Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Rasa Valentinienė Baudžiamoji byla 1A-109-106-2012

Teisėjas Edmundas Žukauskas Teisminio proceso nr. 1-42-3-00008-2011-2

2012 m. sausio 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Rasos Valentinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Z. P. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. buvo kaltinama tuo, kad 2011 m. liepos 22 d., apie 6 val., Šilalėje, “(duomenys neskelbtini)” namo kieme, ji rankoje turėtu kibiru sudavė Z. P. į veidą, padarydama jam muštinę žaizdą nosies kairiajame sparnelyje, dėl to Z. P. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

2011 m. spalio 17 d. Šilalės rajono apylinkės teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo S. B. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas kaltinamosios S. B. parodymus vertina kaip teisingus, nors byloje esanti medžiaga tokio pagrindo nesuteikia. Tyrėjas G. Martinkus 2011 m. liepos 26 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad aiškindamasis aplinkybes nustatė, jog S. B. rankose turėto kibiro ąsele prakirto jam nosį. Tokiu būdu iš nustatytų aplinkybių tyrėjas nustatė, kad S. B. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio l dalyje požymių. Kad jis buvo sužalotas patvirtina ir specialisto išvada G202/ll (ll). Be to, S. B., 2011 m. rugpjūčio 17 d. pateikė Šilalės rajono apylinkės teismui pareiškimą, kuriame aiškina įvykio aplinkybes ir nurodo „...o tuo tarpu jis lenkėsi ir pataikė į mano iškeltą kibirą veidą". Tokiu būdu pati S. B. patvirtina (iš dalies) jo parodymus, kad jam sužalojimas buvo padarytas jos rankose laikytu kibiru. Nurodo, kad vėliau S. B. teisme jau neigia šią aplinkybę, kalba apie užpuolimą, teigia, kad nukentėjusysis susižalojo ją puldamas, o teismas priima S. B. prieštaraujančius parodymus, neva jos pareiškimą teismui surašė ne ji, o jos marti, kuri gal ne taip teisingai užrašė.

Apeliantas tvirtina, kad S. B., jam sudavė kibiru, kai jis jau buvo prisipylęs vandens kibirą, laistytuvą ir lenkėsi juos pasiimti ir nešti. Teismas nevertino aplinkybės, kad pripiltų talpų negalėjau kilnoti, jomis mojuoti. Jo duoti parodymai ir S. B. nurodytos aplinkybės jos pareiškime iš dalies atitinka faktines aplinkybes, tačiau teismas jų objektyviai nevertina, nurodydamas, kad „...negalime laikyti, jog kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs ir vienodi".

Teismas teisingai pažymėjo, kad nukentėjusysis ir jo atstovas privataus kaltinimo byloje tampa privačiu kaltintoju, jam suteikiamos visos numatytos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) galimybės, kad jis galėtų realizuoti kaltintojo funkcijas, aktyviai dalyvautų nagrinėjant bylą, teiktų įrodymus, pareikštų prašymus dėl atitinkamų aplinkybių išaiškinimo ar nustatymo. Prieš baigiant įrodymų tyrimą, nukentėjusiajam Z. P. ir jo atstovui buvo suteikta tokia galimybė, tačiau jie jokių prašymų nepateikė, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusysis daugiau nebeturėjo kitų įrodymų savo kaltinimui pagrįsti.

Pripažįsta, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog jos 2011 m. rugpjūčio 16 d. aiškinime nurodytos aplinkybės iš dalies prieštarauja jos teisme duotiems parodymams. Tačiau šis prieštaravimas nėra tyčinis, sąmoningas. Jos tikslūs parodymai yra tie, kuriuos davė teismo metu, o paaiškinime nurodytos aplinkybės kiek skiriasi dėl to, kad paaiškinimą rašė ne ji pati, o pašalinis žmogus. Ji yra praktiškai neraštinga, rašyti nemoka, o perskaito tik spausdintomis raidėmis užrašytą tekstą, be to, serga sunkiomis ligomis, jai nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis. Nepaisant paaiškinime nurodyto netikslumo, jį lyginant su jos parodymais teisme, yra akivaizdu, kad ji buvo nukentėjusiojo užpulta, kad gindamasi, kad neužduotų kibiru ir laistytuvu, atkišo rankoje laikytą kibirą. Tiek paaiškinime, tiek teismo metu nenurodė, kad ji būtų sudavusi jam kibiru į veidą ar nosį.

Nukentėjusysis Z. P. prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrindamas apskųsto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar pakanka įrodymų išvadoms padaryti, ar įrodymai teisingai įvertinti. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį S. B. atžvilgiu, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, visos bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, aptarti ir įvertinti ne tik S. B. teisinantys, bet ir kaltinantys įrodymai, motyvuotai panaikinti prieštaravimai tarp jų, be to, išteisinamasis nuosprendis grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

Iš byloje esančio nukentėjusiojo 2011 m. rugpjūčio 3 d. pateikto privataus kaltinimo skundo matyti, kad nukentėjusysis S. B. kaltino tuo, kad ji 2011 liepos 22 d., apie 6 val., “(duomenys neskelbtini)” namo kieme, rankoje turėtu kibiru sudavė jam į veidą, padarydama jam muštinę žaizdą nosies kairiajame sparnelyje, dėl ko buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Taikinamojo posėdžio metu Z. P. ir S. B. nesusitaikius, byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, kurio metu buvo nustatyta, kad konfliktai tarp Z. P. ir S. B. dėl įvairių priežasčių tęsiasi jau seniai. Tarpusavio konfliktus pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje patvirtino ir pats Z. P. ir išteisintoji S. B.. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad tarp minėtų asmenų yra susiklostę ilgalaikiai konfliktiški santykiai, pagrįstai jų kontekste vertino ir kitus byloje esančius duomenis.

