Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmes subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Iš T. T. priteista nukentėjusiajam D. S. 8372,25 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. T. nuteistas už tai, kad 2006 m. vasario 5 d., apie 21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudodamas prieš nukentėjusįjį D. S., o būtent: suduodamas vieną smūgį ranka į smakrą bei ne mažiau 10 smūgių rankomis į įvairias kūno vietas, nenustatytam asmeniui įspiriant tris kartus į kairės kojos šlaunį, du kartus į dešinės kojos šlaunį, ranka suduodant ne mažiau kaip tris smūgius į kairįjį šoną, prispaudžiant prie lovos ir smaugiant, grasinant išdeginti akis, bei į kairės kojos šlaunį užgesinant cigaretės nuorūką, tuo nukentėjusiajam D. S. nežymiai sutrikdant sveikatą, atvirai reikalavo, kad nukentėjusysis D. S. perduotų savo turtą – 6000 eurų, bei, tais pačiais veiksmais, atimdamas galimybę priešintis, pagrobė nukentėjusiojo daiktus – 35 Lt vertės skutimosi peiliukus „Gillette”, 80 Lt vertės suvenyrus – priklijuojamas širdeles bei angeliukus, 405 Lt vertės televizorių „Jamakura“ su nuotolinio valdymo pultu, 149 Lt vertės DVD leistuvą „Yamada Chili” su nuotolinio valdymo pultu ir laidais, 119 Lt vertės magnetofoną „Blu Sky“, 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3120”, bevertį suvenyrinį maišą su užrašu „Columbia”, 4,25 Lt vertės cigarečių pakelį „Marlboro”, pinigus – 380 Lt, viso pagrobė svetimo turto už 1372,25 Lt, po to, nukentėjusiajam D. S. liepė sėstis į automobilį, kuriame grasino, kad kiti asmenys jį „užmuš“, „pakas po žemėmis“, nuvežė nukentėjusįjį ant užtvankos (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ir pagrasino „pakišti po ledu“, jei nukentėjusysis neperduos reikalaujamų 6000 eurų. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2006 m. vasario 7 d., apie 19 val., prie namo (duomenys neskelbtini), bei siekdamas paveikti nukentėjusįjį paklusti neteisėtam reikalavimui ir perduoti reikalaujamus pinigus, vėl reikalavo iš nukentėjusiojo perduoti prievartaujamą pinigų sumą dalimis, jei pastarasis jos negali sumokėti iš karto.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Tai reiškia, kad byloje esančių įrodymų patikimumas, jų įrodomoji vertė turi būti nustatoma atsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių bei šių įrodymų nuoseklumą, jų turinio darną. Todėl, atsižvelgiant į paminėtą nutarimą ir BPK 20 str. 5 d. nuostatas, apygardos teismo sprendimas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, remtis tik nukentėjusiojo ir išvestiniais iš jo parodymų liudytojos J. M. parodymais, o taip pat ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo D. S. parodymais, yra nepagrįstas.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas netinkamai įvertino T.T. parodymus, kurie, nežiūrint jų specifiškumo, BPK 20 str. 3 d. prasme, taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Beje, šiuos apelianto parodymus patvirtino liudytojas P. G., kurio parodymus teismas atmetė remdamasis neįtikinamais ir iš esmės prieštaringais motyvais ir kiti byloje surinkti įrodymai

