Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

I. B., gim. (duomenys neskelbtini), a/k (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), 10 klasių išsilavinimo, nevedęs, pirmiau neteistas, kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., 178 str. 2 d., 254 str. 1 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d.;

A. V., gim. (duomenys neskelbtini), a/k (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), 10 klasių išsilavinimo, nevedęs, pirmiau neteistas, kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.;

T. B., gim. (duomenys neskelbtini), a/k (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, gyv. Uosių g. 26, Vilniuje, vidurinio išsilavinimo, išsituokusi, pirmiau neteista, kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 254 str. 1 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d., 178 str. 2 d., 214 str. 1 d., 182 str. 1 d.;

V. S., gim. (duomenys neskelbtini), a/k (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), specialaus vidurinio išsilavinimo, vedęs, pirmiau neteistas, kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d., 238 str. 1 d., 214 str. 1 d., 182 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis I. B. 2004 m. birželio 24 d. apie 19 val. gyvenamajame name, esančiame sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno jo motina T. B. ir nukentėjusysis R. Ž., mankštai skirtu 5 kilogramų svarmeniu (hanteliu) du kartus smogdamas nukentėjusiajam R. Ž. į galvą, tuo padarydamas abipusius įspaustinius kaukolės skliauto kaulų lūžius, pereinančius į kaukolės pamatą, ir veido kairės pusės kaulų lūžius, kvalifikuojamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, o po smūgių nukentėjusiajam parvirtus, buitinio prietaiso laidu apvyniojęs nukentėjusiojo kaklą ir smaugdamas, nukentėjusiajam vietoje mirus, nužudė R. Ž..

Kaltinamasis A. V., betarpiškai matęs, kaip I. B. nužudė nukentėjusįjį R. Ž., iš anksto nepažadėjęs paslėpė I. B. padaryto labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus, o būtent:

praėjus maždaug trims valandoms po nužudymo, kai sutemo, kartu su I. B. suvyniojo R. Ž. kūną į kilimą, nunešė į kieme stovintį nukentėjusiojo automobilį VW Passat v/n (duomenys neskelbtini) ir vairuojant T. B. nuvežė R. Ž. lavoną ir užkasė (duomenys neskelbtini).

Kaltinamoji T. B., savo namuose sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), po R. Ž. nužudymo, nenustatytu laiku, patikrinusi R. Ž. daiktus ir seife radusi jo pinigus 500 litų, juos pagrobė ir išleido savo reikmėms.

Kaltinamieji T. B. ir V. S. neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti bei apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent:

2004 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, esančioje prie Anceriškių miško, Vilniaus r., Rukainių sen., rado po R. Ž. nužudymo išmestą nukentėjusiojo krepšį su nužudytojo dokumentais ir kitais popieriais, tarp kurių buvo ir R. Ž. vardu išduota AB “Vilniaus Bankas” mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu ją neteisėtai įgijo ir laikė, o netrukus panaudojo: 2004-07-25 AB “Vilniaus Bankas” bankomate Nr. 108, esančiame Antakalnio g. 41, Vilniuje, išgrynino 150 litų; 2004-07-26 AB “Vilniaus Bankas” bankomate Nr. 171, esančiame Nemenčinės pl., Vilniuje, išgrynino 40 litų; 2004-08-23 AB “Vilniaus Bankas” bankomate Nr. 186, esančiame Ozo g. 25, Vilniuje, išgrynino 200 litų; 2004-09-14 AB “Vilniaus Bankas” bankomate Nr. 108, esančiame Antakalnio g. 41, Vilniuje išgrynino 200 litų, ir taip apgaule, surinkdami R. Ž. užrašuose rastą PIN kodą ir tokiu būdu prisistatydami bankui kaip R. Ž., bendrininkų grupėje savo naudai įgijo svetimą turtą R. Ž. pinigus 590 litų.

V. S. 2004 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, esančioje prie (duomenys neskelbtini), rado po R. Ž. nužudymo išmestą nukentėjusiojo krepšį, kuriame buvo ir pramoninės gamybos šaunamasis ginklas – B kategorijos ginklų grupei priklausantis revolveris Arminius „HW5” Nr. 1621523, skirtas šaudyti 5,6 mm kalibro šoviniais, bei dvylika šaudmenų – 5,6 mm kalibro šovinių ir taip neteisėtai, neturėdamas leidimo, juos įgijo ir neteisėtai gabeno iš radimo vietos į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai laikė iki 2007 m. spalio 5 d., kai kratos metu minėtą revolverį ir šaudmenis aptiko ir paėmė policijos pareigūnai.

Jis gi po R. Ž. nužudymo 2004 m. birželio 24 d., tiksliai nenustatytu laiku, iš T. B. sužinojęs apie padarytą labai sunkų nusikaltimą – R. Ž. nužudymą ir supratęs, kad šis nusikaltimas iš tikro buvo padarytas, be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie R. Ž. nužudymą.

