Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Liudmilos Zaborovskos ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams V. V. ir advokatei Ingridai Meiduvienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB “Nipva” skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Nipva“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti 2009 03 17 Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio AVMI) sprendimą Nr. (11.1-11)-SA-12, 2009 06 12 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) sprendimą Nr. 69-158, 2009 09 16 Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau - MGK) sprendimą Nr. S-277-(7-219/2009).

Skunde paaiškina, kad papildomas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) pareiškėjui priskaičiuotas todėl, kad mokesčių administratorius padarė išvadą, jog faktiškai ūkinės operacijos, užfiksuotos UAB „Nipva“ ir R. B. individualios įmonės bei UAB „Ginbraitas“ išrašytuose dokumentuose, tarp šių subjektų realiai nevyko, žaliavos realiai nebuvo parduotos, tik buvo įforminti apskaitos dokumentai – PVM sąskaitos faktūros. Paaiškina, kad mokesčių administratoriai ir MGK neatsižvelgė į UAB „Nipva“ pateiktus argumentus, jų tinkamai neįvertino, todėl priėmė nepagrįstus ir neteisingus sprendimus.

Teigia, kad realiai gavo žaliavas iš R. B. individualios įmonės ir UAB „Ginbraitas“, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose. Panaudojo žaliavas gamyboje, taigi, sukūrė pridėtinę vertę. Įvykusioms ūkinėms operacijoms patvirtinti turėjo apskaitos dokumentus, kuriuose pirkimo PVM buvo išskirta, PVM sąskaita faktūra turėjo norminiuose aktuose nustatytus rekvizitus, atitiko visus įstatymo reikalavimus. MGK sprendime rėmėsi R. B. parodymais, užfiksuotais Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) 2007 02 19 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Mokestinio ginčo metu pareiškėjas Panevėžio AVMI kartu su pastabomis pateikė Klaipėdos apygardos prokuratūros 2008 08 29 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje, kuriame nurodyta, kad R. B., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jis ne tik išrašinėjo netikrus dokumentus, bet ir realiai pardavinėjo plastmasės žaliavą. Tai patvirtina, kad R. B. sakė netiesą, jog UAB „Nipva“ prekių nepardavė. Mokesčių administratorius šio įrodymo visai nevertino ir dėl jo nepasisakė savo sprendime, neargumentavo, kodėl atmeta šį įrodymą. Kadangi prieš UAB „Nipva“ direktorių ikiteisminis tyrimas nutrauktas, pasitvirtina, kad pareiškėjo direktorius neprisidėjo prie sutarties partnerio neteisėtų veiksmų, apie juos nieko nežinojo ir dokumentų neklastojo. Nenustatyta, kad savo veiksmais UAB „Nipva“ siektų piktnaudžiauti teise. Pareiškėjas neįgijo jokio mokestinio pranašumo, įsigydamas prekes iš R. B. įmonės ir UAB „Ginbraitas“, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai riboja pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. R. B. įmonė ir UAB „Ginbraitas“ prievolės mokėti mokesčius už pareiškėjui parduotas prekes išvengia, nes teigia, kad jokios žaliavos pareiškėjui nepardavė. Akivaizdu, kad šios įmonės įsteigtos tam, kad slėptų mokesčius, todėl kitaip aiškinti jų atstovai ir negalėjo.

Teismo posėdyje atstovai palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Paaiškino, kad konstatuota, jog žaliavas realiai teikė pareiškėjui R. B. įmonė ir UAB „Ginbraitas“. Paaiškino, kad prekės buvo vežamos nedideliais kiekiais dėl to, kad tokie buvo pareiškėjo poreikiai. R. B. vežė žaliavą nedideliais kiekiais ir savo transportu, todėl neišliko dokumentų, patvirtinančių žaliavos transportavimą. Paaiškino, kad atsiskaitymo tvarka tokia pati buvo su visais tiekėjais. Atsiskaitydavo per 15-30 dienų, nes pirmiau patikrindavo, ar žaliava yra kokybiška.

Paaiškina, kad patikrinimo metu inspekcija nustatė, kad pagal pateiktus dokumentus pareiškėjas laikotarpyje nuo 2002 10 21 iki 2004 11 19 pagal PVM sąskaitas faktūras įformino polietileno (plėvelės) ir polietileno granulių įsigijimą iš R. B. individualios įmonės. Laikotarpyje nuo 2005 01 28 iki 2006 07 27 pagal PVM sąskaitas faktūras įformino polietileno (plėvelės) ir polietileno granulių įsigijimą iš UAB „Ginbraitas“. Prekių įsigijimas įformintas iš viso už 307 366 Lt, šioje sumoje PVM – 46 886 Lt. Atitinkamos sumos pagal PVM sąskaitas faktūras buvo įtrauktos į PVM atskaitą. PVM sąskaitas faktūras pasirašė pareiškėjo generalinis direktorius V. V. (išskyrus PVM sąskaitą faktūrą LGA Nr. (duomenys neskelbtini), kurią pasirašė vyr. buhalterė R. V.), ir R. B. individualios įmonės savininkas, vėliau UAB „Ginbraitas“ direktorius R. B..

