Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-10-29 · Administracinė byla Nr. I-1-342/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-10-29
Bylos Nr.
I-1-342/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Aušrelė Mažrimienė, Eglė Kiaurakytė, Vida Stonkuvienė
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
E.U.
Pareiškėjas
A.L.K., A.C.
Advokatai
Gintaras Černiauskas, Dževaldas Joneliūnas
Kategorijos
  • 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1-342/2013Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1.; 11.6.1.; 11.9.; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 29 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Vidos Stonkuvienės, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Daliai Vaičikauskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens E.U. atstovui advokato padėjėjui Dževaldui Joneliūnui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A.L.K. ir A.C. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui E.U., dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi (t. III, b.l. 83-85) buvo priimtas pareiškėjų A.L.K. ir A.C. patikslintas skundas dalyje dėl reikalavimo įpareigoti atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises į likusią 2,47 ha žemę iš 10,73 ha, esančią (duomenys neskelbtini), valdytą P.K. asmeninės nuosavybės teise.

Šalies argumentai

Patikslintame skunde (t. III, b.l. 59-63) pareiškėjos nurodo, kad jų tėvas P.K. 1935-10-21 iš F.T. įsigijo ir pradėjo nuosavybės teise valdyti 10,73 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 1991-09-04 P.K. pateikė prašymą iki žemės nacionalizacijos įgytai žemei (10,75 ha) susigrąžinti natūra ir atkūrimo būdo nepakeitė. Pažymi, jog nors Kretingos rajono Kretingos apylinkės agrarinės reformos pažymoje, išduotoje P.K., L., nurodyta, kad P.K. 1940-07-22 turėjo iš viso 10,00 ha žemės ūkio naudmenų, tačiau toks 0,73 ha žemės sklypo ploto sumažinimas yra nepagrįstas. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992-12-11 sprendimu Nr. 15-7-6261 P.K. sugrąžinta 8,26 ha žemės natūra, o faktiškai atmatuota tik 7,77 ha. Likusi žemės dalis – 2,47 ha nėra grąžinta iki šiol, dėl šios dalies nepriimtas joks sprendimas. Remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisų atkūrimo būdą. Tvirtina, kad P.K. 1991-09-04 prašyme išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į 10,75 ha žemę būtų atkurtos natūra. Pareiškėjos siekia, jog nuosavybės teisės į 1,6 ha žemę būtų atkurtos natūra, į 0,87 ha – ekvivalentine natūra.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (t. III, b.l. 122-126) su pareiškėjų patikslintu skundu nesutinka. Nurodo, kad P.K. Kretingos rajono Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-09-04 pateikė pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko P.K. L. iki nacionalizacijos Kretingos rajone valdytą 10,75 ha žemės (duomenys neskelbtini). Kretingos rajono Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992-06-24 išvadoje nurodyta, jog išnagrinėjus piliečio P.K. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitus dokumentus, t.y. pagal Klaipėdos valstybinio archyvo pažymą Nr. 22K, 1936 m. kaimo išskirstymo vienkiemiais planą ir Valstybinio žemėtvarkos instituto rengiamą preliminarų žemės reformos projektą, Kretingos apylinkės agrarinės reformos tarnyba nusprendė atkurti nuosavybės teises P.K. į 8,26 ha žemės natūra (duomenys neskelbtini), o į 1,74 ha žemės išpirkti, išmokant valstybės kompensaciją. Pažymi, jog pagal VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 1992-07-14 parengtą pažymą apie P.K. grąžinamos, perkamos ir valstybės išperkamos žemės ir miško vertę, 1,74 ha plotas iš pageidaujamo susigrąžinti natūra 10 ha ploto yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes yra užimtas L.L. asmeninio ūkio žeme, todėl nuosavybės teisės natūra pareiškėjoms negali būti atkurtos.

