Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-04 · Administracinė byla Nr. I-1958-422/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-04
Bylos Nr.
I-1958-422/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
A. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1958-422/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02125-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.;21.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 4 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjo A. Z. atstovei advokatei E. G. ,

nedalyvaujant pareiškėjui A. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. Z. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 13000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas patikslintame skunde (b.l. 15-19) bei jo atstovė teismo posėdžiuose nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, dalį kamerų ploto užėmė baldai. Dėl per mažo kamerų ploto negalėjo judėti, turėjo sėdėti arba gulėti, tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, jose buvo tamsu, drėgna ir šalta, nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu su rūkančiais, tai žemino pareiškėjo asmens orumą. Nurodė, kad pareigūnų veiksmais buvo tyčia sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Atvykstant ar išvykstant iš Kauno TI asmenų bei jų daiktų kratos buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis, nešvariose ir šaltose patalpose, kuriose asmenys turėjo nusirengti ir dėti daiktus į nešvarias dėžes. Nurodė, kad buvimo Kauno TI metu visai nemokėjo lietuvių kalbos, todėl jam buvo sunku susikalbėti su pareigūnais, jam duodamų pasirašyti dokumentų į rusų kalbą neišversdavo, o vertėjas nebuvo skirtas. Kelis kartus kreipėsi į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos psichiatrą dėl nemigos, neigiamų išgyvenimų, sukeltų netinkamų kalinimo sąlygų. Tvirtino, kad dėl kalinimo sąlygų Kauno TI patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių sukrėtimų, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 13 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo. Nesutinka su atsakovo atstovo prašymu taikyti jo reikalavimui senaties terminą, nes pažeidimas tęstinio pobūdžio, todėl senaties terminas nėra suėjęs.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą (b.l. 22-26) ir rašytiniuose paaiškinimuose (b.l. 89) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas gyvenamosiose patalpose neužtikrinant teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, kad Kauno TI pareiškėjui buvo suteikta teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore, kartą per savaitę maudytis duše, suteikta galimybė naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase, tai iš dalies kompensavo per mažos kameros sukeliamus nepatogumus. Nurodė, kad pareiškėjas į Kauno TI dėl kamerų neatitikties higienos reikalavimams nėra kreipęsis. Dėl akių ligų, sąlygotų netinkamo apšvietimo, pareiškėjas į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, nėra tikrinę. Už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi nuteistieji bei suimtieji, tam jie aprūpinami reikiamu inventoriumi. Kauno TI atliekant kratas daiktai dedami ant stalų, patalpos šildomos ir reguliariai valomos. Pareiškėjas yra rūkantis asmuo, tai jis nurodė pats atvykęs į Kauno TI. Pareiškėjas yra kreipęsis į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos psichiatrą dėl sutikusio miego ir kitų neigiamų išgyvenimų, tačiau jam nustatyta diagnozė patvirtina, kad minėti neigiami potyriai iš esmės buvo sąlygoti narkotinės abstinencijos būklės, o ne laikymo sąlygų Kauno TI. Pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti – žalos ir priežastinio ryšio dėl jo laikymo sąlygų Kauno TI ir padarytos žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas A. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. jam kalint Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, t.y. jis buvo laikomas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, kartu su rūkančiais asmenimis ir pan.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Pareiškėjo atstovė prašo netaikyti pareiškėjo reikalavimui ieškinio senaties, nes, jos nuomone, ieškinio senaties terminas nėra suėjęs, padaryti pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Kauno TI administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. ) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 9 d. (b.l. 9), todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d., atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą, sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Kauno TI laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjo kameros kortelės (b.l. 27-28) bei atsakovo atstovo pateiktos 2015 m. gruodžio 21 d. pažymos Nr. 11-7450 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI ( b.l. 29-35) patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas Kauno TI kamerose Nr. 163, 230, 335, 203 ir 241. Nustatyta, kad reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrintas 122 paras.

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Darytina išvada, pareiškėjui kalint Kauno TI, 122 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo metu) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

A. Z. savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, kamerose buvo šalta, drėgna, atvykstant ar išvykstant iš Kauno TI asmenų bei jų daiktų kratos buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis, purvinose, šaltose patalpose, kuriose kalinamieji buvo priversti nusirengti ir dėti daiktus į nešvarias dėžes.

Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p.

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių ginčo patalpų neatitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams patvirtinančių įrodymų, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013), todėl laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė teismui objektyvių duomenų apie kamerų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, apšvietą, oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę, taip pat patalpų, kuriose atliekamos į Kauno TI atvykstančių ir išvykstančių asmenų kratos (toliau – ir kratų patalpa) temperatūrą, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos kamerų apšvietos, temperatūros ir drėgmės bei kratų patalpų temperatūros yra pripažįstamos įrodytomis.

