- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-14
- Bylos Nr.
- I-2557-342/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01743-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- J.J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2015 m. gruodžio 10 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J.J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J.J. (toliau – pareiškėjas) skundu (b.l. 3) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodo, kad 2015-02-20 buvo etapuotas iš Plungės rajono policijos komisariato į Klaipėdos apskrities policijos komisariato areštinę, adresu (duomenys neskelbtini), ir jam nebuvo paskirta vakarienė. Teigia, jog kiekvieną kartą, kai yra atvežamas į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kameras nėra užtikrinama jo teisė pasinaudoti dušu. Nurodo, kad 2015-02-24 išvykstant iš komisariato parašė skundą dėl negautos vakarienės, tačiau skundas nebuvo užregistruotas, atsakymas negautas. Akcentuoja, kad kameroje buvo laikomas vienas, todėl patyrė bendravimo sumažėjimą, skausmą, kančias. Taip pat nurodo, jog atvykus į komisariato areštinę 2015-09-28 nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti dušu. Teigia, jog laikotarpiu nuo 2012-06-10 iki 2012-07-10 buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje antisanitarinėmis sąlygomis. Savo teisių pažeidimą grindžia ir aplinkybe dėl vienam asmeniui tenkančio ploto areštinės kamerose neužtikrinimo.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu prašo tenkinti skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu. Prašo priteisti neturtinę žalą pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b.l. 9-11) prašo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad visi gaunami skundai yra registruojami, o pareiškėjas pats nepateikė ir komisariatas neturi jokių įrodymų, kad pareiškėjas skundėsi komisariato administracijai ar kitoms institucijoms. Akcentuoja, kad vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktu visi areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Pabrėžia, kad į kardomojo kalinimo įstaigą atvykę asmenys į dušą yra vedami bendra tvarka, o pareiškėjas areštinės kameroje nebuvo laikomas ilgiau kaip 7 dienas, todėl prašo pareiškėjo teiginius dėl neteisėtų veiksmų, neužtikrinus teisės naudotis dušu, atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, jog asmenys areštinėje yra maitinami Areštinės veiklos taisyklių IX skyriuje nustatyta tvarka, asmenims yra duodami pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Pabrėžia, kad apskaita, kurioje būtų fiksuojami duomenys apie tai, kurie konkrečiai asmenys gavo pusryčius, pietus ar vakarienę, nėra vedama, todėl neturi galimybės pateikti duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, jog 2015-02-20 jam nebuvo duota vakarienė. Pažymi, jog pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje nebuvo laikomas 2012 metais. Teigia, jog teisės aktai nedraudžia asmenis areštinės kamerose laikyti po vieną, todėl dėl nenustatytų neteisėtų pareigūnų veiksmų, negali kilti neturtinė žala. Prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės atsakovės atstovui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl negautos vakarienės, nesudarytų sąlygų pasinaudoti teise nusiprausti šiltu dušu atvykimo į areštinę dieną, dėl jo laikymo areštinės kameroje vienam, dėl drėgmės kamerose buvimo ir skundų neregistravimo.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015).
Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto 2015-10-13 tarnybinio pranešimo (b.l. 12), pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas šiais laikotarpiais: nuo 2015-02-20 iki 2015-02-24 (kameroje Nr. 27, kameros plotas 13,62 kv.m., asmenų skaičius – 1), ir nuo 2015-09-28 iki 2015-09-30 (kameroje Nr. 39, asmenų skaičius – 3, kameros plotas – 18,72 kv.m., vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 6,24 kv.m.). Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas nebuvo laikomas areštinėje 2012 metais, todėl teismas neturi pagrindo abejoti tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis ir pareiškėjo teiginius apie laikymo areštinės sąlygas laikotarpiu nuo 2012-06-10 iki 2012-07-10 (datos nurodytos skunde) atmeta kaip neįrodytus, nepagrįstus. Šiame kontekste teismas vertina atsakovo veiksmų teisėtumą atsakovo atsiliepime nurodytais laikotarpiais. Nors tarnybiniame pranešime ir kituose atsakovo pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nepateikti duomenys apie tai, kiek ploto užima sanitarinis mazgas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad mažiausias pareiškėjui tenkantis plotas jo buvimo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu buvo 6,24 kv.m., spręstina, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui areštinės kamerose tenkantis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato draudimo areštinės kamerose laikyti asmenis ir po vieną, todėl laikotarpiu nuo 2015-02-20 iki 2015-02-24 pareiškėjo laikymo areštinės kameroje metu, kai jam tenkantis plotas buvo 13,62 kv.m., nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Dėl šių aplinkybių kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo argumentas, jog atsakovas elgėsi neteisėtai, nes neužtikrino teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto, bei dėl to, kad kameroje buvo laikomas vienas, ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Taisyklės), 59 punktas nustato, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Geriamasis vanduo turi būti prieinamas kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui. Asmenys, laikomi policijos areštinėje, maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų) (62 punktas). Byloje pateikta 2014-01-06 sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 30-4-ST2-14-3 (b.l. 22-25), iš kurios matyti, jog UAB (duomenys neskelbtini) Klaipėdos apskrities VPK areštinėje laikomiems asmenims tiekia maistą 3 kartus per parą pagal grafiką, pagal kurį vakarienė tiekiama nuo 17.00 val. iki 18.00 val. Byloje nepateikti duomenys, kokiu konkrečiu laiku pareiškėjas buvo pristatytas į Klaipėdos apskrities VPK areštinę. Atsakovas teismui pateikė duomenis, kad nėra vedama apskaita apie tai, kurie konkrečiai asmenys, laikomi areštinės kamerose, gavo pusryčius, pietus ar vakarienę, todėl negali paneigti pareiškėjo teiginio, jog 2015-02-20 jam nebuvo duota vakarienė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013), todėl konstatuotina, jog 2015-02-20 pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė tinkamai maitintis, nes jis negavo vakarienės. Darytina išvada, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.