Be to, pirmosios instancijos teismas net neaptarė dalies nuteistąjį teisinančių duomenų, kurie kelia rimtų abejonių dėl nuteistojo kaltės. Pagrindinis įrodymas kuriuo skundžiamame nuosprendyje grindžiama T. T. kaltė yra teismo nuomone nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuriuos esą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada ir liudytoja J. M. . Tačiau akivaizdu, kad D. S. parodymus laikyti nuosekliais, o tuo pačiu patikimais negalima. Štai protokole-pareiškime (b. l. 24, t. 1) D. S. net neužsiminė apie tokius išskirtinius nuteistojo ar kito su juo buvusio asmens veiksmus kaip kojos deginimą cigarete, grasinimus nužudyti, išdeginti akis, ,,pakišti po ledu“, susidoroti su giminaičiais. Tokių aplinkybių nepaminėjimą negalima paaiškinti tyrėjos, surašiusios protokolą-pareiškimą neprofesionalumu. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo nurodomos kojos deginimo aplinkybės taip pat skiriasi. 2006 m. vasario 10 d. apklausos protokole D. S. nurodė, kad T. T. draugas nutraukė jo (nukentėjusiojo) kelnes žemyn ir degino koją cigarete (b. l. 54-56, t. 1). Apygardos teisme jis jau aiškino, kad buvo su šortais ir apie kelnių nutraukimą jau neužsiminė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme D. S. aiškino, kad jo atžvilgiu buvo vartojamas intensyvus smurtas (spardomas, suduodami smūgiai kumščiais į šonus, kojas). Iš nukentėjusiojo parodymų (b. l. 54-56, t.1) ir skundžiamo nuosprendžio sektų, kad jam namuose buvo suduota beveik 20 smūgių. Tačiau iš specialisto išvados (b. l. 30-31, t. 1) matyti, kad D. S. padarytas tik odos nubrozdinimas smakre, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, odos nudeginimas kairėje šlaunyje. Šie sužalojimai padaryti ne mažiau 3-jų poveikių pasėkoje. Specialisto išvadoje nurodyta, kad D. S. apžiūra pradėta 2006 m. vasario 10 d. 9 val. 20 min., t. y. nepraėjus 5 dienoms po smūgių sudavimo. Apeliacinės instancijos teisme teismo medicinos specialistas paaiškino, kad tokio pobūdžio sužalojimai paprastai pranyksta po 10 parų. Taigi, jų buvimo atveju apžiūros metu šie sužalojimai turėjo būti užfiksuoti. Iš tiesų, nekelia abejonių specialisto teiginiai, kad priklausomai nuo smūgių stiprumo, sužalojimai gali ir neatsirasti. Tačiau manyti, kad nuteistasis ir kitas asmuo D. S. didžiąją dalį smūgių sudavė nestipriai ar sąmoningai reguliavo smūgių stiprumą būtų per daug negyvenimiškai. Tokiu būdu, nukentėjusiojo parodymai dėl smurto intensyvumo, pobūdžio, suduotų smūgių skaičiaus taip pat kelia rimtų abejonių.

Byloje yra ir kitų duomenų, kurie nesustiprina nukentėjusiojo parodymų patikimumo ir savarankiškumo. Štai ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis kategoriškai atpažino M. C. , kaip T. T. bendrininką. Be to, ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 24, t. 1) jis nurodė, kad M. C. pažinojo iš matymo. Tuo pagrindu M. C. pareikštas įtarimas, paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, paskelbta paieška (b. l. 5-6, 9-10, 11, t. 3). Tačiau byloje yra nepaneigiami duomenys, kad 2006 m. vasario 5 d. paminėto asmens išviso nebuvo Lietuvoje (b. l. 162, 164, t. 1). Sužinojęs apie tai, D. S. teisme pakeitė parodymus, paaiškindamas, kad T. T. draugo nepažinojo ir nebebuvo toks tikras dėl jo atpažinimo (b. l. 17, t. 4).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi jau paminėta teismo medicinos specialisto išvada, kurioje kategoriškai nurodyta, jog visų sužalojimų D. S. pasidaryti pats negalėjo, nes tam prieštarauja sužalojimų išsidėstymas ir pobūdis. Tokia išvada yra iš esmės nemotyvuota ir abejotina. Todėl apeliacinės instancijos teisme buvo atlikta nauja teismo medicinos ekspertizė. Specialistas patvirtino, kad sužalojimą smakre ir kraujosruvą kojoje D. S. galėjo pasidaryti pats griūdamas nuo laiptų, t. y. tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodė T. T. . Tai reiškia, kad ir šioje dalyje nuteistojo parodymai yra nepaneigti. Nepaneigtas ir nuteistojo aiškinimas, jog koją, būdamas girtas ar apsvaigęs nuo narkotikų, nukentėjusysis galėjo nusideginti pats.

Skundžiamame nuosprendyje kaip kaltinantis įrodymas nurodyti ir liudytojos J. M. parodymai, kurie didžiąja dalimi yra išvestiniai iš D. S. parodymų, apie kurių patikimumą šiame nuosprendyje jau pasisakyta. Pažymėtina, kad ir ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skirtingai aiškino reikšmingas bylai aplinkybes. Tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui paminėta liudytoja nurodė, kad 2006 m. vasario 5 d. vakare matė ant D. S. smakro nubrozdinimą ir mėlynę (b. l. 121-122, 128-130, t. 1). Tačiau apygardos teisme aiškino, kad nukentėjusiajam ant kaklo pastebėjo raudoną dėmę (b. l. 35, t. 4). Šių prieštaravimų teisme pašalinti nepavyko (b. l. 38, t. 4). Tokiu būdu visi aptarti T. T. kaltinantys įrodymai, kurie nurodyti nuosprendyje, yra prieštaringi, o atskiri prieštaringi įrodymai negali sudaryti patikimos ir abejonių nekeliančios įrodymų visumos, kuri neginčijamai patvirtintų T. T. kaltę.

