- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-12-03
- Bylos Nr.
- 1-405-88/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Kaltinamasis
- S. S.
- Advokatai
- Alfredas Sokolovskis
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
S. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, LR pilietis, lietuvis, 9 klasių išsilavinimo, vedęs, dirba UAB „Merselita“ vairuotoju, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002-12-11 nuosprendžiu pagal LR BK (galiojusio iki 2003-05-01) 207 str. 1 d. 1250 Lt bauda;
kaltinamas pagal LR BK 140 str. 2 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
jis, 2009-08-29, apie 13.00 val., būdamas Čiobiškio g. 9 namo kieme, Vilniuje, paėmė mažametį nukentėjusįjį A. V., gim. 1997-11-21, už dešinės ausies ir patempė pastarąjį už minėtos ausies, tuo sukeldamas mažamečiui nukentėjusiajam A. V. fizinį skausmą.
Šiais veiksmais S. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d.
Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis S. S. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2009-08-29 jis kartu su žmona buvo namuose, adresu Čiobiškio g. 5-22, Vilniuje. Jo vaikas, grįžęs namo verkė, kad eilinį kartą jį sumušė A. V.. Jis išėjo su savo sūnumi G. S. į kiemą, kur žaidė vaikai. Sūnus jam parodė berniuką atlėpusiomis ausimis, t. y. A. V. ir pasakė, kad tas berniukas jį skriaudžia, stumdo, kumščiuoja, numaudinėja kelnes. Jis nežiūrėjo, ar ant sūnaus kūno buvo sužalojimai. Patikėjo sūnaus žodžiais. Jo sūnui G. S. yra tik 6 metai. Jis, t.y. S. S., norėdamas sudrausminti, priėjęs prie A. V. pirštų galais prisilietė prie jo ausytės, jos nespaudė, nesuko, netempė. Paklausė, kodėl jis, t.y. A. V., skriaudžia G. S., pastoviai iš jo tyčiojasi. Norint pakalbėti su A. V. ir kitais vaikais, jie vengdavo jo, t. y. S. S., bėgdavo nuo jo. Kur gyvena A. V. tėveliai jis nežinojo ir negalėjo sužinoti. Jis paprašė, kad A. V. nebeskriaustų G. S. ir gražiai su juo žaistų. Pasakė, kad jeigu jo sūnus, t.y. G. S., ką nors negerai padarytų, kad ateitų pas jį ir pasakytų. Parodė, kur gyvena. Važiuodamas su automobiliu, jis sustojo ir pasakė A. V., kad šis prieitų, duos saldainių, tačiau A. V. pasakė, kad į automobilį nesės, nes jam tėveliai draudžia. Jis, t.y. S. S., neprašė sėstis į automobilį. Atrodo, kad kitą dieną jo, t.y. S. S., žmona vaikščiojo kieme. Jis tuo metu buvo mieste. Žmona jam paskambino ir pasakė, kad su juo nori pakalbėti A. V. tėvelis. Jis pasiūlė susitikti ir viską aptarti, t.y. aptarti, kodėl A. V. muša jo sūnų. Jam sūnus buvo minėjęs, kad iki šio įvykio, A. V. šaudė iš žaislinio ginklo plastmasiniais šoviniais, G. S. pataikė prie akies, jam dėl to buvo mėlynė. A. V. tėvelis bendrauti ir su juo susitikti atsisakė, pasakė, kad kreipsis į policiją. Iki šiol nežino, kur gyvena A. V. tėvai. Dabar pripažįsta, kad iš karto reikėjo aiškintis su A. V. tėveliais. Nežino, kodėl A. V. nenusivedė pas jo tėvelius. Jis įvertino savo fizinę jėgą ir skausmo A. V. nesukėlė. Rankos prieš mažametį vaiką nekėlė. Tikslo sukelti fizinio skausmo neturėjo, norėjo sudrausminti. Į VTAS nesikreipė, nes skriaudė jo vaiką ir norėjo problemą išspręsti draugiškai (b.l. 160-162, 167-168).
Motyvuojamoji dalis
N. S. S. savo kaltės nepripažino, jo kaltė įrodyta tokiais įrodymais:
Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. V. parodė, kad kaip visada jis su draugais bėgo nuo G. S. į laiptinę, nes G. S. prie jo ir draugų lindo. Jis, t.y. A. V., išėjo iš laiptinės ir nieko G. S. nedarė. Tuomet G. S. pribėgo prie automobilio, kuriame sėdėjo jo tėtis, ir parodė ranka į jį, t.y. A. V.. Jis matė, kaip G. S. tėtis prieina prie jo. Priėjęs G. S. tėtis patempė jam už ausies, t.y. staigiai keliais pirštais pakėlė jo ausį. G. S. tėtis neklausė, kur jis gyvena, kur jo tėvai. Jam, t.y. A. V., labai ilgai ir smarkiai skaudėjo, ausis ilgai buvo raudona, jis grįžęs namo, verkė. Kieme verkti prie draugų jam buvo gėda. Paėmęs už ausies G. S. tėvas jam pasakė : „raga balšyje“, taip pat liepė daugiau taip nedaryti. Jam, t.y. S. S., nueinant S. S. atsisuko, o jis, t.y. A. V., pasakė, kad eis į policiją. Sekančią dieną G. S. tėtis privažiavo su taksi automobiliu ir liepė jam prieiti. Jis priėjo, tuomet G. S. tėtis liepė jam sėsti į automobilį. Jis nesutiko. Grįžęs namo, jis viską papasakojo tėčiui. Tuomet jis su tėčiu išėjo į kiemą ir kieme rado G. S.. Ką Grantui sakė tėtis, jis nepamena. Tą pačią dieną jie kieme sutiko G. S. mamą. Jo tėtis priėjo prie G. S. mamos ir paklausė, kodėl jos vyras tempė jam už ausies. G. S. mama paskambino ir davė ragelį jo tėčiui. Tėtis pasakė atsiprašyti, bet G. S. tėtis atsisakė atsiprašyti. Įvykį matė A. B., Vladimiras, kurio padardės jis nepamena, taip pat įvykį matė 14 metų berniukas. Emiliją jis yra matęs, su ja kalbėjęsis, tačiau su Emilija apie konfliktus su vaikais nekalbėjo. Iki šio įvykio konfliktų su G. S. yra buvę, bet nepamena kokių. Iki šiandien jis su G. S. tėčiu nekalbėjo, jo G. S. tėtis neatsiprašė (b.l. 162).
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas V. V. parodė, kad jis netiksliai prisimena įvykio aplinkybes, todėl jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, iš kurių matyti, kad 2009-08-29, apie 13.00 val., Čiobiškio g. 9 namo kieme, Vilniuje, berniuko vardu G. tėvas paėmė jo mažametį sūnų A. V., gim. 1997-11-21, už dešinės ausies ir patempė pastarąjį už minėtos ausies, tuo sukeldamas mažamečiui A. V. fizinį skausmą. Į medikus nesikreipė, nes sužalojimų nebuvo. Kalbėjo su kaltininku telefonu, tačiau pastarasis neigė savo kaltę, elgėsi arogantiškai, nepagarbiai. Teisiamojo posėdžio metu papildė, kad jo sūnus A. V. bijojo eiti į kiemą, su G. S. tėvu jis, t.y. V. V., kalbėjosi telefonu, susitikę jie nebuvo. Jam telefonu S. S. grasino, todėl jis ir kreipėsi į PK. Norėjo tiesiog išsiaiškinti, kodėl S. S. tampė jo sūnų už ausies. Sūnaus ausis buvo raudona ir jam skaudėjo. Sūnus sakė, kad G. S. mėtosi akmenimis ir spjaudosi. Į jį niekas nesikreipė, kad jo sūnus skriaudžia G. S.. Jo sūnus dažnai skųsdavosi, kad G. S. spjaudosi. Jis kelis kartus buvo išėjęs į kiemą, bet vaikas visuomet kieme būdavo vienas. Paklausus, kur tėvai, sakė, kad tėtis miega, o mama parduotuvėje. Iki mokyklos jų vaikas vienas kieme nebūdavo. G. S. gyvena kitame name. Jis, t.y. V. V., rūko prie namo ir G. S. visada matydavo vieną, jis žaisdavo vienas. Kai jis kalbėjosi su G. S. tėvu, jis nesiūlė susitikti, o grasino. Sūnus grįžo namo su ašarom akyse, liepė pažiūrėti į jo ausį ir pravirko. Sūnus viską papasakojo, pasakė, kad G. S. tėtis tempė jam už ausies už nieką, paklausus, kaip už nieką tempė ausį, pasakė, kad G. S. parodė į jį pirštu ir jo tėtis už nieką jam tempė ausį (b.l. 163-164).
Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja A. J. J. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta, kaltinamasis yra jos kaimynas. Jo vardo ir pavardės jis nežino, jokie santykiai jų nesieja, tiesiog pasisveikina susitikę. Ji pažįsta kaltinamojo sūnų. Su G. S. jie bendrauja. Rusakalbiai vaikai kieme muša G. S., nes jis kalba lietuviškai. A. V. ji dažnai duoda pastabų. Tėtis A. V. nupirko šautuvą ir A. V. juo šaudo. G. S. išskirtinis vaikas, kuris visuomet pasisveikindavo. A. V. tik šiais metais su ja pasisveikino. A. V. nuolat muša G. S. per galvą. Pas kaimynus nėra skambučio, ji negali paskambinti A. V. tėvams, kartą norėjo pasakyti A. V. mamai, kad A. V. skriaudžią G. S.. A. V. mama tuomet užsipuolė ją, pakvietė A. V. tėtį, ji išsigando, A. V. mėgdavo išgerti. A. V. tėvai labai blogai auklėja savo vaiką. Įvykio ji nematė, tądien dirbo. G. S. paprašė, kad policijoje ji duotų parodymus. G. S. ją užrašė kaip liudytoją. Įvykio vakare pas ją atėjo G. S. mama ir pasakė, kad G. S. tėtis patempė A. V. už ausies (b.l. 164).
Iš ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo mažamečio A. B. parodymų matyti, kad jis su savo draugu A. žaidė kieme, netoli namų. Prisimena, kad tą dieną žaidė ir mažas berniukas G.. Vaikai su juo žaisti nenorėjo ir bėgo nuo jo, nes jau ne vieną kartą buvo taip, kad G. trukdė žaisti, jis visada darydavo viską priešingai, visada norėjo pakenkti, atiminėjo ir negrąžindavo žaislų. K. G. pamatė, kad nuo jo bėga, jis kažkur nuėjo, o po to grįžo su savo tėvu. Kai atėjo G. tėvas, jis priėjo prie draugo A. ir paėmęs jį už ausies pradėjo traukti A. ausį į viršų. Už kokios ausies jis tempė, pasakyti negali. Kiek laiko jis tempė A. ausį, taip pat pasakyti negali. Ar G. tėvas tada ką nors sakė, neprisimena ir pasakyti negali. Po to G. tėvas išėjo. T. A. iš karto pasakė, kad jam labai skauda ausytę. Matė, kad jo ausytė buvo raudona, raudona ji buvo ilgai, tiek kiek jie žaidė kieme. V. A. nuėjo namo ir viską papasakojo savo tėvui. A. tėvas išėjo į lauką, kalbėjo su Grantu, tačiau apie ką kalbėjo, jis neprisimena (b.l. 14-15).
Iš ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo mažamečio V. G. parodymų matyti, kad jis su savo draugu A., kurio pavardės nežino, žaidė namo, kur gyvena A., kieme. Prisimena, kad buvo dar ir kiti vaikai. Tą dieną kieme buvo mažas berniukas, kurio vardas G.. Žino, kad A. ir kiti vaikais su Grantu žaisti nenori ir nuo jo bėga, o G. tai nepatinka. Su Grantu kieme niekas nenori žaisti, nes jis visada trukdo žaisti, visada daro viską priešingai negu kiti, visada nori kitiems pakenkti, garsiai šaukia, vartoja necenzūrinius žodžius, todėl su juo niekas nenori žaisti. K. G. pamatė, kad A. ir kiti vaikai nuo jo bėga, supyko ir nuėjo namo. Netrukus jis pamatė taksi automobiliu važiuojantį G. tėvą, kuris pamatęs A. išlipo iš savo automobilio ir priėjęs prie A. paėmęs jam už ausies ją užsuko bei paklausė, kodėl jis mėto akmenis į G. ir kodėl jis nenori žaisti su Grantu. Už kokios ausies jis paėmė, pasakyti negali. Kiek laiko jis tempė ausį, taip pat pasakyti negali. Kai tik G. tėvas paėmė A. už ausies, A. iškart sušuko: „Oi, man skauda, paleiskit“, bet G. tėvas laikė A. už ausies, kol susakė jam savo priekaištus. Po jis paleido A. ausį ir išėjo. G. tėvas jau sėdėdamas automobilyje, atidarė langą ir pasakė A., kad jis tik nori, kad A. draugautų su G.. Po to jis išvažiavo. A. sakė, kad skauda ausytę, matė, kad jo ausytė buvo raudona, ji buvo raudona ilgai, tiek kiek jie žaidė kieme. K. G. tėvas kaltino A. tuo, kad A.j metė akmenis į G. nežino. A. jokių akmenų į G. nemėtė. G. tą dieną irgi jokių akmenų nemėtė (b.l. 16-17).
Vertindamas įrodymus šioje baudžiamojoje byloje teismas tiki ir vadovaujasi nukentėjusiojo A. V. ir teisiamojo posėdžio metu pagarsintais liudytojų A. B. ir V. G. parodymais. Nukentėjusiojo A. V. parodymai nekito viso ikiteisminio tyrimo metu, jie nepakito ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, todėl nėra pagrindo juos laikyti nenuosekliais ar dėl kokios nors priežasties vertinti kritiškai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad liudytojai A. B. ir V. G. būtų suinteresuoti apkalbėti kaltinamąjį. Tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo ir liudytojų A. B. ir V. G. parodymais įrodyta, kad S. S. patempė A. V. už dešinės ausies, tuo sukeldamas mažamečiui nukentėjusiajam A. V. fizinį skausmą. Kaltinamasis pripažįsta, kad lietė nukentėjusiojo ausį, tačiau teigia jos nespaudęs, nesukęs ir netempęs. Kaltinamojo pozicija yra paneigta aukščiau minėtų nukentėjusiojo ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymais ir vertinama kaip gynybinė jo pozicija. Teismas nesivadovauja teisiamojo posėdžio metu apklausos liudytojos A. J. J. parodymais kaip neturinčiais įrodomosios reikšmės bylai, kadangi liudytoja byloje nagrinėjamo įvykio tiesiogiai nematė.
Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad S. S. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo visiškai įrodyta ir kvalifikacija teisinga, nes jo padaryta nusikalstama veika padaryta mažamečiui, todėl atitinka LR BK 140 str. 2 d. numatytus nusikalstamos veikos požymius.
Skirdamas bausmę S. S., teismas atsižvelgia į tai, kad S. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, šiuo metu dirba, yra vedęs, todėl darytina išvada, kad S. S. skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę bei įpareigojimus.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
S. S. pripažinti kaltu pagal LR BK 140 str. 2 d. ir skirti jam 8 mėnesius laisvės atėmimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per 6 mėnesius sumokėti 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atveju į atliktos bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką 2010-07-29.
Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, įpareigojimų vykdymą - nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą apeliaciniu skundu.