I. B. ir T. B. taip pat kaltinami padarę tokias nusikalstamas veikas:

Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. jie kaltinami tuo, kad 2004-06-24 apie 23 val. savo namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), po to, kai I. B. bendrininkų grupėje kartu su A. V. tyčia nužudė R. Ž., o T. B., pamačiusi kaip buvo pasmaugtas R. Ž. ir žinodama, kad jis nužudytas, bendrininkų grupėje, žinodami, kad automobilis „VW PASSAT“ v/n (duomenys neskelbtini), stovintis prie namų, priklauso nužudytajam R. Ž., pagrobė minėtą automobilį 5000 litų vertės.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 254 str. 1 d. jie kaltinami tuo, kad 2004-06-24 apie 23 val. savo namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), po to, kai I. B. bendrininkų grupėje kartu su A. V. tyčia nužudė R. Ž., o T. B., pamačiusi kaip buvo pasmaugtas R. Ž. ir žinodama, kad jis nužudytas, bendrininkų grupėje, žinodami, kad R. Ž. šaunamasis ginklas – revolveris “Arminius“ modelis “HW5” Nr. 1621523 ir 12 vienetų šaudmenų –pramoninės gamybos .22 LR (5,6mm) kalibro šoviniai yra laikomi nukentėjusiajam priklausančioje rankinėje, neturėdami teisės ir leidimo laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą, iš namų pagrobė R. Ž. priklausančią minėtą rankinę su joje buvusiu minėtu šaunamuoju ginklu ir 12 vienetų šaudmenų, kuriuos neteisėtai, neturėdami atitinkamo leidimo, gabeno R. Ž. automobiliu „VW PASSAT“ v/n (duomenys neskelbtini) iki tyrimo metu tiksliai nenustatytos vietos, esančios prie (duomenys neskelbtini), kur rankinę su šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis išmetė ir taip, bendrininkų grupėje pagrobė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. jie kaltinami tuo, kad 2004-06-24 apie 23 val. savo namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), po to, kai I. B. bendrininkų grupėje kartu su A. V. tyčia nužudė R. Ž., o T. B., pamačiusi kaip buvo pasmaugtas R. Ž. ir žinodama, kad jis nužudytas, bendrininkų grupėje, žinodami, kad R. Ž. dokumentai – LR piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini), LR asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas Nr. SD (duomenys neskelbtini) yra laikomi nukentėjusiajam priklausančioje rankinėje, iš namų pagrobė R. Ž. priklausančią minėtą rankinę su joje buvusiais minėtais R. Ž. asmeniniais dokumentais, kuriuos gabeno R. Ž. automobiliu „VW PASSAT“ v/n (duomenys neskelbtini) iki tyrimo metu tiksliai nenustatytos vietos, esančios prie (duomenys neskelbtini), kur rankinę su dokumentais išmetė ir taip, bendrininkų grupėje pagrobė fizinio asmens – R. Ž. dokumentus.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. jie kaltinami tuo, kad 2004-06-24 apie 23 val. savo namuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), po to, kai I. B. bendrininkų grupėje kartu su A. V. tyčia nužudė R. Ž., o T. B., pamačiusi kaip buvo pasmaugtas R. Ž. ir žinodama, kad jis nužudytas, bendrininkų grupėje, žinodami, kad R. Ž. mokėjimo instrumentas – AB “Vilniaus Bankas” mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) yra laikomi nukentėjusiajam priklausančioje rankinėje, iš namų pagrobė ir taip neteisėtai įgijo ir laikė R. Ž. priklausančią minėtą rankinę su joje buvusia minėta R. Ž. banko kortele, kurią gabeno R. Ž. automobiliu „VW PASSAT“ v/n (duomenys neskelbtini) iki tyrimo metu tiksliai nenustatytos vietos, esančios prie (duomenys neskelbtini), kur rankinę su banko kortele išmetė ir taip, bendrininkų grupėje pagrobė svetimą mokėjimo instrumentą.

Kaltinamasis I. B. kaltas padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus prisipažino iš dalies. Jis paaiškino, kad 2004 metais per Jonines jam paskambino motina ir pakvietė atvažiuoti, nes nenorėjo būti viena. Jo draugas A. V. neturėjo ką veikti ir važiavo drauge. Atvažiavę į sodo namelį, jie sėdėjo antrame aukšte, o motina ruošė valgį. Girdėjo, kaip grįžo motinos sugyventinis R. Ž. ir barėsi su motina. Užlipęs į antrą aukštą, R. Ž. užėjo į jo kambarį ir ėmė reikšti pretenzijas, kodėl jis, I. B., vedžiojasi draugus į jo, R. Ž., namus. Jis atsakė, kad tai ne R. Ž. reikalas. Tuomet R. Ž. smogė jam kumščiu į veidą ir jis nukrito, dar kažką grasinančio pasakė ir nusisukęs ėjo iš kambario. Jis pagriebė svarmenį (hantelį) ir pribėgęs prie R. Ž., kuris jau buvo išėjęs ir pasilenkęs prie savo kambario durų, trenkė tuo svarmeniu R. Ž. per galvą iš viršaus žemyn. Nuo smūgio R. Ž. atsiklaupė, tuomet jis sudavė dar vieną smūgį R. Ž. tuo pačiu svarmeniu į galvą, po kurio R. Ž. nugriuvo ant nugaros. R. Ž. buvo gyvas, dūsavo, bet buvo be sąmonės. Praėjus keletui minučių, jis paprašė A. V. padėti įtraukti R. Ž. į kambarį ir abu jį įtempė. R. Ž. nustojus gargaliuoti, jis priėjo ir pačiupinėjo pulsą, pulso nebuvo. Suprato, kad R. Ž. nebegyvas. Iš pykčio, kad R. Ž. mušdavo jo motiną, paėmė plaukų džiovintuvą, nuplėšė laidą, padarė kilpą ir uždėjęs ją R. Ž. ant kaklo, visu jo svoriu pakėlė jo galvą. Mano, kad smaugė jau negyvą asmenį. Motina užėjo po to, kai jis jau buvo paleidęs laidą, laidas buvo likęs ant kaklo. Ji neteko žado, stovėjo, nieko nesakė ir nedarė.

Po to visi trys nusileido į rūsį ir 2-3 valandas rūkė, niekas nieko nekalbėjo. Jis nusprendė, kad reikia atsikratyti lavono, paprašė motinos susiruošti ir su A. V. suvyniojo lavoną į kilimą. Jis privairavo automobilį prie namo durų ir drauge su A. V. įkrovė lavoną į bagažinę. Kastuvas buvo bagažinėje, jo specialiai neėmė, kas paėmė R. Ž. krepšį, neprisimena. Automobilį vairavo motina, jis rodė kelią, nes tos vietos jam pažįstamos. Važiuojant pagrindiniu keliu, pasuko keleliu į mišką ir pavažiavę 15-20 metrų sustojo. Kūną nutempė apie 10 metrų į miško gilumą, tada grįžęs paėmė kastuvą. Duobė nesikasė, buvo daug šaknų. Kasė pamainom su A. V., iškasė apie 40 cm gylio duobę. Išvynioję kūną iš kilimo, įdėjo į duobę, užkasė smėliu, bet keliai ir galva matėsi, todėl ant viršaus užmetė keletą šakų. Važiuojant atgal, Nemėžyje į ežerą įmetė svarmenį, po to kažkur sustoję išmetė kilimą ir R. Ž. krepšį. A. V. išleido Naujininkų mikrorajone ir su motina grįžo namo, buvo 7-8 valanda ryto.

Kaltinamasis A. V. kaltas prisipažino iš dalies. Jis parodė, kad su I. B. jie yra draugai nuo vaikystės. Iš I. B. pasakojimų žinojo, kad jo motina gyveno su sugyventiniu R. Ž.. Iš pradžių jų santykiai buvo normalūs, vėliau R. Ž. motinos atžvilgiu pradėjo naudoti fizinį smurtą. Prieš I. B. R. Ž. smurto nenaudojo, nes I. B. gyveno ir pas senelius, ir pas motiną sodo bendrijoje. Jis pats iki įvykio toje sodo bendrijoje nėra buvęs ir R. Ž. nepažinojo. 2004 m. birželio 24 d. I. B. jo paprašė kartu nuvažiuoti pas motiną. Jis norėjo pasikalbėti su R. Ž., kad tas neskriaustų jo motinos. Jo, A. V., uždavinys buvo apginti I. B., jeigu R. Ž. jį pultų. Apie 16.00-17.00 val. jie nuvažiavo į sodo bendriją. Tuo metu R. Ž. namuose nebuvo, T. B. buvo namie. Jie visi bendravo tarpusavyje. Jam susidarė įspūdis, kad motina žinojo apie sūnaus ketinimą pasikalbėti su R. Ž., tai jai buvo netiesiogiai pasakyta.