Atsakovo atstovė Dalia Vaičikauskaitė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Pažymėjo, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,74 ha iki šiol nėra priimtas, nes pareiškėjos nėra išreiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Tretysis suinteresuotas asmuo E.U. atsiliepime (t. I, b.l. 75-76) su A.L.K. ir A.C. skundo reikalavimais nesutiko. Paaiškino, kad yra K.L., kuri po L.L. mirties paveldėjo visą jo turtą, įpėdinis. Pažymi, jog (duomenys neskelbtini) paveldėjo gyvenamąjį namą (sodybą) su naudojama namų valdos žeme bei L.L. Kretingos apylinkės tarybos 1994-03-09 sprendimu skirta asmeninio ūkio žeme. Nurodo, jog naudojama asmeninio ūkio ir namų valdos žemė yra suprojektuota (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, sklypai suformuoti vietovėje, paženklinti. Remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad pagal įstatymus suteikta bei naudojama asmeniniam ūkiui žemė natūra negrąžinama.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas advokato padėjėjas Dževaldas Joneliūnas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti. Pažymėjo, kad tuo atveju, kai asmuo nėra pareiškęs valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos išmokant piniginę kompensaciją. Mano, kad pareiškėjos rašytinius įrodymus, patvirtinančius didesnį nei 10 ha buvusio savininko valdytos žemės plotą, pateikė pasibaigus įstatymo numatytiems terminams.

Pareiškėjos A.L.K., A.C. bei jų atstovai P.J.K. ir advokatas Gintaras Černiauskas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Iš pareiškėjų bei jų atstovo P.J.K. prašymų negauta. 2013-10-08 teisme gautas pareiškėjų A.L.K. ir A.C. atstovo advokato Gintaro Černiausko 2013-10-08 prašymas dėl bylos sustabdymo ar atidėjimo. Prašyme nurodoma, kad dėl patikslinto skundo reikalavimų, kuriuos teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atsisakė priimti, pareiškėjos kreipėsi į išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, todėl administracinės bylos tinkamam išnagrinėjimui būtina bylą sustabdyti arba atidėti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėtas ginčas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Be to, pažymima, jog pareiškėjų atstovas advokatas Gintaras Černiauskas nagrinėjamos administracinės bylos posėdžio dieną, 9.00 val., dalyvaus baudžiamosios bylos Nr. I-2436-720/2013 nagrinėjime Kauno apylinkės teisme.

Baigtinis bylos sustabdymo atvejų sąrašas yra išsamiai reglamentuotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 98 straipsnyje. Kadangi pareiškėjų atstovo advokato pateiktame prašyme nurodytos administracinės bylos sustabdymo priežastys nėra numatytos ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 1-8 punktuose, todėl teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų atstovo advokato prašymą ir sustabdyti administracinę bylą.

Motyvuojamoji dalis

ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. To paties straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog pareiškėjos kreipėsi į išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, nesudaro pagrindo atidėti bylos nagrinėjimo, nes teismas 2013-08-19 nutartimi 2013-10-08 prašyme nurodytus patikslinto skundo reikalavimus atsisakė priimti ir jie nėra skundo dalyku. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. I-2436-720/2013 nagrinėjimas 2013-10-09 teismo posėdžio metu buvo atidėtas ir posėdis truko iki 9.11 val., todėl vertintina, jog pareiškėjų atstovas advokatas Gintaras Černiauskas turėjo galimybę atvykti į 13.15 val. prasidėjusį šios administracinės bylos teismo posėdį.

Atsižvelgiant į tai, jog bylos proceso šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, pareiškėjų reikalavimas yra aiškus iš patikslinto skundo ir jo motyvų, byla iškelta dar 2007 m. ir joje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjoms ir jų atstovams nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai).

Pareiškėjos A.L.K. ir A.C. kreipėsi į teismą, prašydamos atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą 2,47 ha ploto P.K. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini).

Teisiniai santykiai dėl nuosavybės teisių į nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą pagal TSRS (LTSR) įstatymus išlikusį nekilnojamąjį turtą nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d. buvo reguliuojami įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (toliau - Atstatymo įstatymas), po 1997 m. liepos 9 d. – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau - Atkūrimo įstatymas). Įstatymų leidėjas, šiais teisės aktais įtvirtinęs privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą ir skelbdamas nuosavybės teisių tęstinumo nuostatą, kartu įtvirtino jos realizavimą, taikant ribotos restitucijos principą. Įvertinus pasikeitusius politinius, ekonominius, socialinius santykius ir siekiant bent iš dalies atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistą nuosavybės teisę, buvo nustatyta nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, sąlygos ir pabrėžta pirmenybė nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra, o taip pat numatytos situacijos, kai dėl susiklosčiusių faktinių turto valdymo teisinių santykių ir visuomenės poreikių natūra nacionalizuotas turtas negrąžinamas ir nustatyti kiti kompensavimo būdai, t.y. įstatymų leidėjas įtvirtino Lietuvos valstybės konstitucinę garantiją gerbti piliečių nuosavybę, nuosavybės santykių tęstinumą ir nesant galimybei grąžinti neteisėtai nusavintą nekilnojamąjį turtą, teisingai už jį atlyginti. Atkūrimo įstatymo 16 str. 2 d. nustatyta, kad tuomet, kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoje jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Būtinumą teisingai kompensuoti už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ne kartą nutarimuose pažymėjo ir Konstitucinis Teismas (1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d.).

