- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-01
- Bylos Nr.
- I-5424-257/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00864-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas, Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- L. P.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žano Kubecko ir Jarūnės Sedalienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. patikslintą skundą dėl raštų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėja L. P. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus dėl 2019 m. vasario 11 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus rašto Nr. (9.64) DV_S-2958 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo“, 2019 m. kovo 27 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašto Nr. (11.1) I-2092 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos“ panaikinimo, įpareigojimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių pareiškėjos klausimą spręsti iš naujo priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjai; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams. Pareiškėja patikslintame skunde nurodė, kad 2019 m. vasario 5 d. su prašymu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prašydama skirti ilgalaikio darbo išmoką. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius (toliau – ir Fondo valdybos Alytaus skyrius) 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.64) DV-S-2958 skirti ilgalaikio darbo išmoką atsisakė. Skundžiamu aktu Fondo valdybos Alytaus skyrius nurodė, kad vadovaujantis Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – Ilgalaikio darbo išmokų įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir, kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Fondo valdybos Alytaus skyrius konstatavo, kad pareiškėja iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „B. E.“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), todėl pareiškėja nepatenka į Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją. Pareiškėja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos padavė skundą dėl Fondo valdybos Alytaus skyriaus sprendimo. 2019 m. kovo 27 d. raštu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba nusprendė pareiškėjos skundo netenkinti. Nurodė, kad DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą kai teismas ar darbdavio organas priima sprendimą dėl kurio pasibaigia darbdavys. Pareiškėja mano, kad jos minėto DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punktas sąlygas atitinka, nes 2018 m. gruodžio 17 d. teismo nutartimi nuspręsta bendrovę likviduoti. Iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėja atitiko 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia (DK 53 straipsnio 3 punktas). Pareiškėja pažymėjo, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi darbdavys. Darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją, prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo jo darbo funkcijai tapus pertekline. Iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Ilgalaikio darbo išmokų įstatymas 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 14 straipsnio 3 dalis). Be to, minėto įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėja išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant pareiškėjos konstitucines teises. Tokiu būdu DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui. Aiškinant įstatymą priešingai, tai reikštų pareiškėjos diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą. Dėl to, kad paminėta, Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, taip kaip šį įstatymą interpretuoja atsakovas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur numatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 23 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad nuosavybė neliečiama, 23 straipsnio 2 daliai, kur numatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, 29 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 52 straipsniui, kur numatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teises gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, o taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius prašo pareiškėjos L. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ilgalaikio darbo išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas ir Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 „Dėl ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas). Ilgalaikio darbo išmokas, remdamasis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro, kitų duomenų bazių informacija, buvusių darbdavių pateiktais dokumentais, skiria ir moka Alytaus skyrius. Pagal Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Registro duomenimis, L. P. darbo santykiai su darbdaviu UAB „B. E.“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo nutraukti pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), t. y. ne tuo pagrindu, kurį imperatyviai numato Ilgalaikio darbo išmokų įstatymas, reglamentuojantis sąlygas, būtinas atitikti ilgalaikio darbo išmokai gauti. L. P. neatitinka Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygų, būtinų teisei į ilgalaikio darbo išmoką, kadangi atleidimo iš darbo pagrindas yra ne DK 57 straipsnis, todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. Nurodo, kad pasikeitus Registro duomenims apie L. P. atleidimo iš UAB „B. E.“ pagrindą taip, kad būtų įgyvendintos visos minėtame įstatyme numatytos sąlygos teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, atsakovas galėtų peržiūrėti pareiškėjos prašymą ilgalaikio darbo išmokai skirti. Fondo valdybos Alytaus skyriaus nuomone, pareiškėjos skundo argumentai, kad atsakovas neteisingai interpretuoja Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir kad pareiškėja be jokio pagrindo yra išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant konstitucines jo teises, yra nepagrįsti. Įstatymas reglamentuoja skirtingas garantijas darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su darbdaviu dėl skirtingų pagrindų, ir tapatinti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės su darbo sutarties nutraukimu dėl darbdavio bankroto negalima. Papildomai nurodė, kad L. P. darbo santykiai nutrūko dėl darbdavio nemokumo, pareiškėja įgijo teisę į išmoką iš Garantinio fondo lėšų. Remdamasis UAB „B. E.