Paaiškina, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos apskrities skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ PVM sąskaitose faktūrose įformino realiai neįvykusias operacijas, kuriose būtų pagrįstas prekių – plastmasės žaliavos įsigijimas iš UAB „Taslima“, UAB „Bidana“, UAB „Kutura“, UAB „Geras savaitgalis“, UAB „Victoriatus ir UAB „Ginbraitas“, UAB „Jovikorus“, UAB „Adavila“, UAB „Polisidas“. Tokiu būdu nurodytais laikotarpiai žaliava negalėjo būti ir parduota.

R. B. 2006 08 10 įtariamojo apklausos protokole (baudžiamoji byla Nr. 06-1-02046-05) nurodė, kad maždaug 2005 metais R. B. individualią įmonę reorganizavo į UAB „Polisidas“. UAB „Polisidas“ vardu kurį laiką įformindavo, kad tariamai ši įmonė parduoda plastmasės žaliavą UAB „Ginbraitas“. UAB „Ginbraitas“ įsigijo dėl to, kad R. B. įmonę (vėliau reorganizuotą į UAB „Polisidas“) patikrino mokesčių inspekcija ir nustatė, kad yra įforminamos realiai neįvykusios ūkinės operacijos. Dėl to R. B. savo veiklos tęsti negalėjo.

Vilniaus AVMI nustatė, kad UAB „Ginbraitas“ gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registruose nurodė pirkimus iš UAB „Adavila“, deklaravo 97 052 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Adavila“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tačiau realiai tai vykti negalėjo, nes UAB „Adavila“ nuo 2005 06 01 iškelta bankroto byla, buvo atliktas bendrovės mokestinis tyrimas ir jo metu pardavimų UAB „Ginbraitas“ nenustatyta. Taip pat nustatyta ir dėl kitų bendrovių, kad jokių realių tarpusavio santykių, kurie atvaizduoti PVM sąskaitose faktūrose, nebuvo.

Paaiškina, kad, norėdama įvertinti visumą aplinkybių, tokių kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorių sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, FNTT prie VRM apklausė ir surašė R. B. įmonės savininko, vėliau UAB „Ginbraitas“ direktoriaus R. B. ir UAB „Nipva“ direktoriaus V. V. įtariamojo apklausos protokolus. VMI atsiliepime išdėsto šių asmenų paaiškinimus ir daro išvadas, kad pareiškėjas savo teiginių apie žaliavos įsigijimą nepagrindė faktiniais įrodymais. Pagal apskaitą nustatyta, kad R. B. įmonė ir UAB „Ginbraitas“ buvo neva didžiausi ir ne vienkartiniai tiekėjai. Tačiau pareiškėjas nepateikė krovinių gabenimo važtaraščių, PVM sąskaitose faktūrose nenurodyta, kokiu transportu krovinys buvo gabenamas, nenurodytos prekių pakrovimo bei iškrovimo vietos, krovinio išgabenimo data ir laikas, transporto priemonės markė, valstybinis numeris. Nėra jokių įrodymų, kad prekės buvo gabenamos. Remiasi finansų ministro 1997 10 24 įsakymu Nr. 164 patvirtintos Tvarkos 25.6 p. nuostatomis (galiojo iki 2004 01 01). Paaiškina, kad pareiškėjas mokestiniam patikrinimui nepateikė prekių gavimą, iškrovimą patvirtinančių dokumentų, kurie patvirtintų prekių pristatymą į pareiškėjo veiklos vykdymo vietą.

Paaiškina, kad tiekėjai neturėjo veiklai vykdyti būtinų pajėgumų. Tuo tarpu pagal dokumentus parduodamų žaliavų kiekis buvo didelis, kiekvienas pardavimas nuo 3 iki beveik 7 tonų, pardavimų skaičius taip pat didelis.

Tai, jog ūkinės operacijos realiai nevyko patvirtina ir atsiskaitymų tvarka bei vieta. Mokėjimais buvo siekiama išvengti Mokesčių administravimo įstatymo (1996 06 13 įstatymo Nr. I-1382 redakcija, toliau - MAĮ) 26(1) str. nurodyto reikalavimo pranešti apie išmokėtas per dieną vienam ūkio subjektui sumas, viršijančias 10 000 Lt.

Paaiškina, kad dėl nurodytų aplinkybių VMI pripažino, kad PVM atskaitos pareiškėjas siekia pagal neturinčius juridinės galios apskaitos dokumentus, kas yra draudžiama. Remiasi PVM įstatymo 64 str. 1 ir 9 d. nuostatomis, 58 str. 1 dalies ir 80 straipsnio nuostatomis, Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 dalimi, MAĮ 10 str. Taip pat VMI paaiškina, kad būtina atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Remiasi 2004 10 27 nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, 2007 01 23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-109/2007, 2007 05 04 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-4-450/2007 ir daugeliu kitų LVAT nutarčių.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes daro išvadą, kad ūkinės operacijos, užfiksuotos R. B. individualios įmonės ir UAB „Ginbraitas“ vardu išrašytose sąskaitose faktūrose, realiai neįvyko arba neįvyko tomis sąlygomis, t. y. minėtos įmonės neteikė prekių pareiškėjui, o tik jų vardu buvo įformintos PVM sąskaitos faktūros, kurios laikytinos neturinčiomis juridinės galios, todėl jų pagrindu PVM atskaita negalima.