Įrodinėjimo pareiga baudžiamajame procese yra nustatyta ikiteisminio tyrimo institucijoms, prokurorui ir teismui. Šie baudžiamojo proceso subjektai įrodinėjimo procese turi nustatinėti tiek patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį kaltinančius, tiek jį teisinančius duomenis, kadangi byloje gali būti tik vienas įrodinėjimo tikslas – nustatyti tiesą byloje.

Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, besąlygiškai tikėdami D. S. parodymais, tyrė tik vienintelę versiją ir visiškai ignoravo įtariamojo parodymus. Tokia išvada seka iš nepagrįsto P. G. , kuris davė T. T. teisinančius parodymus, sulaikymo ir įtarimo jam bei M. C. pareiškimo, niekuo nepaaiškinamo nenoro teismo medicinos požiūriu tikrinti T. T. parodymus dėl sužalojimų D. S. padarymo mechanizmo. Pažymėtina ir tai, kad atskiri procesiniai veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekami pažeidžiant BPK reikalavimus, o tai savo ruožtu verčia abejoti ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų sąžiningumu.

Iš pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą seka, kad šis tyrimas pradėtas 2006 m. vasario 11 d. Tačiau D. S. liudytoju apklaustas 2006 m. vasario 10 d. nuo 14 val. 55 min. iki 17 val. 35 min. Tą pačią dieną jis pripažintas nukentėjusiuoju (b. l. 54-56, 57, t. 1). Taigi, šie procesiniai veiksmai atlikti iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Protokolas-pareiškimas iš D. S. priimtas 2006 m. vasario 10 d. 15 val. 30 min. (b. l. 24, t. 1). Tai reiškia, kad tuo pačiu laiku dvi skirtingos tyrėjos (D. G. ir R. S. ) sugebėjo apklausinėti D. S. ir priimti iš jo protokolą pareiškimą.

Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad užduotis atlikti D. S. kūno tyrimą surašyta 2006 m. vasario 11 d. (b. l. 29, t. 1). Tačiau tyrimas pagal paminėtą užduotį pradėtas 2006 m. vasario 10 d. 9 val. 20 min. (b. l. 40, t. 1), t. y. dar negavus paminėtos užduoties ir net nesant D. S. protokolo-pareiškimo apie padarytas nusikalstamas veikas.

Byloje taip pat yra apsirikimu ar technine klaida nepaaiškinamų taisymų (b. l. 19, t. 1), kurie dar labiau sustiprina neteisėtumo foną, vyraujantį šioje baudžiamojoje byloje.

Pirmosios instancijos teismas savo ruožtu į tokius pažeidimus nekreipė dėmesio, o nuteistąjį teisinančius duomenis nepagrįstai atmetė iš esmės vien tik todėl, kad jie prieštarauja nukentėjusiojo ar jam palankius parodymus duodančių asmenų parodymams. Tai pasakytina apie nuoseklius P. G. parodymus, kad DVD grotuvą jam pardavė pats D. S.. Pažymėtina, kad priešingai nei teigiama nuosprendyje, liudytoja R. N. šių P. G. parodymų nei paneigė, nei patvirtino. Teismo prielaida, kad D. S. negalėjo dvigubai pigiau parduoti prieš kelias dienas pirkto grotuvo, faktiškai prieštarauja paties nukentėjusiojo, kuriuo pirmosios instancijos teismas besąlygiškai tikėjo, parodymams teisme, iš kurių seka, kad D. S. nešė iš namų ir lombarde užstatinėjo vertingus daiktus (televizorių, auksinį žiedą), kurių vėliau neatsiimdavo. Nekyla abejonių, kad ir šiuo atveju lombardai užstato davėjui išmoka gerokai mažesnes pinigų sumas nei užstatytų daiktų vertė.

Atskiro aptarimo reikalauja pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti P. G. parodymus todėl, kad jie gauti gynėjo iniciatyva. Toks sprendimas aiškiai prieštarauja baudžiamojo proceso kodekso 7 str. įtvirtintam rungimosi ir kaltinimo bei gynybos šalių lygiateisiškumo principui ir niekaip nesiderina su įstatyme (BPK 21 str. 3 d.) numatytomis įtariamojo teisėmis, tarp kurių numatyta teisė pareikšti prašymus. Tokį prašymą (apklausti liudytoją P. G.) T. T. gynėjas ir pareiškė (b. l. 144, t. 1), o tyrėjai pagrįstai patenkino.