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad P.K. 1991 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 10,75 ha žemės sklypą (t. I, b.l. 43). Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 15-7-6261 P.K. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 8,26 ha (t. I, b.l. 33). Pareiškėjų teigimu, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos iki šiol nėra priėmusi sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį neatkurtą žemės plotą - 2,47 ha.

Byloje nekyla ginčo dėl pareiškėjų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ginčo šalys skirtingai vertina likusios neatkurtos žemės plotą. Nors P.K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašyme prašė atkurti nuosavybės teises į 10,75 ha ploto žemės sklypą, tačiau 1992 m. rugsėjo mėn. Kretingos rajono valdybos išvadoje (t. I, b.l. 36) siūloma piliečio P.K. L. prašymą patenkinti, atstatant nuosavybės teisę į 10,00 ha žemės ūkio paskirties žemės, grąžinant natūra 8,26 ha (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų tėvas su minėta išvada supažindintas pasirašytinai ir jos neginčijo. P.K. Apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko išduotoje pažymoje taip pat nurodoma, jog jis, kaip buvęs žemės savininkas, 1940 m. liepos 22 d. iš viso turėjo 10,00 ha žemės. Byloje esanti medžiaga leidžia preziumuoti, kad institucija išvadą, jog P.K. (duomenys neskelbtini), iš viso turėjo 10,00 ha žemės, o ne 10,73 ha, priėmė remiantis pareiškėjų tėvo pateiktais rašytiniais įrodymais - Klaipėdos valstybinio archyvo 1992 m. kovo 24 d. pažyma Nr. 22/K (t. I, b.l. 18). Originalios redakcijos Atstatymo įstatymo, galiojusio P.K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymo pateikimo metu, 10 straipsnio 4 dalis reikalavo, jog kartu su prašymu būtų pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Pagal Atstatymo įstatymo 9 straipsnį, nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali būti išrašai iš ipotekos knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizacijos aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Įvertinus nurodytas teisės akto nuostatas, konstatuotina, jog atsakovas grąžintinos žemės plotą – 10,00 ha, pagrįstai nustatė pagal P.K. pateiktus prie prašymo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003-06-19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pareiškėjų A.L.K. ir A.C. pateikta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007-03-28 pažyma apie nuosavybę Nr. R4-1562 (t. I, b.l. 19) bei 2007-05-16 Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštas Nr. R4-2446 su priedais (t. I, b.l. 22-24), kuriais pareiškėjos grindžia 10,73 ha ploto valdyto žemės sklypo dydį, yra surašyti 2007 metais, todėl akivaizdu, jog jie buvo pateikti kompetentingai institucijai jau po Atkūrimo įstatymo numatyto termino – 2003 m. gruodžio 1 d. Pareiškėjos nepateikė įrodymų, jog terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti yra atnaujintas, todėl net ir esant įrodymams, jog P.K. iki nacionalizacijos galėjo valdyti didesnį žemės plotą, teismas neturi įstatyminio pagrindo jais vadovautis ir vertinti, jog liko neatkurtos nuosavybės teisės į didesnį nei 1,74 ha (10,00 ha – 8,26 ha) žemės plotą.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcija), suteikė pretendentams teisę pareikšti arba pakeisti jau pareikštą valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą. Iš bylos medžiagos matyti, kad P.K. 1991 m. rugsėjo 4 d. pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – prašė nacionalizuotą turtą grąžinti natūra. Valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo P.K. nekeitė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte numatyta, kad iki nurodytos datos, t.y. iki 2003 m. balandžio 1 d., nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Nors atsakovas nurodo, kad pareiškėja A.C. 2007 m. birželio 5 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, tačiau minėtą prašymą pati pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 8 d. atšaukė. Todėl laikytina, kad paskutinis valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo išreikštas 1991 m. rugsėjo 4 d. P.K. prašyme – nuosavybės teisių atkūrimas natūra.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1023/2013, konstatavo, jog 2 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), suformuotas teritorijoje iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusioje P.K., buvo teisėtai suteiktas L.L. Remiantis minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimas P.K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašyme nurodytu būdu (natūra) nėra galimas, kadangi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui žemė yra priskirtina valstybės išperkamai žemei. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų prašymas įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises natūra negali būti tenkinamas, todėl šioje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

