įgyvendinant pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Pareiškėjo teigimu, tokios kalinimo sąlygos turėjo įtakos jo sveikatos būklei – sutriko miegas, kilo peršalimo ligos, atsirado galvos ir kojų sąnarių skausmai.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 18 parų ir 11 kartų po pusę paros nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, priteisė 130 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

18. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktą medžiagą sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo ir nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo gyvenimo sąlygomis Kauno TI bei turinčių esminės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

20. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. balandžio 12 d. buvo laikomas Kauno TI kameroje Nr. 221, nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. – kameroje Nr. 213, o nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. kovo 24 d. – kameroje Nr. 211. Byloje pateiktoje pareiškėjo kameros kortelėje (b. l. 21) taip pat nurodyta, kad Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 221 (į šią kamerą uždarytas 2014 m. spalio 13 d.), Nr. 211 (į šią kamerą uždarytas 2015 m. balandžio 29 d.) ir Nr. 213 (duomenų, kada pareiškėjas buvo uždarytas šioje kameroje, kortelėje nėra). Tuo tarpu Kauno TI 2016 m. gegužės 11 d. pažymoje Nr. 11-2683 (b. l. 22–34) duomenų apie kameros Nr. 213 plotą, joje laikomų asmenų skaičių bei datų, kuriomis pareiškėjas buvo laikomas šioje kameroje, nepateikė. Atsiliepime į pareiškėjo skundą taip pat nieko nėra pasisakyta dėl pareiškėjo buvimo Kauno TI kameroje Nr. 213 aplinkybių. Atitinkamai byloje nėra galimybės patikrinti, ar pareiškėjui būnant šioje kameroje minimalus gyvenamosios patalpos plotas joje atitiko teisės aktuose nustatytą normą. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, skundžiamame 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo laikymo Kauno TI kameroje Nr. 213 aplinkybių, apsiribojo vien tik atsakovo atstovo atsiliepime pateikta informacija, kuri, kaip minėta, nėra pakankama bylai tinkamai išspręsti.

21. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, be kita ko, nurodė, kad Kauno TI kameroje Nr. 221 nebuvo galimybės visiems susėdus prie stalo pavalgyti, visose Kauno TI kamerose langai buvo nesandarūs, neužsidarė, dėl to buvo šalta, o kamerose buvo įrengtos dviejų aukštų lovos, kurių antrame aukšte nebuvo bortelių, todėl pareiškėjas bijojo iš jų iškristi, nuo jų nuolat slydo antklodė, tai pareiškėjui trukdė tinkamai išsimiegoti.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl per mažo stalo ir nesandarių langų vertino kaip abstrakčius, t. y. nepakankamai aiškius bei detalizuotus, nurodė, jog tokios bendro pobūdžio aplinkybės nepatvirtina fakto, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės ir nežmoniškos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu vertinimu. Kaip minėta, pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui aiškiai nurodė, kad kameroje Nr. 221 buvo laikoma daugiau asmenų, nei buvo įrengta vietų prie stalo, todėl visi kartu jie negalėjo susėsti pavalgyti, t. y. pareiškėjas skundėsi netinkamu kamerų aprūpinimu kietuoju inventoriumi pagal teisės aktų nustatytas normas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl nesandarių bei neužsidarančių langų Kauno TI kamerose buvo šalta, t. y. kameros neatitiko teisės aktuose įtvirtintų temperatūros reikalavimų. Taigi pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė pakankamai aplinkybių, kurias aiškiai siejo su savo teisių pažeidimu, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų. Be to, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog vien tik tai, kad pareiškėjo nusiskundimas yra bendro pobūdžio, neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai išnagrinėti bylos aplinkybes (žr. 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Vitanis ir Šukys prieš Lietuvą (pareiškėjo Nr. 51043/13, Nr. 54553/13)). Pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių netyrė, nesurinko su kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, būkle bei įrengimu susijusių duomenų.

23. Pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui taip pat grindė aplinkybe, kad netinkamos kalinimo sąlygos turėjo įtakos jo sveikatos būklei – dėl per mažo ploto kamerose pareiškėjui atsirado kojų sąnarių skausmai, dėl per žemos kamerų temperatūros jis sirgo peršalimo ligomis, skersvėjai nuo nesandarių langų kenkė jo ausims, dėl to, kad kameroje buvo rūkoma, pareiškėjui skaudėjo galvą, suprastėjo pareiškėjo miego kokybė, pareiškėjas kreipėsi į medikus. Byloje yra pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija (b. l. 61–70), tačiau dalis jos įrašų yra visiškai neįskaitomi, todėl neįmanoma įvertinti pareiškėjo argumentų dėl sveikatos pablogėjimo pagrįstumo. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos originalas ar tinkama (įskaitoma) kopija nebuvo išreikalauta. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo pakenkta, nebuvo sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

24. Įvertinusi nustatytas aplinkybes bei išanalizavusi administracinėje byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, ar ir kokią ginčo laikotarpio dalį pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų kalinimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas nesurinko bylai reikšmingų įrodymų, jų neištyrė bei atitinkamai neįvertino, todėl teismo padarytos išvados dėl byloje kilusio ginčo yra grindžiamos prieštaringais duomenimis ir negali būti pripažintos objektyviomis (ABTĮ 80 str.), o tai sudaro kliūtis ir apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

25. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.), nesurinko įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas, o dėl ankščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasDainius Raižys