Jie su I. B. antrajame namo aukšte, didžiajame kambaryje, žiūrėjo televizorių, motina pirmajame aukšte virtuvėje ruošė valgį. Apie 19.00 val. atvažiavo R. Ž.. Praeidamas pro virtuvę, R. Ž. kažką pasakė T. B., tarp jų įvyko žodinis konfliktas, bet fizinio smurto nebuvo. Antrajame aukšte tarp kambarių yra mažas koridoriukas, jų kambarys buvo dešinėje pusėje, R. Ž. – kairėje. Pro atviras kambario duris jis matė, kaip R. Ž. pasilenkęs pradėjo rakinti savo kambario duris. Tuomet I. B. pašoko, pagriebė netoli kambario durų buvusį 5 kg hantelį ir prišokęs prie R. Ž. trenkė juo į dešinę galvos pusę. Iki tol kalbos apie hantelį nebuvo, jų ten buvo daug, I. B. jais mankštindavosi. Nuo smūgio R. Ž. parklupo ir pradėjo dejuoti bei leisti neaiškius garsus. Nepaleisdamas hantelio iš rankų, I. B. sudavė R. Ž. dar vieną smūgį. Smūgis gavosi į kairę galvos pusę. Ten koridoriukas labai mažas, po antrojo smūgio R. Ž. buvo atsirėmęs į tiesiai esančio balkono duris. I. B. paprašė jo padėti pertempti R. Ž. į kambarį. Jis buvo išsigandęs ir netekęs žado. Nieko nesakydamas jis paėmė R. Ž. už pažastų, o I. B. už kojų, ir įtempė jį į kambarį. R. Ž. gulėjo ant nugaros ir dejavo. I. B. pasiėmė plaukų džiovintuvą, apvyniojo jo laidą R. Ž. aplink kaklą ir užtraukė. R. Ž. gargaliavo, smaugimo metu visas jo kūnas apsivertė ant pilvo ir laidas nutrūko. Tuomet jis dar kartą apvyniojo laidą aplink R. Ž. kaklą ir jau abiem rankom jį užtempė, veržė kaklą tol, kol R. Ž. neberodė gyvybės ženklų.

T. B. užlipo į viršų R. Ž. smaugimo metu. Ji labai išsigando, pasakė „labai daug kraujo“, tačiau šaukti ir priekaištauti nepuolė.

Toliau A. V. parodymai iš esmės atitinka kaltinamojo I. B. parodymus.

Kaltinamoji T. B. kalta padariusi jai inkriminuotus nusikaltimus prisipažino visiškai, tačiau davė parodymus, iš kurių turinio seka, kad faktiškai ji savo kaltę neigia. Pasak kaltinamosios, pamačiusi nužudytą R. Ž., ji patyrė šoką ir negali pasakyti, kas nusprendė paslėpti lavoną ir surinko nužudytojo daiktus. Automobilį ji vairavo automatiškai, nes turi didelį vairuotojos darbo stažą, dirba troleibuso vairuotoja. Net nepamena, kaip grįžo į miestą. Tas automobilis buvo įsigytas už bendras lėšas, bet užregistruotas R. Ž. vardu. Jis automobiliu ir naudodavosi. Parduoti automobilį ji neketino, jis stovėjo garaže, galvojo atiduoti į metalo laužą. Kartą atėjęs pažįstamas ir pamatęs automobilį paprašė jį parduoti. Tas žmogus sumokėjo jai 400-500 litų, sandorio neformino. Kur dabar tas automobilis, ji nežino.

Ji žinojo, kad R. Ž. turi revolverį, jis jai ne kartą juo grasino. To revolverio ji neėmė, visus daiktus R. Ž. nešiodavosi su savimi krepšyje. Kas tą krepšį paėmė iš namų ir išmetė, ji nežino.

Kai apie įvykį papasakojo V. S., tas pasakė, kad reikia važiuoti ir surasti tą krepšį. Ji nežinojo, kad tame krepšyje yra namo dokumentų originalai. Namas yra per pusę jos ir tėvo vardu, dokumentus turėjo namuose, o kad tai kopijos, ji nesuprato. Krepšio važiavo ieškoti maždaug po mėnesio, ji jau buvo apsiraminusi. Krepšį surado kažkur miške, jame buvo ginklas, mobilusis telefonas asmens dokumentai, namo dokumentai. Šiuos daiktus pasiėmė V. S.. Vėliau jis sakė, kad rado R. Ž. banko mokėjimo kortelę. Ją V. S. laikė su savimi. Pinigus nuimdavo kartu su V. S. ir išleisdavo kartu. Ji nežino, kiek toje kortelės sąskaitoje buvo pinigų. Anksčiau ji užsiiminėjo automobilių verslu ir buvo pardavusi automobilį. Savo sąskaitos banke ir kortelės ji neturėjo, su pirkėju buvo sutarę, kad tas mokės dalimis ir pervedinės pinigus į R. Ž. sąskaitą. Kai susipyko su R. Ž., iš jo pinigų nepasiėmė.

Seifas buvo jos tėvo, juo R. Ž. jau pusę metų iki mirties nesinaudojo, raktas buvo pas ją. Jame laikydavo dokumentus, užrašus ir pinigus. Pinigai, kuriuos ji kaltinama pagrobusi iš seifo, buvo ne R. Ž., o jos. Kodėl pirmiau nurodė priešingai, paaiškinti negali.

Kaltinamasis V. S. kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų prisipažino visiškai. T. B. pažinojo kaip bendradarbę, jos šeimos reikalais nesidomėjo. Pašlijus jo paties santykiams šeimoje, susipažino artimiau. T. B. jam padėjo, buvo paskolinusi pinigų. R. Ž. nėra matęs, iki jo mirties į sodo namelį atvažiavęs nebuvo.

2004 m. vasaros pradžioje pastebėjo, kad T. B. visiškai pasimetusi, su niekuo nebendrauja, dažnai verkia. Jo klausinėjama išsisukinėjo, tačiau prispirta bendrais bruožais papasakojo, kad jos sodo namelyje nužudytas R. Ž., jis išvežtas į mišką ir užkastas. Kas ką konkrečiai darė, ji nepasakojo, bet sakė, kad vežė ji, jos sūnus I. B. ir A. V.. Apie nusikaltimą niekam nepranešė iš gailesčio ir dėl to, kad tuo metu tarp jų buvo labai artimi santykiai.