Paaiškina, kad inspekcija, vadovaudamasi PVM įstatymo 123 str. 2 d., pagrįstai pareiškėjui papildomai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 47 295 Lt PVM. Vadovaujantis PVM įstatymo 123 str. 1 d., MAĮ 87 str., 96 str. 1 d. bei 97 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priskaičiuota 21 660 Lt PVM delspinigių. Vadovaujantis PVM įstatymo 123 str. 2 dalies ir MAĮ 139 str. 1 d. nuostatomis ir atsižvelgus į baudą didinančias aplinkybes, baudą mažinančią aplinkybę, paskirta 14 189 Lt PVM bauda.

Dėl pareiškėjo argumento, kad ikiteisminis tyrimas pareiškėjo direktoriaus V. V. atžvilgiu nesurinkus pakankamai duomenų nutrauktas, paaiškina, kad baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas apmokestinimo klausimas. Pagal MAĮ 2 str. 23 d. mokestinių prievolių vykdymas nėra nuobauda.

Teismo posėdyje VMI prie FM atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalimi byla nagrinėjama nedalyvaujant atsakovo atstovui.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad mokesčių inspekcija rėmėsi tik R. B. parodymais. Paaiškina, kad buvo vadovaujamasi visa patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma. Remiasi MAĮ 67 str. 2 dalimi ir teigia, kad mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl mano, kad mokesčių administratoriaus išvados yra neteisingos. Pareiškėjo pozicija yra grindžiama atskirais teiginiais, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Paaiškina, kad mokesčių administratorių sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad skundas netenkinamas.

Bylos ginčo dalykas yra teisė į PVM atskaitą.

Nagrinėjant šią bylą, šalys rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika tokio pobūdžio bylose, kai mokesčių administratorius paneigia mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą dėl šio mokesčio mokėtojo sandorių su paslaugų ar prekių pardavėju, kuris, mokesčio administratoriaus nuomone, negalėjo parduoti tokio pobūdžio prekių ir paslaugų, nes tokios veiklos realiai nevykdė.

Nustatyta, kad Panevėžio AVMI atliko mokesčio mokėtojo UAB „Nipva“ mokestinį patikrinimą, pridėtinės vertės mokestis tikrintas už laikotarpį nuo 2001 07 01 iki 2006 08 31, tikrinti ir kiti mokesčiai. Nustatyta, kad UAB „Nipva“ laikotarpiu nuo 2002 10 21 iki 2006 07 27 pagal PVM sąskaitas faktūras įformino polietileno (plėvelės) ir polietileno granulių įsigijimą iš R. B. individualios įmonės ir UAB „Ginbraitas“ (kurios direktoriumi taip pat buvo R. B.), iš viso už 307 366 Lt (vertė be PVM – 260 480 Lt, PVM suma – 46 886 Lt). Atitinkamas sumas bendrovė pagal šias sąskaitas įtraukė kiekvienais metais į PVM atskaitą. Patikrinimo akte atsižvelgiama į surinktus duomenis ir papildomai apskaičiuota pareiškėjui 47 295 Lt PVM ir 21 660 Lt delspinigių. Vietos mokesčių administratorius atsižvelgė į aplinkybes, kurios nustatytos remiantis surinktais duomenimis. Patikrinimo akte nurodomi duomenys, kuriais vadovavosi mokesčių administratorius. Visų pirma, remiamasi FNTT specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad pateiktų dokumentų visuma leidžia teigti, kad neįvyko būtent tokio turinio ūkinės operacijos, kurios pavaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tirta buvo ne tik pareiškėjo ir R. B. įmonės bei UAB „Ginbraitas“ buhalterinės apskaitos dokumentai, bet ir kitų įmonių veikla, kurios pagal dokumentus galėjo tiekti žaliavą R. B. įmonei ir UAB „Ginbraitas“. Nustatyta, kad tokia šių įmonių galima veikla nepasitvirtino. Taip pat atsižvelgiama į FNTT atliktas apklausas - R. B. ir UAB „Nipva“ direktoriaus V. V. apklausas. Įvertinami šių asmenų prieštaringi paaiškinimai. Nurodoma, kad V. V. savo teiginių apie žaliavos įsigijimą nepagrindė faktiniais įrodymais. Nėra jokių duomenų apie prekių transportavimą. Taip pat nėra duomenų, kad atsiskaityta buvo būtent su R. B.. Kasos išlaidų orderiai nebuvo išrašomi jo vardu, nenurodomi pinigų gavėjo asmenį liudijančio dokumento duomenys. Pinigai iš kasos buvo išmokami V. V. ir R. V. Pagal R. B. IĮ bei UAB „Ginbraitas“ kasos pajamų orderius, kuriuos pasirašė V. V. ir R. V., pinigų mokėjimas buvo atliktas Klaipėdoje, R. B. IĮ ir UAB „Ginbraito“ kasose. Atsižvelgiama ir į tai, kad mokėjimai buvo atliekami kas kelias dienas, nors kasoje buvo pinigų, bet nebuvo atsiskaitoma žaliavos pristatymo dieną (pagal PVM sąskaitas faktūras). Padaryta išvada, kad realiai ūkinės operacijos tarp sąskaitoje nurodytų asmenų nevyko, teigiama, kad žaliavos realiai nebuvo parduotos, tik įforminti apskaitos dokumentai. Nurodoma, kad pažeisti Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., 12 str. reikalavimai. Patikrinimo akto išvados grindžiamos ir kitais duomenimis.