Taisyklių 7.12 punktas nustato, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Minėta teisės norma nustato pareigą policijos komisariatui sudaryti sąlygas areštinėje laikomiems asmenims pasinaudoti šiltu dušu vieną kartą per savaitę, tačiau nenustato, kokią konkrečią dieną, inter alia pristatymo į areštinės kameras dieną, šia teise galima pasinaudoti. Pareiškėjas argumentuoja, jog atvežimo į Klaipėdos apskrities VPK dienomis: 2015-02-20 ir 2015-09-28, jis negalėjo pasinaudoti dušu. Pagal Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015-01-08 įsakymą Nr. 30-V-41 (b.l. 26) Areštinės viršininkui nurodyta organizuoti areštinėje laikomų asmenų teisę pasinaudoti šiltu dušu: kiekvieno mėnesio šeštadieniais – pirmame kamerų bloke laikomiems asmenims, kiekvieno mėnesio sekmadieniais – antrame kamerų bloke laikomiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenustato pareigos atsakovui užtikrinti teisę nusiprausti šiltu dušu atvežimo į areštinę dieną, į tai, kad pareiškėjo nurodytos dienos 2015-02-20 buvo penktadienis, o 2015-09-28 buvo pirmadienis, akivaizdu, kad atsakovas tinkamai įgyvendino teisės aktų reikalavimus ir nepažeidė Taisyklių 7.12 punkte įtvirtintos areštinės laikomų asmenų – nagrinėjamu atveju pareiškėjo - teisės nusiprausti šiltu dušu.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina ir iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinus higienos normų reikalavimų, t.y. kamerose buvo per didelė drėgmė. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai: 1999-06-11 Policijos generalinio komisaro patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b.l. 14-15), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-22 įsakymas Nr. 5-V-142 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį“ (b.l. 16), 2005-01-11 Pripažinimo tinkamomis naudotis aktas (b.l. 20), 2005-02-18 Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas (b.l. 18-19) patvirtina, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl drėgmės kamerose buvimo atmetami kaip nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Atsakovas duomenų apie per didelę drėgmę kamerose nėra užfiksavęs, todėl teismas, negali pareiškėjo subjektyvaus vertinimo dėl per didelės drėgmės buvimo kamerose, vertinti kaip atsakovo padaryto pažeidimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Nors atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinus higienos normų reikalavimų laikymąsi – dėl per didelės kamerose esančios drėgmės.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pats nėra teikęs jokių skundų nei policijos komisariato administracijai, nei kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų gyvenimo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų. Ir nors pareiškėjas nurodo, kad policijos komisariatas jo skundų neregistruodavo, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Todėl spręstina, jog nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai dėl Taisyklių IV skyriaus nuostatų tinkamo užtikrinimo.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius J.J. kalinimo sąlygas, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t.y. teisę į tinkamą maitinimą, nes pareiškėjas 2015-02-20 negavo vakarienės. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą
Pareiškėjas prašo priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo areštinės kamerose sąlygų, jis patyrė skausmą, kančias, sumažėjo bendravimo galimybės.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Byloje nenustatyta, kad Klaipėdos apskrities VPK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikti kalinamųjų neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, ir saugiu vykdymu. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos apskrities VPK areštinėje teisės į tinkamą maitinimą, ir sudarė prielaidas patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas vieną kartą negavo vakarienės 2015-02-20, duomenų, jog dėl to sutriko jo sveikata, nėra. Todėl teismas įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, pažeidimo trukmę (momentinis pažeidimas, nes tik vieną kartą negavo vakarienės), bendrąsias laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose sąlygas, nesant byloje įrodymų, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad 2015-02-20 buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą teisę į tinkamą maitinimą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 127 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo J.J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad 2015-02-20 buvo pažeista J.J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas.
Atmesti pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.