Tai, kad nuteistasis, būdamas suimtas negali paaiškinti, kaip jo gynėjas sužinojo apie D. S. ir P. G. sandorį (DVD grotuvo pardavimą) dar neduoda pagrindo P. G. parodymus laikyti melagingais.

Byloje taip pat yra pakankamai duomenų, kad D.S. piktnaudžiavo narkotinėmis medžiagomis. Tokius parodymus davė ne tik T. T. ir P. G., bet ir nukentėjusiajam artimas žmogus (pusseserė A. Š.), kurios negalima įtarti noru apkalbėti D. S.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši liudytoja, priešingai nei teigiama nuosprendyje, ne vieną kartą matė D. S. vartojant narkotines medžiagas. Ji taip pat patvirtino, jog D. S. nešdavo parduoti iš namų daiktus. Tai beje pripažino ir pats nukentėjusysis, nurodydamas, kad tėvams apie šią aplinkybę meluodavo. Kad D. S. turėjo problemų dėl alkoholio ir narkotinių medžiagų rodo ir tas faktas, jog tėvai pinigus pragyvenimui siųsdavo ne pačiam nukentėjusiajam, o jo tetai E. Š..

Pažymėtina, kad T. T. niekada nedavė parodymų, kad D. S. 2006 m. vasario 13 d., t. y. jų susitikimo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų. Jis tik nurodė, kad D. S. elgesys ir kalba jam sukėlė tokių įtarimų. Tokių įtarimų kyla ir kolegijai, skaitant byloje esančią pokalbių išklotinę, kurioje užfiksuota itin nerišli D. S. kalba, minčių loginis neužbaigtumas (b. l. 21-23, t. 1). Visos šios aplinkybės ne tik nepaneigia, bet ir iš dalies patvirtina T. T. versiją, kad D. S. jį apkalba dėl to, jog nuteistasis pranešdavo G. S. (nukentėjusiojo seseriai) apie netinkamą D. S. elgesį, dėl ko jam tėvai, gyvenantys JAV, nutraukdavo finansavimą. Taip pat jokiais objektyviais įrodymais nepaneigiamas nuteistojo aiškinimas, kad nukentėjusiojo jis ieškojo siekdamas išsiaiškinti konflikto laiptinėje priežastys ir vykdydamas savo draugės G. S. prašymą kontroliuoti D. S. elgesį.

Iš nukentėjusiojo parodymų seka, kad T.T. ir nenustatytas asmuo nukentėjusiojo turtą plėšimo būdu užvaldė ir šio asmens turtą prievartavo dėl to, kad D. S. nepadėjo išvežti į Angliją darbui prostitute pas jį gyvenančią merginą. Tačiau tas pats nukentėjusysis apygardos teisme patvirtino, kad merginai iš jo namų liepė išeiti T. T., kadangi D. S. tėvams nepatiko, jog ši mergina pas jį gyvena.

Todėl nelogiška būtų manyti, jog T. T., pats liepęs merginai išeiti iš nukentėjusiojo namų, po to dėl jos išėjimo smurtautų prieš savo draugės brolį, reikalautų perduoti turtą.

Pirmosios instancijos teismas visai nevertino jau paminėto pokalbio įrašo, iš kurio matyti, kad, nežiūrint D. S. užuominų ir pastangų užvesti kalbą apie turto prievartavimą, T.T. net nesuvokia apie ką jis kalba. Toks nuteistojo elgesys visiškai nesiderina su jam pareikštu kaltinimu.

Konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Šioje baudžiamojoje byloje abejonių dėl T. T. kaltės yra itin daug. Jų pašalinti nėra galimybės. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nuosprendį, yra prieštaringi. Nuteistąjį teisinantys įrodymai byloje nepaneigti, iš D. S. namų pagrobti daiktai nerasti.

Todėl apygardos teismo nuosprendis naikintinas. Šioje byloje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

T. T. pagal BK 181 str. 2 d. ir 180 str. 1 d. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarius šias nusikalstamas veikas.

T. T. paskirtą kardomąją priemonę – kardomąjį kalinimą panaikinti ir jį nedelsiant iš suėmimo paleisti.

D. S. civilinį ieškinį atmesti.