Kažkurią dieną iškilo klausimas, kur yra namo dokumentų originalai, nes T. B. turėjo tik kopijas. Tada ji ir prasitarė, kad išmetė R. Ž. krepšį. Jis pamanė, kad dokumentų originalai gali būti tame krepšyje ir pasiūlė jį surasti. Važiavo ieškoti visi keturi, suradę atsinešė į automobilį. Jis atidarė krepšį, jame buvo mobilusis telefonas, revolveris, asmens dokumentai ir asmeniniai užrašai, banko mokėjimo kortelė, sodo namo nuosavybės dokumentų originalai. Krepšį ten pat išmetė, o visus daiktus pasiėmė. Sau jis pasiliko tik ginklą ir mobilųjį telefoną, kokiu tikslu, paaiškinti negali. Ginklą paslėpė savo namuose, o kai atvažiavo pareigūnai – atidavė. Telefonas buvo neveikiantis, jį išmetė. Vėliau T. B. pasakojo, kad R. Ž. dokumentus sudegino katilinėje. Banko mokėjimo kortelė iš pradžių buvo pas jį, o vėliau pas T. B.. R. Ž. užrašuose rado PIN kodą, patikrino juo kortelę. PIN kodas tiko. Jie nuėmė visus pinigus, kurie buvo sąskaitoje. T. B. jam sakė, kad kortelėje buvę pinigai priklausė jai, nes ji buvo pardavusi automobilį, o pinigai pagal žodinį susitarimą buvo pervedami į R. Ž. sąskaitą.

Sužinojęs apie R. Ž. nužudymą, jis susimąstė ir pradėjo tolti nuo T. B., atsinaujino jo santykiai su žmona, o ryšiai su T. B. nutrūko. Tai atsitiko dar iki to, kai paaiškėjo nužudymas.

Kaltinamųjų I. B., A. V. ir T. B. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta iš dalies, o kaltinamojo V. S. – visiškai.

Nukentėjusioji J. P. parodė, kad jos sesuo, nužudytojo R. Ž. motina J. K. gyveno kartu su sūnumi ir jo sugyventine T. B. sodo name, kurį, pardavęs du butus, nupirko R. Ž. ir rekonstravo savo lėšomis ir jėgomis. Vėliau ji sužinojo, kad sodo sklypas ir namas įformintas ne R. Ž., o T. B. vardu. J. K. buvo invalidė, po insulto jos kalbą buvo sunku suprasti. Netrukus po R. Ž. dingimo pas ją atvyko sesuo ir gestais ėmė aiškinti, kad jos sūnus miręs. Ji klausė, gal jis išvažiavęs, bet sesuo tik purtė galvą. Ji suprato, kad sesuo kažką žino. Kadangi seseriai buvo reikalinga priežiūra, ji lankydavo ją ir klausė T. B., kur užkasė R. Ž.. Toji aiškino, kad R. Ž. išvažiavo į Rusiją ir negrįžo. Dėl R. Ž. dingimo ji drauge su dukterimi kreipėsi į policiją. Kadangi po sūnaus nužudymo sesers nebuvo kam prižiūrėti, ji pasirūpino tuo, kad ji būtų patalpinta į pensionatą.

Liudytojas S. N. parodė dirbęs maršrutinio mikroautobuso vairuotoju. 2004 m. vasaros pradžioje pas juos įsidarbino R. Ž., tačiau keletą dienų padirbęs darbe nebepasirodė. Maždaug po savaitės, kai R. Ž. nebeišėjo į darbą, viršininkas pakvietė jį kartu paieškoti R. Ž.. Surado sodo bendriją, prie namų pamatė bendrovės mikroautobusą, kurio rakteliai buvo spynelėje. Namuose buvusi moteriškė į klausimą, kur yra R. Ž., atsakė nežinanti. Jie pasiėmė mikroautobusą ir išvažiavo.

Policijoje gautas pranešimas, kad 2007-05-07 apie 14.41 val. (duomenys neskelbtini), aptikti užkasti žemėje nežinomo žmogaus kaulų fragmentai (T. 1, b. l. 95). Tą pačią dieną atlikta įvykio vietos apžiūra, kaulai rasti ir paimti tyrimui (T. 1, b. l. 116-135).

Atlikus kaulų tyrimą nustatyta, kad jie priklauso vyriškos lyties individui, kurio biologinis amžius mirties metu buvo 48 +_ 5 metai, kūno ilgis apie 176-178 cm, skeleto kaulai išgulėję žemėje apie 1-2 metus (T. 1, b. l. 170-178).

R. Ž. yra gimęs 1970 m. gruodžio 31 d., 2004 m. birželio mėnesį jam buvo 33,5 metai (T. 1, b. l. 46-48), tačiau abejonių dėl to, kad rasti palaikai priklauso R. Ž., nekyla.

Kitas specialistas, aiškinęsis mirties priežastį, pagal kaukolės siūlų būklę ir dantų nusidėvėjimo laipsnį sprendė, kad individas, kurio lavono kaulinės liekanos buvo tiriamos, mirties metu buvo daug jaunesnis ir jo amžius neprieštarauja R. Ž. amžiui (T. 1, b. l. 159-163).

2007-05-14 lyginamajam tyrimui paimta J. K. kraujo (T. 1, b. l. 94). Specialistas atliko DNR tyrimą ir davė išvadą, kad 2007-05-07 (duomenys neskelbtini) rasto vyro lavonas su 99,998% tikimybe yra J. K. biologinio sūnaus palaikai (T. 1, b. l. 150-155). Kaltinamojo I. B. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodyta vieta, kur jie užkasė R. Ž. lavoną (T. 3, b. l. 47-58), sutampa su įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta žmogaus kaulų radimo vieta. Kaip kaltinamasis I. B., taip ir kaltinamasis A. V. teigia, kad jie pajėgė iškasti tik apie 40 cm gylio duobę, kurioje lavonas netilpo. Užkasę duobę, tą vietą apdėjo medžių šakomis.

Atliekant mirties priežasčių ir kitus teismo medicininius tyrimus (T. 1, b. l. 159-163, 164-169, 180-181, 183-185) nustatyta, kad lavono kaukolėje rasti abipusiai įspaustiniai skliauto kaulų lūžiai, perėję į kaukolės pamatą, ir veido kairės pusės kaulų lūžiai. Jie padaryti smūginiais kietų bukų riboto paviršiaus daiktų poveikiais per galvos šoninius paviršius bei per kairį skruostą. Abu kaukolės skliauto kaulų lūžiai dėl įspaustinio pobūdžio kaip pavieniui, taip ir kartu, kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais. Dėl to, kad nėra išlikę nei galvos smegenų, nei kitų vidaus organų, galvos, kaklo, kitų kūno dalių minkštųjų audinių, mirties priežasties ir tikslaus laiko nustatyti negalima. Padarant tokius kaukolės kaulų lūžius, kokie padaryti R. Ž., paprastai sužalojami galvos smegenys, ir tai dažniausiai baigiasi mirtimi. Nuo sužalojimų iki mirties gali praeiti iki keleto parų.