Atsakovo atstovas pateikė į bylą kratų patalpos nuotraukas (b.l. 50-51), iš kurių matyti, kad šios patalpos yra švarios, valomos, jose yra daiktams susidėti skirti suoliukai, stalas, todėl jomis paneigtinos pareiškėjo nurodytos ir jokiais įrodymais nepagrįstos aplinkybės dėl nešvarių kratos patalpų, purvinų dėžių, skirtų daiktams susidėti.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Higienos normos HN 76:2010 14 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Bausmių vykdymo kodekso nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau aukščiau nurodytos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76:2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad Kauno TI, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra rūkantis asmuo (b.l. 42), prašymų patalpinti ar perkelti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis Kauno TI administracijai nėra pateikęs, todėl Kauno TI negali būti pripažintas pažeidęs jo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pareigūnų veiksmais tyčia sudaromos konfliktinės situacijos tarp kalinamų asmenų, tačiau nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su šio pobūdžio pažeidimu, t.y. nenurodė, kada ir koks konkretus pareigūnas, kokiu būdu ir tarp kokių asmenų sudarė konfliktinę situaciją, nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (pvz. liudytojų parodymų ir pan.), todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas tvirtino, kad būdamas Kauno TI nemokėjo lietuvių kalbos, vertėjas jam nebuvo skirtas, todėl jam buvo sunku susikalbėti su pareigūnais, nesuprato pasirašomų dokumentų esmės, nes jie nebuvo išversti į rusų kalbą. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl kalbos nemokėjimo sukeltų nepatogumų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, be to, kaip matyti iš medicininių įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b.l. 36-46), pareiškėjas sugebėjo susikalbėti su Sveikatos priežiūros tarnybos specialistais, todėl, teismo nuomone, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstas pareiškėjo tvirtinimas, kad jis nemokėjo lietuvių kalbos ir dėl to patyrė nepatogumų.

Atsakovo atstovo pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys (b.l.36-46) patvirtina, kad A. Z. yra ne kartą kreipęsis į Kauno TI sveikatos priežiūros specialistus dėl sutrikusio miego, dirglumo, dantų, nugaros, akies skausmo. Nors minėtuose dokumentuose nėra tiesioginių įrašų apie tai, kad jie sukelti netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau, atsižvelgiant į byloje nustatytus pažeidimus (ploto trūkumas, netinkama apšvieta, temperatūra, drėgmė), tikėtina, kad šie nepatogumai galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatos būklei – sukelti nemigą, dirglumą, nugaros, akių skausmus.

Įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad Kauno TI, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas buvo laikomas 122 paras, iš jų – 42,5 paros ženkliai pažeidžiant nustatytą minimalią ploto normą (kameroje jam tekdavo 2,66 kv.m., 2,73 kv.m. gyvenamojo ploto) (b.l. 29-35). Be to, atsižvelgtina į tai, kad dėl kamerose esančių baldų ir kitų įrenginių šis plotas buvo dar mažesnis. Aptariant bendrąsias gyvenimo sąlygas pastebėtina, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, kurioje asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, todėl joje laikomiems asmenims suteikta ribota judėjimo laisvė - galimybė naudotis biblioteka, sporto kiemeliais, kompiuterių klase ir pan. negali visiškai kompensuoti nuteistiesiems (suimtiesiems) tenkančio per mažo gyvenamojo ploto.

Taip pat byloje nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl kamerų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, apšvietai, santykinei oro drėgmei, temperatūrai, asmens ir jų daiktų apžiūrai keliamų reikalavimų pažeidimų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų anksčiau kreipęsis į Kauno TI administraciją, kad jo sveikatos būklė jam būnant Kauno TI būtų ženkliai pablogėjusi ir kad būtų taikytas stacionarinis gydymas, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.

Pagal ABTĮ 44 str.1 p., proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str.2, 6 d.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė teismui patikslintą 2016 m. balandžio 13 d. pažymą Nr. NTP-7-4116 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje prašo priteisti valstybei 59,09 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b.l.88).

Tuo atveju, kai teismo sprendimu patenkinami ne visi skundo reikalavimai, teismo išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų /atmestų skundo reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).

Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo pareiškėjui nemokamą atstovavimą byloje (b.l. 72-74). Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas (ABTĮ 44, 45, 45¹ str.) ( žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-03-02 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 44, 45 ir 45¹ straipsniais teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1000 Eur (tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė