- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-30
- Bylos Nr.
- N-62-1352-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-00664-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Antanas Ablingis (pran.)
- Kategorijos
- 50.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento Viešosios tvarkos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutarimo D. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. balandžio 20 d. nutarimu D. M. pripažinta kalta padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 214¹ straipsnio („Reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymas“) 3 dalyje numatytą veiką skiriant už tai 500 Lt baudą. Nutarime nurodyta, jog nuobauda skirta už tai, kad D. M., būdamas advokatų D. M. ir R. B. kontoros seniūne-advokate, pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr.1-998 patvirtintų Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 10.2, 11.9 ir 12 punkto reikalavimus, t. y. 2010 m. kovo 22 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iškabino išorinę vaizdinę reklamą (duomenys neskelbtini), kurios projektas nepatikrintas ir nepatvirtintas Vilniaus miesto savivaldybėje, taip pat įgaliotiems pareigūnams nepateikė suderinto reklamos projekto.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs D. M. skundą, 2010 m. gegužės 27 d. nutarimu jį tenkino, t. y. Komisijos nutarimą panaikino ir bylą nutraukė. Teismas nurodė, jog byloje kilo ginčas dėl to, ar advokato iškaboje pateikiama informacija gali būti vertinama kaip reklama ir, ar tokios informacijos pateikimui taikomos Išorinės vaizdinės reklamos taisyklės. Teismas pažymėjo, jog Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 punktas reklamą apibrėžia kaip bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą informaciją, susijusią su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinančią įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad išorinė reklama – tai reklama, kurios pateikimo priemonės yra ne patalpose. Šioms pateikimo priemonėms priskiriamos įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) reklamos pateikimo priemonės. Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė veikla. Advokatūros įstatymo 4 straipsnio vardinama advokato veikla gali būti vertinama kaip asmens profesinė veikla. Advokatūros įstatymo 42 straipsnis draudžia advokatui reklamuoti advokato veiklą. Leidžiama tokia informacija, kai duomenys apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją yra nurodomi informaciniuose ir kitokiuose leidiniuose, oficialiuose blankuose, vizitinėse kortelėse, ant reprezentacinių daiktų, taip pat kai advokatas ar advokatų profesinė bendrija įstatymų nustatyta tvarka nurodomi kaip paramos davėjai. Vykdydama Advokatūros įstatymo 42 straipsnio 3 dalies nuostatą, Lietuvos advokatūra 2006 m. vasario 23 d. sprendimu patvirtino Leistinos informacijos apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją nustatymo tvarką. Pagal šios Tvarkos 2 punktą duomenys apie advokatą – tai trumpi advokato biografijos duomenys (curriculum vitae), užsienio kalbų mokėjimo nurodymas, specializacija (praktikos sritys), advokato darbo vietos (buveinės) pavadinimas, jo vardu įregistruotas (pareikštas registruoti) paslaugų ženklas, darbo vietos (buveinės) adresas, telefonų ir faksų numeriai, elektroninio pašto adresai, interneto tinklalapių adresai ir kiti kontaktiniai duomenys, duomenys apie klientus (jeigu su tuo sutinka klientai), tokie kaip kliento pavadinimas ar veiklos sritis, kita panaši informacija. Lietuvos advokatūra 2010 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 303, įvertinusi jiems pateiktą advokatų kontoros lentelę, pripažino, kad informacinė lentelė nepažeidžia Advokatūros įstatymo 22 straipsnio 3 dalies ir 42 straipsnio reikalavimų. Teismas su tokiu vertinimu sutiko ir padarė išvadą, kad minėtas įstatymines nuostatas atitinkančios informacijos pateikimas negali būti vertinamas kaip reklama, o ji atitinka iškabos sąvoką.
Teismas, išanalizavęs Išorinės reklamos įrengimo tipines taisykles, Reklamos įstatymo nuostatas bei žodyne pateikiamos iškabos sąvoką, konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintos Išorinės vaizdinės reklamos taisyklės negali būti taikomos savivaldybės teritorijoje kabinamoms iškaboms. Atsižvelgiant į tai, jog D. M. nuobauda buvo paskirta už savivaldybių tarybos patvirtintų taisyklių nesilaikymą, teismas konstatavo, jog D. M. veiksmai neatitinka ATPK 214¹ straipsnio 3 dalyje numatytos pažeidimo sudėties, todėl byla nutrauktina.
III.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento Viešosios tvarkos skyrius pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutarimą panaikinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai taikė Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių nuostatas, iškreipė Išorinės vaizdinės reklamos taisyklėse ir Reklamos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą. Pažymi, jog Išorinės vaizdinės reklamos taisyklėse neminima iškabų sąvoka, nes tai išorinė reklama, kuriai taikomi bendrieji išorinės reklamos įrengimo reikalavimai. Teigia, jog teismas neteisingai taikė ir vertino Advokatūros įstatymo nuostatas, jas suabsoliutino ir advokato pareigą turėti matomoje vietoje pakabintą iškabą sutapatino su advokato teise įrengti iškabą nesivadovaujant kitais teisės aktais.
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, D. M. prašo jį atmesti ir palikti galioti teismo nutarimą iš esmės palaikydama pirmosios instancijos teismo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos administracinis teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus bei juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 214¹ straipsnio 3 dalį D. M. atžvilgiu nutraukė visiškai pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarimo argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja. Papildomai pažymėtina, jog teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad Advokatūros įstatymas nereglamentuoja advokatų iškabų (išorinės reklamos) įrengimo, įstatyme jokių išlygų neįtvirtinta, tačiau kita vertus pabrėžtina ir tai, jog teisinis reglamentavimas turi būti aiškus, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams, ko tuo metu galiojusios Išorinės vaizdinės reklamos taisyklės neužtikrino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. N12-150/2004, N7-1148/2004, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 10, 74 p. ir kt.).
Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis iškabos sąvoką, nepagrįstai taikė Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių nuostatas, tačiau pabrėžtina, jog būtent į jas nukreipia Reklamos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis. Taip pat pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismo nutarimo išvadas patvirtina ir galiojantis išorinės reklamos įrengimo teisinis reglamentavimas. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. kovo 16 d. sprendimu Nr.1-2068 patvirtino naujas Išorinės reklamos įrengimo taisykles, kuriose jau pateiktos pagrindinių sąvokų (tame tarpe ir iškabos) apibrėžtys bei detaliai nustatyta taisyklių taikymo sritis, leisianti nustatyti aiškesnius reikalavimus iškabų įrengimui ir pan. Taigi, įvertinus nagrinėjamo įvykio metu buvusį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iškabos (duomenys neskelbtini) įrengimą nelaikė pažeidžiančiu Išorinės vaizdinės reklamos taisykles ir darančiu žalą įstatymo saugomoms vertybėms.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento Viešosios tvarkos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.