Pareiškėjas dėl patikrinimo akto teikė pastabas, kurios susijusios tik su PVM apskaičiavimu (MGK byla, t. I, l. 32-34).

Panevėžio AVMI 2009 03 17 sprendimu Nr. (11.1-11)-SA-12 patvirtino 2009 01 14 patikrinimo aktą, paskyrė 14 189 PVM baudą. Iš esmės rėmėsi tais pačiais įrodymais, kurie patvirtina, kad R. B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ neturėjo veiklai vykdyti būtinų materialinių ir žmogiškųjų išteklių. Taip pat sprendė ir dėl pelno mokesčio. Patvirtino, kad pagrįstai patikrinimo metu perskaičiuotas 2002 – 2005 metų nuostolis.

UAB „Nipva“ skundė sprendimą VMI prie FM. VMI prie FM 2009 06 12 sprendimu Nr. 69-158 patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą dėl PVM ir dėl pelno mokesčio perskaičiavimo.

Pareiškėjas sprendimą skundė Mokestinių ginčų komisijai prie Vyriausybės, kuri 2009 rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. S-277-(7-219/2009) patvirtino VMI sprendimą.

Teisme ištirti mokestinio ginčo byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina mokesčių administratorių padarytas išvadas, taip pat MGK sprendimo išvadas.

Klaipėdos AVMI 2006 11 20 raštu Nr. (8.6.)-D2-14840 (MGK byla, t. I, l. 60-61) pranešta, kad atliktas R. B. IĮ mokestinis patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad R. B. įmonė turėjo PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias šiai įmonei buvo tiekiamos prekės. Patikrinus nustatyta, kad nurodyti tiekėjai prekių netiekė. Dėl prekybinių sandorių tarp UAB „Nipva“ ir UAB „Ginbraitas“ 2006 11 15 atliktas operatyvus patikrinimas ir surašyta Priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad jokių prekių UAB „Ginbraitas“ turėti negalėjo, nes tiekėjai jų tiekti negalėjo.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 02 19 surašytoje Specialisto išvadoje „Dėl UAB „Nipva“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. (duomenys neskelbtini) (ten pat, l. 70-80) konstatuojama, kad nuo 2002 10 01 iki 2006 07 31 UAB „Nipva“ Panevėžio AVMI pateiktose 15 atveju PVM deklaracijose deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis. Taip pat šioje išvadoje teigiama, kad R. B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ pagal PVM sąskaitas faktūras negalėjo įforminti plastmasės žaliavų pardavimų UAB „Nipva“ (laikotarpiu nuo 2002 10 21 iki 2006 07 27). Specialisto išvadoje nurodoma, kad atsiskaitymų nepatvirtina kasos pajamų orderiai, kasos pajamų orderių kvitai.

Ginčo metu buvo įvertintos ir FNTT atliktos apklausos – V. V. (baudžiamoji byla Nr. 06-1-02046-05, 2006 08 03, 2006 08 29) bei toje pačioje baudžiamojoje byloje atliktos R. B. apklausos 2006 08 02, 2006 08 10 (MGK byla, t. I, b. l. 81- 95).

V. V. paaiškino, kad R. B. pažįsta nuo 2002 m., kad jis pasiūlė pirkti iš jo įmonės plastmasės žaliavą. Atvežęs žaliavas, R. B. pristatė ir jo įmonės PVM sąskaitas faktūras. Nurodė, kad už žaliavą mokėjo visada Panevėžio mieste, kad žaliavos būdavo pristatomos į pareiškėjo įmonės gamybines patalpas adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys. Tokie sandoriai vyko iki 2004 metų, kol R. B. tapo UAB „Ginbraitas“ direktoriumi. Po to pareiškėjo vadovaujama įmonė tokius pačius sandorius vykdė su UAB „Ginbraitas“. Pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo sudarytos, plastmasės žaliavos visada buvo pristatomos R. B. transportu. Kokie buvo automobiliai, V. V. neprisiminė, kiek prisiminė, tai buvo sunkvežimiai dengtu kėbulu. Dažniausiai iškraunant atvežtą produkciją jis nedalyvaudavo, tai darė UAB „Nipva“ darbuotojai. Paaiškino, kad pasirašydavo R. B. atvežtas PVM sąskaitas faktūras, vieną egzempliorių paimdavo sau, sumokėjęs pinigus grynais, pasirašydavo ant R. B. pateikto kasos pajamų orderio kvito. Iš kur R. B. gaudavo žaliavą, nežino, žaliava buvo naudojama UAB „Nipva“ gamyboje.

Tuo tarpu apklaustas 2006 08 02 R. B. paaiškino (MGK byla, l. 85-89), kad iki 2004 m. jokios plastmasės žaliavos nebuvo įsigijęs iš kitų įmonių, tik kito asmens jam pateiktose PVM sąskaitose faktūrose vaizdavo ūkines operacijas, tam asmeniui mokėdavo 10 procentų nuo PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotos PVM sumos. 2004 m. R. B. įsigijo UAB „Ginbraitas“ akcijas, o jo personalinė įmonė veiklos nebevykdė. Po to tuo pačiu principu plastmasės žaliavos įsigijimas buvo atvaizduojamas UAB „Ginbraitas“ apskaitoje. R. B. per pažįstamus išplatino informaciją, kad gali išrašyti plastmasės žaliavos pardavimo PVM sąskaitas faktūras minėtų ūkio subjektų vardu, pinigų mokėjimą pateisinančius dokumentus realiai nevykdant ūkinių operacijų, už 15 procentų mokestį nuo PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuoto pridėtinės vertės mokesčio sumos. Tokiai informacijai pasklidus, R. B. pradėjo skambinti suinteresuoti asmenys, įmonių atstovai. R. B. nurodė UAB „Basium“, UAB „Plastivika“, U. firmą „Tenegė“, UAB „Platinėla“, UAB „Nipva“ atstovą V. V. ir kt. Visiems, kurie į jį kreipėsi, R. B. pažadėjo išrašyti R. B., vėliau UAB „Ginbraitas“ PVM sąskaitas faktūras bei KPO kvitus jiems reikiamiems plastmasės žaliavos kiekiams ir sumoms už 15 procentų mokestį, skaičiuojant nuo PVM mokesčio sumos, nurodytos išrašomuose dokumentuose. R. B. teigė, kad nei R. B. IĮ, nei UAB „Ginbraitas“ per visą šį laikotarpį realiai prekių, t. y. plastmasės žaliavos nepirko ir nepardavė. R. B. apklausiamas baudžiamojoje byloje paaiškino, kad pats gamina plastmasės dirbinius nuomojamose patalpose. Žaliavas dirbiniams gaminti gauna iš pažįstamo vardu Žydrius, pavardės nežino. Paaiškino, kad plastmasės dirbinius gamina tik pabandymui, pradėjo neseniai, todėl gamybos ir parduodamos pagamintos produkcijos nusprendė neatvaizduoti įmonės apskaitoje. Papildomai apklaustas R. B. 2006 08 10 paaiškino (MGK byla, l. 90-95), kad su V. V. susipažino 2001 ar 2002 metais, V. V. vėliau jį supažindino dar su vienos įmonės atstovu. Perduodavo V. V. apskaitos dokumentus arba atvykęs į Panevėžį, arba perduodavo dokumentus per autobuso vairuotoją. Atsiskaitymas visada vyko grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų orderius, už dokumentų surašymą V. V. mokėjo 15 procentų nuo sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos. Paskutinį kartą V. V. UAB „Nipva“ vardu dokumentus padarė 2006 07 27, kai buvo nuvykęs į Panevėžį. Turėjo būti įforminta, kad UAB „Ginbraitas“ pardavė 5 tonas žaliavos. Už dokumentus V. V. liko skolingas 2700 Lt, sakė, kad neturi pinigų. Paaiškino, kad tariantis su asmenimis, kuriems parūpindavo dokumentus, visada kalbėdavo apie žaliavą. Stengėsi nekalbėti atviru tekstu. Nors iš tiesų buvo kalbama tik apie dokumentų padarymą. Paaiškino, kad plastmasės dirbinių gamyba pats užsiėmė maždaug nuo 2005 m. rugpjūčio mėnesio.

Mokestinio ginčo medžiagoje yra surinkti duomenys, kurie patvirtina, kad R. B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ negalėjo įsigyti plastmasės žaliavos iš bendrovių, iš kurių neva tokią žaliavą pirko. Tai patvirtina Vilniaus AVMI 2005 07 05 raštas Nr. (11.3.1-06)-3-2-18344 (MGK byla, t. I, b. l. 98), 2005 05 13 raštas Nr. (11.4.1-07)-3-2 (ten pat, t. I, l. 100), 2005 08 04 raštas Nr. (11.5.1-08)-3-2-21440 (ten pat, l. 101), 2005 05 11 raštas Nr. (11.2.1-05)-3-2-1309 (ten pat, l. 102-103), 2005 07 05 raštas Nr. (11.3.1-06)-3-2-18344 (ten pat, l. 111), 2006 11 20 raštas Nr. (12.2)-46-33361 (ten pat, l. 118), Klaipėdos AVMI Priešpriešinės informacijos surinkimo 2006 11 15 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (ten pat, l. 107-109), Utenos AVMI 2005 04 25 raštas Nr. (19.89)-19.1-610 (ten pat, l. 117).