Dalyvavęs teisiamajame posėdyje teismo medicinos specialistas, išklausęs kaltinamųjų A. V. ir I. B. parodymus, motyvuodamas tuo pačiu tiriamosios medžiagos pobūdžiu, kokių nors korektyvų į savo išvadas neįnešė. Šių kaltinamųjų parodymai, taip pat ir duoti jų parodymų patikrinimo vietoje metu (T. 2, b. l. 92-102, T. 3, b. l. 47-58), kiek jie liečia smurto veiksmus R. Ž. atžvilgiu, teismo medicininiams duomenims neprieštarauja. Iš kaltinamojo I. B. parodymų, kad jis neužčiuopė pulso, specialistas negali padaryti išvados, kad tuo metu R. Ž. buvo nebegyvas.

Kaltinimas A. V. bendrininkų grupėje su I. B. nužudžius nukentėjusįjį R. Ž. grindžiamas I. B. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kad pirmąjį smūgį svarmeniu nukentėjusiajam į galvą sudavęs būtent A. V.. Teisme I. B. aiškina abu smūgius sudavęs pats, tai įvykę spontaniškai kaip atsakas į nukentėjusiojo jam suduotą smūgį, kurio, beje, kaltinamasis A. V. nepatvirtina. Pats A. V. niekuomet nepripažino smūgio nukentėjusiajam. Taigi kaltinimas A. V. buvus šio nusikaltimo vykdytoju nepasitvirtino, nes jis nėra atlikęs jokių veiksmų, sudarančių nužudymo objektyviąją pusę.

Ikiteisminio tyrimo pradžioje A. V. teigė dar prieš važiuodamas į sodo namą žinojęs, kad I. B. ruošiasi nužudyti R. Ž.. I. B. prašęs jo padėti tai padaryti. Vėliau A. V. patikslino savo parodymus, teikdamas, kad kalbos apie tiesioginį susidorojimą nebuvo. I. B. sakė aiškinsis santykius su R. Ž., o jeigu tas ims vartoti smurtą, jis turės ginti I. B.. I. B. veiksmai R. Ž. atžvilgiu jam buvo netikėti. Tokios pozicijos laikosi ir teisme.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 3 p. nuostatomis, neturi pagrindo remtis tais A. V. parodymais, kuriuose jis teigė žinojęs apie būsimą R. Ž. nužudymą, nes tuos parodymus A. V. yra davęs ne ikiteisminio tyrimo teisėjui ir juos paneigė dar ikiteisminio tyrimo metu. Be to, tais parodymais negali būti tikrinami jokie kiti bylos įrodymai (BPK 276 str. 4 d.), nes, be jo paties parodymų, tokių įrodymų, kurie atskleistų paties kaltinamojo savo vaidmens suvokimą, paprasčiausiai nėra. Kaltinamasis I. B. niekuomet nėra davęs parodymų, kad jie ruošėsi nužudyti R. Ž.. Pasak jo, viskas vyko spontaniškai. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad sulaikyto įtariamojo apklausa sprendžiant klausimą dėl suėmimo skyrimo (BPK 124 str. 4 d.) negali būti prilyginta jo apklausai pagal BPK 189 str. nuostatas, nes pirmuoju atveju asmuo tėra apklausiamas dėl suėmimo pagrįstumo ir protokolo nepasirašo.

Po kaltinamojo I. B. smūgių svarmeniu nukentėjusysis parkrito. Tuomet I. B. liepė kaltinamajam A. V. padėti įtempti nukentėjusįjį į kambario gilumą ir A. V. jam pakluso. Tokie kaltinamojo A. V. veiksmai negali būti vertinami kaip susitarimas nusikaltimo vykdymo stadijoje tęsti ir užbaigti nusikalstamą veiką bei vykdytojų vaidmenų pasiskirstymas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad kaltinamasis A. V. suprato kaltinamąjį I. B. ketinant toliau vartoti smurtą (smaugti) nukentėjusiojo atžvilgiu. Kita vertus, iš viso neaišku, ar smaugimo metu nukentėjusysis dar buvo gyvas. Nors iš kaltinamojo A. V. parodymų sektų, kad R. Ž. buvo pasmaugtas, pats kaltinamasis I. B. teigia, kad smaugimo metu R. Ž. buvo nebegyvas. Jis tikrino pulsą, bet pulso neapčiuopė, o smaugė iš pykčio. Suirus nukentėjusiojo kūno minkštiesiems audiniams, teismo medicinos specialistas tikslios mirties priežasties nustatyti negali. Iš įvykio aplinkybių seka, kad nukentėjusysis galėjo mirti tiek nuo smūgių metu padarytų abipusių įspaustinių kaukolės skliauto kaulų lūžių, kurie pasak specialisto paprastai baigiasi mirtimi, tiek nuo smaugimo.

A. V. ir I. B. susitarė, kad esant reikalui A. V. pridengs I. B., bet, kaip minėta, taip susitarta ne siekiant nužudyti nukentėjusįjį, o tam atvejui, jeigu nukentėjusysis imtų vartoti smurtą I. B. atžvilgiu. Klausimas dėl nužudytojo kūno paslėpimo iškilo tik po nužudymo. Tuo būdu, kaltinamasis A. V. nėra ir nužudymo padėjėjas (BK 24 str. 6 d.).

A. V. inkriminuotas nužudymas, kartu nurodant, kad po nužudymo drauge su I. B. suvyniojo R. Ž. kūną į kilimą, nunešė į kieme buvusį nukentėjusiojo automobilį bei šiuo automobiliu, kurį vairavo T. B., nuvežė R. Ž. lavoną ir užkasė (duomenys neskelbtini). Pripažinus, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. A. V. kaltinamas nepagrįstai, tokie jo veiksmai atitinka atskiro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 237 str. 1 d., požymius. Taigi, nuteisiant A. V. pagal šį straipsnį, kaltinimo ribos neperžengiamos.

Pagal teismo medicinos specialisto išvadą, abiem trauminiais poveikiais nukentėjusiajam R. Ž. į galvą padaryti įspaustiniai kaukolės skliauto kaulų lūžiai kaip pavieniui, taip ir kartu kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl to teismas laiko, kad faktinės I. B. nusikalstamos veikos aplinkybės, inkriminavus ne vieną, o du jo smūgius nukentėjusiajam į galvą, esmingai nesiskiria ir nereikalauja kaltinimo pakeitimo įrodymų tyrimo teisme metu procedūros, juo labiau, kad šią aplinkybę nurodo pats kaltinamasis.