“ bankroto administratoriaus paraiška, Alytaus skyriaus 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 L. P. paskyrė ir išmokėjo 3 630,00 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pagal Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Remiantis įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, ilgalaikio darbo išmokai skirti reikalingi duomenys tikrinami naudojantis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registru, kitomis duomenų bazėmis bei kita informacija. Registro duomenimis, pareiškėja iš darbo UAB „B. E.“ buvo atleista 2018 m. rugpjūčio 10 d. pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbdavio bankroto. Kadangi pareiškėja neatitiko vienos iš dviejų sąlygų teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, t. y. buvo atleista iš darbo ne pagal DK 57 straipsnį, Fondo valdybos Alytaus skyrius 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.64) DV_S-2958 pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. Fondo valdybos 2019 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2092 pareiškėjos skundas dėl Fondo valdybos Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. rašto Nr. (9.64) DV_S-2958 netenkintas. Pareiškėja informuota, kad jeigu darbo ginčų komisija ar teismas pakeistų pareiškėjos atleidimo iš darbo pagrindą į DK 57 straipsnį, pareiškėjos 2019 m. vasario 7 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką būtų peržiūrėtas. Fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios, atlikdamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų pavestas funkcijas, turi vadovautis galiojančiais jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. Nei Fondo valdybai, nei Fondo valdybos teritoriniams skyriams įstatymais nėra suteikta teisė nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ar taikyti jas savo nuožiūra. Kadangi Įstatyme nustatytas vienintelis DK straipsnis, pagal kurį atleisti ši darbo asmenys turi teisę į ilgalaikio darbo išmoką, nei Fondo valdybos teritoriniai skyriai, nei Fondo valdyba neturi teisės skirti šias išmokas kitais pagrindais atleistiems asmenims. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė teisiškai svarių argumentų, leidžiančių abejoti ginčijamos nuostatos teisėtumu. Be to, DK 57 ir 62 straipsniuose nustatyti atleidimo iš darbo pagrindai nėra tapatūs. Ilgalaikio darbo išmokos yra papildoma garantija atleistiems iš darbo darbuotojams, pas tą patį darbdavį nepertraukiamai išdirbusiems ne trumpiau kaip 5 metus. Taigi, ilgalaikio darbo išmokų paskirtis iš esmės tokia pati kaip išeitinių išmokų, reglamentuotų DK. DK 62 straipsnyje nustatytas atleidimo iš darbo pagrindas nepriklauso nuo darbdavio valios, darbdavys neturi galimybės pasirinkti, kokiu pagrindu darbuotojas turi būti atleidžiamas, kai yra iškelta bankroto byla. Pažymėjo, kad šiuo pagrindu atleidžiamiems darbuotojams tai pat yra numatyta garantija – iki dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. atsisakymo Nr. (9.64) DV_S-2958 skirti L. P. ilgalaikio darbo išmoką ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (11.1) I-2092 panaikinimo.
Ginčo teisinius santykius, susijusius su ilgalaikio darbo išmokų skyrimu, reglamentuoja Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja L. P. 2019 m. vasario 5 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių su prašymu skirti ilgalaikio darbo išmoką. 2019 m. vasario 11 d. Fondo valdybos Alytaus skyrius nurodė, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad į ilgalaikio darbo išmoką teisę turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Fondo valdybos Alytaus skyrius nurodė, kad pareiškėja iš UAB „B. E.“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), todėl neįgijo teisės į ilgalaikio darbo išmoką. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2092 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos“, išnagrinėjusi L. P. skundą rėmėsi tais pačiais duomenimis kaip ir Fondo valdybos Alytaus skyrius, pažymėdamas, kad pareiškėja atleista iš darbo DK 62 straipsnio pagrindu ir dėl šios priežasties pareiškėjai nepriklauso ilgalaikio darbo išmoka. Fondo valdyba papildomai pažymėjo, kad atleidimo iš darbo pagrindus reglamentuoja DK, o atleidimo pagrįstumą vertina kompetentingos įstaigos – darbo ginčų komisija ir teismas. Fondo valdybos Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 „Dėl garantinio fondo lėšų skyrimo“ nusprendė skirti išmokas iš Garantinio fondo lėšų L. P., vadovaudamiesi Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 8 straipsnio 4 dalimi (garantijos darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam).
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčas tarp šalių dėl pareiškėjos L. P. atleidimo pagrindo nėra kilęs. Pareiškėja nėra pateikusi papildomų įrodymų, pagrindžiančių, kad iš darbo ji buvo atleista kitu nei DK 62 straipsnyje numatytu pagrindu. Atsižvelgiant į nurodytą, nagrinėjamos administracinės bylos ribos yra atsakovo 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (9.64) DV_S-2958 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo“ teisėtumas ir pagrįstumas, kuriuo atsakovas Fondo valdybos Alytaus skyrius atsisakė skirti ilgalaikio darbo išmoką dėl to, kad ilgalaikio darbo išmoka nėra skiriama darbuotojams, kurie atleisti iš darbo ne DK 57 straipsnyje numatytu pagrindu. Byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl to, ar pagrįstai pareiškėja atleista DK 62 straipsnio pagrindu.
Pareiškėjos patikslintame skunde akcentuojama, kad tiek DK 62 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju“, tiek DK 57 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės” priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia (DK 53 straipsnio 3 punktas).
Minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam, bei ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus, užtikrina ir nustato Ilgalaikio darbo išmokų įstatymas, kurio 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.
DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, jeigu darbuotojo atliekama funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbo veikla. Terminas „darbo organizavimas“ apibrėžiamas kaip įmonės organizacinių techninių priemonių sistema, padedanti tikslingai naudoti darbo jėgą, darbo laiką ir sudaryti normalias, sveikas darbo sąlygas, esant atitinkamam gamybos technikos, technologijos ir organizavimo lygiui. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo funkcija, kaip ji apibrėžta DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte, gali tapti pertekline dėl organizacinių darbdavio pertvarkymų (pavyzdžiui, keičiama organizacinė struktūra, dėl ko panaikinama atitinkama pareigybė) ar kitų ekonominių, technologinių priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjos teiginį, kad iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, t. y. darbuotojo atliekama funkcija darbdaviui tapo pertekline.
DK 62 straipsnis reglamentuoja darbo santykių pabaigą, kai darbdaviui iškeliama bankroto byla, t. y. darbdavys pripažįstamas subjektu, kuris negali įvykdyti savo įsipareigojimų. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Priešingai nei teigia pareiškėja, DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu darbuotojas atleidžiamas kuomet teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys, nėra susijęs su bankroto bylos iškėlimu darbdaviui. Sprendimas, kurio pagrindu pasibaigia darbdavys, o darbuotojas yra atleidžiamas DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punktu, priimamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.107 straipsnio arba 2.131 straipsnio pagrindais. Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojams, nes minėti atleidimo pagrindai yra taikomi skirtingais pagrindais ir negali būti aiškinami plečiamai, o DK 57 straipsnyje numatyti atleidimo pagrindai nėra sietini su darbdavio nemokumu.
Komentaro išaiškinimuose dėl DK 62 straipsnio „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju“ nurodoma, kad nutraukiant darbo sutartis dėl bankroto, atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Išeitinės išmokos skaičiavimui taikomas vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojas, atleistas komentuojamuoju pagrindu, neįgyja teisės į ilgalaikio darbo išmoką, numatytą DK 57 straipsnio 9 dalyje (T. D. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, 248 lapas. Vilnius. 2018).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimo Nr. 576 „Dėl ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ 7 punkte numatyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis bei asmens ir buvusių darbdavių pateiktais dokumentais (darbo sutartys, pažymos, įsakymų dėl perkėlimo į kitą to paties juridinio asmens padalinį, kai dėl to keičiasi asmens draudėjas, ar perkėlimo pas kitą darbdavį darbdavių susitarimu kopijos ir kiti dokumentai, įrodantys darbo santykių tęstinumą pagal tuo metu galiojusius teisės aktus), nustatomas apdraustojo asmens nepertraukiamo darbo (nuo priėmimo į darbą iki atleidimo iš jo) laikotarpis. Vadovaujantis DK nuostatomis, į darbuotojo nepertraukiamą darbo trukmę įskaitomos atostogos, nurodytos DK 125 straipsnyje, ir nedraudžiamieji laikotarpiai, kurie pagal DK įskaitomi į darbuotojo darbo santykių su darbdaviu trukmę. Taip pat minėto nutarimo 11 punkte numatyta kad apskaičiuojant asmens vidutinį mėnesio darbo užmokestį, įskaitomos asmens draudžiamosios pajamos, turėtos toje darbovietėje, iš kurios asmuo atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį. Valstybinio socialinio draudimo išmokos neįskaitomos. Sprendimas neskirti ilgalaikio darbo išmokos priimamas per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos, nurodant atsisakymo skirti ilgalaikio darbo išmoką priežastis (Nutarimo 15 punktas).
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius, priimdamas 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (9.64) DV_S-2958 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos neskyrimo“, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją. Priimdamas sprendimą neskirti ilgalaikio darbo išmokos pareiškėjai, atsakovas tinkamai vadovavosi Nutarimo 15 punkto („sprendimas neskirti ilgalaikio darbo išmokos priimamas per 10 darbo dienų nuo prašymo skirti ilgalaikio darbo išmoką gavimo dienos. Sprendime nurodoma atsisakymo skirti ilgalaikio darbo išmoką priežastis”), Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl skundžiamo sprendimo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą iš naujo.
Kartu konstatuotina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2092 išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos L. P. 2019 m. kovo 8 d. skundą ir pagrįstai nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, todėl pareiškėjos skundas likusioje dalyje, kuria prašoma panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2092, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad „Teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu“, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur numatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 23 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad nuosavybė neliečiama, 23 straipsnio 2 daliai, kur numatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, 29 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 52 straipsniui, kur numatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).
Pažymėtina, kad pareiškėjos prašymas ištirti Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas grindžiamas iš esmės nesutikimu dėl minėtų šio įstatymo normų taikymo. Tačiau pažymėtina, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimus). Atsižvelgiant į tai, asmenų prašymai ir argumentai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuriais iš esmės keliami teisės taikymo, o ne teisės aktų atitikties Konstitucijai ir (arba) įstatymams, klausimai, gali būti atmetami (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-315/2012).
Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 -133 straipsniais,
Pareiškėjos L. P. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.