Klaipėdos AVMI atliko UAB „Ginbraitas“ operatyvų patikrinimą ir surašė 2006 07 31 Operatyvaus patikrinimo ataskaitą, kurioje nurodoma, kad UAB „Ginbraitas“ plastmasės žaliavos įsigijimo dokumentus pateikti atsisakė. Pagal VMI duomenų bazę nustatyti pagrindiniai prekių tiekėjai – UAB „Victorianus, UAB „Juvikoras“, UAB „Polisidas“. Nustatyta, kad šie tiekėjai prekių tiekti negalėjo (MGK byla, t. I, l. 119-123).

Surinkti duomenys patvirtina, kad R. B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ aptariamais laikotarpiais plastmasės žaliavos tiekti UAB „Nipva“ negalėjo, nes tokios medžiagos neturėjo. Tiekėjais nurodytos įmonės neturėjo nei žmogiškųjų, nei gamybinių resursų vykdyti tokius tiekimus UAB „Nipva“. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad R. B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ buvo pagal dokumentus didžiausi ir ne vienkartiniai tiekėjai. Būtina atsižvelgti ir į tiekiamos žaliavos kiekius. Pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras R. B. IĮ neva pardavė UAB „Nipva“ polietileno 2002 10 21 – 2002 10 23 kas dieną po tris tonas, 2002 10 24 vieną toną, 2002 11 27 – 6,87 tonas, 2003 12 12 – 5,5 tonas, 2003 10 06 – 6,75 tonas, 2003 05 09 – 3,2 tonas, 2003 08 07 -5,5 tonas, 2003 10 06 – 6,75 tonas, 2003 12 12 – 5,5 tonas, 2004 03 04 -6,3 tonas, 2004 05 26 – 6,3 tonas, 2004 09 10 – 4,8 tonas, 2004 11 19 – 5,2 tonas. UAB „Ginbraitas“ pagal dokumentus turėjo parduoti 2005 01 28 – 5,8 tonas, 2005 04 12 – 5 tonas, 2005 08 31 – 4 tonas, 2006 01 31 – 5,5 tonas, 2006 07 27 – 5 tonas. Pareiškėjo atstovas aiškina, kad visa tai R. B. atsivežė savo automobiliu (nenurodo kokiu), kad tą krovinį iškrovė, bet nežino nei kur, nei kas jį iškrovė. Tačiau PVM sąskaitose faktūrose, kuriomis buvo įforminti sandoriai, nenurodytas transportas, pakrovimo ir iškrovimo vietos, krovinio išgabenimo data, laikas, transporto priemonės markė, valstybinis numeris. Tuo tarpu iki 2004 01 01 galiojo finansų ministro 1997 10 24 įsakymas Nr. 164, kuriuo patvirtintoje Važtaraščių blankų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos 25.6 punkte nustatyta, kad vežėjas neprivalo turėti važtaraščio, kai nesamdytu transportu kartu su kroviniu vežama PVM sąskaita faktūra, bet tokiu atveju naudojamas mėlynas PVM sąskaitos faktūros egzempliorius, kuriame papildomai nurodomi važtaraščio rekvizitai. UAB „Nipva“ neteikė važtaraščių ar specialaus PVM sąskaitos faktūros egzemplioriaus, kurie patvirtintų tokių kiekių žaliavos transportavimą.

Dėl visų šių aplinkybių, pareiškėjas nepagrįstai kaltina mokesčių administratorius ir MGK, kad šiame ginče buvo patikėta R. B. paaiškinimais, bet nepatikėta pareiškėjo atstovo V. V. paaiškinimais. Visų pirma, R. B. paaiškinimus patvirtina visos šiame ginče nustatytos faktinės aplinkybės – surinkus faktinius, dokumentais patvirtintus duomenis, nustatyta, kad nei R. B. IĮ, nei UAB „Ginbraitas“ neturėjo jokių galimybių tiekti plastmasės žaliavą, nes jos nebuvo įsigiję. Be to šios įmonės neturėjo pajėgumų tiekti žaliavą. Jeigu būtų remiamasi V. V. paaiškinimais, išeitų, kad kažkokiu transportu R. B. jam atveždavo vidutiniškai po 4-5 tonas krovinio, tai tęsėsi ilgą laikotarpį, o tokių krovinių pervežimo ir iškrovimo niekas negali patvirtinti. Tokiais UAB „Nipva“ direktoriaus nurodomais faktais tikėti jokios galimybės nėra. Antra, pareiškėjas be pagrindo aiškina, kad R. B. jį apkalbėjo, nes pats siekia išvengti atsakomybės. R. B. parodymai, tokie, kokiais remtasi mokestinio ginčo metu, jam negali padėti išvengti atsakomybės. Priešingai, šie parodymai patvirtina galimai nusikalstamas veikas, kartu ir jo galimą mokestinę atsakomybę, nes pradžioje jis veikė per individualią įmonę. Be to, R. B. parodymus patvirtina nustatytos faktinės aplinkybės – nei individuali įmonė, nei UAB „Ginbraitas‘ nebuvo įsigiję plastmasės žaliavos, neturėjo galimybių nei ją sandėliuoti, nei tiekti. Ir trečia, dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad V. V. atžvilgiu Klaipėdos apygardos prokuratūros 2008 08 29 nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-02046-05 buvo nutrauktas. Tai, kad UAB „Nipva“ direktorius V. V. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nereiškia, kad pagal atskirus mokesčius reglamentuojančius įstatymus jo vadovaujama bendrovė taip pat neatsako už šių įstatymų pažeidimus. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, o ne dėl to, kad UAB „Nipva“ nepažeidė mokesčius ir buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų. Šiame nutarime, kaip vienas iš įrodymų, nurodyta ir 2007 02 23 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Nutarime nurodyta, kad šioje išvadoje nustatyti Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai, kad UAB „Nipva“ nesumokėjo mokesčių. Todėl remtis šiuo nutarimu ir teigti, kad nesant baudžiamosios atsakomybės, negali būti ir bendrovės mokestinės atsakomybės, nėra teisinio pagrindo. Tai dvi skirtingos atsakomybės rūšys, be to taikomos skirtingiems subjektams. Tai, kad mokestinio ginčo metu buvo pasiremta įtariamųjų apklausų protokolų duomenimis, nieko nekeičia. V. V. ir dabar laikosi tos pačios pozicijos, o R. B. parodymus, kaip minėta, patvirtina daugelis surinktų faktinių duomenų. Kadangi tarp R. B. ir UAB „Nipva“ atsiskaitymai vyko grynais pinigais, nebuvo įrodytas tik R. B. teiginys, kad jis grąžindavo pinigus, gautus už neva tiektą produkciją, pasilikdamas sau tik 15 procentų nuo PVM sumos. Tačiau mokestine prasme šis teiginys nėra labai reikšmingas, jis svarbus baudžiamosios atsakomybės prasme.