Kaltinamosios T. B. parodymai dėl buvusių seife nužudytojo R. Ž. pinigų prieštaringi. Pripažindama šį nusikaltimą, tuo pat metu aiškina, kad šie pinigai galėję būti ir jos, nes seife ji irgi laikė savo pinigus ir dokumentus, o pastaruoju metu, pašlijus santykiams su R. Ž., R. Ž. iš viso tame seife nieko nebelaikė, o seifo raktą turėjo ji.

Tokia kaltinamosios pozicija yra nelogiška, nes šis nusikaltimas jai inkriminuotas tik pagal jos pačios parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji pati jokių abejonių dėl pinigų priklausomybės nekėlė, o konkrečiai nurodė, kad tie pinigai buvo R. Ž.. Ir teisme ji neneigia paėmusi pinigus, iš esmės neneigia ir to, kad pinigai galėję būti ir R. Ž.. Teismo vertinimu, pinigų paėmimo metu kaltinamoji T. B. suprato, kad pinigai priklauso R. Ž., nes priešingu atveju jai negalėjo kilti mintis nurodyti šią aplinkybę. Kaltinamoji ir nužudytasis vedė bendrą ūkį, tačiau buvo nesusituokę. Paskutiniu metu pačios kaltinamosios tvirtinimu ji net buvo sukrovusi nužudytojo daiktus, kad tas išeitų. Konfliktinę situaciją patvirtina ir byloje esanti policijos tyrimo medžiaga dėl T. B. pareiškimo (T. 2, b. l. 29-33). 2004-06-20 Vilniaus miesto 4-ajame policijos komisariate užregistruotas ir paties R. Ž. pareiškimas, kad sugyventinė T. B. iš namų išnešė jo daiktus ir neduoda ramiai gyventi (T. 2, b. l. 34-39). Šios aplinkybės rodo, kad pati T. B. jų turto nelaikė bendrąja nuosavybe. Taigi ji atsako už svetimo turto pagrobimą. Tačiau teismo vertinimu tas pagrobimas neteisingai kvalifikuojamas kaip padarytas įsibraunant į saugyklą. Nors nukentėjusioji J. P. tvirtina, kad seifas buvo asmeniškai R. Ž., o kaltinamoji – jos tėvo, seifo priklausomybė įsibrovimo faktui patvirtinti ar paneigti reikšmės neturi. Svarbu tai, ar kaltinamoji naudojosi tuo pačiu seifu, kaip ir nužudytasis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų kaltinamosios tvirtinimą tą darius. Dėl to teismas pinigų pagrobimo iš seifo nevertina kaip padaryto įsibraunant į saugyklą ir kaltinamosios T. B. veiksmus kvalifikuoja pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Iš SEB Vilniaus banko pateikto R. Ž. mokėjimo kortelės sąskaitos išrašo (T. 2, b. l. 71-74) seka, kad per keturis kartus nuo 2004-07-25 iki 2007-09-14 su kortele AB „Vilniaus bankas“ bankomatuose (duomenys neskelbtini), paimta 150, 40, 200 ir 200 litų, iš viso 590 litų grynųjų pinigų.

Kaltinamoji T. B. aiškina, esą į R. Ž. sąskaitą buvo pervedami jos pinigai, nes ji dar R. Ž. esant gyvam yra pardavusi automobilį. Pagal susitarimą su pirkėju mokėjimai buvo išdėstyti, ji savo sąskaitos ir kortelės neturėjo ir davė R. Ž. sąskaitos numerį. Ji kortele naudotis nemokėjusi, pinigus išgrynindavęs V. S..

Tokie kaltinamosios parodymai yra išgalvoti ir aiškiai neteisingi. Prokuroras pateikė dokumentus, iš kurių seka, kad T. B. nuo 2004-01-02 turi sąskaitą Hansabanke, o nuo 2001-11-15 turi sąskaitą su mokėjimo kortele „Snoro“ banke. Operacijos mokėjimo kortele pradėtos 2001-11-16.

T. B. ir V. S. dėl neteisėto svetimo mokėjimo instrumento įgijimo, laikymo ir panaudojimo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. 2004 metų redakcija. Tačiau šio straipsnio tokios datos redakcija nėra. Yra tik pradinė ir 2005-06-23 bei 2007-06-28 įstatymų redakcijos. Vėlesnės redakcijos praplėtė nusikalstamos veikos objektyviąją pusę ir įvedė juridinių asmenų atsakomybę, palikdamos tą pačią sankciją. Dėl to kaltinamųjų veiksmai kvalifikuojami pagal pradinę šio straipsnio redakciją. Neteisėtas svetimo mokėjimo instrumento finansinei operacijai inicijuoti panaudojimas ir tokio panaudojimo metu paėmimas iš svetimos sąskaitos grynųjų pinigų sudaro idealiąją BK 214 str. 2000-09-26 įst. red. ir 182 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sutaptį. Apgaulė pasireiškia tuo, kad surinkdami nužudytojo R. Ž. užrašuose rastą PIN kodą, T. B. ir V. S. prisistatydavo bankui kaip R. Ž.. Abiejų kaltinamųjų veiksmų kaip šių nusikaltimų vykdytojų kvalifikavimui neturi reikšmės tai, kas realiai laikė kortelę, surinkdavo PIN kodą ir paimdavo pinigus. Tokius veiksmus apėmė jų abiejų tyčia, jie būdavo vienas šalia kito ir kartu išleisdavo pinigus.

2002-11-25 R. Ž. išduotas leidimas nešiotis savigynai revolverį Arminius HW 5 Nr.1621523 (T. 1, b. l. 81). Kaltinamasis V. S. leidimo laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis neturėjo (T. 3, b. l. 103).

2007 m. spalio 5 d. kratos metu V. S. bute (duomenys neskelbtini) paimtas revolveris Arminius Nr. 1621523 su būgnelyje esančiais aštuoniais 5,6 mm kalibro šoviniais ir atskirai keturi tokie pat šoviniai (T. 2, b. l. 14-18).

Ištyrus šį ginklą (T. 2, b. l. 22-24) nustatyta, kad tai yra pramoninės gamybos (Vokietija – „H. W. Revolver GmbH“), .22 LR kalibro (5,6 mm) revolveris „Arminius“, modelis „HW5“, Nr. 1621523, skirtas šaudyti .22 LR kalibro (5,6 mm) žiedinio skėlimo šoviniais.

Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą šis revolveris priskiriamas B kategorijos šaunamiesiems ginklams, yra tinkamas šaudyti.

Tirti pateikti dvylika šovinių yra šaudmenys – pramoninės gamybos .22 LR (5,6 mm) kalibro ilgieji žiedinio įskėlimo šoviniai, skirti įvairių modelių .22 LR (5,6 mm) kalibro sportiniams ir medžiokliniams šautuvams bei karabinams, pistoletams ir revolveriams, taip pat ir tirtam revolveriui, jie buvo tinkami šaudyti.

Pateikti duomenys drauge su paties kaltinamojo V. S. parodymais patvirtina kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. teisingumą.

Iš paties V. S. parodymų seka, kad kaltinamoji T. B. papasakojo jam apie R. Ž. nužudymą. Po to jis ieškojo ir surado išmestą nužudytojo krepšį, kuriame buvo R. Ž. dokumentai, sodo sklypo ir namo nuosavybės dokumentai, užrašai, kiti popieriai ir revolveris. Taigi jis neabejotinai įsitikino, kad R. Ž. nužudytas ir tuo padarytas labai sunkus nusikaltimas. Jo aiškinimo, kad apie nužudymą nepranešė iš gailesčio ir draugiškumo T. B. negalima laikyti svarbia nepranešimo apie tikrai jam žinomą padarytą labai sunkų nusikaltimą priežastimi. Jis nebuvo ir nėra A. V. ir B. šeimos narys ar giminaitis, jo neveikimas atitinka Lietuvos Respublikos BK 238 str. 1 d.

Kitos I. B. ir T. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino.

I. B. ir T. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. kaltinami tuo, kad veždami slėpti nužudytojo R. Ž. lavoną nukentėjusiojo automobiliu, stovėjusiu šalia namo, kuriame nužudytas nukentėjusysis, tą automobilį pagrobė.

Byloje nustatyta, kad, užkasę nužudytojo kūną, T. B. ir I. B. tuo pačiu automobiliu grįžo atgal. T. B. tą automobilį laikė namuose tol, kol nenustatytu metu už 500 litų perleido kitam asmeniui. Nėra jokių faktinių duomenų, kurie leistų manyti, kad pasinaudojimas nužudytojo automobiliu kaip transporto priemone išvežti nužudytojo lavoną buvo to automobilio pagrobimo būdas. Galimi nusikalstami T. B. veiksmai, vėliau perleidžiant automobilį kitam asmeniui, faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo kaltinime nurodytų aplinkybių. Nei prokuroras, nei nukentėjusioji prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes nepateikė. Pats teismas savo iniciatyva negali to daryti. Teismui suteikta teisė pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba perkvalifikuoti veiką pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 256 str.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, I. B. ir T. B. dėl automobilio pagrobimo išteisinami.

Šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimas yra specialioji svetimo turto pagrobimo norma, todėl šiam nusikaltimui konstatuoti būtinos tos pačios sąlygos, kaip ir svetimo turto pagrobimui. Šaunamojo ginklo ir šaudmenų grobimu laikomas neteisėtas jų užvaldymas bet kuriuo būdu, kai kaltininkas turi tikslą juos pasisavinti arba perduoti kitiems asmenims, taip pat disponuoti jais savo nuožiūra kitokiu būdu. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad nužudytojo R. Ž. ginklas drauge su jo dokumentais ir kitais daiktais buvo išmestas, slepiant nusikaltimo pėdsakus, ir surastas vėliau, kai buvo pasigęsta namo dokumentų, manant, kad jie galėjo būti išmestame nukentėjusiojo krepšyje, kuriame buvo ir nukentėjusiojo ginklas.

Pateikti duomenys akivaizdžiai rodo, kad I. B. ir T. B. veiksmuose šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimo požymių nėra.

Lygiai tas pats pasakytina ir dėl jiems inkriminuoto išmestame krepšyje buvusių nukentėjusiojo R. Ž. dokumentų ir banko mokėjimo kortelės pagrobimo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad I. B. ir T. B. kaltinami padarę šias nusikalstamas veikas 2004-06-24, kuomet galiojo pradinė BK 302 str. redakcija, kurio pirmoji dalis numatė atsakomybę už fizinio asmens dokumento pagrobimą ar pasinaudojimą pagrobtu dokumentu, o sankcija areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Tuo tarpu jiems inkriminuojamas ir BK 302 str. 1 d. 2006-01-20 įst. Nr. X-511 red. numatytas dokumentų gabenimas. Šio straipsnio sankcija bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Straipsnio redakcija kaltinime nenurodyta. Bet kuriuo atveju jie galėtų atsakyti tik pagal senąją BK 302 str. 1 d. redakciją, tačiau jų veiksmuose šio nusikaltimo požymių nėra. Pasak kaltinamojo V. S., po to, kai jie surado išmestą nužudytojo krepšį, dokumentus pasiėmė T. B.. Iš jos žodžių jam žinoma, kad dokumentus ji sudegino. Tokie veiksmai T. B. neinkriminuoti, tačiau jie irgi paneigia kaltinimą dėl dokumentų pagrobimo.

Įstatymo redakcija nenurodyta ir kaltinant I. B. bei T. B. pagal BK 214 str. 1 d. dėl banko mokėjimo kortelės pagrobimo, paimant ir išmetant ją drauge su kitais nukentėjusiojo daiktais, nors nuo to laiko ji kito du kartus. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad kaltinamieji iš viso suprato tarp išmetamų nukentėjusiojo daiktų esant ir banko mokėjimo kortelę. Sprendžiant iš to, kad po to, kai jie surado krepšį ir T. B. bei V. S., atidžiai apžiūrėję jo turinį, tarp nukentėjusiojo popierių rado banko mokėjimo kortelę ir ja vėliau pasinaudojo, I. B. ir T. B., paimdami ir išmesdami nužudytojo krepšį, apie jame esančią banko mokėjimo kortelę nežinojo. Toks kaltinimas T. B. prasilenkia ir su logika, nes ji pagal tą patį straipsnį kaltinama ir teismo pripažįstama kalta tuo, kad, radusi tą pačią pirmiau išmestą banko mokėjimo kortelę, neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo instrumentą, kurį pati pirmiau esą buvo pagrobusi.

Kaltinamasis I. B. padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą, kurio padariniai nepataisomi. Atimta gyvybė jaunam žmogui, tai padaryta tiesiogine tyčia, o tai didina nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Nusikaltimo metu jam buvo 17 metų amžiaus, todėl jam taikomos nepilnamečiams nustatytos laisvės atėmimo bausmės ribos. Per beveik ketverius metus, praėjusius nuo nusikaltimo, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dirbo, tačiau piktybiškai pažeidinėjo Kelių eismo taisykles. Bylos duomenys neduoda pagrindo teigti esant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau kaltinamojo I. B. pozicijai įtakos turi tai, kad į tuos pačius įvykius yra įsipainiojusi jo motina. Dėl to bausmė jam kiek švelninama.