Iš 2011 m. spalio 17 d. specialisto išvados Nr. G202/11(11) nustatyta, kad Z. P. buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs mušta žaizda nosies kairiajame sparnelyje, sužalojimai padaryti galimai kietu buku daiktu, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2011 m. liepos 22 d. (b. l. 3). Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme parodė, kad šiuos sužalojimus jam padarė S. B.. 2011 m. liepos 22 d. jis ryte laistė daržą, todėl iš šulinio buvo prisipylęs į kibirą ir laistytuvą vandens. Pamatė ateinančią S. B., kuriai pasakė, jog ji yra „vagilka“ ir tuo metu lenkėsi pasiimti kibirus, kai pamatė, kaip prie jo priėjusi S. B., paėmusi kibirą rankomis už dugno ir už viršaus, trenkė jam į veidą. Nuo smūgio jis apsvaigo, pradėjo bėgti iš nosies kraujas, tačiau jis dar nuėjo padėti prie šiltnamio kibirus. Po to jis jai nieko nesakė, o nuėjo į namus iš kur paskambino 112 telefonu, jis buvo sujungtas su policija, o policija iškvietė greitąją. Vėliau jis važiavo į Tauragę pas ekspertus, kur jam nustatė sužalojimus - buvo sumušta nosis padaryta žaizda kairiajame nosies sparnelyje. Apie įvykį papasakojo savo sugyventinei (b. l. 49-51).

Išteisintoji S. B. šiuos nukentėjusiojo parodymus kategoriškai neigė, apklausta pirmosios instancijos teisme ji parodė, kad 2011 m. liepos 22 d. ryte iš namų išnešė išpilti kibirą paplavų. Ir kai ėjo atgal, tai pamatė prieš ją ateinantį Z. P. su ištiestomis rankomis, kuriuose buvo kibirai. Ji supratusi, kad ją sumuš. Tada ji norėdama apsiginti ištiesė rankoje turimą kibirą į priekį. Kai jis jai trenkė su kibirais į jos ištiestą kibirą, tai nuo jo kibiro atšokęs kibiro lankas sužalojo jam nosį. Jeigu būtų taip neatsitikę, tai jai būtų jis uždavęs. Po to jis kraujuotas nuėjo. Su juo ji jau labai senai pykstasi dėl įvairių nesutarimų. Atneštą į teismą jos paaiškinimą rašė jos marti kartu su ja, ji to paaiškinimo neskaitė, gal marti ne viską teisingai surašė, o dabar teisme jau aiškina taip, kaip buvo. Ji negalėjusi jam taip suduoti, nes ji negali pakelti dešinės rankos (b. l. 47-51).

Apeliaciniame skunde Z. P. nurodo, kad tyrėjas G.Martinkus 2011 m. liepos 26 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad aiškindamasis aplinkybes su juo ir S. B. nustatė, jog pastaroji rankose turėto kibiro ąsele prakirto jam nosį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju tyrėjas G. Martinkus tik konstatavo faktus, nurodytus pareiškime ir priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes tai yra privataus kaltinimo byla ir procesas šios kategorijos bylose vyksta BK 408 straipsnio nustatyta tvarka.

Apeliantas teigia, kad pati S. B. patvirtina (iš dalies) jo parodymus, kad jam sužalojimas buvo padarytas jos rankose laikytu kibiru, nors vėliau S. B. teisme jau neigia šią aplinkybę, o teismas priima S. B. prieštaraujančius parodymus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad apelianto minimus neatitikimus S. B. paaiškino tuo, jog pareiškimą rašė ne ji, o jos marti, todėl gal ne taip teisingai užrašė. Kaip ji nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą, ji yra neraštinga, rašyti nemoka, o perskaito tik spausdintomis raidėmis užrašytą tekstą, be to, serga sunkiomis ligomis, jai nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis. Be to yra senyvo amžiaus. Darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi S. B. duotais parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu.

BPK 408 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą. Nukentėjusysis Z. P. kaltinimus S. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo iš esmės grindė savo parodymais, iš dalies ir savo sugyventinės liudytojos E. J. parodymais, kuri įvykio nematė. Teismui pateikta specialisto išvada dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų dėl anksčiau nurodytų aplinkybių abejonių liudytojų parodymais nepašalino. Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių S. B. kaltę, byloje nėra. Vien nukentėjusiojo parodymais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, nesant kitų neginčijamų S. B. kaltės įrodymų, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą išteisindamas S. B., neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Išteisinęs S. B., pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nes BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, jog teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamoji dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Priteisdamas iš Z. P. 400 litų S. B. už atstovavimo išlaidas, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė, nes BPK 104 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese gynėją, turėtas išlaidas apmoka pats ir gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis.

Išanalizavusi apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino skunde ginčijamus bylos duomenis. Turėdamas tiek duomenų, kiek jų buvo, pirmosios instancijos teismas nuteisti S. B. negalėjo, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėliojimais.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo Z. P. apeliacinį skundą atmesti.