Tokio pobūdžio ginčuose teismas privalo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuota praktika, pradedant 2004 10 27 nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 (pareiškėjas UAB „Tauja“), baigiant naujausiais sprendimais, šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 10 29 sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-1659/2008, tame tarpe daugeliu kitų LVAT 2007 – 2008 metais paskelbtų procesinių sprendimų analogiškose bylose. Teismas vadovaujasi tiek Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, tiek Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

LVAT 2004 10 27 nutartyje padarė išvadą, kad realus ūkinės operacijos atlikimas ir šios operacijos turinį leidžiantis nustatyti įforminimas buhalterinės apskaitos dokumentais yra teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios teigti, kad pirkėjas turi teisę į PVM atskaitą. Pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Tuo pačiu teismas pabrėžė viešojo intereso svarbą ir paaiškino, kad subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Nurodė, kad jeigu mokesčių mokėtojas žino, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į eilę teisiškai reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Šiuo atveju reikšminga ir tai, ar mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Taigi tokiame ginče svarbios ir įrodinėtos yra tokios aplinkybės: 1) ūkinės operacijos realumas; 2) ūkinės operacijos turinį leidžiantys nustatyti buhalterinės apskaitos dokumentai; 3) mokesčio mokėtojo sąžiningumas, kuris turi reikšmę tik tuo atveju, jeigu buvo nustatyta, kad ūkinė operacija realiai įvyko. Sąžiningumas vertinamas tik dėl konkrečių ūkinių operacijų, vertinant, ar pirkėjas žinojo ar galėjo žinoti apie ūkinės operacijos partnerio veiklos neteisėtumą mokestinių įstatymų prasme. Įrodinėjimo našta taip pat apibrėžta minėtoje LVAT nutartyje. Plėtojant šios LVAT nutarties nuostatas, LVAT 2007 01 23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-109/2007 pažymėta, kad ūkinės operacijos realumas suponuoja, kad ši ūkinė operacija buvo atlikta būtent tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų. Pastebėtina, kad šioje nutartyje nagrinėjamu klausimu buvo konstatuota, kad ūkinės operacijos realiai tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų nevyko, tačiau, nežiūrint į tai, vis vien buvo vertinamas ir mokesčio mokėtojo sąžiningumas.

Atsižvelgdamas į teismų praktiką, teismas vertina ir šios bylos aplinkybes.

2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 64 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant pirkimo ir (arba) importo PVM sumas galima įtraukti į PVM atskaitą. Nors 2003 – 2004 metų laikotarpiu ši norma buvo keičiama, tačiau išliko tie patys esminiai reikalavimai. Viena iš sąlygų – PVM mokėtojo pareiga turėti PVM sąskaitą faktūrą arba kitą šiame Įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali arba turi būti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui arba avansui įforminti. Turimame apskaitos dokumente ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas prekių ir (arba) paslaugų pirkėju, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turimas apskaitos dokumentas privalo turėti visus šio Įstatymo ir kitų teisės aktų reikalaujamus rekvizitus, o šio dokumento blankas turi būti prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) įsigytas teisės aktų nustatyta tvarka ir atitikti teisės aktų reikalavimus, keliamus šiam blankui (64 str. 1 d.). PVM sąskaitos faktūros rekvizitai nustatyti PVM įstatymo 80 straipsnyje. Iš šių nuostatų akivaizdu, kad PVM atskaita galima tik tada, kai įstatymų nustatytame apskaitos dokumente nurodyta ūkinė operacija įvyko, ir įvyko apskaitos dokumente nurodytomis konkrečiomis sąlygomis, t. y. įrodymų visuma turi patvirtinti apskaitos dokumente nurodytos atliktos ūkinės operacijos tikrąjį turinį.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 9 dalyje buvo nurodyta:

„Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos:

1) negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus;

2) gali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita-faktūra atitinka ne visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus“.

PVM įstatymo 80 straipsnyje nurodyti PVM sąskaitos faktūros rekvizitai.

Nagrinėjamu atveju faktas, kad ūkinės operacijos nevyko tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų kontrahentų, įrodytas. Pareiškėjas gavo tik dokumentus, kuriais grindė savo teisę į PVM atskaitą. Mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kad PVM sąskaitose faktūrose įvardintos R. B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ plastmasės žaliavo netiekė, todėl daroma išvada, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti duomenys nėra teisingi, šios PVM sąskaitos faktūros yra fiktyvios.

LVAT ne kartą iki to buvo akcentavęs ir dar kartą pažymėjo administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM). Šiuo atveju nustatyta, kad PVM suma buvo mokama, bet ne už prekių tiekimą, o už dokumentų įsigijimą. Antra pagal LVAT nutartį būtina sąlyga – sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti, t. y. panaudoti PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti. Tokių aplinkybių pareiškėjas neįrodė, nors mokesčių administratoriai surinko įrodymus, patvirtinančius, kad prekių tiekėjai jų tiekti negalėjo.

Toliau pagal minėtą LVAT nutartį, kai nustatoma, kad yra teisės į PVM atskaitą prielaida, svarbu, ar mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamos formos PVM sąskaitą faktūrą, tačiau formaliuosius rekvizitus turinti PVM sąskaita faktūra dar pati savaime nepagrindžia teisės į PVM atskaitą. Čia nesvarbu, ar sąskaitos formalieji rekvizitai yra nurodyti tinkamai, o svarbu, ar turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Šiuo atveju mokesčių administratorius teigia, kad ūkinės operacijos realiai neįvyko ar neįvyko nurodytomis sąlygomis sandoriai. Dar viena svarbi aplinkybė, nurodyta LVAT nutartyje, – pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusių prekių ir paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir ji negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Šiuo atveju pirkėjas (pareiškėjas) tokios absoliučios teisės neįgijo, nes pardavėjas tokių prekių realiai nepardavė.

Minėtoje LVAT nutartyje, aptarus teisės į PVM atskaitą prielaidą ir ūkinės operacijos realumą bei dokumento turėjimą šiai operacijai pagrįsti, pereinama prie mokesčio mokėtojo sąžiningumo – nurodoma, kad subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Dėl tokio pobūdžio aplinkybių įrodinėjimo nurodoma, kad įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija, turi mokesčių administratorius. Šiuo atveju mokesčių administratorius įrodė, kad apskaitos dokumentuose nurodytas tiekėjas prekių netiekė, kad jo veikla buvo neteisėta.

Vadovaujantis minėta nutartimi, teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta, tik nustačius juridinių faktų visumą, t. y. aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko mokesčių įstatymo pažeidimus, susijusius su šia ūkine operacija, bei aplinkybę, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo galimybę žinoti.

Šiuo atveju nors mokesčių administratorius tiesiogiai nepasisakė dėl aplinkybės - žinojo ar turėjo galimybę žinoti pareiškėjas apie sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, - tačiau visuose mokesčių administratorių sprendimuose iš esmės ši aplinkybė aptariama įvertinant sandorius, kurie neva vyko. Iš šio įvertinimo akivaizdu, kad sandoriams vykstant ilgą laikotarpį, dideliais kiekiais, be to, taikant specialią atsiskaitymo tvarką, kad nereikėtų pranešti mokesčių inspekcijai, nesidomint, iš kur tiekėjas gauna žaliavą, kokią konkrečią veiklą vykdo tiekėjai, UAB „Nipva“ elgėsi nesąžiningai. Nurodytos aplinkybės nulemia išvadą, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie neteisėtą savo parnerių veiklą.

Dėl to atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, galima teigti, kad pareiškėjo teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta, todėl ji buvo paneigta teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas teismui neskundžia sprendimų dalyje dėl nuostolio perskaičiavimo. Atsižvelgiant į tai, kad apskaitos dokumentai neturėjo juridinės galios, Pelno mokesčio įstatymo nuostatas mokesčių administratoriai taikė pagrįstai, pagrįstai perskaičiavo 2002 – 2005 metų nuostolį.

Pareiškėjui paskirta 30 procentų dydžio PVM bauda, vietos mokesčių administratorius atsižvelgė į reikšmingas aplinkybes ir parinko baudos dydžio vidurkį pagrįstai. Delspinigiai nuo papildomai priskaičiuotos PVM sumos priskaičiuoti teisėtai ir pagrįstai, vietos mokesčių administratorius vadovavosi PVM įstatymo 123 str. 1 d., MAĮ (2001 06 26 įstatymo Nr. IX-394 redakcija) 39 str. 6 p., 2004 04 13 MAĮ 87 str., 96 str. 1 d. 2 p., 97 str. 2 d., taip pat Konstitucinio Teismo 2006 09 26 nutarimo nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR ABTĮ 85 str., 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjo UAB “Nipva” skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.