Kaltinamasis A. V. padarė nesunkų nusikaltimą, už kurį be laisvės atėmimo numatytos dar keturios alternatyvios bausmės. Nusikaltimo metu jis irgi dar nebuvo sulaukęs pilnametystės, yra vienintelis tėvų kurčnebylių vaikas, padedantis jiems tvarkyti reikalus nepritaikytoje tokiems asmenims aplinkoje. Jam skiriama bausmė, tolygi suėmime išbūtam laikui.

Nagrinėjant bylą kaltinimų ribose konstatuojama, kad T. B. yra padariusi du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimus, iš kurių apysunkis ir vienas nesunkus nusikaltimai sudaro idealiąją sutaptį. Ji teisiama pirmą kartą. Nusikaltimų pobūdis ir BK 55 str. nuostatos įgalina teismą skirti jai nesusijusias su laisvės atėmimu bausmes.

Lygiai tie patys bausmių skyrimo argumentai taikomi ir nuteistajam V. S., kuris yra padaręs du nesunkius ir du apysunkius nusikaltimus, iš kurių vienas apysunkis ir vienas nesunkus nusikaltimai sudaro idealiąją sutaptį. Be to, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi.

Nukentėjusioji J. P. yra pareiškusi civilinį ieškinį, kuriuo prašo atlyginti 3400 Lt laidojimo išlaidų, 6690 Lt pagrobto turto vertę ir 50000 Lt neturtinę žalą.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad nukentėjusioji J. P., kaip penktos eilės įpėdinė pagal įstatymą, įstatymų nustatyta tvarka nėra priėmusi palikimo, todėl jos reikalavimas priteisti pagrobto turto vertę negali būti patenkintas. Pagal BK 72 str. 5 d. šis turtas konfiskuotinas, išieškant iš kaltininkų jo vertę į valstybės pajamas.

Nukentėjusioji nėra išsaugojusi dokumentų, patvirtinančių jos turėtas nužudytojo laidojimo išlaidas. Tačiau reikalaujama atlyginti tik būtinas ir laidojimo tradicijas atitinkančias išlaidas, savo dydžiu prašoma suma atitinka protingumo kriterijus, dėl to teismas šią ieškinio dalį tenkina.

Teismui nekyla abejonių ir dėl to, kad nukentėjusiajai buvo padaryta didelė neturtinė žala. Ji iš pat pradžių pagrįstai įtarė, kad R. Ž. buvo nužudytas, dėl to reiškė pretenzijas T. B.. Ji taip pat rūpinosi nužudytojo motina, kurią po mirties palaidojo. Matydama, kaip jos sesuo, o nužudytojo motina, nusikaltimo metu buvusi tame pačiame name ir suvokusi, kas atsitiko jos sūnui, pergyvena, ji taip pat dėl to patyrė didelių dvasinių išgyvenimų.

Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas atsižvelgia ir į tai, kad nusikaltimo metu I. B. buvo nepilnametis ir, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mažina prašomą sumą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

I. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. 2000-09-26 įstatymo redakcija ir nuteisti laisvės atėmimu septyneriems metams, atliekant bausmę pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikymą ir suėmimą nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Kardomąją priemonė palikti suėmimą, jo terminą pratęsti, kol įsiteisės nuosprendis.

I. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 254 str. 1 d., 302 str. 1 d. ir 214 str. 1 d. išteisinti, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 237 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams keturioms dienoms.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikymą ir suėmimą nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Konstatuoti, kad A. V. bausmę atliko, kardomąją priemonę panaikinti ir paleisti jį iš suėmimo teismo posėdžių salėje.

T. B. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., 214 str. 2000-09-26 įstatymo redakcija, 182 str. 1 d. ir nuteisti:

pagal BK 178 str. 1 d. laisvės apribojimu trims mėnesiams;

pagal BK 214 str. 50 MGL dydžio bauda;

pagal BK 182 str. 1 d. laisvės apribojimu devyniems mėnesiams.

Remiantis BK 63 str. 2, 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., pagal BK 214 str. paskirtą bausmę apimti bausme, paskirta pagal BK 182 str. 1 d., ir subendrintą bausmę pagal šiuos straipsnius paskirti laisvės apribojimą devyniems mėnesiams. Šią bausmę iš dalies sudėti su bausme, paskirta pagal BK 178 str. 1 d., ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės apribojimą dešimčiai mėnesių.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikymą ir suėmimą nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2008 m. vasario 25 d. vieną dieną už dvi laisvės apribojimo dienas. Konstatuoti, kad T. B. bausmę atliko, kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

T. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl automobilio pagrobimo, BK 254 str. 1 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d. dėl svetimo mokėjimo instrumento pagrobimo 2004 m. birželio 24 d. išteisinti, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 214 str. 2000-09-26 įstatymo redakcija, 182 str. 1 d., 253 str. 1 d., 238 str. 1 d. ir nuteisti:

pagal BK 214 str. 50 MGL dydžio bauda;

pagal BK 182 str. 1 d. laisvės apribojimu devyniems mėnesiams;

pagal BK 253 str. 1 d. 60 parų arešto;

pagal BK 238 str. 1 d. 45 paroms arešto.

Remiantis BK 63 str. 2, 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., pagal BK 214 str. paskirtą bausmę apimti bausme, paskirta pagal BK 182 str. 1 d., ir subendrintą bausmę pagal šiuos straipsnius paskirti laisvės apribojimą devyniems mėnesiams. Šią bausmę ir bausmes, paskirtas pagal BK 253 str. 1 d. ir 238 str. 1 d. subendrinti, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjus švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 90 (devyniasdešimt) parų arešto.

Kardomąją priemonę kol įsiteisės nuosprendis palikti rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 str. 5 d., išieškoti į valstybės pajamas: iš T. B. 500 (penkis šimtus) litų, solidariai iš T. B. ir V. S. 590 (penkis šimtus devyniasdešimt) litų.

Priteisti iš I. B. nukentėjusiosios J. P. naudai 3400 (tris tūkstančius keturis šimtus) litų turtinės ir 25000 (dvidešimt penkis tūkstančius) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti iš T. B. J. P. naudai 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) litų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Revolverį „Arminius“, saugomą Vilniaus rajono policijos komisariate pagal 2008 m. kovo 4 d. kvitą B serija BBC Nr. 000935, perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui. Kitus Vilniaus rajono PK saugomus daiktinius įrodymus sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos, o nuteistajam I. B. nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.