2013 m. birželio 27 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad sprendimas nurodytoje byloje nuosavybės teisių atkūrimui pagal P.K. pareiškimą yra reikšmingas tik sprendžiant dėl teisių perėmėjų teisių ribojimo atkurti nuosavybės teises į 2 ha žemės sklypą, kuris buvo teisėtai suteiktas L.L. asmeniniam ūkiui, tačiau neužkerta kelio reikalauti atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą žemės dalį Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje kitais numatytais būdais.

P.K. 1991 m. rugsėjo 4 d. prašymo padavimo metu galiojusios originalios Atstatymo įstatymo redakcijos 16 straipsnis numatė, jog išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdai yra 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentinė natūra); 2) vienkartinių valstybės išmokų suteikimas arba akcijų išdavimas; 3) įskaitymas panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Atstatymo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis reglamentavo, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo nepriimamas, jeigu tarp piliečių kilo ginčas dėl nuosavybės teisės atstatymo būdo. Pagal piliečių pareiškimus šiuos ginčus nagrinėja teismas.

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pažymėtina, kad šios taisyklės šioje byloje nėra taikomos, kadangi teisiniai santykiai dar nėra pasibaigę – sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,74 ha žemės dar nėra priimtas. Atitinkamai Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis Atkūrimo įstatymo nuostatų.

Pažymėtina, kad viešojo administravimo institucijai, priimančiai sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmens pareikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo yra privaloma, nes kyla įstatymo pagrindu, savo ruožtu pretendentų valios pareiškimas tampa gintinu teisėtu interesu. Kompetentinga institucija šio intereso gali nepaisyti tik tokiu atveju, kai jo neįmanoma įgyvendinti. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.

Nors atsakovas iš esmės neatsisako pareiškėjoms atkurti nuosavybės teises į 1,74 ha kitais Atkūrimo įstatymo nustatytais bei šioje situacijoje galimais nuosavybės teisių atkūrimo būdais ir 2008 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. R7-691-(3.2.) (t. I., b.l. 176) siūlė pareiškėjoms pasirinkti atlyginimo būdą už valstybės išperkamą žemę, tačiau sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki šiol nėra priimtas. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Kadangi minėta Atkūrimo įstatymo nuostata suteikia galimybę institucijai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, net ir tuo atveju, kai asmuo vengia išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl nagrinėjamu atveju Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos neveikimas laikytinas vilkinančiu nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Vertintina, kad atsakovas nepagrįstai neatlieka veiksmų, kurie būtini pareiškėjų teisei į nuosavybės teisių atkūrimą realizuoti visa apimtimi. Delsimas atlikti teisės aktais atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus yra tęstinis pareiškėjų teisių pažeidimas, todėl pareiškėjų teisė turi būti ginama ABTĮ 90 straipsnyje numatytu būdu įpareigojant atsakovą per teismo nustatytą terminą priimti atitinkamą sprendimą ar atlikti veiksmus.

Pažymėtina, kad teismas nėra viešojo administravimo subjektas, priimantis sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ši funkcija pagal įstatymą priskirta kompetentingoms institucijoms (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis). Pripažinus pareiškėjų reikalavimą dėl administracinių aktų panaikinimo iš esmės pagrįstu, teismas negali nustatyti ar pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdo, kadangi ši funkcija pagal kompetenciją priskirtina atsakovei. Konstatavus nepagrįstą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos neveikimą, atsakovė įpareigotina per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti A.L.K. ir A.C. nuosavybės teises į 1,74 ha likusią neatkurtą P.K. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1-2 punktais, 127 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjų A.L.K. ir A.C. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti A.L.K. ir A.C. nuosavybės teises į 1,74 ha likusią neatkurtą P.K. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini).

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Aušrelė MažrimienėEglė KiaurakytėVida Stonkuvienė